„Nutolę toliai" aidi tikrumo ilgesiu

2010 09 02 lzinios.lt, 2010 09 02

aA

Mindaugas Klusas

Penktadienį ir sekmadienį sostinės Menų spaustuvėje „cezario grupė" net keturis kartus rodys premjerinį spektaklį „Nutolę toliai" pagal poeto Pauliaus Širvio (1920-1979) eiles. Spektaklį režisavo Cezaris Graužinis, su trupe pradėjęs aštuntąjį sezoną.

P.Širvį aktoriams pasiūlė režisierius. „Paaiškėjo, ko anksčiau nenutuokėm - Cezaris yra nemenkas šio poeto gerbėjas, mokykloje buvo poezijos skaitovas", - pasakojo „cezario grupės" aktorius Paulius Čižinauskas. Jį ir jo bičiulį aktorių Julių Žalakevičių LŽ pakalbino likus kelioms dienoms iki spektaklio premjeros. Trupė kurį laiką buvo įnikusi į P.Širvio poezijos tomelius, mokėsi eilėraščių, skaitė juos, o režisierius, vienus pasirinkdamas, kitų atsisakydamas, po truputį sudėjo teminę spektaklio istoriją. Atskirų vaidmenų šiame pastatyme nėra, tik vienas vienintelis veikėjas - poetas ir jo epocha. „P.Širvio poezija atrodo gerokai nutolusi nuo šių dienų, tad ir spektaklis pavadintas „Nutolę toliai", - sakė P.Čižinauskas.

Širviškas atlapaširdiškumas

P.Širvys buvo savojo laiko ikona, vienas iš didžiųjų. Pritaikius lietuvišką mastelį, jį turbūt galima lyginti su Allenu Ginsbergu. Aktoriai pasakojo, kad apie statomą spektaklį užsiminę vyresniems žmonėms tuoj pat sulaukdavo P.Širvio poezijos citatų ir net ištisų eilėraščių. „Mūsų užuominos pašnekovus iškart nuskraidindavo į studijų laikus. Jis buvo labai mylimas", - tvirtino J.Žalakevičius. Eilėraščiuose aktoriai sakė atradę nemažai ironijos, pašaipos ir liūdesio. O režisierius sugebėjo įtikinti juos poeto žodžių nuoširdumu, atskleidė netikėtas jų prasmes. „Mokykloje širviškas atlapaširdiškumas neatrodė kažin kokia vertybė. Jo poezija mums buvo pernelyg paprasta, norėjosi šio to įmantresnio. Šiandien tą paprastumą imi suvokti kaip pačią didžiausią vertybę", - sakė P.Čižinauskas.

Helsinkis - Vilnius - Atėnai

Sukūrę spektaklį, aktoriai nutarė jį „išmėginti žiūrovais" ir aplankė lepius vasaros kurortus: Palangą, Druskininkus, Nidą. „Į spektaklius rinkosi ir jaunimas, ir P.Širvio kartos žmonės - atsimenantys ir išsiilgę jo. Palangoje spektaklį žiūrėjo beveik vienos moterys, bet raginčiau ir vyrus ateiti į premjerą. Teatro lankymas tik pabrėžia vyriškumą", - rimtai kalbėjo Paulius. Netradicinę P.Širvio eilėms muziką parašė ištikimas C.Graužinio bendražygis, kompozitorius Martynas Bialobžeskis. Kuriant pastatymo atmosferą prisidėjo šviesų dailininkas Rimas Petrauskas. Spektaklio scena visiškai išsiverčia be dekoracijų. Aktoriai juokavo, kad anksčiau jiems pakakdavo penkių kėdžių, paskui keturių, o dabar užtenka ir vieno suoliuko.

„cezario grupės" režisierius nuolat keliauja maršrutu Helsinkis - Vilnius - Atėnai ir atgal. Ar aktoriai nesijaučia palikti likimo valiai? Taip, režisieriaus jiems ilgu, tačiau jie nesijaučia apleisti. „Suprantame, jei žmogus nori gyventi, jis turi kurti. Ir kurti ten, kur jam tai leidžiama. Mes rodome spektaklius, turime vienas kitą. Priešingai - Cezaris mūsų neturi, jis, man regis, labiau mūsų ilgisi. Kai būna labai liūdna, sueiname, sustojame, rankutėm susikibę pakeliame energijos burbulą, prisimename Cezarį ir vėl galime gyventi iki kito kūrybinio pliūpsnio", - juokėsi Julius.

Mintis kilo spontaniškai

Aktoriai lietuvių žiūrovų dėmesį turės atlaikyti vieni. Režisierius šiuo metu kuria Atėnuose. LŽ nusiuntė savo klausimus ir iš nutolusių tolių atskriejo C.Graužinio atsakymai:

- Poezija sugrįžta į teatrą. Žinome Birutės Mar „Poetę", Rolando Kazlo „Geležį ir sidabrą", Gedimino Storpirščio ir Ligitos Kondrotaitės „Kas šitą vėją pavadino likimu?" Kodėl atsigręžiame į ją? Romantikos ilgesys? Tiesos paieškos? O gal dramaturgijos stygius ar pritrūko saviraiškos formų?

- Su ironija klausausi tokių teatralų nusiskundimų. Stinga dramaturgijos? Tai sėsk ir pats parašyk! Trūksta saviraiškos formų? O gal tiesiog neturi ką pasakyti?

Sprendimas į sceną perkelti P.Širvio eilėraščius atsirado spontaniškai. Vis stiprėjo kažin kokios tuštumos nuojauta. Bet nesinorėjo tikėti, kad Lietuvos kultūrinėje erdvėje iš tiesų jau nebėra vietos atlapaširdiškumui, ilgesiui, grauduliui... Vėliau, jau sukūrus spektaklį, atsirado jausmas, lyg būtume atradę patikimą ginklą Lietuvoje plintančiam cinizmui ir baimei naikinti.

Paauglystėje tiesiog svaigindavausi P.Širvio eilėraščiais. Gerai atsimenu, kaip juos skaitė „anų laikų" Didieji - Arnas Rosenas ir Laimonas Noreika. Girdėjau ir savo eiles deklamuojančio P.Širvio balso įrašus. Tačiau puikiai suvokiau, kad repetuodamas su aktoriais nekopijuosiu tų prisiminimų. Žinojau, kad darysime tai savaip. Teisingai ar neteisingai, supras ar ne - nekvaršinome sau galvos. „cezario grupės" kūrybinės rutinos prašmatniosios savybės - baimės pralaimėti nebuvimas, kūryba džiaugsmo, nuoširdumo labui. Ir nebuvo jokio, teatralų žargonu tariant, „medžiagos pasipriešinimo", nes „cezario grupės" aktoriai yra „širviški" žmonės.

- Turbūt būtų keista, jei vaizduotės teatras savo repertuare neturėtų bent vieno autorinės poezijos spektaklio.

- Nežinau, ką pasakyti. Kodėl poezijos spektaklis turi būti privalomas repertuare? Manau, kad geriausias repertuaras tas, kuris yra grįstas natūraliu poreikiu kalbėti, kurti. „Subalansuotas, įvairius publikos poreikius tenkinantis repertuaras" - primityvi demagoginė klišė, kurią vartoja teatrų vadovai, bandydami slėpti meninių idėjų stygių ir etinės pozicijos nebuvimą.

- Kas paskatino glaustis prie P.Širvio kūrybos? Gal artėjanti poeto sukaktis (rugsėjo 6 dieną jam būtų sukakę 90 metų - aut.)?

- Galėčiau net įsižeisti dėl tokio klausimo. Niekada nebuvo kilusi mintis sudaryti rašytojų gimimo ir mirties datų sąrašą ir pagal jį planuoti savo kūrybą. Kurti proginius spektaklius, sakyčiau, valstybinių teatrų pareiga.

- Kada ir kaip repetavote?

- Repetavome praėjusį pavasarį, kuris buvo labai gražus, šiltas. Džiugino žydintys medžiai, energingi gaivinantys lietūs. Per pertraukėles rūkydavome ant Menų spaustuvės stogo, žiūrėdami į praplaukiančius debesis... Jautėmės labai jauni ir stiprūs.

Per repeticijas aktoriai tiesiog skaitė eilėraščius vienas kitam. Ilgą laiką jiems buvo keliamas bene vienintelis uždavinys - garsiai tariant Širvio žodžius nesumeluoti. Geriau jau tyliai, kažką ne iki galo išsakant, arba - su ironija, bet be falšo, kurio taip nekentė poetas ir žmogus P.Širvys. Procesas vyko intymiai. Neieškojome efektyvios formos - ramiai laukėme, kol ji užaugs savaime, iš nuoširdumo.

- Grupė su „Nutolusiais toliais" jau keliavo po Lietuvą. Kaip atokesnių vietovių žmonės sutiko spektaklį?

- Žmonės spektaklį sutiko taip, kad jau neabejojame - „Nutolę toliai" čia ir dabar yra labai reikalingas.

LZINIOS.LT

„Nutolę toliai“ Menų spaustuvėje - rugsėjo 3 ir 5 d., 19 ir 21 val.

 

Anonsai