Kauno valstybinis dramos teatras, įstrigęs tarp įvairių nesibaigiančių remontų, artimiausiu metu atidaro naują – Penktąją salę. Ir gruodžio 18, 20 d. ją inauguruos Artūro Areimos spektaklis „Laimingi” pagal Friedricho von Schillerio pjesę „Klasta ir meilė”.
Režisierius Artūras Areima, ironiškai spektaklį pavadinęs „Laimingais”, kviečia iš naujo įvertinti, ko iš tiesų reikia žmogui, kad būtų laimingas. Nors spektaklio veiksmas vyksta istorinėje epochoje, tačiau jo idėjos išlieka aktualios ir šiandieniniam žmogui. Friedrichas von Schilleris (1759-1805) iki šiol laikomas vienu svarbiausių klasikinės vokiečių dramaturgijos kūrėju. Kritikai labiausiai vertina jo dramų novatorišką struktūrą ir jose kuriamas naujas formas – melodramą ar „buržuazinę tragediją”. Šias formos naujoves, matyt, iš dalies lėmė ir Schillerio dramų socialumas – dvasinių žmogaus vertybių ir visuomeninio gyvenimo kritika.
Režisieriaus interpretacijoje viena svarbiausių vertybių, išryškėjančių pjesėje – tai atsakomybė – už jausmą, parašytą ar ištartą žodį. Šis spektaklis – tai atsakas į „sms´inės” kartos atsainumą, teigia režisierius, pagrindine spektaklio temine ašimi pasirinkdamas meilės motyvą.
Artūras Areima laikosi Schillerio nuostatos, kuris meilę apibrėžė kaip aukščiausią žmogaus atsiskleidimą, kuris baigia jį kaip asmenybę. Žmogus be meilės negali būti laimingas, o laimingas negali būti nemylėdamas – tai spektaklio pagrindinė mintis. Jame plėtojama meilės kaip laimės, prasmės ir visumos idėja. Pagrindinis konfliktas čia vyksta tarp dviejų pasaulių – politinio, kur vienintelė nenuginčijama vertybė yra poreikis būti galingam ir užimti aukštas pareigas, t.y., pragmatinės laimės sampratos, ir žmogaus orumo bei garbės pasaulio, kurį valdo humanistinės vertybės.
Sceninio „Laimingų” veiksmo centre – aktoriaus figūra. Spektaklis kuriamas per pabrėžtinai gražius, prasmingus, išraiškingus gestus. Veikėjų (aktorių) kūnai čia veikia kaip skulptūros, o jų išdėstymo visuma sudaro paveikslo kompoziciją, pereinančią į dinamišką „skaidrių” kaitą, teigia režisierius. Tam tarnauja ir epochiniai, tačiau stilizuoti kostiumai bei scenovaizdis, kurį kuria scenografė Kotryna Daujotaitė.
Spektaklyje vaidina Tomas Rinkūnas, Toma Vaškevičiūtė, Egidijus Stancikas, Daiva Stubraitė, Ričardas Vitkaitis, Henrikas Savickis, Daiva Rudokaitė, Kęstutis Povilaitis, Vilija Grigaitytė.
* * *
O gruodžio 15, 16 ir 17 d. Parketinėje salėje Arnoldas Jalianiauskas pagal Vytauto V. Landsbergio knygą „Gediminas ir keturi seneliai” pristatys vienos dalies spektaklį 7-14 m. vaikams „Ateities miestas”.
Apginti savo svajones ir jas įgyvendinti – tai kiekvieno iš mūsų troškimas, o gal net pareiga. Tol, kol kiekvienas vaizduotėje kuriame svajonių miestą, tol išlieka tikimybė, kad jis taps Ateities miestu.
Anot režisieriaus, Vytauto V. Landsbergio knygoje „Gediminas ir keturi seneliai” taikliai vaizduojama mūsų nūdiena. Tėvai užsiėmę ir neturi laiko būti teisingais autoritetais savo vaikams: gyvenimo rutina ir šio amžiaus tempas bei vertybės skatina netgi pasilikti miegoti darbe… Tai veikia vaikus, jie mato pavyzdį, siekia to paties. Patirdami bendravimo stoką ir patys nenorom taip elgiasi – atsisakydami draugystės ar tiesiog pasibuvimo su bičiuliais nieko neveikiant. Gedimino skausmas – jis neturi draugų. O kai jo nepalaiko tėvai ir draugai, tuomet būtinai atsiras tie, kas norės paversti jį tuo, kuo jis iš tiesų nėra. Tačiau Gediminas sutinka žmogų, su kuriuo gali kurti ir žaisti. Juos suvienija meilė ir pagarba vienas kitam, šiluma, dėmesys ir atidumas. Jie – nauja karta, kurianti savo ateities miestą – naują, teisingą, švarų.
Režisierius Arnoldas Jalianiauskas kartu su jaunąja Kauno dramos teatro aktorių karta kviečia vaikus ir paauglius už savo svajones kovoti ne aklai, o suvokiant tikruosius savo troškimus.
Scenografas ir kostiumų dailininkas – Viktoras Binkis, kompozitorė – Jurgita Mieželytė. Spektaklyje vaidina Saulius Čiučelis, Mantas Cegelskas, Neringa Nekrašiūtė, Inga Mikutavičiūtė, Laurynas Perkumas, Artūras Sužiedėlis, Aleksandras Kleinas, Vytautas Gasiliūnas.
Kauno dramos teatro inf.
