Lietuviškosios „ Sirenos“. Pragiedruliai

Ugnė Kačkauskaitė 2014 10 05 Menų faktūra
„Sirenos“ šįmet reiškėsi įvairiose vietose. Kamilės Žičkytės nuotrauka
„Sirenos“ šįmet reiškėsi įvairiose vietose. Kamilės Žičkytės nuotrauka

aA

Antra lietuviškų  „Sirenų" diena. Tai pirmas kartas nuo šių „Sirenų" pradžios, kai per dieną rodomi trys spektakliai.  Tarpai tarp jų nedideli. Nėra kada kontempliuoti, bėgiojimas tampa šios dienos ritmu ne tik man, bet ir patiems kūrėjams. Tvarka: Artūro Areimos režisuotas „Ričardas II: Post Factum" (pagal William Shakespeare pjesę „Ričardas II"), „Contemporary?" (idėjos autoriai, choreografai, atlikėjai - Mantas Stabačinskas, Paulius Tamolė, Agnė Ramanauskaitė, dramaturgija - Sigita Ivaškaitė) bei Simonos Biekšaitės ir Marit Sirgments bendras darbas „Feast Fashion".

Šių metų „Sirenos" maloniai stebina naujų erdvių atradimais. Teatriniai vyksmai kuriasi ne tik teatro pastate ar lauke, bet ir kitose reikšmingose ar ilgesnės istorinės atminties erdvėse (Vilniaus Mokytojų namai, LNDT dekoracijų dirbtuvės, Profsąjungų rūmai, Šiuolaikinio meno centras, LMTA Sluškų rūmai). Vieni kūrėjai šias erdves puikiai išnaudoja, kitiems jie pakiša koją.

Geru pavyzdžiu, kai su netradicine erdve „susiliejama", susigyvenama, netikėtai tapo Areimos „Ričardas II: Post Factum", parodytas ŠMC vestibiulyje. Reikėtų priminti, kad „Sirenų" programėlėje šis darbas, kaip ir Vido Bareikio „Kaligula", pažymimas kaip work in progress. Bet jis visiškai nepriminė eskizo. Tai darbas, kurį drąsiai galiu pavadinti baigtu spektakliu. Aiški koncepcija, aktoriai kuria stiprius personažus (taip įsimenančiu aktorių darbu scenoje jau seniai nesimėgavau). Scenografija yra tie patys ŠMC vestibiulio laiptai - niekuo nepadabinti, tušti, bet aktorių subtiliai išnaudojami. Atlikėjų „kursavimas" laiptais pirmyn ir atgal yra bene pagrindinis scenos judesio komponentas, bet akys dėl to nė kiek nenuobodžiavo. Aktorius dažnai matėme su „nupjautomis" galvomis, t.y. laiptų viršuje jis būdavo žiūrovų matomas nuo kojų iki liemens arba krūtinės.

Kalbant apie šį pastatymą, norisi jį apibūdinti vienu žodžiu: „Stilingas". Stilingas judesys, stilinga apranga ir personažai, stilingas garso takelis, vaidyba ir režisūra. Jei pasakyčiau, jog šiame spektaklyje Ričardas II (Vainius Sodeika) yra repo muzikos mėgėjas, o jo karūna - tai reperio kepurė su snapeliu, ar tai nepasirodytų juokinga, banalu? Bet režisierius pasirinko ne itin lietuvių scenoje populiarią Shakespeare´o pjesę, ir šitai atveria kur kas platesnes interpretacijos galimybes: su „Ričardu II" neasocijuojame nusistovėjusių teatrinių šablonų. Tad toks nekasdieniškas - „nekasdieniškas" teatre - „Ričardas II" tampa realus ir artimas, stipriai „suaustas" su šiuolaikiniu individu, jo kalba, elgesio manieromis. Dėkoju Vainiui Sodeikai už Ričardą II bei Tadui Gryn - už dėdės Jorko vaidmenį (tokios stiprios šio aktoriaus transformacijos dar nebuvau mačiusi).

                                                                   . . .

Contemporary?" stebiu ne pirmą kartą ir svarstau, kokiu būdu žiūrovas įtraukiamas, kur slypi šio pastatymo sėkmės momentas? Viena vertus, jis labai paprastas tiek savo idėja, tiek atlikimu. Kita vertus, „Contemporary?" žiūrovą anksčiau ar vėliau nuginkluoja ir šis... pradeda juoktis. Nesurasime čia labai nuoseklaus naratyvo, nesurasime genialių režisūrinių sprendimų ar įsimintinos, išskirtinės judesio raiškos. Tačiau gal būtent tai žiūrovą patraukia savo „žemiškumu" bei „žmogiškumu". Atlikėjų atvirumas ir plati šypsena išties veikia nuotaikingai. Scenoje atlikėjai aptaria kūrybinį procesą. Kūrybinės atlikėjų paieškos tampa pasirodymo siužetu, tikslas - sukurti šokį. Vis dėlto pasirodymas nėra toks jau paprastas, lengvas ir paviršutiniškas kaip kad gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Visų pirma, pats pavadinimas „Contemporary?" nurodo į spektaklio metu kvestionuojamą klasika tapti spėjusių modernaus šokio elementų  šiuolaikiškumą. Užuominos į konkrečius choreografus ir tam tikras  judesio kombinacijas priverčia juoku pratrūkti net labai kritiškai nusiteikusius scenos menų profesionalus.

                                                                            . . .

Paskutinis vakaro reginys - Profsąjungų rūmuose pristatytas Simonos Biekšaitės ir Marit Sirgments bendras darbas „Feast Fashion". Spaudoje buvo skelbiama, jog tai - itin pretenzingas ir ambicingas darbas. Režisierių idėja skamba intriguojančiai: mažame Estijos Kadrina kaimelyje bedarbių grupelės paprašoma sukurti vestuvinių suknelių kolekciją. Šiai kūrybai naudojamos senos paklodės. Beje, „mados podiumas" lietuviško teatro scenoje taip pat yra gana originali idėja, o Profsąjungų rūmai - išskirtinė vieta jai įgyvendinti: monumentalus pastatas, primenantis Sovietų sąjungos laikus. Anuomet šiuose rūmuose bruzdėjo teatrai, o pastaraisiais dešimtmečiais šis pastatas yra  kultinė pogrindžio bazė, kurioje glaudėsi ir savo koncertus organizavo daug marginalių grupių bei festivalių. Tad šios vietos pasirinkimas jau savaime kuria tikrai ypatingą atmosferą.

Vakaro svečių daug - tieka žiūrovų negalėjo pasigirti net kai kurie „Sirenų" užsienio programos spektakliai. Pasirodymas prasideda televizijos šou primenančiais muzikiniais motyvais. Sutinkame solidų renginio vedėją, kuris beveik visą laiką praleis podiumo apačioje stovinčiame krėsle. Čia jis publikai pristatys kiekvieną nelaimingą jaunąją. Tai jis daro lengvai atpažįstama „televizine maniera": blizgiai, energingai, elegantiškai.

Teatre dažnai pasitaiko, kad daug žadanti pradžia lemia ne pačią geriausią pabaigą. Manau, kad būtent taip nutiko ir čia: „tobulas" renginio vedėjas išliko labiausiai įsimintina reginio figūra. Dominuoti pastatyme turėjusios nuotakos scenoje nesusitvarkė su savo užduotimis - atlikėjams trūko energijos, podiumu buvo žengiama neužtikrintai. Žiūrovų išrinkta ir tituluota „nelaimingiausioji nuotaka" ant podiumo stovėjo ir kalbėjo netvirtai. Vaidmens atlikėja ištirpo kartu su savuoju vaidmeniu. Tiesa, originalus režisierių sprendimas buvo į šį pasirodymą pakviesti žinomų Lietuvos žmonių (pavyzdžiui, Nerijus Milerius arba Renata Mikailionytė). Pastarieji pasirodymo pabaigoje (kaip savųjų sričių specialistai)  „nelaimingiausiai nuotakai" turėjo duoti praktiškų patarimų tolesniam gyvenimui. Šis režisūrinis sprendimas, deja, nepasiteisino,- išėję ant senos „patarėjai" tesugebėjo išrėžti pigius, ausį savo banalumu dažnai raižiusius pamokslus. Išskirčiau nebent ekonomistę Aušrą Maldeikienę, kuri, drąsiai žengusi į sceną, savo sąmojinga prakalba pateisino savo, kaip „patarėjos" (beje, ir kaip itin teatrališkos asmenybės) vaidmenį. Taigi, situaciją negailestingai reziumuoja faktas, kad netgi „patarėjai" scenoje padėtį valdė kur kas lengviau, nei tai darė būsimi scenos meistrai...

 

Komentarai