Teatro kritika interneto amžiuje

Viktorija Sinicyna 2021 12 01 Kultūros barai, 2021, Nr. 10
Scena iš spektaklio „Otelas“, režisierius Oskaras Koršunovas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Otelas“, režisierius Oskaras Koršunovas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Šiandien tekstai medijose prieinami lengvai ir patogiai, be didesnių pastangų. Nereikia eiti iš namų, ieškoti kiosko, kur parduodamas tau rūpimas laikraštis, stovėti eilėje jį perkant. Tekstai virtualioje erdvėje skelbiami be derinimų su redakcijomis, be rūpesčių dėl platinimo. Skamba patraukliai, bet universali išmintis įspėja - jei kažkas atrodo pernelyg gerai, kažin ar taip ir yra. Kas gi slepiasi po ledkalnio viršūne? Apie teatro kritiką kalbėdami iš dabarties perspektyvos, niekaip negalėsime apeiti skaitmenizacijos procesų ir socialinių medijų, darančių didelę įtaką šiuolaikinės visuomenės mąstysenai. Kokios aplinkybės, kurias diktuoja internetinė erdvė, labiausiai paveikė teatro kritiką?

Teatrologiją kaip humanitarinį mokslą tradiciškai sudaro trys tarpusavyje sąveikaujančios dalys - istorija, teorija, kritika. Teatro istorija ir teorija funkcionuoja kaip mokslo disciplinos, o kritika, analizuojanti konkrečius kūrinius, įvairialypes sąveikas tarp kūrėjų ir publikos, orientuojasi į viešąją erdvę, į kultūrinės minties sklaidą plačiame socialiniame lauke. Nors tiesiogiai mokslo tyrimų nevykdo, kritika savo tekstuose aktyviai plėtoja humanitarinę mintį, tiek istorijos, tiek teorijos diskursus.

Vis dėlto tradicinė (popierinė) žiniasklaida teatro refleksijai skiria vis mažiau dėmesio, vietos jai tarsi nebeliko. Bendro pobūdžio dienraščiuose ar savaitraščiuose spektaklių recenzijos tapo retenybe. Antra vertus, vieniems periodiniams leidiniams visiškai persikėlus į internetą, kitiems egzistuojant ir tradiciniu, ir skaitmeniniu formatu, erdvės publikacijoms apie meną, specifiškai teatrą, atrodytų, pakanka, bet ar yra kam publikuotis? Kelti tokį retorinį klausimą verčia menkas recenzijų kiekis. Tvirtinimai, kad „Lietuva maža šalis, todėl kiek yra, tiek užtenka“, vargu ar laikytini rimtu argumentu.

Periodiniai kultūros leidiniai ne tik negalėtų, bet ir neturėtų konkuruoti su didžiaisiais portalais. Kultūros periodika - atskira niša, plėtojanti, Metų žurnalo redaktoriaus Antano Šimkaus žodžiais tariant, humanitarinio mąstymo erdvę. Popierinė spauda turi paisyti puslapių skaičiaus, maketavimo standartų, o svetainėms, egzistuojančioms tik internete, tokie apribojimai negalioja. Vis dėlto šiuo internetinės erdvės suteiktu privalumu nepasinaudojama - spektaklių recenzijos nėra tokios dažnos, kad galėtume tvirtinti, esą Lietuvos teatras nuolatos aptariamas ir visavertiškai analizuojamas. Neteigiu, kad prasidėjo teatrinių tekstų badmetis, tačiau kalbėdami apie kompetentingą, profesionalią teatro kritiką, turime kreipti dėmesį ne tik į tekstų kokybę, bet ir į jų kiekį. Kuo daugiau kritinių nuomonių, tuo platesnė erdvė diskusijoms. Gaila, bet ir pagrindinis scenos menų portalas Menų faktūra retam spektakliui randa daugiau negu vieną recenzentą. Vis dėlto bent jau perpublikuoja recenzijas iš kitų leidinių - tai sukuria derlingesnio kritikos lauko iliuziją. Šiaip ar taip, ši svetainė yra patogi skaitymo erdvė, kurioje apsilankius galima rasti bent keletą tekstų apie dominantį scenos meno įvykį.

Menkas kultūrinės periodikos finansavimas, deja, neleidžia sutelkti gausesnių kritikos pajėgų, juolab trukdo aprėpti visą Lietuvos teatro meno panoramą. Kultūros periodinių leidinių asociacija 2020 m. kovą kreipėsi dėl didesnio finansavimo į Lietuvos Respublikos Ministrą Pirmininką, finansų ministrą bei viceministrą. Niekas nepasikeitė, išskyrus valdžią, tad kreipimąsi vertėtų skelbti dar kartą, nes klostosi iš tikrųjų kritiška (sic!) kritikos padėtis.

Viešumoje apstu žiniatinklių reklamos, bet kultūros leidiniai, svetainės nesiafišuoja. Žmonėms, kurie pagal profesiją ar iš įpročio aktyviai domisi kultūrinėmis aktualijomis, raginimas plačiau reklamuotis gal nuskambės keistai - kaip įmanoma nežinoti apie Menų faktūrą, Literatūrą ir meną ar Šiaurės Atėnus? Apsuku žiūros kampą ir klausiu, o kaip apie juos sužinoti? Įvairiose prekybos vietose kultūrinė spausdinta periodika „nuskęsta“ tarp populiarių laikraščių, žurnalų, ji platinama gerokai vangiau (prie to prisideda ir maži kultūros leidinių tiražai). Socialinės medijos be paliovos atakuoja vartotojus skandalingomis antraštėmis, o tylaus, moderuoto užsislėpusių kultūros leidinių balso net neišgirsi kurtinančiame informacijos triukšme, nevengiančiame melagienų, pažeriančiame daugiau miglotų klausimų negu pateikiančiame atsakymų. Nesakau, kad kultūros leidiniai savo menkus finansus turėtų švaistyti reklaminėms kampanijoms - juk kultūros, meno periodika nepretenduoja į pelną, konkurencingumą, nesistengia „sensacijomis“ patraukti skaitytojų. Vis dėlto kaip nors pakliūti į potencialių naujų skaitytojų akiratį darosi būtina, kad edukacinės, bendrosios kultūros, meno sklaida nenutrūktų galutinai.

Trivialūs pasakymai, atseit „visi gali kritikuoti“, ar kitokie teiginiai, rodantys, kaip sumenko kritikos autoritetas, tapo ypač aktualūs, išpopuliarėjus tinklaraščiams (angl. blogs). Tai neformali medija, spontaniškų reakcijų erdvė, kur kiekvienas gali išdėstyti savo subjektyvų požiūrį. Šia technologija anglakalbėse šalyse naudojasi daug žmonių, antai teatro tema pasisako, spektaklius recenzuoja ir entuziastingi žiūrovai, ir kritikai, net akademikai. Tiesa, „profesionalai“ tinklaraščiuose šmėžuoja gerokai rečiau negu žiūrovai, vadinantys save „piliečiais kritikais“ (angl. citizen critic). Vėl grįžtama prie vox populi - vox Dei? Vertinant, kaip skaitmeninė aplinka keičia kritikos situaciją, būtų naudinga apžvelgti bendresnį europinį kontekstą.

Internete išplitus tinklaraščiams, ypač įsivyravus socialiniams tinklams, kuriuose kiekvienas galime savo trumpus komentarus pateikti plačiai auditorijai - šeimai, draugams, kolegoms, (ne)pažįstamiems žmonėms ir pan., subjektyviai reflektuodami pasaulio ar vietines aktualijas, taigi ir meną, viešoji retorika gerokai pakito. Knygos „Teatro kritika: kintantys peizažai“ (Theatre Criticism: Changing Landscapes) sudarytoja teatrologė, kritikė Duška Radosavljević primena, kad leidinių redakcijos anksčiau reikalaudavo laikytis tam tikrų rašymo standartų. Tačiau skaitmeninė erdvė jokio redagavimo, jokios hierarchijos nepripažįsta, suteikiama galimybė laisvai reikšti visokiausio pobūdžio asmeniškumus, o tai lėmė viešosios ir tarpusavio komunikacijos pokyčius. Radosavljević, remdamasi medijų etiką tyrinėjančiu filosofu Mihály´u Szilágyi-Gálu, išskiria vertikalės ir horizontalės konceptus. Horizontalę priskiria internetinei erdvei, kurioje gali apie bet ką ir bet kaip reikštis visi, o vertikalę sieja su žiniasklaida, vis dar išlaikančia profesinės hierarchijos struktūrą. Autorė konstatuoja: „Įvyko galios poslinkis nuo redaktoriaus, kuris nustato, verta ar neverta tekstą publikuoti, prie vartotojo, kuris nusprendžia, verta ar neverta tekstą skaityti (pastarąją vertę sunku išskirti ar standartizuoti).“[1]

Technologinės inovacijos, lengvas jų prieinamumas, viena vertus, suteikė galimybę laisvai, įvairiomis formomis išreikšti savo nuomonę, pilietinę poziciją tiems, kurie neturi nei galios svertų, nei autoriteto viešojoje erdvėje. Antra vertus, socialiniai tinklai, atmetę bet kokią kontrolę, sukėlė, Lyotard´o žodžiais tariant, nemažai problemų dėl pasitikėjimo autoritetu. Niekas neužtikrina, kad yra tikslu, teisinga tai, ką perskaitome tinklaraščiuose ar socialiniuose tinkluose, kad galima tuo pasikliauti. Semiotikas, Londono universiteto Edukacijos instituto profesorius Guntheris Kressas, svarstydamas, kas laimima, o kas prarandama, atsiradus naujoms tekstų, žinių ir suvokimo formoms, rašo: „Kai kiekvienas gali vadintis autoriumi, autoritetas smarkiai kvestionuojamas. Autoriaus figūrą palaikę socialiniai rėmai išnyko arba nyksta, o kartu prarandama ir socialinė galia, kuri autoriui suteikdavo autoritetą.“[2] Medijų teoretikas, interneto kritikas Geertas Lovinkas straipsnyje „Tinklaraščiai - nihilistinis impulsas“ pabrėžia: „Tinklaraščiai susiję su tiesos ieškojimu. Tačiau tai tiesa su klaustuku. Tiesa čia - mėgėjiškas projektas, o ne autoritetų sankcionuota absoliuti vertybė.“[3]

Autoritetų ir galios pozicijų pokyčius atskleidžia ir neseniai įvykęs skirtingų interpretacijų susidūrimas socialiniame tinkle Facebook. Režisierius Oskaras Koršunovas pristatė publikai premjerą „Otelas“, teatro kritikė Kristina Steiblytė parašė šio spektaklio recenziją. Neatpasakosiu, dėl kokių priežasčių jų pozicijos ir nuomonės išsiskyrė, nes šiam tekstui svarbesnis klausimas, kam priklauso galios pozicija. Kritikė savo tekstą paskelbė prestižiniame (nepabijosiu skambaus epiteto) teatro portale, tačiau pagal skaitomumą Menų faktūra nė perpus neprilygsta Koršunovo Facebook paskyrai, turinčiai 9203 sekėjus (toks skaičius buvo rugpjūčio 20 d., tad gali būti pakitęs). Primenu, kad socialiniame tinkle galima skelbti atsakomuosius komentarus, o Menų faktūra tokios patrauklios privilegijos nesuteikia. Jeigu kliausimės tokiu autoritetingumu, koks užtikrintai galiojo tuomet, kai internetas dar nebuvo toks populiarus, atrodys, kad visi galios svertai neabejotinai yra kritikės pusėje. Juk galimybę paskelbti recenziją redaguojamame portale autorė užsitarnavo žiniomis, išsilavinimu, sukaupta praktika, o režisierius tiesiog išsakė savo nuomonę socialiniame tinkle, kuriame lygiai tą patį gali padaryti absoliučiai bet kas, pažįstantis raidyną. Tačiau skaitmeninės medijos keičia patį autoriteto ir galios supratimą. Tave išgirs (ar bent jau teiksis išklausyti) daug daugiau žmonių, jei savo nuomonę perteiksi komunikacinėse interneto erdvėse - ten, kur pristatai ir save. Jeigu tavo mintys išdėstytos trumpai, įtaigiai, atmetant redakcijų pageidaujamą motyvuotą retoriką, didesnė tikimybė, kad daugelis ne tik perskaitys, bet ir užsikabins už kurios nors sloganą primenančios minties, priims ją kaip gryną pinigą, net neįsigilinęs į bendrą kontekstą. Koršunovo įrašas šiuo atveju tikrai nepriminė jokio lozungo, nekvestionuoju nė vienos pusės kompetencijų, vis dėlto situacija, susiklosčiusi socialiniame tinkle, paskatino apmąstyti autoritetų ir galios pozicijų pokyčius.

Šiaip ar taip, informacinis chaosas keičia ir meno refleksiją. Kompetentinga kritika užleidžia pozicijas. Internautai, aptardami meną, mieliau remiasi ne argumentais, bet emocine tiesa, impulsyviomis reakcijomis į tam tikras situacijas, gal net nesusijusias su pačiais kūriniais. 2015 m. Liublianoje per II tarptautinį simpoziumą „Kritikos menas“ rašytoja, vertėja Asja Bakić pranešime „Literatūros kritika socialinių tinklų epochoje“ pabrėžė: „Emocinė tiesa [...] tampa esminiu internetinių apžvalgų ir pokalbių apie literatūros kūrinius argumentu.“ Kad išreikštų patirtas emocijas, žmonės ne visada vartoja verbalinę kalbą, dažnai renkasi vizualias išraiškos priemones, judančius paveikslėlius (GIF´us) ar šypsenėles, universaliai perteikiančias kūrinio nuotaiką, sukeltus jausmus. Bakić analizuoja literatūros kritikos situaciją, tačiau didžiąją jos įžvalgų dalį galima taikyti ir teatro kritikai, nes abiem kritikos rūšims aktuali autoriteto nuvertinimo problema. Viešai įvairiomis formomis išreiškiamos nuomonės apie meno objektą suteikia gyvumo bendram kultūros pulsui, tarsi patvirtina kultūros ir meno svarbą, vis dėlto dalijimasis emociniais komentarais negali atstoti kritinių tekstų, analizuojančių kūrinio esmę, atskleidžiančių jo daugiasluoksniškumą.

Gausėjantys informacijos srautai keičia skaitymo įpročius, dėmesys krypsta į šalutinius dalykus. Neretai prie straipsnių interneto portaluose galima pamatyti apytikslį minutėmis fiksuotą laiką, kurį vartotojas sugaiš skaitydamas. Bet ar į tą apytikrį apskaičiavimą įtraukti ir galimi stabtelėjimai, reikalingi, kad įsigilintume į sudėtingesnius argumentus, atidžiau juos pasvertume? Laiko atima ir elementarus pirmąkart aptiktos pavardės googlinimas. Viena vertus, tiek teatro, tiek ir kitų sričių kritika skęsta skaitmenizuotos informacijos chaose, kultūros leidiniais domisi tik mažuma, laikanti kultūrą vertybe. Antra vertus, kritikos tekstai tokiomis sąlygomis pasidaro ypač svarbūs, gal net svarbesni negu kada nors anksčiau, nes informacinė painiava verste verčia ieškoti autoritetų, kuriais galėtume pasitikėti, ar bent jau išsilavinusių, savo sritį kompetentingai išmanančių profesionalų.

Teatras, kad ir kaip nuvalkiotai tas skambėtų, meninėmis priemonėmis gali ir nori kalbėti apie socialines problemas, įsišaknijusias visuomenėje. Tai nėra teatro pareiga, kurią privalu vykdyti, tačiau aktualios problemos dažnai tampa inspiracija kūrėjams, skatina ieškoti naujų kūrybinės raiškos formų. Teatro specifika leidžia konstruoti socialinius modelius, atspindinčius visuomenės nuotaikas, dabarties realijas. Kritika prie to prisideda, perimdama spektaklio perteikiamą socialiai angažuotą tematiką ir ją praplėsdama. Iškeldama socialiai reikšmingus klausimus, teatro kritika tampa kai kuo daugiau negu rašymas apie meną, jos funkcijos praplečiamos iki viešųjų diskusijų moderavimo. Pilietiškai angažuotas kritikas užuot atsiribojęs, visokeriopai įsitraukia į visuomeninius procesus.

Amerikiečių teatro kritikė, performatyviųjų menų ir feminizmo teoretikė Jill Dolan knygoje „Spektaklio utopija: ieškoti vilties, pasitelkiant teatrą“ (Utopia in Performance: Finding Hope at the Theatre) rašo: „Žiūriu spektaklius ir apie juos rašau su viltimi ne tik dėl politinės jų reikšmės, bet ir dėl jų paveikumo, nes manau, kad emocijos gali paskatinti imtis socialinių veiksmų. Tikiu, kad stiprus, gilus ir jaudinantis spektaklis žiūrovams gali tapti transformuojančia patirtimi, naudinga ir kitose socialinio gyvenimo srityse.“[4] Tikėjimas, kad teatras pajėgus inspiruoti socialinius pokyčius, skamba naivokai, tačiau neskubėkime daryti išvadų. Jeigu spektaklis sužadina apmąstymus apie socialinio teisingumo stoką, kritikas savo ruožtu gal paskatins skaitytojus bent jau susimąstyti, kodėl susiklostė tokia padėtis, kaip ją taisyti, savarankiškai pasirenkant socialinius prioritetus, žvelgiant per asmeninės patirties prizmę.

Kritinės minties plėtojimo atžvilgiu svarbu paminėti literatūros kritiką - kitų meno rūšių kritikos pirmtakę. Mano manymu, vis dar aktuali britų literatūros teoretiko, kritiko Terry´o Eagletono knyga „Kritikos funkcija“ (The Function of Criticism), aptarianti moderniosios kritikos, kitaip tariant, tokios, kaip ją suprantame šiandien, raidos etapus: „Rizikuojant pateikti perdėtą apibendrinimą, galima sakyti, kad XVIII a. pradžioje kritika buvo susijusi su kultūros politika; XIX a. nuolatiniu kritikos rūpesčiu tapo visuomenės moralė; mūsų amžiuje [XX a.] kritika labiau suinteresuota kelti pačios literatūros klausimus.“[5] Susitelkimas vien į literatūros reflektavimą, anot autoriaus, susiaurina kritikos akiratį, atmeta socialinę jos funkciją, pareigą kelti viešumon visuomenines problemas, paverčia kritiką tiesiog „literatūros industriją aptarnaujančia viešųjų ryšių atšaka arba visiškai akademine sritimi“. Eagletono pagrindinė mintis ta, kad viešas kalbėjimas apie literatūrą kritikams turėtų reikšti terpę, leidžiančią, atsispiriant nuo literatūros, aptarti aktualius klausimus, kritiškai vertinti socialines struktūras. Literatūra apima daugybę skirtingų sričių - tai „semiotika, psichoanalizė, kinotyra, kultūros teorija, lyčių studijos, populiarusis rašymas, praeities raštų vertinimas.“ Autorius tvirtina: „Išvardytos mokslų kryptys neturi aiškaus vientisumo, išskyrus socialinio gyvenimo tyrinėjimą ir subjektyvių simbolinių formų kūrimą. [...] Kritikai, nagrinėjantys socialinę plotmę, reprezentuoja šiuolaikinę, labiausiai gerbtiną kritikos, kol ši dar nebuvo susiaurinta iki vadinamojo literatūros kanono, versiją.“[6]

Abu cituojami autoriai į meną žvelgia iš skirtingų pozicijų. Jill Dolan idealizuotai tiki teatru kaip fenomenu, darančiu žmonėms individualų poveikį, potencialiai galintį ir emociškai, ir racionaliai paskatinti juos, kad imtųsi aktyvių visuomeniškų veiksmų, būtinų socialinei gerovei užtikrinti. Terry´o Eagletono požiūris į kritikos paskirtį kategoriškas - literatūros kritika privalo aprėpti ne tik analizę, apibrėžtą literatūriniais kanonais, bet ir sociokultūrinės raidos diskursus, pasitelkdama įvairias teorines įžvalgas. Antraip kritika praranda reikšmingumą. Nors performatyviųjų menų, feminizmo teoretikės, teatro kritikės Dolan ir literatūros teoretiko, kritiko Eagletono retorika smarkiai skiriasi, jų požiūriai, kad meno kritika turi būti socialiai aktyvi, reaguojanti, skatinanti kritinį mąstymą, sutampa.

Teatro ir literatūros kritika turi galimybę (Eagletono teigimu, net pareigą) viešojoje erdvėje kelti jautrius, nepatogius klausimus, svarstyti aktualias socialines, politines problemas, atskleisti skaitytojams sudėtingus tiek šiuolaikinius, tiek istorinius kontekstus. Skeptikai gal sakys, kad tai beprasmiška - juk mažai kas skaito kritiką, o jeigu ir skaito, tikimybė, kad ką nors paveiks visuomeniškai mąstančio kritiko refleksija, lygi nuliui. Tačiau meno, kaip, beje, ir socialinė kritika, net filosofija bendrąja prasme, nesiremia tikslia rezultatų statistika, neskaičiuoja, kiek žmonių pavyko paveikti, įtikinti, kad susimąstytų, kas dedasi aplinkui. Svarbu, kad tasai poveikis būtų nuolatinis, užtikrinantis savarankiškos, plačiai mąstančios visuomenės augimą. Sąmoningas, kartais net arogantiškas kritikos ignoravimas sparčiai didina skirtingų žmonių grupių tarpusavio nesusikalbėjimą, nenorą suprasti vieniems kitus. Teatro kritika yra lygiavertė kitų meno rūšių kritikai, apskritai paėmus, tai mediumas, padedantis narplioti visuomenei svarbias temas. Tačiau masinė saviraiška internete, kai visi laiko save kritikų kritikais, autoriteto sąvoką ištampo kaip nudėvėtą drabužį, o „profesionalumas“ neretai tampa eiliniu blizgučiu, neturinčiu didesnės vertės.

Kultūros barai

 


[1] Duška Radosavljević. Theatre Criticism: Changing Landscapes. Methuen Drama. Reprint edition (September 8, 2016), p. 28.

[2] Gunther Kress. Gains and losses: New forms of texts, knowledge, and learning. Computers and Composition, nr. 22, 2005, p. 19. http://williamwolff.org/wp-content/uploads/2010/01/kress-cc-2004.pdf [žiūrėta 2021-08-25]

[3] Vytautas Michelkevičius. Medijų kultūros balsai: teorijos ir praktikos. Vilnius: Mene. 2009, p. 261.

[4] Jill Dolan. Utopia in Performance: Finding Hope at the Theatre. Ann Arbor: The University of Michigan Press. 2005, p. 15.

[5] Terry Eagleton. The Function of Criticism. London. New York: Verso. 2005, p. 107.

[6] Ten pat, p. 123-124.

Komentarai