Rašydamas apie Klaipėdoje 21-ą kartą įvykusį gatvės teatro festivalį „Šermukšnis“, teatro kritikas Vaidas Jauniškis priminė, kad nors gatvės teatro tradicijos yra kur kas senesnės nei scenos dėžutėse rodomo dramos teatro, „[v]is dar gaji „teatro gatvėje“ samprata – jei jau niekur netinki, tada tau lieka gatvė“.
Tokia samprata nesunkiai paaiškinama. Spektaklius rodyti pastatuose gali tik juridiniai asmenys, kuriems patikėta patalpas valdyti arba išsinuomoti. Tam, kad įsteigtum juridinį asmenį, privalai atitikti tam tikras taisykles ir standartus, o standartus (nesvarbu, kad čia kalbame apie administraciją, o ne meną) dauguma automatiškai sutapatiname su kokybe. Tai natūralu – susidaryti asmeninę nuomonę apie kiekvieną reiškinį yra nepaprastai sunku, tad visuotinis nutarimas, kas yra legitimu, o kas marginalu, leidžia pasijusti saugiau srityse, kurių pažinimui nesame pasiruošę skirti daugiau laiko.
Įdomu suvokti, kad pastatai lygiai taip pat suskirsto ir visuomenę – tuos, kurie nori ir gali sau leisti eiti į institucinius renginius, atskiria nuo tų, kurie stinga galimybių, noro ar informacijos. Vadinasi, standartus atitinkantis teatras tampa prieinamas tik standartus atitinkantiems žmonėms. Ir tada nenustojame girdėti apgailestavimų: kaip gaila, kad tie, kuriems labiausiai reikia, šito nepamatys…
Čia išaiškėja gatvės teatro stiprybė – tai visiems prieinamas menas, kuriam rūpi, kad jį pamatytų bet kokie žmonės. Jis ima pinigus ne avansu, bet po to, kai parodo savo galią. Jis suteikia galimybę publikai užklysti neplanuotai ir išeiti, kada nori, nejaučiant gėdos nepaklūstant taisyklėms.
Beveik tokį teatrą pasiūlė šįmet ketvirtą kartą „Menų spaustuvės“ organizuotas tarptautinis gatvės teatro festivalis SPOT. Būtina pabrėžti beveik, nes festivalis taip pat yra institucija, kuri kviečia kitų institucijų pripažintus kūrinius, paprastai sumoka honorarus, dienpinigius, kelionės bei apgyvendinimo išlaidas. Ir nors visi festivalio renginiai (kaip ir kasmet) vyko sostinės centre, jo prieinamumas šįmet pasirodė išskirtinis.
Pirmą kartą SPOT organizatoriai atsirėmė į vieną temą – judėjimą po miestą. Penki iš septynių pasirodymų, kaip ir du edukacinių programų pristatymai, kvietė žiūrovus judėti atlikėjų parinktu maršrutu. O vienas pirmųjų renginių – žaidimas-diskusija „Judėjimas mieste“ – surinko šešis kūrybinių ir inžinerinių specialybių profesionalus, kalbėjusius apie šiandienius miestiečių judėjimo įpročius ir fantazavusius, kokie jie bus 2050-aisiais ir kaip dėl to turės keistis Vilniaus infrastruktūra. Didesnė dalis idėjų pasirodė neturinčios aiškesnio pamato ir galbūt todėl žaidimas-diskusija pernelyg neįkvėpė mąstyti. O galbūt sutrikdė paradoksas, kad pirmą gatvės teatro festivalio dieną įvykusi diskusija rengta ne lauke, o tvankioje „Menų spaustuvės“ Kišeninėje salėje, formatu, kuriam gyva publika absoliučiai nereikalinga.
Tarp šešių diskusijos dalyvių buvo ir kūrėjas Vladas Suncovas, jo instaliacija „Rolling Through Utopias“ Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje buvo pirmasis SPOT žiūrovams atvertas reiškinys. Penkios kadaise sukurtos, tačiau taip ir neįgyvendintos miestų architektūros idėjos, kuriomis siekta sukurti tobulą gyvenamąją aplinką, V. Suncovo interpretuotos kaip mažytės golfo aikštelės, kuriose žaisti kviesti visi praeiviai. Gražus sutapimas, kad net ir mažyčiame plote įridenti kamuoliuką ten, kur nurodyta, pasirodo per sunku, jei neturi reikiamų gebėjimų, – galbūt taip pat nutiko ir su miestų projektais, kurių ėmėsi nepakankamai pasiruošę, nors ir labai gražių tikslų turėję žmonės. Drauge instaliacija priminė, kad kiekvienas mūsų retai esame savo miesto šeimininkai. Tai, kaip viskas atrodys, nusprendžia „dideli“ žmonės golfo laukuose, kur patekti galima tik užsitarnavus atitinkamas privilegijas. Ir nėra ko pykti – kiti tiesiog žaidžia geriau nei mes, nes sąmoningai to mokėsi.
Plačiąja prasme žaidimo sąvoka SPOT festivaliui visuomet buvo svarbi, tačiau šįmet publika žaidė kone kiekviename spektaklyje. Vienas iš dviejų stacionarių festivalio spektaklių (abu, beje, atvyko iš Katalonijos) – „Enva“, sukurtas dueto Amer i Africa, keletui žiūrovų padėjo atrasti akrobatikos džiaugsmus, vienus pastatydamas ant artistų pečių, kitiems padėdamas į viršų iškelti lengvesnę partnerę. Likusiems žiūrovams tokios improvizacijos greta komiškų artistų bandymų statyti šiaudų sieną ir spręsti konfliktus kūrė gryniausią cirko džiaugsmą. Nepaprastai aukšto porinės akrobatikos lygio ir lietuviams įtikusio humoro pasirodymas, regis, neatitiko judėjimo mieste temos, tačiau antrą pasirodymo dieną dėl didelio karščio nuspręsta jį perkelti iš Vilniaus dailės akademijos kiemo į „Shinzo“ baro terasą, tad aplinkybės neleido likti vienoje vietoje.
Kalnų parko estradoje rodyta „Tauromàquina“, sukurta trupės „Animal Religion“, įpareigojo publiką pajudėti keliaujant į spektaklį ir atgal, tačiau renginyje žmones susodino tradiciškai saugiai. Spektaklis, kuriame pasakota apie žmonių ir mašinų bandymą valdyti, dominuoti, galiausiai – tiesiog sugyventi, įdomiausias pasirodė ne išraiškos, bet organizacinės strategijos prasme. „Tauromàquina“ – tipiškas tarptautinio festivalio atidarymo ar uždarymo šventės spektaklis, kuriame svarbiausi šou efektai, netikėti meniniai sprendimai ar priemonės, milžiniška ir dinamiška atlikėjų energija. Tai įrodo, kad SPOT komanda imasi taikyti užsienyje daug metų gajas tradicijas ir vengia išimtinai konceptualaus festivalio įvaizdžio, kviesdama žiūrovus ne vien pažinti, bet kartais tiesiog švęsti.
Žinoma, idealu, jei galime švęsti pažindami. Šia prasme konkurencijos neturėjo belgų dueto „Be Flat“ spektaklis „Follow Me“, pirmąkart Lietuvoje rodytas prieš dvejus metus Dainavos mikrorajone, Kaune, rengiamame tarptautiniame šiuolaikinio cirko festivalyje „Cirkuliacija“. Vidiniame „Perono“ kieme susėdusią publiką du artistai pasiekė išlindę pro trečio aukšto langą ir balkonais nusileidę žemyn. Šito (ir ramybės bei pasitikėjimo, su kuriais atlikti veiksmai) visiškai pakako publikai sužavėti ir jos pasitikėjimui užsitarnauti. Tai leido sukurti nuostabų reiškinį – organiškai paskui artistus sekančią minią, mielai atliekančią tai, ko jos prašo, nes žinančią, kad mainais gaus daug įspūdžių bei džiaugsmo. Ir visgi gražiausia, kas nutiko, turbūt yra autobusų stoties apylinkėse prie vykusios kelionės prisijungę baruose gėrę žmonės, vėliau jie dėkojo atlikėjams ir gyrė jų stiprybę.
Kiti judėti po miestą kvietę spektakliai inspiravo unikalius pojūčius, tačiau „Be Flat“ kontekste pasirodė vienplaniškesni – pastarieji siūlė pažinti miestą išlaisvindami žiūrovų mintis ir nusistatymus, o likusieji pirmenybę teikė pačių kūrėjų pasiūlytiems požiūrio taškams. Pilies gatve ir jos apylinkėmis vedusi belgo Benjamino Vanderwille´o kelionė „Walking the Line“ nustatė naujas judėjimo taisykles, padėjusias nutildyti kūno įpročius ir leidusias pamatyti Senamiestį kaip siaurame langelyje rodomą filmą (dalyviai dėvėjo regėjimo lauką siaurinančius „akinius“).
Iš Prancūzijos atvykusio „Tony Clifton Circus“ spektaklis „Mission Roosevelt“ susodino dalyvius į neįgaliųjų vežimėlius, taip jie turėjo judėti akmeniniu grindiniu, nusipirkti gėrimą prekybos centre, žaisti rankinį… Dalyviams tai nuostabi galimybė patirti, ką reiškia turėti judėjimo negalią mūsų mieste, o stebint veiksmą iš šalies darėsi kiek nejauku – krašte, kuriame vis dar esame linkę atskirti neįgaliuosius kaip marginalią grupę, toks smagus pasivažinėjimas vežimėliuose gali priminti patyčias.
Užtat lietuvių komandos „Teatro istorijos“ ekskursija vaikams „Miesto eilės“ ir prancūzų trupės „Decor Sonore“ spektaklis „Urbaphonix“ nekėlė klausimų nei apie visuomenę, nei apie socialinę atsakomybę. Abu kvietė eiti stipriau ar silpniau pramintais keliais ir kartais sustoti bei pasimėgauti kelionių autorių kūryba – skambančiomis instaliacijomis „Miesto eilėse“ ar naudojant pakeliui atrastas priemones gyvai atliekama „Urbaphonix“ muzika. Tokie spektakliai – tai menas netikėtose erdvėse. Priešingai nei dauguma anksčiau minėtų ekskursijų, jie miestą tyrinėja, o ne formuoja.
Visgi šiandien pasakyčiau, kad vertingiausia kūryba yra ta, kuri formuoja. Šįmet SPOT idėjine prasme stipriai šoko į viršų, jie ne tik pasiūlė įdomesnėmis aplinkybėmis pristatomą meną, bet ir pakvietė žmones judėti ir pačius tapti spektakliu kitiems – tiems, kurie sąmoningai čia neužeis, tiems, kuriems „labiausiai to reikia“. Jei kitąmet ši kryptis bus išlaikyta, pati sau pasižadu rašyti tekstą ne apie spektaklius, o apie reakcijas žmonių, kuriuos menas užklupo netikėtai. Tokius kaip šįmet nugirstas su mama pietavusios mergaitės klausimas: „Mama, ką jie čia daro?“. Į jį moteris nedvejodama atsakė: „Neturi ką veikti, tai trukdo kitiems žmonėms.“
