Opera Lietuvoje: šiuolaikinio teatro link

Rima Jūraitė 2021 07 12 „Krantai“, 2021 Nr. 1
Scena iš Giuseppe‘s Verdi „Don Karlo“ (1981). Dailininkas, scenovaizdžio autorius – Liudas Truikys, režisierė – Nijolė Krotkutė. Michailo Raškovskio nuotrauka, LNOBT archyvas
Scena iš Giuseppe‘s Verdi „Don Karlo“ (1981). Dailininkas, scenovaizdžio autorius – Liudas Truikys, režisierė – Nijolė Krotkutė. Michailo Raškovskio nuotrauka, LNOBT archyvas

aA

Šimtmečio sulaukusioje Lietuvos profesionalios operos scenoje būta įvairių laikotarpių, tačiau didžiausi pokyčiai operos repertuaro formavimo politikoje įvyko Lietuvai atgavus nepriklausomybę, o šio žanro režisūrinėje plotmėje - dar kone dešimtmečiu vėliau, XX-XXI amžių sandūroje. Teatrologė, operos kritikė Rima JŪRAITĖ glaustoje apžvalgoje pristato svarbiausias šiuolaikėjančio repertuaro kryptis: ne tik išaugusią premjerinių kūrinių įvairovę, bet ir keletą pačių ryškiausių, etapinių šio laikotarpio operos spektaklių. Tuo pat metu esmingai keitėsi ir operai bei kitiems muzikos teatro žanrams atstovaujančių institucijų panorama - per pastaruosius du dešimtmečius steigėsi nepriklausomos kūrybinės grupės, praplėtusios operą „monopolizavusių“ valstybinių teatrų repertuaro pasiūlą, kartu nulėmusios ir kitokį, konkurencingą šių dienų operos lauko gyvavimą.

Per Lietuvos profesionalios operos šimtmetį didžiausioje šalies scenoje - dabartiniame Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) - įsitvirtino repertuaras, prasidedantis klasicizmo epochos kūriniais (ankstyviausiojo repertuaro riba taip iš esmės niekada ir nepasislinko iki operos ištakų - baroko), o labiausiai puoselėtos romantinės operos tradicijos. Absoliučią daugumą - beveik tris ketvirtadalius visų muzikos teatro premjerų - kone visais laikotarpiais sudarė romantizmo operų pastatymai. Lietuvos profesionalios operos kultūra, 1920 metų gruodžio 31 dieną prasidėjusi nuo Giuseppe ´ s Verdi „Traviatos“, ir toliau didžiausią dėmesį skyrė šio kompozitoriaus palikimui - repertuare nuolat sukosi vis atnaujinami senieji spektakliai arba kaskart iš naujo statomos vis kitos „Aidos“, „Rigoleto“ ir „Traviatos“ interpretacijos, - beje, dviem pastarosiomis dar kartą papildyti LNOBT repertuarą numatyta ir 2021-aisiais.

Greta šių kūrinių svarbią repertuaro dalį užėmė kitos chrestomatinės, melodingumu pasižyminčios italų Gioachino Rossini, Gaetano Donizetti ir Giacomo Puccini operos, taip pat prancūzų romantizmo kompozitorių kūriniai. Viena Lietuvos teatro nuolat palaikomų repertuaro atšakų tapo ir rusų romantinė opera. Didžiumą profesionalaus operos teatro kūrimo laiko, t. y. per visą XX amžių, tik retais bandymais repertuarą mėginta papildyti modernesnės muzikinės kalbos kūriniais. Be to, repertuaro formavimo gaires sovietų okupacijos laikotarpiu lėmė būtinybė pristatyti nemažai „privalomųjų kūrinių“, neva turėjusių pasitarnauti ideologiniais tikslais; tokių operų pastatymai nuvilnydavo paeiliui per daugybę Sovietų Sąjungos scenų, nors po premjerų dažniausiai būdavo parodomi vos keletą kartų. Taigi ištisais dešimtmečiais operos sezonai buvo labiau panašūs nei skirtingi, nes aktyviajame teatro repertuare sukosi publikos mėgstamų ir jos domesį garantuojančių žymiųjų operų pavadinimai.

Nors jau XX a. viduryje Europos teatruose ir ypač festivaliuose imtasi reabilituoti operą kaip teatro žanrą kuriant modernesnius scenovaizdžius, o vėliau ir šiuolaikines, autorines scenines-režisūrines interpretacijas, tačiau ir šiuo aspektu praėjusio amžiaus Lietuvos operos scena buvo konservatyvi: pastatymai dažniausiai atitikdavo tradicinių, kostiuminių operos spektaklių kanoną. XX amžiaus antroji pusė, o ypač ano amžiaus paskutinieji dešimtmečiai, Lietuvos operoje - tai iškilių dirigentų ir operos solistų laikas, žymėjęs išaugusį profesionalumą operos muzikinio atlikimo požiūriu. Sceną išvydo ir pirmieji originalūs režisierės Vlados Mikštaitės pastatymai. Kartu tai būta ir modernaus scenovaizdžio - teatro dailės pakilimo laikotarpis, konceptualumo ir paveikumo viršūnę pasiekęs garsiojoje dailininko Liudo Truikio kurtoje „Don Karlo“ (rež. Nijolė Krotkutė, dirig. Jonas Aleksa, 1981) interpretacijoje, tapusioje neabejotinai etapiniu spektakliu Lietuvos operos teatro šimtmečio panoramoje.

Operos repertuaro formavimo politika iš esmės pasikeitė Lietuvai atgavus nepriklausomybę, t. y. paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Nepriklausomas tapo ir kūrinių parinkimas premjeroms - teatrui nebereikėjo aukštesnių institucijų „palaiminimo“ statyti vieną ar kitą kūrinį, niekas nebecenzūravo meno darbų ir nekaltino kūrėjų formalizmu. Kita vertus - net ir nacionalinį statusą turinčiam teatrui, gaunančiam valstybės finansavimą, teko iš dalies pradėti veikti naujomis rinkos sąlygomis. Publikos nuomonė tapo ypač svarbi, nes šioji „balsuoja“ įsigytais bilietais, o štai žiūrovų įpročiai, pomėgiai ir operos suvokimo įgūdžiai susiklostė kaip ankstesnių patirčių teatre rezultatas. Todėl net ir nepriklausomos Lietuvos operos teatro repertuare iki šiol sunkiai prigyja tiek modernesnės muzikos kalbõs, tiek ir lietuvių nacionalinės operos kūriniai, nes visais laikais rodyta tik po vieną arba daugiausia du tokio pobūdžio spektaklius.

Esminiai lūžiai profesionaliojoje Lietuvos operos scenoje įvyko XX-XXI amžių sandūroje, kai operos spektaklius vis dažniau patikėta statyti autorinės režisūros kūrėjams. Lietuva, pasaulyje garsėjanti originalia dramos teatro režisierių kūryba, pagaliau ėmė rodyti ir savo žymiausių režisierių darbus operos scenoje - tai Eimunto Nekrošiaus („Valkirija“, „Otelas“), Jono Vaitkaus („Nabukas“, „Salomėja“, „Ugnis ir tikėjimas“), Gintaro Varno („Pikų dama“, „Rigoletas“, „Kornetas“) ir Oskaro Koršunovo („Meilės eliksyras“, „Fidelijus“, „Post Futurum“), taip pat Jono Jurašo („Aida“, „Orfėjas ir Euridikė“, „Lokys“) spektakliai.

Subjektyvia autorės nuomone, vienas įspūdingiausių ir muzikaliausių lietuvių režisierių darbų LNOBT scenoje šiuo laikotarpiu buvo Gintaro Varno „Rigoletas“ (2003), režisieriaus interpretuotas pasitelkiant vokiečių nebyliojo ekspresionistinio kino estetiką ir intriguojančią dramaturginę traktuotę, paremtą froidiškos psichoanalizės idėjomis.

Spektakliu legenda, pasak muzikologo Edmundo Gedgaudo, Lietuvos operos istorijoje išliks ir Jono Vaitkaus režisuotas „Nabukas“ (1992) - tai vienintelis šios reikšmingos Verdi operos pastatymas per visą šimtmetį. Premjerinį „Nabuko“ rodymą prisimenantis kaip „iki kvapo gniaužulio įelektrintą teatrinę misteriją“, Gedgaudas 2003-iaisiais paskutinį kartą parodytą spektaklį įvardijo naujos teatrinės kokybės ženklu operos žanre: „Jonas Vaitkus režisuodamas augte suaugo su buitiškumo nusipurčiusiu (kaip ir Liudo Truikio teatre) operiškumu“[1].

Taigi XX a. pabaigos ir XXI a. pradžios LNOBT repertuare jau galima įžvelgti ryškėjantį balansą tarp klasikinių, tradicinių operų pastatymų ir originalių režisūrinių interpretacijų. Nuo tol vis daugiau jėgų, kartu ir finansinių resursų, Operos teatre investuojama į konceptualios režisūros atstovų paieškas, taip pat nuolat kviečiami režisieriai iš užsienio.

Pastaruosius du dešimtmečius LNOBT operos repertuare daug dėmesio skiriama tarptautinėms koprodukcijoms, parengtoms kartu su respektabiliausiais pasaulio operos teatrais ir žymiausiais režisieriais. Dažniausiai tai būna įspūdingi šiuolaikinės režisūros darbai, pavyzdžiui: Roberto Wilsono režisuota „Turandot“ (bendras LNOBT, Madrido Teatro Real, Toronto Canadian Opera Company ir Hustono Grand Opera teatrų kūrinys, 2019), Anthony Minghellos „Madam Baterflai“ interpretacija (LNOBT koprodukcija su Anglijos nacionalinės operos ir Niujorko Metropolitan Opera teatrais, 2006) bei kt. Tarptautinės kūrybinės komandos kviečiamos statyti ir šiuolaikinius kūrinius, vienas įdomesnių pavyzdžių - kompozitoriaus Péterio Eötvöso operos „Meilė ir kiti demonai“ pastatymas (LNOBT koprodukcija su Glaindborno festivaliu, 2008) - vilnietiškasis spektaklis tapo apskritai viena pirmųjų parodytų šios operos sceninių versijų.

LNOBT iniciatyva per šį laikotarpį parengta ir kitų ypatingai originalių užsienio režisierių bei dramaturgų sukurtų klasikinio repertuaro operų interpretacijų. Pavyzdžiui, vienas tokių įsimintinų konceptualių darbų - tai apie 2014 metų aktualiją - Rusijos įvykdytą Ukrainos žemių aneksiją - bylojantis „Don Karlas“ (kviestiniai kūrėjai iš Vokietijos: režisierius ir dramaturgas Günter Krämer, dramaturgas Herbert Schäfer, 2016).

Pastarieji keleri metai Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre atsiskleidė kaip dar labiau įvairėjančio repertuaro laikotarpis. Ne tik pristatomi visiškai nauji nacionalinės operos kūriniai, tarp jų - gausinamas operos vaikams repertuaras, bet ir atsiranda šiuolaikinių tarpžanrinių spektaklių, pavyzdžiui, 2019 metais įvykusi pasaulinė šokio operos „Amžinybė ir viena diena“ premjera (choreografas - Itzik Galili, kompozitorė - Rita Mačiliūnaitė, dramaturgė - Ingrida Gerbutavičiūtė). Žanrų konvergencijos kūriniai, tokie kaip jau minėta šokio opera - populiari šiuolaikinio muzikos teatro kryptis, nediferencijuojanti žiūrovų į operos teatro ir baleto / šokio teatro mylėtojus, - taigi dar viena pasaulinė tendencija rado atgarsį vis labiau atsinaujinančioje LNOBT spektaklių panoramoje.

Muzikologė Jūratė Katinaitė, taip pat pastebinti, kad LNOBT repertuaras pastaruoju metu išgyvena teigiamus pokyčius šiuolaikiškesnio repertuaro linkme, viename interviu apibendrino: „Iš gerųjų tendencijų išskirčiau tai, kad pagaliau repertuare atsiranda XX amžiaus operos klasika. Nacionalinėje scenoje jau turime Bélos Bartóko ´Hercogo Mėlynbarzdžio pilį´, užsakoma ir naujų veikalų - pavyzdžiui, Onutės Narbutaitės ´Kornetas´. Taip pat šokio opera ´Amžinybė ir viena diena´ - tai apskritai kryžminio žanro kūrinys. Svarbu, kad atsiranda nauji muzikinio teatro reiškiniai, nebūtinai grynoji opera. Tokie spektakliai pritraukia naujos publikos, kuriai Verdi ar Bellini kūryba neįdomi“[2].

Iki šiol buvo glaustai pristatytos didžiausios operos institucijos - Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro - operos repertuaro naujausių laikų tendencijos. Tačiau, be šio operos žanro vėliavnešio, skirtinguose Lietuvos miestuose veikia dar trys muzikiniai teatrai - Kaune, Klaipėdoje ir Panevėžyje. Be to, per pastaruosius du dešimtmečius šalyje susibūrė keletas nepriklausomų kūrybinių grupių. Iš jų plačiausiai ir reguliariai veiklą vykdo dvi.

Pirmoji - tai „Vilnius City Opera“ (anksčiau vadinosi „bohemiečiai“, įkurta 2006), vadovaujama režisierės Dalios Ibelhauptaitės ir dirigento Gintaro Rinkevičiaus: trupė kasmet parodo ne tik po vieną du naujus klasikinio repertuaro operų pastatymus, bet ir nuolat kviečiasi dainuoti žymiausius Lietuvos operos solistus: sopraną Asmik Grigorian (2019-aisiais pasauliniuose operos apdovanojimuose International Opera Awards pripažinta geriausia metų dainininke), tenorą Edgarą Montvidą, sopraną Aušrinę Stundytę, bosą-baritoną Kostą Smoriginą ir kt. Pažymėtina ir tai, kad „Vilnius City Opera“ pastangomis Lietuvoje pagaliau buvo pirmą kartą pristatyta Claude ´ o Debussy opera „Pelėjas ir Melisanda“ (2015). Kartu šis kolektyvas yra ir pirmasis, Lietuvoje parodęs paaugliams adaptuotą operą „Jonas ir Greta“ (2014) - tai iš vaikiško repertuaro Engelberto Humperdincko operos „Jonukas ir Gretutė“ užauginta versija, skirta kiek vyresnei auditorijai.

Antroji - tai prodiuserinė kompanija „Operomanija“ (įkurta 2008), kuri orientuojasi į šiuolaikinės, naujosios operos kūrimą, pristatymą Lietuvoje ir sklaidą užsienyje. Nuo 2008 metų „Operomanija“ reguliariai organizuoja festivalį „Naujosios operos akcija“. Tarp didžiausią tarptautinį pripažinimą sulaukusių šios kompanijos prodiusuojamų kūrinių - opera „Geros dienos!“ (koncepcijos autorės: libretas - Vaiva Grainytė, kompozitorė - Lina Lapelytė, režisierė - Rugilė Barzdžiukaitė, 2011 ir 2013), pasakojanti apie prekybos centro kasininkių kasdienybę. Opera skirta dešimčiai balsų, elektronikai ir fortepijonui. 2013 metais Tarptautinis teatro institutas operą „Geros dienos!“ atrinko į konkurso Music Theatre NOW finalą (Scenos menų bienalė, Švedija), kuriame spektaklis įvertintas Globe Teana-Theatre Observation prizu. Šis kūrinys iki šiol nuolat gastroliuoja po užsienio muzikos, teatro, operos ir šiuolaikinio meno festivalius - opera parodyta JAV, Kinijoje, Rusijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje ir kt.

Tarptautinėje arenoje šios trys kūrėjos (Vaiva Grainytė, Lina Lapelytė ir Rugilė Barzdžiukaitė) savo antru bendru darbu - opera-performansu „Saulė ir jūra (Marina)“ sulaukė ir paties aukščiausio pripažinimo, kai 2019-aisiais Tarptautinėje Venecijos meno bienalėje jų kūrinys buvo apdovanotas „Auksiniu liūtu“.

Operos žanro taip pat imasi ir dar keletas neseniai Lietuvoje susibūrusių kūrybinių grupių, kolektyvų ar asmeninių iniciatyvų. Baroko operos teatras (įkurtas 2014) jau pristatė keletą šios epochos operų koncertinių atlikimų bei tiktai kartą rodytą Antonio Vivaldi oratorijos „Juditos triumfas“ sceninį-režisūrinį pastatymą. Baltijos kamerinis operos teatras (įkurtas 2012), šiandien geriau žinomas kaip Kosmos Theatre, anksčiau pristatė novatorišką požiūrį į klasikinio operos repertuaro kūrinius, o dabar koncentruojasi į šiuolaikinę, vizualaus teatro principais paremtą tarpžanrinę kūrybą. Vienos iš Lietuvos operos solisčių iniciatyva įkurtas Kamerinis operos teatras (įsteigtas 2013) siekia pristatyti tradicinio repertuaro operos spektaklius.

Visos šios kūrybinės grupės ir organizacijos daugiausia veikia sostinėje, per pirmuosius du XXI amžiaus dešimtmečius ne tik intensyvinusios, bet ir iš esmės keitusios Lietuvos operos ir šiuolaikinio muzikos teatro panoramą. O kur dar kiti projektai ar festivalių metu gimę ryškūs darbai! Pavyzdžiui, vienas įsimintiniausių - Gintaro Varno režisuotos Claudio Monteverdi madrigalinės operos „Tankredžio ir Klorindos dvikova“ bei „Nedėkingųjų šokis“ (2008). Visa ši operos lauko gyvastis ne tik išplėtė žanro suvokimo kontekstą, bet kartu iš Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro tarsi „atėmė“ daugybę metų buvusios bemaž vienatinės operos žanrą pristatančios institucijos statusą. O tai naudinga visai Lietuvos (dabar jau ir ne tik Lietuvos) operos ir muzikos teatro ekosistemai, kurioje vis labiau tarpsta naujos idėjos, o atsiradus alternatyvoms ilgamečiai žaidėjai priversti pasitempti ir neužmigti šimtmečio suformuotose tradicijose.

Rima JŪRAITĖ

Šis tekstas priklauso publikacijų ciklui „Lietuvos operos kultūrai - 100 metų“, kurį iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba, suteikusi autorei individualią stipendiją.

„Krantai“

 


[1] Edmundas GEDGAUDAS. Nedegantys rankraščiai. Operos teatras atsisveikino su „Don Karlo“ ir „Nabuko“ pastatymais // 7 meno dienos. - Vilnius, 2003-05-02, Nr. 566. Prieiga per internetą yra ČIA.

[2] Rima JŪRAITĖ. Arčiau muzikos ar teatro? Pokalbis su muzikologe Jūrate Katinaite // Krantai. - Vilnius, 2020, Nr. 2, p. 13.

Komentarai