Belaukiant šiuolaikinio cirko

Monika Citvaraitė-Lansbergienė 2021 03 09 menufaktura.lt
Trupės „Taigi cirkas“ spektaklis „Try again“, artistai Elena Kosovec ir Konstantinas Kosovecas (Naujojo cirko savaitgalis, 2017). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Trupės „Taigi cirkas“ spektaklis „Try again“, artistai Elena Kosovec ir Konstantinas Kosovecas (Naujojo cirko savaitgalis, 2017). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Pradėti kalbėti apie cirką Lietuvoje norisi nuo egzistuojančių cirko tradicijų, keleto organizacijų, kurios vis dar aktyviai dirba šioje srityje. Aptarti turtingą tradicinio cirko istoriją, garsiausius cirko artistus. Daugiau mažiau suprasti, kokią konotaciją žodžiui cirkas paliko aplinkos veiksniai. Šioje apžvalgoje renkuosi nepaisyti istorinio konteksto ir tradicinio cirko palikimo šalyje, dabartinės jo padėties. Nesinori priešinti tradicinio ir šiuolaikinio. Šiuolaikinis cirkas vertinamas kaip šiuolaikinis scenos menas, su savomis taisyklėmis ir kodais. Atmetus universalias cirko disciplinas ir aparatus, nėra tiesioginio pagrindo kildinti vieną iš kito. Bent jau ne mūsų atveju. O mūsų atvejį galime datuoti dar nuo 1999 m. LIFE festivalio ir jo metu pirmą kartą Lietuvoje pristatytų šiuolaikinio cirko pastatymų. Nuo to laiko buvo paklotas pagrindas šiuolaikinio cirko raidai, ir užbėgant įvykiams už akių, matome rezultatus. Nedrąsiai galime pasakyti, jog Lietuvoje yra šiuolaikinis cirkas. Tiesa, kukliu masteliu. Šiuolaikinio cirko lauke gausėja profesionalumo ir autorinės kūrybos. Kokia buvo pradžia? Kaip šalyje atsirado šiuolaikinis cirkas? Kiek svarbūs tarptautiniai festivaliai, o gal pakanka tik motyvacijos ir iniciatyvos, kylančių iš besikuriančios šiuolaikinio cirko bendruomenės? Šiuolaikinis cirkas vis dar formuojasi, tačiau pastaruoju metu jis sparčiai pereina į kitą vystymosi etapą.

Bandant užčiuopti nežymėtą Lietuvos šiuolaikinio cirko istoriją, sustokime ties festivaliais - bene svarbiausiu veiksniu, populiarinančiu šiuolaikinį cirką Lietuvoje. Šioje apžvalgoje nebus nagrinėjama tarptautinių festivalių meninė programa. Ieškant šiuolaikinio cirko ištakų mums kur kas aktualesnis indėlis į šiuolaikinio cirko plėtrą, kokia įtaka daroma šalies šiuolaikinio cirko bendruomenei. Ne paslaptis, jog ilgą laiką šiuolaikinio cirko lauke buvo nyku, stokojama profesionalios kūrybos, erdvių, o visa šiuolaikinio cirko produkcija buvo pristatoma tik tarptautinių festivalių metu. Pradėkime nuo pradžių - 2006 m. ir „Naujojo cirko savaitgalio“, - tai neabejotinai pirmeivis, pristatęs Lietuvos publikai šiuolaikinio, naujojo cirko žanrą. Metų metus aukšto lygio festivalio programa ugdė publikos skonį. „Naujojo cirko savaitgalyje“ pristatyti nauji, aktualūs darbai iš Europos ir pasaulio, atspindintys žanro galimybes ir gylį, cirko formas ir raidą. Galima pastebėti, jog festivalis ilgainiui kito stilistiškai, tai lėmė ir skirtingi programų sudarytojai. „Naujojo cirko savaitgalyje“ savo kūrinius pristatė dalis Lietuvos šiuolaikinio cirko artistų, nors jų ir užsienio trupių pasirodymų kiekybinis santykis yra tikrai akivaizdus pirmųjų nenaudai.

Festivalyje pristatyti Lietuvos šiuolaikinio cirko istorijoje svarbūs darbai, pavyzdžiui, 2010 m. Manto Markevičiaus suburta šiuolaikinio cirko trupė „Antigravitacija” su spektakliu „Aš esu...“. M. Markevičius dar 2011 m. buvo nominuotas Auksiniam scenos kryžiui už šiuolaikinio cirko puoselėjimą Lietuvoje, - svarbus įvertinimas ir paskatinimas pačioje žanro kelionės pradžioje. 2014 m. - oro akrobato Konstantino Kosoveco darbas „1854”. Jis taip pat grįžo į festivalį ir 2017 m. su trupe „Taigi cirkas“ ir pristatė spektaklį „Try again“, paremtą virvės technikos disciplina. Po metų festivalyje buvo rodomas ir lietuvės Marijos Baranauskaitės klounados ir performanso žanrus perlipantis „Sofos projektas“. 2019 m. festivalyje buvo galima išvysti dar du lietuvių šiuolaikinio cirko produkcijos pavyzdžius: pirmas - tai eskizo „Piknikas“ pristatymas (kūrėjai iš Lietuvos - Džiugas Kunsmanas ir Marija Baranauskaitė bei argentinietis Eneas Vaca Bualo), kuriame buvo pasitelkti akrobatikos, šokio akrobatikos, fizinės komedijos ir objektų manipuliacijos elementai; antras - Giedrės Degutytės ironiškas klounados spektaklis „Apie lanko sukimą“. 2020 metų festivalyje ir pandemijos fone Lietuvos cirko kūrėjams buvo skirta visa popietė, kuomet pristatyta šiuolaikinio cirko Lietuvoje panorama. Galime matyti, jog lietuviškos šiuolaikinio cirko produkcijos pristatymų šalyje daugėja, tačiau tai vyksta gana lėtai, palaipsniui, o kūrėjų bendruomenė nedidelė.

„Naujojo cirko savaitgalis“ visuomet buvo atviras Lietuvos šiuolaikiniam cirkui, sudarė puikių edukacijos galimybių jaunai, trapiai ir nedrąsiai cirko bendruomenei. Siekiant skatinti šiuolaikinio cirko lauko plėtrą, festivalis organizuoja dirbtuves scenos menų profesionalams, kurias veda gerai žinomi cirko mokytojai ir praktikai: „Naujojo cirko savaitgalio” kontekste jau vyko cirko dramaturgijos, improvizacijos, oro akrobatikos, balansavimo ir judesio dramaturgijos dirbtuvės (2015). Pastarąsias dirbtuves vedė italų šiuolaikinio cirko dramaturgas ir režisierius Roberto Magro, kuris po metų dar kartą grįžo į festivalį. 2016 m. vyko dirbtuvės-laboratorija „Dramaturginis kelias šiuolaikiniame cirke”, skirtos cirko ir klounados artistams bei režisieriams. Edukacinėje festivalio programoje figūravo fizinės artikuliacijos komedijoje dirbtuvės, taip pat kūrybinės dirbtuvės su Angela Wand ir Stephenu Rappaportu. Svarbu paminėti ir festivalio pastangas skatinti diskusijas apie šiuolaikinį cirką: 2015 m. cirko kritikos ir rašymo dirbtuvės buvo skirtos šiuolaikinių scenos menų kritikams ir žurnalistams, o 2020 m. vykusiame festivalyje surengti nuotoliniai mokymai-dirbtuvės jauniesiems kritikams. Pabrėžtina ir tai, jog „Naujasis cirko savaitgalis“ inicijuoja šiuolaikinio cirko plėtrą Lietuvos regionuose. 2019 m. dalis festivalio programos buvo pristatyta Visagine. Būtent Visagine cirkas buvo populiarus sovietmečiu, todėl dabar siekiama užpildyti kultūrines spragas ir išnaudoti miesto potencialą bei infrastruktūrą. Visagino sporto centre treniruojasi gimnastai, pats miestas garsėja akrobatikos tradicijomis, todėl tikėtina, jog apie šį miestą šiuolaikinio cirko lauke girdėsime vis dažniau. 

Grįžkime prie paskutinio „Naujojo cirko savaitgalio“ (2020), Lietuvos cirko popietės, - čia pristatyti eskizai ir baigtiniai cirko pastatymai nuteikia labai optimistiškai. Galima  pritarti minčiai, jog tai tarsi riba, žyminti ankstyvosios stadijos profesionalų šalies cirką. Tiesa, iki tol daugiau galėjome kalbėti apie pavienius profesionalus dirbančius cirko srityje. „Menų spaustuvės“ organizuojamas festivalis vykdo svarbius žingsnius šiuolaikinio cirko plėtros link: festivalis, edukacinės ir meninės veiklos, tarptautinės partnerystės sudaro tinkamas sąlygas formuotis lietuviškai produkcijai. Vis dėlto tai negali įvykti staiga, o šiuo metu svarbu, jog jau galime kalbėti apie skirtingų cirko kūrėjų stilių, raišką ir techniką.

Kitas šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“ vyksta Kaune. 2015 m. savo veiklą pradėjo kaip edukacinis festivalis, skatinantis lietuvių kūrėjus mokytis, tobulėti ir kurti šiuolaikinio cirko srityje. Pirmieji festivalio metai parodė kokia maža ir išsibarsčiusi yra Lietuvos šiuolaikinio cirko bendruomenė. Taip pat, kad siekiant tolygios lauko plėtros yra reikalingi kompleksiški šiuolaikinio cirko lauko sprendimai. Festivalyje pristatoma plati šiuolaikinio cirko programa, garsūs vardai ir naujos žanro galimybės. „Cirkuliacijoje“ pasirodė ir keletas artistų iš Lietuvos: 2017 m. Marija Baranauskaitė su trupe „Wet Kiss Company“ iš Belgijos ir spektakliu „Coffeeklatch“ bei Monika Neverauskaitė kartu su Prancūzijos „Le Lido“ cirko mokyklos kurso spektakliu „Aš myliu tave, bet...“. 2019 m. „Cirkuliacijoje“ dalyvavo Kęstas Matusevičius kartu su kurso draugais, cirko trupe „Nonine“, taip pat klounių dueto - Justės Liaugaudės ir Indrės Mickevičiūtės-Petrauskienės „Skrydis GR20190614“. Pastarasis klounados bandymas tęsiasi ir  ilgainiui ras geriausią savo versiją.

Festivalis „Cirkuliacija“ ėmėsi plačios misijos - supažindinti kuo daugiau žmonių su šiuolaikiniu cirku: jo raiškos subtilumu ir išskirtinumu, socialinėmis ir edukacinėmis galimybėmis. Siekdamas minėtų tikslų, festivalis stengiasi pristatyti edukacinę programą, kuri aktyvintų šiuolaikinio cirko plėtrą ir populiarumą. 2017 m. vyko idėjų plėtojimo dirbtuvės su Oskaru Rasku, po metų - kūrybinės dirbtuvės su Roberto Magro ir dirbtuvėse kurto pasirodymo pristatymas. 2019 m. „Cirkuliacija“ scenos menų atlikėjus kvietė į intensyvias dirbtuves su šiuolaikinio cirko trupės „Svalbard Company“ kūrėjais Alexiu Akrovatakiu ir Benu Smithu. Šių dirbtuvių kūrybinis rezultatas pristatytas vietos bendruomenei. Tokių meninių intervencijų metu yra žadinamas susidomėjimas, kviečiama pažinti dar gana retai sutinkamą scenos menų žanrą. Šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“, inicijuojamas asociacijos „Teatronas“, skatina šiuolaikinio cirko artistų profesinį tobulėjimą ir kūrybinius ieškojimus. Verta paminėti ir organizacijos kuruojamą šiuolaikinio cirko centrą „Cirko Sapiens“, kuris duris atvėrė tik 2020 metų rudenį, tačiau apie poreikį įkurti tokį centrą liudijo pats festivalis. Taigi šiuolaikinis cirkas rado prieglobstį ir kūrybos erdvę Kaune, taip įsiliedamas į šalies šiuolaikinio cirko žemėlapį.

Galima stebėti, jog žiūrovams šis žanras tampa pažįstamas, auga ištikima festivalių publika, plečiasi geografija. Šalyje vykstantys festivaliai (nepaisant kelių paklydimų) pristato aukšto lygio šiuolaikinio cirko spektaklius. Platus formų ir temų pasirinkimas, žanro demokratiškumas, šiuolaikinio cirko lauko organizatorių ir kūrėjų pastangos, o tikriausiai visa tai kartu nulemia šiuolaikinio cirko populiarėjimą Lietuvoje.

Apie šiuolaikinio cirko tvirtėjimą kultūros sektoriuje liudija ir daugiau požymių: štai Lietuvos šokio informacijos centras (LŠIC) 2017 m. prie savo veiklų prijungė cirko sritį. LŠIC skatina profesionalaus šokio ir cirko lauko vystymąsi, vykdo aktyvią tinklaveiką, sklaidos bei kitas profesionalams skirtas ir itin reikalingas veiklas, iniciuoja kritinius ir analitinius straipsnius bei atstovauja savo vietą besurandančiam šiuolaikinio cirko laukui Lietuvoje. Taip pat svarbi ir „Kaunas 2022” iniciatyva, Linksmakalnyje subūrusi vietos žmones bendrai kūrybai kartu su užsienio ir Lietuvos šiuolaikinio cirko artistais bei jau minėtu režisieriumi Roberto Magro. Cirko prigimtis yra burti bendruomenę, todėl galime džiaugtis, kad tai vyksta tokia gražia forma. Svarbu paminėti Šiuolaikinio cirko asociaciją (ŠCA), kuri tarsi įrodo lauko augimą. ŠCA buvo įkurta 2018 m., siekiant spręsti iki šiol aktualias problemas, dėmesio skyrė ir edukaciniams projektams. Jaučiama, jog kol kas ji negali atliepti visų cirko srities poreikių, bet optimistiškai nuteikia ambicijos, tad lieka tikėtis, jog asociacijai pavyks mobilizuotis.

Lietuvos cirko sektoriuje vykstantys procesai kol kas yra nedidelio masto, šalyje neturime cirko režisierių ar dramaturgų, retas scenos technikas turi kompetencijų pagal saugos reikalavimus įtvirtinti cirko aparatus ir kitą pasirodymams reikalingą techniką. Šiuolaikinio cirko lauke veikiančios organizacijos aktyvios tarptautiniuose tinkluose, o tai atveria daugiau galimybių. Vis dėlto galima pastebėti, jog didžiąją šiuolaikinio cirko lauko dalį vis dar formuoja ir užpildo užsienio produkcija, kurią atveža festivaliai. Tačiau jų sklaida yra nepaprastai svarbi žanro raidai Lietuvoje.

Toks yra kontekstas, todėl galime įsivaizduoti, kokie dideli lūkesčiai skiriami vietos kūrėjams. Svarbu, jog didžioji dalis jų siekia profesinio tobulėjimo, taip yra sukuriama reali galimybė Lietuvos šiuolaikinio cirko sceną pakelti į kitą lygmenį. Plačiau aptarkime aktyviausius kūrėjus, kurie formuoja šiuolaikinio cirko veidą, pradėdami nuo vienos pirmųjų profesionalių. Monika Neverauskaitė yra vienintelė lietuvė, kurios kūryba grindžiama Cyro rato disciplina. Monika yra retas, bet laukiamas svečias. Šiuolaikinio cirko menininkė savo pasirodymuose cirko unikalumą jungia su šokio ir teatro elementais, taip kurdama poetinę tikrovę. Apie kuriamas tikroves mums galėtų daug papasakoti ir Marija Baranauskaitė - pirmoji lietuvė baigusi klounados studijas International Theatre - Clown School of Phillippe Gaullier Prancūzijoje. 2018 m. ji pristatė „Sofos projektą”, o pernai metais pradėjo kūrybinį procesą „The World Around Sofa“. M. Baranauskaitės pasirodymus sudėtinga priskirti vienam žanrui, vis dėlto juose ryškiausia klounada. Šiuolaikinio cirko menininkės kuriami pasirodymai puikiai siejasi su žaidžiančio žmogaus teorijos kūrėjo Johano Huizingos aprašytu žaidimu. „Sofos projektas“ turi aiškiai išreikštas žaidimo taisykles - pasirodymo koncepciją, - jis skirtas sofoms. Klouno žaidimui būdingas kolektyvinis-teatrinis patyrimas, o „Sofos projektas“ pavirsta būtent tuo. Čia sukurta kita realybė su savo taisyklėmis, žmonės priimdami jas gali pasinerti į žaidimą. „Sofos projektas” buvo pristatytas kaip kūrinys, kuriame jungiasi judesys ir humoras, - tai vienas ryškiausių šiuolaikinio cirko ir būtent šiuolaikinės klounados pavyzdžių Lietuvoje.

Kalbant apie šiuolaikinio cirko kūrėjus Lietuvoje privaloma paminėti Konstantiną Kosovecą. Jis savo kūrybinį kelią pradėjo 2006 m. kaip ugnies žonglierius. Techninis pasirengimas leido gana nesunkiai įvaldyti ir oro akrobatikos discipliną, kuri dabar yra pagrindinė K. Kosoveco kūrybos ašis. 2016 m. kartu su kolegomis įkūrė šiuolaikinio cirko trupę „Taigi cirkas“. Elena Kosovec taip pat kūryboje pasitelkia oro akrobatikos virvę. Paskutiniai matyti kūrėjų darbai „Naujojo cirko savaitgalio“ cirko popietėje dar kartą parodė, jog jų motyvacija ir profesinis tobulėjimas veda į tikrus kūrybinius ieškojimus, savo kalbos paieškas. Nors trupė „Taigi cirkas” kol kas parengė dar nedaug pastatymų, visada smalsu pamatyti juos kaip atskirus artistus: atlikėjų technika skiriasi, kaip ir kiti jų pasirodymų elementai. Galbūt taip slepiami trūkumai, o gal atspindima asmeninė cirko samprata? Kasmetinis cirko artistų progresas žada publikai vis turtingesnių dialogų su scenos partnere - virve.

Dar vienas jaunas profesionalas - Džiugas Kunsmanas. Studijuodamas vaidybą susidomėjo judesiu, afrobrazilišku kovos menu kapueira, akrobatika, o vėliau ir šiuolaikiniu cirku. Dalyvaudamas „Naujojo cirko savaitgalio“ dirbtuvėse jis susipažino su Roberto Magro ir jo paskatintas 2017 m. išvyko mokytis šiuolaikinio cirko į Italiją. Džiugas Kunsmanas FLIC cirko mokykloje gilinosi į porinės akrobatikos specifiką. Jis taip pat prisidėjo prie įvairių cirko iniciatyvų šalyje ir šiuo metu yra vienas aktyviausių šiuolaikinio cirko kūrėjų. 2020 m. Dž. Kunsmanas kartu su šokėju Adrianu Carlo Bibiano pristatė spektaklį „Where do I connect?“ Nors kūrinio struktūra ir forma nestebina, Lietuvos šiuolaikinio cirko lauką jis praturtina naujomis cirko praktikomis, šokio ir akrobatikos suliejimu. Džiugo Kunsmano kūrybinis kelias prasidėjo solidžiai, profesionaliai įvaldyta technika leidžia jam plėsti savąjį šiuolaikinio cirko žodyną.

Tęsiant šiuolaikinio cirko kūrėjų apžvalgą negalima pamiršti Kęsto Matusevičiaus - SaSak cirko mokyklos Suomijoje absolvento. Čia K. Matusevičius nuo 2016 m. mokėsi porinės ir šokio akrobatikos disciplinų. Šiuolaikinio cirko kūrėjas ne kartą dalyvavo ir Lietuvoje vykstančių festivalių edukacinėse programose. 2019 m. jis pasirodė festivalyje „Cirkuliacija“ su bendrakursių trupe „Nonine“, o 2020 m. „Naujojo cirko savaitgalyje” - su šviežia ir (bent kol kas) Lietuvoje kuriančia trupe „Kanta Company“. Trupėje taip pat kuria oro akrobatė Lyla Goldman ir Aino Mäkipää, kurios pagrindinė disciplina yra kiniškas stulpas. „Kanta Company“ spektaklis „Drabužiai ir mes“ visų pirma išsiskiria pasitelktomis disciplinomis. Profesionali cirko artistų technika kuria žavingą istoriją, nesudėtinga dramaturgija leidžia pažinti cirką ir mažiesiems žiūrovams. Tai dar vienas tarptautinis projektas, radęs savo vietą ir įnešęs naujo vėjo į Lietuvos šiuolaikinio cirko sceną.

Svarbu paminėti ir Giedrę Degutytę - kūrėją, dirbančią fizinio teatro, klounados ir šiuolaikinio cirko srityje. Studijuodama Anglijoje Royal Central School of Speech & Drama ji suformavo lanko-klounados (hula-clown) praktiką. G. Degutytė nagrinėja klounados žanrą kaip potencialią dramaturginę priemonę cirke. Nors jos kūrybinis kelias tęsiasi užsienyje, „Naujojo cirko savaitgalio” žiūrovai jau galėjo susipažinti su jos darbu „Apie lanko sukimą“. Tai pagavus monospektaklis apie nuobodulį, paremtas pamatinėmis klounados vertybėmis ir atskleidžiantis jos galią.

Visa tai, ką kuria dabartinė šiuolaikinio cirko karta, Lietuvoje telpa į universalią šio žanro sąvoką. Vis dėlto, apie laukui būdingus bruožus kalbėti dar anksti. Kur kas įdomiau stebėti raidos procesus nei vertinti tarpinius rezultatus taip, tarsi jie būtų baigtiniai. Lietuvoje šiuolaikinio cirko situacija keičiasi: auga ištikima festivalių publika, didėja susidomėjimas, palaikymas ir iniciatyvos. Tiesa, cirko bendruomenė šalyje yra nedidelė ir įvairi - skiriasi norai, galimybės, idėjos, o cirko edukacija vyksta lokaliai. Didžioji dalis šiuolaikinio cirko atstovų studijavo užsienio cirko mokyklose, įgiję skirtingus profesinius pagrindus jie pristato ir skirtingas cirko praktikas, kūrybos metodus. Ir nors šiuolaikinis cirkas Lietuvoje dar ieško stabilaus pamato, galimybės jį susikurti atrodo visai neblogos. Naujojo cirko ir šiuolaikinio šokio srityse nėra aiškių takoskyrų; menininkai, ieškodami naujų kūrybos priemonių ir formų, žvalgosi į jiems artimus žanrus. Šiuolaikinio šokio kūrybos metodologijos dažnai naudojamos ir cirke, todėl norisi tikėti, jog ateityje laukia nemažai galimybių išnaudoti ir jungti abiejų sričių potencialą. Be to, atskiro pasakojimo yra verti "RAUDONOS NOSYS Gydytojai klounai" ir socialinio cirko situacija Lietuvoje.

Šiuolaikinis cirkas Lietuvoje formuojasi, šio lauko ištakų etapas lieka jau praeityje. Matome žavią ir augančią šiuolaikinio cirko artistų bendruomenę, taip pat nuosekliai veikiančių organizacijų ir festivalių, tad viskas įgyja pagreitį. Belieka judėti pirmyn.

Komentarai