PLArTFORMA 2020: muzika po vandeniu, kaukės ir vėliavos

2020 11 14 menufaktura.lt
Akimirka iš muzikinio projekto po vandeniu AQUASONIC (Danija). Donato Bielkausko nuotrauka
Akimirka iš muzikinio projekto po vandeniu AQUASONIC (Danija). Donato Bielkausko nuotrauka

aA

Scenos menų naujienas ir refleksijas pristatanti interneto svetainė „Menų faktūra“ kviečia skaityti diskusiją. Šįkart - apie Klaipėdoje įvykusį XIV Tarptautinį menų festivalį PLArTFORMA. Šio festivalio programą (kaip ir kitų pastaruoju metu vykusių tarptautinių renginių) „apkarpė“ pandemijos valdymui priimti įstatymai.

Vis dėlto organizatoriams pavyko sudaryti solidžią ir įvairią tarptautinę programą. Festivalį atidarė iš Danijos atvežtas AQUASONIC - muzikinis projektas po vandeniu; dokumentinį spektaklį „Lengvesnė nei moteris“ parodė menininkė iš Estijos Kristina Norman; šokio spektaklį „Vakaro šešėlis“ pristatė „Compagnia Teatropersona“ iš Italijos; o PLArTFORMĄ uždarė vokiečių menininkės Paulos Rosolen ir „Haptic Hide“ kūrinys „Vėliavos“. Įdomu, kad beveik visi festivalyje pristatyti Lietuvos teatrų ir trupių spektakliai taip pat režisuoti užsienio menininkų. Greta šokėjos Erikos Vizbaraitės tiriamojo šokio spektaklio „Apnea“, festivalyje parodyta Šeiko šokio teatro premjera „i“, kuriai choreografiją kūrė iš Lenkijos atvykęs Maciejus Kuźmińskis, pristatytas pernykštis Kauno šokio teatro AURA spektaklis „Deganti trintis“, sukurtas jauno belgų choreografo Brandono Lagaert bei Klaipėdos lėlių teatro spektaklis vaikams „Didysis sprogimas“, režisuotas Izraelio menininko Zvi Saharo.

Programa buvo nepaprastai įvairi ir, kaip juokais ar rimtai nuolat pažymėdavo PLArTFORMOS organizatoriai, saugi. Pandemijos akivaizdoje dalis spektaklių išraiškos priemonių neabejotinai įgijo naujas reikšmes. Kūrinius po vandeniu atliekantys AQUASONIC muzikantai negalėtų sukurti palankesnės terpės tiek savo pačių darbui, tiek prisistatymui publikai. „i“ ir „Degančioje trintyje“ kaukės tapo viena svarbiausių metaforų ar įvaizdžio detalių, pirmajame spektaklyje tarsi pranašaudamos liūdną, vienišų žmonių kupiną ateities distopiją.

Temų ir žanrų PLArTFORMOJE būta daug bei įvairių, tad jos aptartos su teatrologe Kristina Steiblyte, šokėja Inga Kuznecova ir scenos menų kritike Aušra Kaminskaite. Pokalbį moderavo televizijos ir radijo laidų žurnalistė Karina Metrikytė.

Ši diskusija - tai anksčiau publikuotos tinklalaidės (kurią galite pasiklausyti ČIA) tekstinė versija.

-----

Karina Metrikytė: Inga, pirmiausia klausimas Jums. Kokie žmonės, Jūsų nuomone, renkasi į PLArTFORMĄ ir ar buvo nuolatinių, Jums pažįstamų veidų? Juk kultūros ir meno bendruomenė nėra tokia gausi kaip norėtųsi, o PLArTFORMA nuolat puoselėja savo tradicijas ir manyčiau, kad į festivalius susirenka beveik tie patys žmonės. Kaip buvo šiemet?

Inga Kuznecova: Visiškai pritariu - visiška teisybė. Kadangi festivalis vyksta jau beveik penkiolika metų, tai, žinoma, eini į spektaklius ir sutinki tas pačias šeimas, pažįstamus, draugus, giminaičius. Tikrai yra susikūrusi PLArTFORMOS festivalio gerbėjų bendruomenė. Bet kiekvienais metais yra išskirtinesnių pasirodymų, kurie pritraukia ir kitus žmones. Šįmet toks, manau, buvo AQUASONIC - vien dėl to, kad jis vyko jau visai kitoje erdvėje - „Švyturio arenoje“, tad juo galėjo susigundyti žmonės, einantys į didelius renginius. Ten mačiau daugiau ir įvairesnės publikos nei anksčiau matydavau PLArTFORMOS festivalyje. Bet iš esmės yra susibūrusi bendruomenė, kuri nuolatos keliauja į beveik visus spektaklius.

K. M.: Organizatorių planus vienaip ar kitaip pakoregavo pandemijos sąlygos. Tad kaip galėtumėte apibendrinti šių metų programą?

Kristina Steiblytė: Galbūt būtent dėl pandemijos man kilo įspūdis, kad spektakliuose labai daug kalbama apie ryšio paieškas. Prarastus, nutrauktus, nesukurtus ryšius, bandymą užmegzti ryšį. Nors nemanau, kad spektakliai buvo kuriami ar atrinkti specialiai tokie, bet jie man sukrito į bendrą ryšio ieškojimo pasakojimą.

Aušra Kaminskaitė: Man laba įdomu klausyti Kristinos, nes pačiai nekilo tokia mintis. Galbūt stirpiau užkliuvo tai, kad prieš festivalio spektaklius režisierius Nerijus Gedminas papasakodavo apie juos ir akcentuodavo, jog mes visi čia esame labai saugūs, nustatyti atstumai tarp žiūrovų, ir spektakliai tarsi rodo atstumo laikymąsi - buvo daug kaukių, veiksmas vyko po vandeniu ir pan. Labiausiai įsiminė paprastas dalykas - labai seniai jokiame festivalyje nemačiau didelės ir drauge tokios nepretenzingos renginių įvairovės. Tai buvo festivalis, kuriame surinkti skirtingi žanrai ir skirtingų stilistikų darbai; be to, tai leido žiūrovui pažiūrėti vieną, pailsėti, tada pamatyti kažką visiškai kito. Manau, kad žmonėms, kurie apskritai mažiau domisi scenos menais, šis dalykas turėtų būti prasmingas ir naudingas.

I. K.: Buvo labai daug vandens. Ir visa tai siejasi su laiko neapibrėžtumu. Tėkmė ir laikas - šai apie ką buvo man šis festivalis.

K. M.: Paminėjote vandenį, tad iš karto galime aptarti AQUASONIC - muzikinį projektą po vandeniu. Koks jis Jums pasirodė?

I. K.: Šis pasirodymas buvo vienas mano mėgstamiausių. Vienintelis dalykas, kuris truputį trikdė - tai Švyturio arena. Šiam darbui norėjosi kamerinės aplinkos. Scenoje esantys žmonės buvo toli nuo žiūrovų, o man norėjosi būti kuo arčiau akvariumų, kuriuose vyksta veiksmas. Mane šis performansas nuskraidino nė nežinau kur. Buvo pora momentų, kai tvardžiausi, kad nepradėčiau kriokti. Sukėlė labai daug emocijų, grįžau į prisiminimus, į vaikystę. Ir vizualiai tai buvo įspūdingas darbas. Žinoma, žiūrint kilo labai daug klausimų apie techninius dalykus - kaip jie daro visa tai, kaip sklinda garsas konteineriuose, kaip jie girdi vienas kitą, kaip įvyksta garsų sinchronizavimas, kai jie, pavyzdžiui, groja skirtinguose akvariumuose. Kaskart laukdavau jų išnyrimų įkvėpti - man oro įkvėpimas pasirodė itin svarbus šiame spektaklyje.

K. S.: Net nežinau, kaip pradėti. Geriau papasakosiu, kaip tai atrodė. Scenoje yra penki akvariumai - dideli, kuriuose telpa žmogus ir greta kai kurių dar po vieną ar keletą instrumentų. Viskas prasideda nuo vieno akvariumo, prisijungia antras, trečias, ketvirtas, į visus akvariumus įlipa po žmogų. Galiausiai prisijungia penkta atlikėja. Be to, kad jie groja ir dainuoja po vandeniu, yra dar šiek tiek daugiau žaidimo su vandeniu ir su vandens garsais, priekyje pastatytos didelės kolbos, kuriose atlikėjai pučia burbulus. Truputį apmaudu, kad to spektaklio metu nenuklydau į jokius asmeninius apmąstymus. Tačiau man iš karto kilo mintis apie Klaipėdos ateitį, nes pagal kai kuriuos skaičiavimus jau 2050-aisiais, o vėliausiai - 2100­-aisiais, tikėtina, kad Klaipėda bus po vandeniu dėl kylančio jūros lygio. Žinoma, tai nepatvirtinti skaičiavimai, mokslinės spėlionės. Gali būti, kad mokslininkai šiek tiek gąsdina. Bet žiūrėdama spektaklį prisiminiau tą galimą panirimą po vandeniu ne tik dėl meno, bet ir dėl pokyčių gamtoje, kurie kol kas atrodo tarsi išvengiami, bet kaip bus - nežinia.

Dar galvojau apie tai, kiek daug žmonės dirbo, nes ši trupė dirbo dešimt metų, ieškodama, kaip padaryti, kad galėtų groti po vandeniu. Ir kaip intensyviai kiti žmonės stengiasi, kad mums nereikėtų atsidurti po vandeniu.

Dar galiu pasidžiaugti, kaip šiame koncerte nevyksta dramatiški pokyčiai. O į scenos menus paprastai žiūrime laukdami kažkokių netikėtumų, peripetijų. Čia kaitai pasitelkta priemonė buvo ne tik vanduo, bet ir šviesa. Labai džiugu matyti šią gražiai, tiksliai išnaudojamą scenos meno priemonę - šviesos magiją. Įdomu, kad gyvai atliekamas garsas skambėjo kaip elektroninė muzika.

K. M.: Kitas projektas, kurį greičiau reikėtų vadinti tarpdiscplininiu nei šokio spektakliu, tai dokumentinis spektaklis „Lengvesnė nei moteris“. Kuris šio kūrinio aspektas pasirodė ryškesnis, turintis daugiau įtakos žiūrovui - socialinis ar meninis?

A. K.: Nė vienas jų nepasirodė svarbesnis, bet man pačiai tikrai įdomesnis socialinis aspektas. Be abejo, svarbi ir meninė išraiška, kūrėjos gebėjimas apjungti savo minimalistinius solo pasirodymus, kurių gal netgi norėjosi daugiau. Norėtųsi tai vertinti kaip vaizdinės medžiagos projektą. Spektaklio centre yra moterys ukrainietės, kurios išvyko į Italiją prižiūrėti senukų, kurie nebegali savimi pasirūpinti. Šeimos, norinčios turėti savo gyvenimus, pasamdo ukrainietes moteris, kad jos gyventų su jų tėvais ir seneliais ir nuolat juos prižiūrėtų. Tos moterys Italijoje vadinamos badante (globėjomis). Jos palieka savo šeimas, atvyksta į Italiją užsidirbti, kai kurios atsiveža ir savo šeimas... Labai įdomu klausyti, kaip visos tos moterys jau tarsi nebesitiki geriausių gyvenimo metų praleisti savo šalyje. Girdisi, kad visoms tarsi norisi grįžti, bet jos lieka Italijoje. Mane taip „išnešė“ šis spektaklis: kas turi atsitikti žmogaus gyvenime, kad taip mylėdamas savo namus, vis dėlto nuspręstų išvykti, paliktų mažus vaikus... Žinoma, viskas paaškinama, bet buvo labai skaudu žiūrėti šį spektaklį. Ir drauge labai linksma, nes buvo ir komiškų situacijų. O liūdna ne dėl to, kad gaila moterų - tai suaugę žmonės, kurie patys renkasi. Bet labai gražiai tame spektaklyje yra iškelta idėja, kaip kartais sunku suprasti, kodėl žmonės priima tam tikrus sprendimus. Ko gero, jie nė patys nesupranta ir galbūt net žaloja savo gyvenimus, tiesiog nematydami kito kelio. Pati prisimenu tą spektaklį tarsi matytą filmą.

K. S.: Iš esmės ten dominavo trys dalykai: filmas, gyvai piešiami ar papildomi piešiniai ir tekstas. Mano manymu, tekstas parašytas labai gražiai. Nežinau, ar jis buvo rašytas estiškai, ar angliškai, bet anglų kalba žodžių žaismė veikė labai gražiai, pavyzdžiui, kalbant apie žemės trauką, kuri anglų kalboje įvardijama žodžiu gravity, reiškiančiu drauge ir sunkumą, sudėtingumą, situacijos svorį.

Man pasirodė įdomu, kad tai buvo ne vienintelis spektaklis, kuriame vaizdui, vaizdo įrašui buvo suteikta tiek daug reikšmės. Be to, prisiminkime karantino kontekstą, kad dauguma mūsų praleido daug laiko žiūrėdami spektaklių vaizdo įrašus arba gyvai kuriamų spektaklių transliacijas. Kiek tas vaizdas yra panaudojamas ir kokia jo reikšmė, kai mes greta turime ir gyvą aktorių scenoje. Manau, kad šios atlikėjos stiprybė yra ta, jog ji nekonkuravo su vaizdu. Ji pasirinko mažesnį vaidmenį ir žinojo, kad jos buvimas scenoje tikrai negali nukonkuruoti gerokai didesnio ekrano su kur kas įdomesnėmis ir atviresnėmis moterų istorijomis. Čia atlikėja užsimena apie savo istoriją, bet jos mums nepapasakoja, užleisdama vietą moterims, kurios yra ekrane. Tad ji visapusiška - ir kaip tikras žmogus, ir kaip atlikėja - atsitraukia ir leidžia kalbėti istorijoms. Nors ir jos balsu.

K. M.: Socialinis aspektas buvo svarbus ir iš Vokietijos atvežtame spektaklyje „Vėliavos“. Jūsų nuomone - kuo ypatinga Paulos Rosolen meninė kalba ir kokias politines žinutes įskaitėte šiame spektaklyje?

K. S.: Visai taip negalvoju apie tą spektaklį. Man neatrodė, kad čia politinių ir socialinių žinučių būtų daugiau nei bet kuriame kitame spektaklyje. Nes lygiai taip pat „Auros“ ar Šeiko šokio teatro ir netgi Klaipėdos lėlių teatro spektaklyje - visuose juose svarbi komunikacijos, buvimo bendruomenėje tema, bei tai, kaip įvairios mūsų komunikacijai naudojamos priemonės (pradedant vėliavomis, baigiant Šeiko šokio teatro spektaklyje pasitelktomis technologijomis), kurios turėtų padėti susikalbėti, kartais pakiša tam koją.

A. K.: Pati žiūrėjau tik „Vėliavų“ anonsą ir man susidarė įspūdis, kadangi ten nuolat keičiamos vėliavos, todėl ir neįmanoma nepamatyti tam tikrų politinių kontekstų.

K. S.: Ten nebuvo valstybių ar jų dalių vėliavų. Jie dalijo spektaklio programėles, kuriose buvo pateiktos visų vėliavų reikšmės - tai laivyboje naudojamos vėliavos. Kai kurios tikrai primena valstybių vėliavas, tačiau jos yra iš kito konteksto. Tad štai gavome sąrašėlį vėliavų ir jų reikšmių. Ir dalis žiūrovų spektaklio metu vis išsitraukdavo knygutes ir ieškodavo vėliavų reikšmių. Čia buvo labai daug žaidimo su tomis reikšmėmis ir tuo, ką jie rodo, ką šoka, kai kada iliustruodami tas reikšmes.

Ir kitos vėliavos - spalvotos - su kuriomis šokėjai atlikdavo žaidimus, primenančius cirko pasirodymus; jas mėtė - tai buvo labai gražu, atrodė tarsi gimnastės su kaspinais. Žinoma, kaip ir visame mene, galima rasti politinių ir socialinių pranešimų, bet šiame spektaklyje tai nebuvo svarbiausia.

A. K.: Ar galima sakyti, kad vėliavos atskleidė daugiau prasmių nei šokėjai savo kūnais?

K. S.: Nežinau, nes tos vėliavos be šokėjų neturėtų jokio poveikio.

Į šį spektaklį žvelgiau kaip į žaidimą. O žaidime yra vienodai svarbus ir kamuolys, ir žaidėjas. Tai man atrodė, kad čia negalima atsieti vėliavos nuo šokėjo. Iš kitos pusės, aš labai gerai suprantu, kodėl atrodo, kad šokėjai nuo mūsų atitraukti. Nes jie aprengti baltais kostiumais, su kaukėmis, atrodo kaip futuristiniai ar iš sci-fi apsireiškę fechtuotojai, atriboti nuo mūsų tais kostiumais. Jie prieina gana arti žiūrovų, bet lieka su veidrodinėmis kaukėmis. Tik spektakliui gerokai įsibėgėjus susiduriame su jų veidais, kai jie nusiima kaukes. Jie mums tampa vėliavnešiai, kurie patys tarsi mažiau svarbūs už vėliavas, bet iš tiesų viskas yra vienodai svarbu.

K. M.: Jei persikeltume į metaforų pasaulį... „Compagnia Teatropersona“ spektaklis „Vakaro šešėlis“ - teatrališkas kūrinys, greičiau naudojantis jau egzistuojančias formas nei ieškantis naujų. Kaip šį spektaklį vertinate festivalio kontekste?

K. S.: Būtent šių metų PLArTFORMOJE šis spektaklis puikiai dera su AQUASONIC vaizdo, šviesos reikšmėmis, o judesio svarba - su visais kitais šokio spektakliais. Šio spektaklio metu aš prisiminiau vieną iš E. Barbos mokinių, aktorę, kurios solo spektaklio įrašą teko matyti. Ji pasakojo apie judėjimą, kurį perėmė iš Jerzy´o Grotowskio, apie nuolatinį kūno treniravimą, nuolatinį iššūkių kėlimą, apie tai, kad jei koks nors judesys tampa automatiniu ir jį darydamas gali pradėti galvoti, kad reikia kažką nuveikti po repeticijos, vadinasi, to judesio nebeturi daryti, turi kažką keisti, kad ir kūnas, ir protas visą laiką būtų įjungti į veiksmą. Tai Klaipėdoje rodytame spektaklyje ši Grotowskio dvasia, man atrodo, jautėsi labai stipriai. Iš dalies šis spektaklis buvo paprastas, bet tai, kad aktorė vienu metu vaidina tris personažus, jos judesio abstraktumas ir šviesos efektų ryškumas nulemia, jog spektaklis netampa dar lengviau suvirškinamas. Man atrodo, šių metų festivalyje buvo dar aiškesnių, konkretesnių darbų. Aušra minėjo, kad primena Eimunto Nekrošiaus teatro estetiką - todėl mums atpažįstamas. Bet jei žiūrėtume į judesį ir pačią kalbą, tai toks judesys mums nėra savaime suprantamas. Bet nesakau, kad ir labai svetimas.

I. K.: Tai yra „saugesnis“ variantas, mano manymu. Žinoma, čia galima kalbėti ir apie skonį, nes spektaklyje yra daug poezijos, jis gana romantiškas, vizualus, kinematografiškas darbas. Tikrai žiūri ir jautiesi kaip kine. Tai tikrai saugu, nes vizualiai yra labai gražu, labai estetiška ir galėtų daug kam patikti. Šį darbą vadinu „saugiu“, nė kiek nesumenkindama jo kokybės.

A. K.: Aš tik trumpai pridursiu. Man kilusi pirma mintis buvo apie tai, kad čia labai „nekrošiško“ stiliaus darbas. Mane tos mintys nuvedė prie išvados, kad kiek pastaruoju metu mačiau užsienyje gastroliuojančio italų teatro, jų darbuose labai ryški mūsų šviesaus atminimo režisieriaus stilistika. Labai įdomu pastebėti tokią įtaką. Antrinu Ingai, kad tai gražus, jautrus spektaklis ir manau, kad turėjo patikti publikai, kuri nori tiesiog ramiai pasižiūrėti gražų spektaklį, kuriems pagrindinė meno paskirtis - teikti estetinį pasitenkinimą.

K. M.: Pakalbėkime apie Kauno šokio teatro „Aura“ spektaklį. Jame yra akivaizdu galios santykių, išnaudojimo temos. Kokius galios santykius jūs pamatėte šiame spektaklyje? Ar iškilo daugiau temų nei šios, kurios buvo aiškiai ir greitai pastebimos?

K. S.: Spektaklis buvo toks akivaizdus ir vienos temos, kad nė nežinau, ką apie jį pasakyti. Šokėjai puikūs, scena atrodė gražiai ir tvarkingai. Bet turinio aspektu mane net buvo pradėję erzinti, kaip viskas buvo aišku ir akivaizdu nuo pat pirmos scenos. Čia pasitelktas klasikinis kiekvienos distopijos siužetas - yra tie, kurie valdžioje ir viską nusprendžia, ir tie, kurie nešioja juos ant kuprų. Bandymas tam pasipriešinti iš esmės yra nesėkmingas.

Manau, kad tai spektaklio trūkumas, bet, kita vertus, galbūt daug kam tai, kad spektaklis yra aiškus, atrodo kaip privalumas. Man norėjosi kažko daugiau, didelio žingsnio toliau nuo to, kas pažįstama.

A. K.: Man apskritai įdomus „Auros“ fenomenas, kad net jei šiame teatre stato spektaklius iš užsienio atvykę režisieriai, kūriniai vis tiek išlieka gana panašios stilistikos, kuriama panašiomis temomis - apie atsiribojimą nuo visko, apie galios santykius, suvaržymus, kančią... Galbūt tokius spektaklius naudinga rodyti žmonėms, kurie piktinasi, kad šiuolaikiniame šokyje nieko neįmanoma suprasti. Labiausiai mane trikdė, kad nors aš jau suprasdavau, kas vyksta, bet scena niekaip nesibaigdavo - viskas kartota daugybę kartų. Estetiškai atrodė gražiai, šokėjai - puikūs. Bet jei kuriame prasmes, metaforas ir nepaliaujame jų kartoti, sunku suprasti, kam visa tai skirta. Sakyčiau, tai taip pat buvo vienas saugesnių festivalio darbų - vien dėl to, kad žmonės, kurie ėjo žiūrėti „Auros“, tokią „Aurą“ ir pamatė.

I. K.: Šiuo atveju mano nuomonė bus labai nepopuliari. Man labai patiko, kad tai visiškai kitoks spektaklis nei esu įpratusi matyti „Auros“ repertuare. Man labai patiko tas primityvumas, kad yra kalbama paprastais simboliais - tai labai švarus darbas, minimalus judesys. Viskas taip aišku - ir man tai patiko, nes žiūrėdama kitą festivalio spektaklį aš jame pasiklydau dėl kūrėjų noro parodyti daug. Tad man šis spektaklis buvo tiesiog atgaiva. Turbūt vienas geresnių „Auros“ spektaklių, kuriuos esu mačiusi. Man patinka kinematografiniai dalykai, šviesos, keisti efektai. Žinoma, pasirinkta spektaklio tema yra paprasta - apie susikuriamą paralelinį pasaulį, pristatomi du aiškūs tipažai. Bet manęs tai nė kiek netrikdė, neprailgo, patiko ir muzika, ir kostiumai, ir veikėjai.

K. S.: Aš taip pat galiu pritarti, kad šis spektaklis neprailgo. Ir man atrodo, kad kalbėdami apie „Auros“ repertuarą kartais primirštame, koks jis buvęs ir vis dar yra įvairus. Nuo labai konkrečių darbų iki visiškų abstrakcijų. Prieštarauju tam, kad „Aura“ visuose darbuose vienoda.

I. K.: Pastaruoju metu jų spektakliai atrodo itin gausūs šokio ir tikrai neatsimenu, kada mačiau jų spektaklį, kuriame judesys būtų toks minimalus, kaip „Deginančioje trintyje“.

K. M.: Tam tikri galios vaidmenys skleidėsi ir Šeiko šokio teatro premjeroje „i“. Spektaklio aprašyme teigiama, kad analizuojamas transhumanistinis pasaulis. Koks tai pasaulis, anot spektaklio kūrėjo Maciejaus Kuźmińskio?

K. S.: Šitie darbai - „Auros“ ir Šeiko šokio teatro - buvo labai panašūs tuo, kad juose kuriama distopija. Auroje - paralelinis pasaulis, o „i“ - tolimos ar netolimos ateities pasaulis. Iš pradžių intrigavo virsmais, pasikeitimais, netikėta judesio raiška. Ilgainiui tas pasaulis pasidarė nuobodus.

Literatūroje distopijos man patinka tuo, kaip jose sukuriamas pasaulis. Nes jose kažko kito daugiau ir neįvyksta. Štai spektaklyje tas pasaulio kūrimas prasidėjo labai įdomiai. Pirmoje scenoje sukuriama tokia intriga, kad tikiesi, jog mumis manipuliuos ir mes nesuprasime, kur čia tikras žmogus, o kur kažkoks hibridas, neapčiuopiama gyvybės forma. Bet tai labai greitai baigiasi. Nuo manipuliavimo mūsų suvokimu pereita prie to, kad galbūt čia apskritai nėra žmonių, gal nėra apgaulės, gal čia vaizduojama „pusiau žmogaus, pusiau mašinos“ ateitis. Žinoma, kitose scenose irgi buvo bandymų kurti intrigą, rodyti įtampą tarp žmogaus ir mašinos. Bet norėjosi daugiau apgaulės, daugiau nepastebimų pasikeitimų. Viskas, kas pasakojama spektaklio apašyme, minimas transhumanizmas ir knygos, kurias skaitė kūrėjai, man atrodo kaip nuoroda, kad ten galima rasti tiek daug įdomių kelionių... Ir tos kelionės, į kurią žiūrovus pakviestų, man ir pritrūko. Man kūrinio temos daug įdomiau persiskaitė spektaklio aprašyme nei pačiame spektaklyje. Skaudu ir liūdna taip sakyti. Man norisi eiti į teatrą, kuris įdomesnis už jį pristatančius tekstus. Ir lygiai taip pat skaudu tai sakyti dėl kūrėjų, kurių darbas buvo sustabdytas dėl karantino, tuomet staiga pirma premjera ir...

A. K.: Ne visai sėkminga.

K. S.: Taip.

I. K.: Pradėsiu nuo aprašo, kuriame išdėstyta labai daug temų ir potemių: transhumanizmas, chameleono efektas ir t. t. Visų pirma, man atrodo, kad pats kūrėjas negalėtų trimis sakiniais pasakyti, apie ką yra tas spektaklis. Po spektaklio mane aplankė lygiai toks pat pojūtis - nesupratau, ką man norėjo pasakyti. Ne visuomet ir turi būti aišku, bet po „i“ išėjau tokia išgręžta ir kartu nesupratusi. Kaip Kristina minėjo - pradžia žadėjo daug. Tačiau labai stipriai trūko judesio, nors žinau, kad šokėjai labai ilgai dirbo - tiek karantino metu, tiek choreografui atvykus į Klaipėdą. Ir tiek daug dalykų sudėta, tarsi dėlionė, kuri į vieną visumą taip ir nesusieina, lieka kaip atskiri dalykėliai. Muzikinis takelis man irgi kėlė liūdesį, viskas buvo labai monotoniška.

A. K.: Galbūt sitaucija tokia, kad choeografas labai neblogai žinojo, ką daro, bet kažkuriuo momentu spektaklis niekur nebenuvedė jo paties. Galbūt dėl to pradžioje mus tai sudomina, bet labai greitai intriga nuslopsta. Panašus įspūdis ir apie atlikėjus - iš pradžių jie juda turėdami tikslą, eina kažko link, turi užduotis. Bet ilgainiui judesiai pasidaro tušti, atliekami todėl, kad buvo paprašyta, bet be intencijos ir priežasties. Kitas dalykas - dėl pačios distopijos. Čia ji panaši kaip daugumoje knygų, panašus pojūtis ir prognozės - mes vieni nuo kitų atsiriboję, nebeturime žmogiško ryšio. Kai keletą metų nuolat skaitai tuos pačius dalykus, tampi truputį abejingas, - turbūt taip atsitiko ir man. Todėl tokios temos jau nelabai jaudina. Tuomet vien tematikos neužtenka palaikyti spektaklio intrigai. Pavyzdžiui, kitas kūrinys - „Lengvesnė nei moteris“ - kai nežinai badante istorijų, gali susidomėti vien nauja informacija.

K. M.: Distopijos būta ir vaikiškame spektaklyje - Klaipėdos lėlių teatro premjeroje. „Didysis sprogimas“ artimas posthumanistiniais ir transhumanistiniais įvaizdžiais, - jei ne laiminga pabaiga. Kuo šis spektaklis pasirodė išskirtinis teatro vaikams ir objektų teatro kontekstuose?

A. K.: Man apskritai žavu, kai spektakliuose žmogus, atlikėjas nueina į antrą planą. Netgi teatro „Lėlė“ spektakliuose man labai patinka stebėti lėlininkus, kurių dažnai turėtų nesimatyti. Man labai patinka idėja, kad jeigu vaidinu objektų teatre, tai veikia objektas, o aš esu visiškai pašalinis, tik turintis įpūsti gyvybę tiems daiktams, lėlėms etc. „Didžiajame sprogime“, mano nuomone, atlikėjams pavyko tai padaryti, nes sėkmingai koncentravau dėmesį į ekraną, kuriame ir buvo transliuojama istorija. Kita įdomi ypatybė - spektaklyje aiškiai parodyta, kur reikia kreipti dėmesį, kur vyksta veiksmas ir istorija, tačiau šalia matosi visa spektaklio „virtuvė“, nebandoma nieko nuslėpti. Spektaklyje visi veikėjai pagaminti iš elektronikos detalių - laidų, metalo gabaliukų... Tad nesvetima mintis, kad tai kažkada bus, kai žmonės taps pusiau robotai, šuniukai irgi pusiau robotai, komunikuosime pypsėdami, nors iš tiesų kalba aktoriai. Tiems mažiems žmogeliukams tokie garsai visiškai tinka. Tai labai miela. Ir gražu, kad spektaklis toks jautrus, nors ir liudija žmogiškų santykių nutolimą.

K. S.: Iš dalies sutinku su Aušra dėl distopijos, bet iš kitos pusės manau, kad tesiog kuriamas fantastinis pasaulis, kuriame veikia robotukai. Tas robotukas ir kiti veikėjai tiesiog gyvena kitame pasaulyje nei mūsiškis. Čia yra tai, ką minėjau, kad distopijose man patinka pasaulio sukūrimas. Toks, kuriame veikia robotai, ir kuriame veikia tam tikros taisyklės, kurios nėra tokios tolimos mūsų pasauliui. Pavyzdžiui, kad vanduo pavojingas elektronikai.

Šis spektaklis mane labai nudžiugino. bet turbūt reikėtų pradėti nuo pradžių, nes 2019-aisiais vyko festivalis „Materia magica“, ten mačiau to paties režisieriaus spektaklį „Planeta Kiaušinis“. Ir šitas spektaklis buvo statytas kaip tos istorijos priešistorė. Todėl žinau, kuo baigiasi ši istorija. Nors dauguma žiūrovų vis tiek nebus matę ano spektaklio, nes jį rodė tik kartą ar du Klaipėdoje. Abiejuose darbuose įdomu tai, kad jie neturi aiškios pabaigos. Pabaiga lieka atvira, nes tai yra kelionė toliau. Turint omenyje teatrą vaikams, kelionės pažadas man atrodo žavus. Tai pažadas, kad bus tęsinys. Net jei tavo elektroninį pasaulį sugriovė lietus, yra galimybė, kad bus kažkas toliau. Dabartinės pandemijos kontekste žiūrėjau ir galvojau: dirbo jie dar prieš pandemiją, važinėjo į Izraelį, galvojo apie siužetą... bet jis šiandien pasirodė taip paprastai ir mielai tinkamas: jeigu tavo namus ir planetą ištinka kataklizmai, vis tiek yra ateitis.

I. K.: Vienintelis šio spektaklio trūkumas buvo tas, kad jis pasibaigė. Po spektaklio galvojau, kaip yra unikalu, kad žmonės dviejuose kvadratiniuose metruose gali sukurti įspūdį, tarsi dalyvautum veiksmo filme. Nuostabus kameros darbas, parinkti rakursai.

K. S.: Ir skirtingi planai.

I. K.: Taip! Visa scenografija, garsas... žiūrėdama į tą miestą pasijaučiau kaip Tel Avive, kur staiga įsižiebia lemputės, miesto garsas... pamaniau, pagaliau aš vėl keliauju! Aš taip seniai nepatyriau tokio džiugesio pažiūrėjusi spektaklį.

K. M.: Programoje pristatytas ir šokio spektaklis „Apnea“ - kokį įspūdį jums paliko tiriamasis šokis?

K. S.: Ne tiek tyrimas padarė įspūdį. Šokyje yra taip, kad labai retai jame viskas yra aišku ir konkretu. Tas tyrimas... gali suprasti apie ką ir kokiais klausimais dirbta, bet vis tiek negali tapti pilnaverčiu pasakojimo dalyviu, nes šokio kalba gana abstrakti, video - šiuo atveju - taip pat, nors ir yra konkrečių nuorodų. Aš nejaučiau, kad galiu suprasti tyrimą - galiu žiūrėti rezultatą. Spektaklyje buvo keletas momentų, kurie mane visiškai pakerėjo. Tai - Sigutės Juraškaitės šokis, Vlado Dieninio muzika ir spketaklio pabaigoje rodytas vaizdo įrašas, kuriame rodoma nardanti Erika Vizbaraitė. Tam tikrais momentais pasijutau esanti pasakoje - gal panašiai kaip AQUASONIC - tik šįkart ne iš šalies stebinti akvariumus, bet pakviesta prie pat to akvariumo ar net patekusi į jį, - ypač paskutinio video rodymo metu. Ir ta tema toliau liko nesuprantama, nes kvėpavimas, kvapo praradimas ar sulaikymas tyčia, kai tai yra pasirinkimas arba ne, mokymasis kvėpuoti, valdyti kvėpavimą... susidūrimas su iššūkiu ten, kur dauguma to nemato ir nesusiduria. Dauguma mūsų dažnai kvėpuojame netaisyklingai, prarandame kvapą, uždūstame, įtemptose situacijose užmirštame kvėpuoti, tad iš dalies kvapo praradimo tema mums nėra svetima. Šiuo aspektu man tas darbas labai patiko. Buvo dalykų, kurie ne visiškai džiugino.

I. K.: Man atrodo keistas Erikos sprendimas ir noras kitus žmones įtraukti į šitą spektaklį. Nes aš tai matyčiau kaip solo darbą. Ji labai stipri atlikėja. Į ją žiūrėti be galo įdomu, matosi, kad ji du metus ėjo šitos temos link, darė bandymus, tyrimus, nardė. Įspūdingai atrodo, kada ji sėdi ir tiesiog žiūri. Įspūdinga, kai ji įtraukia oro ir pats kartu su ja įtrauki oro - kūne atsiranda įtampa. Tiesiog sėdi ir nekvėpuoji. Įspūdingai skamba tekstas, video irgi gražiai nufilmuotas. Labai įdomu, kai ji paneria į kolbą. Man net norėjosi pamatyti, ką jos kūnas sako tada, kai ji išlipa iš vandens kolbos, kodėl tada negali būti solo apie tai, kad po vandeniu atiduodi save ir ką tada kūnas atneša į sceną.

A. K.: Ne kartą girdėjau tą patį klausimą, ar tikrai tokiame darbe reikalinga šokėjiška dalis. Šis spketaklis išsiskiria ne tik šokio, bet net ir Lietuvos teatro kontekste tuo, kad jame akivaizdžiai jaučiu kūrėjos įdėtą darbą. Jo nesimato, bet gali jausti, kad yra turinys. Gali ne viską suprasti, bet pritariu daugumai Ingos impresijų, panašiai ir aš jaučiausi, kad tiesiog visame ore tvyro pojūtis, jog žmonės žino, ką jie daro, ir kad tai turi prasmę.

K. M.: Suprantu, kad tai buvo kartu ir atsakymas į paskutinį klausimą - kas kiekvienai asmeniškai šiame festivalyje paliko didžiausią įspūdį?

I. K.: Pirmąją vietą skirčiau „Didžiajam sprogimui“ - dėl man sukeltos euforijos. Ir tai buvo pirmas spektaklis, apie kurį norėjau visiems rėkti, kad būtina jį pamatyti.

K. S.: Aš būsiu godi - turiu tris mėgstamiausius. Pritariu dėl „Didžiojo sprogimo“, labai džiaugiuosi Klaipėdos lėlių teatru. Taip pat „Lengvesnė nei moteris“ man paliko didelį įspūdį. Juolab kad tokio teatro Lietuvoje labai nedaug. Įtariu, kad vienas pirmųjų komentarų, kuriuos išgirstume iš daugelio patyrusių mūsų teatro žiūrovų ir kai kurių vertinojų: „čia ne teatras“. Nes spektaklyje gyvo atlikimo yra minimaliai. Ir trečias darbas - „Apnea“.

A. K.: Man didžiausią įspūdį paliko „Lengvesnė nei moteris“. Manau, tai susiję su tuo, kad apskritai mėgstu tokio pobūdžio spektaklius. Man labai patinka įgyti naujų žinių, o jei jos dar ir emociškai praturtina, parodo žmones, jų pojūčius, kurių pati nesu patyrusi arba patyrusi kitaip, man po tokio spektaklio būna labai gera.

-----

Publikaciją remia Lietuvos kultūros taryba

Komentarai