Pandemijos nulemti karantino laikotarpiai scenos menų lauko dalyviams sukelia skaudžius kūrybinius ir finansinius nuostolius, tačiau bene didžiausi iššūkiai tenka prodiuseriams: planuoti renginius ir kartu žaibiškai reaguoti į kone kas savaitę kintančius veiklos apribojimus, maksimaliai rūpintis kūrybinių grupių ir publikos saugumu, ieškoti visus tenkinančių kompromisų ir t. t. Planuotą veiklos strategiją tenka keisti iš versijos A į B, o kartais prisireikia ir bemaž pusės raidyno. Tačiau prodiuserė Ana Ablamonova teigia: „Nors mintyse turėjau universalų visų problemų sprendimo būdą – atšaukti renginius, grąžinti pinigus už bilietus – vis dėlto neketinau imtis tokio sprendimo, neišbandžiusi kitų galimybių“.
Plačiau apie tai, kaip šiuo laikotarpiu sekasi išnaudoti likusias kūrybinės ir organizacinės veiklos galimybes – pokalbyje su kūrybinės kompanijos „Operomanija“ prodiusere, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Meno centro vadove Ana Ablamonova.
Dėl kovo mėnesį Lietuvoje paskelbto karantino buvo uždrausti visi renginiai, tačiau valstybinis ir nevyriausybinis scenos menų sektoriai į tai reagavo skirtingai. Kol dauguma (bet būta ir išimčių) valstybinio sektoriaus atstovų tiesiog laukė geresnių laikų, nevyriausybinio sektoriaus kūrėjai ne tik mėgino kurti nuotoliniu būdu, bet ir jungėsi į bendruomenę – Nevyriausybinių scenos meno organizacijų asociaciją, ieškančią dialogo su valdžios institucijomis. Buvai viena iš aktyvių šios iniciatyvos dalyvių, tad, prabėgus pusmečiui nuo pirmojo karantino paskelbimo pradžios, kokių rezultatų ir ar visų išsikeltų tikslų šiame dialoge pavyko pasiekti?
Iš tikrųjų nebuvau didelė naujos asociacijos steigimo entuziastė. Neretai sulig steigimu visas entuziazmas ir baigiasi, pristinga iniciatyvumo, ryžto, galiausiai laiko, visi paskęsta savo tiesioginėse atsakomybėse. Tačiau buvo akivaizdu, kad oficialias, tam tikroms interesų grupėms atstovaujančias organizacijas, valstybės institucijoms ignoruoti yra kur kas sudėtingiau nei neformalias iniciatyvines grupes. Todėl Nevyriausybinių scenos meno organizacijų asociacijos steigimas buvo labai organiškas žingsnis siekiant atkreipti dėmesį pirmiausiai į nevyriausybininkų egzistavimą, tuomet aktyvų dalyvavimą kultūros procesuose ir, galiausiai, problemas, su kuriomis teko susidurti pandemijos akivaizdoje. Čia reikėtų „patapšnoti per petį“ Gintarei Masteikaitei, atlaikiusiai pagrindinį krūvį ir tapusiai šios iniciatyvos garvežiu.
O rezultatai… Pirmiausia – nevyriausybinio sektoriaus nuomonė tapo girdima (nors ir ne visada, o kartais, deja, tik formaliai), pavyko prasibrauti ir dalyvauti kai kuriuose procesuose, o kai kur ir daryti įtaką arba bent jau išreikšti poziciją. Galiausiai pažvelkime į įvairių politinių partijų rinkimines kampanijas: dauguma, kalbėdami apie kultūros politiką, didelį, jei ne pagrindinį dėmesį skirdavo būtent nevyriausybiniam sektoriui, to anksčiau tikrai nebuvo. Žiūrėsime, kas bus toliau, kokių pažiūrų žmonės formuos ir įgyvendins artimiausių ketverių metų šalies kultūros politiką. Laikome ranką ant pulso, dalyvaujame įvairiose diskusijose, skirtingų aktualių klausimų sprendime. Esame įvairias stiprybes ir patirtis turinti „grupuotė“, nuoširdžiai serganti už šiuolaikinės kultūros ekosistemos gerovę.
Galiausiai, asmeniškai man tokios bendruomenės susibūrimas buvo labai svarbus kaip moralinis palaikymas. Iki tol dažniausiai tekdavo patirti profesinį vienišumą susidūrus su vienokiomis ar kitokiomis problemomis. Dabar gi jaučiuosi kur kas užtikrinčiau ir džiaugiuosi šiuo kolegų ir bendraminčių susitelkimu.
Kaip manai, ar pandemijos nulemti karantino apribojimai atvėrė tik su naujomis aplinkybėmis susijusias, vadinasi, nenumatytas scenos menų sektoriaus problemas, o galbūt paaštrino ilgalaikes šio lauko bėdas ir suteikė galimybę atkreipti į jas valdžios institucijų dėmesį?
Apribojimai atvėrė tiek pandemines problemas, tiek paaštrino ilgalaikes kultūros lauko bėdas. Tapo labiau nei akivaizdu, kad kultūros politika formuojama ir jos finansiniai poreikiai skaičiuojami pirmiausiai remiantis valstybinių kultūros įstaigų interesais. Tuo metu nevyriausybinis laukas – erdvė, kurioje gimsta unikalūs kultūros reiškiniai, taip pat vyksta svarbūs kultūros raidos procesai, kuri yra konkurencinga tarptautiniu mastu, aktyviai formuoja šiuolaikinės Lietuvos kultūros įvaizdį užsienyje – vis lieka antrame plane. Jokiu būdu nenoriu teigti, kad kažkuri kryptis yra kažkuo a priori pranašesnė. Tiek vienur, tiek kitur vyksta įvairių dalykų. Esame ir turėtume būti vertinami kaip lygiaverčiai vienos ekosistemos dalyviai, tačiau šiuo metu ekosistemos aplinka yra kur kas palankesnė nepajudinamam valstybiniam sektoriui, vis neatsiranda naujų kultūros dabartį atitinkančių ir į ateitį orientuotų kultūros funkcionavimo mechanizmų, kuriuose tiek vienas, tiek kitas sektorius galėtų pilnaverčiai funkcionuoti, koegzistuoti ir kooperuotis.
Pandemijos nulemtas karantinas sukėlė iki tol neįsivaizduotą situaciją – visišką kultūros sektoriaus „uždarymą“, tačiau turbūt sutiktum, kad prodiuseriams ir renginių organizatoriams didžiausi iššūkiai prasidėjo po birželio 17 d., t. y. pasibaigus karantinui? Tad su kokiomis problemomis ir iššūkiais susidūrei?
Iš tikrųjų savo pirmus renginius pradėjome dar birželio 3 d., vasaros pradžioje Vyriausybei tik atlaisvinus apribojimus kultūros renginiams. Turime kamerinį, iš dalies lauke vykstantį kūrinį – garso patirtį Vilniaus gete „Glaistas“ – kuris jau galėjo būti rodomas esant tuo metu galiojusioms rekomendacijoms. Nors karantininis pavasaris buvo irgi kupinas iššūkių, vis dėlto pradėjus realizuoti viešus renginius atsirado gerokai daugiau rizikų ir atsakomybių: už žiūrovus, atlikėjus, už kūrinių kokybę, galiausiai – už organizacijos įvaizdį. Reikėjo numatyti visas galimas problemas ir šių problemų sprendimo būdus. Jeigu atsiras nauji apribojimai (reikalavimai dėl atstumų, ploto vienam žiūrovui, dalyvių skaičiaus), reikės perkelti spektaklį iš erdvės A į erdvę B arba daryti daugiau rodymų erdvėje A ir prašyti žiūrovų persiskirstyti, nes taip yra finansiškai racionaliau (nors atlikėjams fiziškai sunkiau), nei keltis į techniškai nepritaikytą, bet didesnę erdvę B. Jeigu mūsų renginiuose bus nustatytas susirgimo atvejis, tuomet reikės imtis veiksmų C arba D. Jeigu susirgs kažkas iš atlikėjų F, tuomet jį / ją pavaduos G arba H, arba galiausiai, jeigu sugebėsiu, tai teks daryti man pačiai. Jeigu kūrinio atlikėjams teks izoliuotis, tuomet repeticijų organizavimą spręsime I arba J būdu. Teko kiek kitaip nei įprasta planuoti ir repeticijas: parinkti specifines erdves, sudaryti laike sukoncentruotus grafikus. „Operomanijos“ prodiusuojamuose kūriniuose dalyvauja daug nepriklausomų menininkų, kurių dauguma turi labai platų kontaktų ratą, dalyvauja įvairių įstaigų, kolektyvų veiklose. Tad buvome itin atsargūs ir elgėmės maksimaliai apgalvotai ir atsakingai. Ir, bet kuriuo atveju, rizika buvo didelė, nes numatyti neskausmingus sprendimus visiems galimiems atvejams nebuvo įmanoma. Ir nors visada mintyse turėjau universalų visų problemų sprendimo būdą – atšaukti renginius, grąžinti pinigus už bilietus – vis dėlto neketinau imtis tokio sprendimo, neišbandžiusi kitų galimybių. Piktnaudžiaudami šiuo sprendimu galėjome prarasti žiūrovų pasitikėjimą. Situacija tarsi visiems suprantama, bet žiūrovų kantrybė – ne geležinė.
Nuolat persvarstomi ir besikeičiantys apribojimai bei nenuspėjama rytdiena privertė kūrybingai ir žaibiškai spręsti kylančias problemas. Ar viską, ką šiuo tarpkarantininiu laikotarpiu buvai iki šiol numačiusi, galiausiai pavyko įgyvendinti sklandžiai? Kokie Tavo didžiausi profesiniai atradimai ir pamokos?
Manau, kad pavyko įgyvendinti viską. Kaip birželio 3 d. pradėjome vykdyti numatytą programą, taip spalio 22 d. ją ir užbaigėme. Niekas nebuvo atšaukta, viskas per įvairius kliūčių ruožus, bet buvo realizuota pagal planą. Šiemet parodėme visus turimus spektaklius, kai kuriuos net ypač daug kartų, studijoje įrašėme dvi operas, kartu su LRT nufilmavome vieną performansą, išleidome premjerą ir netgi prieš pat pirmąjį karantiną spėjome kartą pagastroliuoti Švedijoje. Tarpkarantininis laikotarpis buvo išties intensyvus. Toliau viešų renginių neplanavau, nes buvo akivaizdu, kad po antrojo rinkimų turo bus pokyčių, situacija blogės ir teks vėl užsidaryti neribotam laikui. Ir nors formaliai renginiai šuo metu nėra uždrausti, vis dėlto žmonės yra įbauginti, galimi maksimalūs žiūrovų skaičiai ir bilietų pardavimai yra labai nedideli, susirgimų rizika ženkliai išaugo, todėl spektaklių pristatymai tokiomis aplinkybėmis tapo labai didele prabanga. Galiausiai kažkada reikia sustoti ir atsiduoti susikaupusiems darbams, nereikalaujantiems susitikimų su žiūrovais.
O atradimų šis laikotarpis padovanojo išties labai daug: nuo scenos meno lauko kolegų susitelkimo, nepaprasto žiūrovų geranoriškumo ir ištikimybės iki kažkokių asmeninių know-how mechanizmų ir problemų sprendimo būdų. Jeigu taip toliau ir gyvensime – nuo lockdowno iki lockdowno – jau žinau, kaip planuoti, kaip realizuoti, kaip reklamuoti, kokias rizikas numatyti, kur geriau nerizikuoti, kad niekam nepakenktume, neprarastume žiūrovų ir partnerių pasitikėjimo.
Galbūt kai kuriuos kūrinius galėjome parodyti dar dažniau, paklausa tam tikrai buvo, tačiau mūsų darbams tinkamų erdvių užimtumas šiuo laikotarpiu buvo pernelyg didelis ir, atrodo, dabartinėmis aplinkybėmis išspaudėme maksimumą.
Pandemija, regis, sukėlė ne tik finansinių nuostolių kūrėjams ir prodiuseriams, bet ir turi kitų, tolimoje perspektyvoje sunkiai nuspėjamų pasekmių: kaip manai, o gal jau ir tenka pastebėti, kaip pandemija paveikė / veikia scenos menų renginius lankančios publikos pasirinkimus ir įpročius?
Pandemija, be abejonės, padarė įtaką žiūrovų įpročiams. Bilietų pardavimai liudija apie neužtikrintumą, kuris tvyro ore. Įvertindami atšaukiamų ir perkeliamų renginių mastus, žiūrovai, matyt, nebuvo tikri, ar juos dominantis spektaklis įvyks. Jie nebuvo tikri ir dėl savęs: ar nesusirgs ir neprivalės izoliuotis. Todėl pardavimai suaktyvėdavo iki renginio likus savaitei ar net kelioms dienoms. Žinoma, jei renginio išvakarėse sužinodavome, kad viskas išparduota ir prasidėdavo bilietukų medžioklė facebooko eventuose, tarsi galėdavome skelbti papildomą rodymą ir pristatyti kūrinį dar platesnei auditorijai, tačiau kokybiškai papildomo renginio komunikacijai pristigdavo laiko.
Atsižvelgdami į tokius įpročių pokyčius koregavome ir renginių viešinimo strategijas. Garsiai ir aktyviai komunikuoti renginius likus keliems mėnesiams ar net trims savaitėms buvo išties beprasmiška ir rizikinga. Prisireklamuosi garsiai, o jei teks viską atšaukti – bus dar blogiau, pakenksi organizacijos įvaizdžiui ilgalaikėje perspektyvoje. Todėl teko reklamuotis tyliai, daugiau orientuojantis į įvairius partizaninius metodus. Mažiau buvo daugiau.
Kartu norėčiau pasidžiaugti mūsų spektaklių lankytojų geranoriškumu. Tikrai negaliu skųstis dėl lankomumo. Tokio palaikymo ir susidomėjimo dabartinėmis aplinkybėmis nesitikėjau. Džiaugiuosi, kad žiūrovai pasitikėjo, įvertino mūsų pastangas viską padaryti maksimaliai saugiai ir atsakingai. Tai įrodo ir dar vieną labai malonų faktą – mūsų renginiuose besilankančiai auditorijai kultūra, menas yra viena iš pilnaverčio gyvenimo būtinybių, todėl lankymosi renginiuose nebuvo atsisakyta net ir dabartinėmis aplinkybėmis.
Kalbant apie kūrinių formatus: žiūrovai lankėsi visur – nuo spektaklių pristatymų scenos menams įprastose uždarose erdvėse iki pasivaikščiojimų gryname ore. Tačiau, suprantama, keičiantis apribojimams, keitėsi ir skirtingo formato kūrinių įgyvendinimo realistiškumas bei kaštai.
Ypač šiuo metu, kai vėl stebime intensyvų viruso plitimą visuomenėje, scenos menų renginio įvykimo galimybės daug priklauso ir nuo žiūrovų, ir nuo kūrybinės grupės geranoriškumo bei nusiteikimo leistis į kompromisus. Kokia Tavo patirtis šioje srityje, t. y. kaip sekasi komunikuoti ir spręsti iškilusias problemas? Juolab kad žmonės yra veikiami emocijų, kurių viena stipriausių – baimė. Ar teko dėl to kažko atsisakyti, ieškoti kompromisų?
Išties teko susidurti ir su keliomis Drama Queen, net išgirsti nepagrįstų grasinimų teisės aktais. Suprantu, yra emocingų žmonių, kurie, neatlaikę pandemijos sukelto spaudimo, kamuojami nerimo, šitaip išsilieja ir atsipalaiduoja. Bet iš esmės visi žiūrovai buvo labai geranoriški, taip pat labai supratingi ir spektaklių kūrybinių komandų nariai. Net ir tokiomis ekstremaliomis situacijomis, kuomet buvo nukelti dar pavasarį atšaukti operos „Geros dienos!“ rodymai ir teko skelbti papildomus spektaklius, kad galėtume perskirstyti publiką, užtikrindami didesnius atstumus tarp žiūrovų. Atlikėjai sutiko atlaikyti penkis spektaklius per kiek daugiau nei parą. O komunikuojant su 800 žiūrovų – pavyko atrasti kompromisus perskirstant auditoriją.
Viena vertus, „Operomanijos“ prodiusuojama garso patirtis Vilniaus gete „Glaistas“ skirta minimalios rizikos grupei – tik penkiems žiūrovams. Kita vertus, žiūrovai čia tampa ir dalyviais, nes tai yra iš dalies interaktyvus, žiūrovui įsitraukti siūlantis kūrinys. Kaip su kūrybine grupe sprendėte publikos saugaus įsitraukimo į kūrinį aspektą? Ar dėl to teko koreguoti patį kūrinį?
Kūrinio visiškai nekoregavome. Suteikiame dalyviams visas galimybes jaustis saugiai. Gal pandemijos skeptikams kartais pasirodytų, kad persistengiame. Bet šiuo atveju geriau persistengti. Viskas kaskart kruopščiai dezinfekuojama. Atstumai, grynas oras dera kartu su pakankamai erdviomis pereinamomis patalpomis. O jeigu ir atsiranda prielaida kažkokiems kontaktams (nespoilinsiu kūrinio turinio), žiūrovai nėra verčiami to daryti, – tad gali jaustis visiškai saugūs. Šį darbą kūrėme ilgai ir tuomet, kai buvo priimamas sprendimas dėl jo formato, dar nebuvo jokių COVID-19 užuominų. O atsitiko taip, kad „Glaistas“ tapo pandemijai tobuliausiai pritaikytu scenos meno formatu. Tuo pasinaudojome, ir „Glaistą“ per šį laikotarpį pristatėme daugiau kaip šimtą kartų.
Kiek toli ir kaip planavai „Operomanijos“ veiklą pastaraisiais mėnesiais? Kaip ir ar apskritai planavimo darbus keičia antra pandemijos banga bei dar vienas karantinas?
Iš tikrųjų planavau išspausti viešų renginių maksimumą iki antrojo rinkimų turo pabaigos. Organizacija yra Kultūros tarybos strateginio finansavimo programos dalyvė, tad be didelių kūrybinių sumanymų turime dar ir tam tikrus metinius įsipareigojimus, kuriuos privalome įvykdyti. Be to, paaiškėjo, turime labai ištikimus žiūrovus ir didelę paklausą. Išspausti maksimumą, manyčiau, pavyko visai neblogai. Nujausdama, kad tikriausiai netrukus tokių laisvių daugiau nebeturėsime, iš anksto numačiau nuo lapkričio pradžios atsiduoti susikaupusiems darbams, nereikalaujantiems susitikimų su žiūrovais. Turime užbaigti kelis leidybos projektus, sutvarkyti archyvą, taip pat laukia kelių būsimų operų kūrybiniai procesai, be to – reikia kruopščiai pasiruošti kitam būsimam tarpkarantininiam laikotarpiui. Visa tai reikalauja atidumo ir laiko. Galiausiai per visą šį ekstremalų pusmetį nebuvo galimybės ramiai pagalvoti. Dirbau be atostogų ir beveik be laisvadienių.
Teko atšaukti nemažai suplanuotų „Operomanijos“ prodiusuojamų kūrinių užsienio gastrolių. Kokias šiuo metu regi tarptautinės veiklos ir užsienio gastrolių galimybes? Ar šioje srityje dar turi planų ir lūkesčių? Kiek toli ir ar apskritai šiandien jautiesi galinti planuoti tarptautines veiklas?
Šiuo metu gastrolių galimybių jau neregiu. Visi partneriai tikisi pratęsti užmegztą bendradarbiavimą, realizuoti perkeltus mūsų kūrinių pristatymus, bet kaip bus – labai neaišku. Tikėtina, kad kitų metų vasarą gali vėl, bet galbūt tik trumpam, atsiverti sienos. Netrukus prasisuks vienerių kalendorinių metų COVID-19 pandemijos ciklas, būsime labiau patyrę. Turėsime nuo ko atsispirti ir turėdami omenyje šią patirti, galėsime aiškiau ir užtikrinčiau elgtis. Galbūt persistums visi įprasti teatro ir koncertų sezonai, festivaliniai laikotarpiai. Galbūt kitais metais vėl nuo gegužės iki spalio turėsime intensyvų pusmetį, o vėliau vėl turėsime užsidaryti ir dirbti darbus be gyvų susitikimų su žiūrovais. Sunku pasakyti. Teks suktis. Didelių lūkesčių neturiu. Bet, manau, sugebėčiau prisitaikyti prie situacijos. Svarbu, kad užtektų sveikatos.
„Operomanija“ buvo viena iš nedaugelio kompanijų, kuri karantino laikotarpiu beveik visiškai neperkėlė savo veiklos į interneto erdvę – pristatėte tik vieną archyvinį darbą. Sprendžiant pagal ankstesnius pasisakymus, karantino metu buvai kategoriškos nuomonės dėl scenos meno kūrinių transliacijų internetu. Ar pastarasis pusmetis nors kiek keitė požiūrį? Gal per šį laiką teko matyti ir Tau pačiai priimtinų pavyzdžių?
Matyti pritrenkiančių pavyzdžių neteko. Viskas yra „iš bėdos“. Žinoma, internetinės scenos menų perteikimo technologijos yra puiki edukacinė, pažintinė priemonė. Šiuo aspektu tai yra tikrai labai gera galimybė. Bet nemanau, kad internetu įmanoma adekvačiai perteikti gyvą scenos meno kūrinio patirtį ir atmosferą. „Operomanijos“ turima produkcija, bet kuris iš šiuo metu repertuare esančių kūrinių, tikrai nukentėtų tokiame formate. Kenkti kūriniams negalime, todėl sukamės kitaip. Kažkokių didelių resursų užkurti aktyvų internetinį-edukacinį gyvenimą lockdowno metu neturime, organizacijos kiti tikslai ir galimybės. Tad laiką leidome kiek kitaip, manyčiau, prasmingiausiai, kaip tik galime dabartinėje situacijoje – susitelkę į kūrybinius procesus ir pasiruošimą gyviems susitikimams. O kai tik buvo galima susitikti su žiūrovais gyvai – pavarėme iš peties.
Dirbdama, pavyzdžiui, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Meno centre, turiu kiek kitokią patirtį. Dabar užsidaroma antram karantinui. Bet kamerinės muzikos (ir ne tik muzikos) renginių nestabdome. Jie organizuojami su labai labai nedideliu žiūrovų kiekiu ir tiesioginėmis visų renginių transliacijomis. Čia neprivalome sugeneruoti pajamų, o svarbiausia užduotimi tampa suteikti galimybę studentams paruošti programą geros akustikos salėje, ją atlikti kokybiškais instrumentais ar surepetuoti spektaklį ir pristatyti tai bent nedideliam žiūrovų ratui. Kitas kontekstas, kiti tikslai ir jų įgyvendinimo būdai.
O kaip dėl naujų kūrybos formų, pritaikytų būtent interneto erdvei – ar tiki tokio formato potencialu? Ar ryžtumeisi prodiusuoti nuotoliniu būdu publikos „patiriamą“ kūrinį?
Apie tai reikia labai pagalvoti. Prasidėjus pirmajam karantinui, kultūros bendruomenė buvo raginama skubiai siūlyti kultūros, meno, scenos meno skaitmeninimo projektus. Bet iš tikrųjų nelabai buvo laiko ir galimybių į tai nuoširdžiai susikoncentruoti, įsigilinti ir kažką deramo sugeneruoti. Nesu nusiteikusi kategoriškai, tikriausiai tokia veikla yra įmanoma. Bet tam, kad atrastum koncepciją, naują formatą – reikia skirti daug laiko ir kūrybinių jėgų. Galbūt dabar pavyks kažką ramiai apmąstyti, kol turime laiko iki kito tarpkarantininio laikotarpio…
Kalbėjosi Rima Jūraitė
—–
Šis interviu yra publikacijų ciklo, skirto kultūros pokyčiams, susijusiems su COVID-19 pandemijos sukeltomis pasekmėmis, dalis. Interviu cikle kalbinami skirtingų scenos menų profesijų atstovai.
