„Sirenos 2020“: prašome laikytis saugaus atstumo

Vaiva Martišauskaitė 2020 10 17 menufaktura.lt
Scena iš spektaklio „Emigrantai“, režisierius Darius Gumauskas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Emigrantai“, režisierius Darius Gumauskas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Nuo didžiausio šių metų „smūgio“ - visuotinio karantino paskelbimo - praėjo pusmetis. Per santykinai trumpą laiko tarpą įvyko tiek kultūrinių, socialinių pokyčių, jog šis „išjudinamasis įvykis“, rodos, nutolo ir įgyja gal net nostalgišką įspūdį. Reaguodami į sudėtingą vietos menininkų situaciją, festivalio „Sirenos“ organizatoriai šiemet nusprendė kiek pakoreguoti įprastą tarptautinio renginio formatą ir, užuot žiūrovams pristatę ryškesnius spektaklius iš užsienio, skelbė atvirą kvietimą Lietuvos kūrėjams, skirdami finansavimą naujų, karantino metu užgimusių spektaklių sukūrimui. Pagrindinė programa tapo savotiška pavasario būsenų refleksija, o šūkis „Unwelcome“, nors ir skleidęsis įvairiausiais atspalviais, ryškiausiai persismelkė at(si)ribojimo pojūčiu, kurį nuodugniau patyrinėti norėtųsi spektakliuose NO FAKE* ir „Emigrantai“.

Tado Montrimo spektaklio-žaidimo NO FAKE* tema - medijų įtaka viešosios nuomonės, tikrovės formavimui. Kūrėjai skatina abejoti gaunama informacija dar prieš prasidedant renginiui - prie pavadinimo prideda „žvaigždutę“ - tikrovė, kurioje dalyvaus susirinkusieji, turi tam tikrų išlygų. Visuomenė simuliuojama (manipuliuojama) schematiškai, tai sufleruoja scenos erdvė (scenografė Kristina Voicechovskaja): lyg iš Larso von Triero filmo „Dogvilis“, baltos linijos ant grindų dalija erdvę į aštuonis skirtingus kambarius, po kuriuos dalyviai „vedžiojami“ šviesų pagalba (dailininkas Julius Kuršis). Žiūrovai tampa beasmeniais merginos nužudymo istorijos subjektais, stebinčiais ir veikiančiais atskirose scenose.

Spektaklis interaktyvus, tačiau bendravimas čia daugiausia vyksta ne tiesiogiai su kitais dalyviais, bet išmaniaisiais telefonais. Beveik visa informacija gaunama trumposiomis žinutėmis: nurodymai, ką daryti, personažų istorijos ar charakteristikos. Kiekvienas pranešimas siunčiamas individualiai, todėl jei prieš vieną sceną nurodoma veiksmą stebėti iš šalies, tamsoje, kitoje scenoje tas pats žmogus gali tapti veiksmo dalyviu, „aktoriumi“. Skiriamos užduotys - nesudėtingos ir labai tikslios, paliekančios mažai vietos žaismingesnei interpretacijai. Išlieka tik laisvo pasirinkimo - įsitraukti į veiksmą ar ne - faktorius, kai dalyvis gali apskritai nevykdyti gautų nurodymų. Toks nutikimas stebėto spektaklio metu leido įsitikinti, kad potencialiam dalyvių pasyvumui kūrėjai nebuvo nusiteikę: keletą kartų per mikrofoną paraginę atlikti užduotis, jie toliau istoriją tęsė tik tekstu.

Stebimos situacijos - statiškos, primenančios „gyvuosius paveikslus“, papildo istoriją asociatyviai. Pasakojimas plėtojamas padrikai, daug svarbesnis nei atskirų scenų tarpusavio ryšys tampa kiekvienos iš jų emocinis krūvis: skaudūs, žiaurūs išgyvenimai, (galimai) įtartini pomėgiai bei požiūriai. Kita vertus, kūrėjai balansuoja tarp emocinio paveikumo ir objektyvaus santykio su manipuliacija: spektaklį moderuoja robotiškas balsas, o ilgokos pauzės tarp scenų leidžia apmąstyti situacijas. Įdomu, kad viešosios nuomonės formavimo mechanizmą pasirinkta nagrinėti ne pasitelkiant naratyvą (rodos, neturintį nieko bendro su spektaklio tema), o buvimą manipuliacijoje. Kartas nuo karto moderatoriaus balsas praneša apie balsavimą - kvietimą reflektuoti matytą sceną atsakant į klausimus. Atkuriamas supaprastintas stereotipų formavimosi modelis, kai iš vos kelių žinomų faktų kūrėjai dalyvius provokuoja daryti apibendrintas išvadas, lemiančias jų pasirinkimus.

Kyla klausimas, kodėl pasirinkta atskirų veikėjų istorijas pasakoti visiems stebintiesiems, tačiau ne veikiančiajam? Dėmesio centre atsidūręs dalyvis gauna tik „plikas“ nuorodas (pavyzdžiui, dėžėje susirask tokį daiktą, daryk su juo taip) ir verčiamas jaustis nejaukiai. Kūrėjai retkarčiais manipuliuoja, patys juokiasi iš dalyvio nežinojimo: dvi merginos atsistoja apšviestoje erdvėje ir džiugiai mojuoja aplinkiniams, o šie gauna žinutes, jog merginos prisipažino norinčios paragauti žmogienos. „Greičiausiai nemelavo“, - dar priduria. Roboto / režisieriaus / kūrybinės grupės turima galios prieš dalyvius nuojauta lyg skėtis gaubia visą performansą. Sunku suvokti, kokią įtaką atskiriems pasirodymams iš tikrųjų turi žiūrovai. Atlikdami užduotis jie - marionetės, suteikiančios spektaklio schemai gyvą pavidalą, balsavimų metu - lyg socialiniai žvėreliai, reaguojantys greitai ir instinktyviai, nes kūrėjai riboja balsavimo laiką.

Vis dėlto reikėtų pripažinti, jog NO FAKE* - išradingas bandymas suteikti gyvybę schematiškam, psichologijos teorijomis pagrįstam visuomenės modeliui. Daugiasluoksnis žaidimas užmena nemažai temų, aktualių ne tik šiuo pandeminiu laikotarpiu, taip pat reflektuoja aktualius socialinius pokyčius visuomenėje.

Karantino nuotaikų šleifas justi ir „Emigrantuose“ (pagal to paties pavadinimo Sławomiro Mrożeko pjesę, režisierius Darius Gumauskas), nors abu spektakliai radikaliai skiriasi savo forma: čia tradicinę scenos dėžutę keičia apleistas kultūros komplekso SODAS 2123 balkonas, žiūrovai veiksmą stebi lauke, per atstumą, o reginio „vinimi“ tampa aktorių Giedriaus Savicko ir Mariaus Čižausko vaidyba.

Anonsuota, kad spektaklio kūrėjus įkvėpė karantino pradžios situacija, susidariusi prie Vokietijos-Lenkijos valstybių sienos, kai negalintieji automobiliais į tėvynę grįžti lietuviai daugybę valandų laukė eilėse iri kėlė tikrų tikriausią sumaištį. Tik „Emigrantai“ kalba ne apie bejėgystėje paskendusius tėvynainius, o apie jų žemišką buitį, menkai apmokamus „juodus“ darbus ir tyras svajones.

Įspūdingai „apgyvendintas“ balkonas (scenografas Marijus Jacovskis) mus nukelia į nedidelį vieno kambario butą rūsyje, Vokietijoje. Čia personažai miega, vienas kitam įgrysta, pykstasi, taikosi ir švenčia. Jų bendravimas toks pat chaotiškas, kaip neprognozuojamai bėgantis vanduo iš kriauklės. Balkono erdvė scenovaizdį įrėmina lyg kino kadras, o rekvizito gausa išties savitai primena nūdienos lietuviškam kinui būdingą buitinį realizmą.

Kadre - du veikėjai: savo kelią rašytojo karjeros link tikslingai, bet nesėkmingai projektuojantis, kiek narciziškas Marius Čižauskas ir primityvokas, taupus statybininkas Giedrius Savickas, vis besiruošiantis grįžti į tėvynę, - svetimoje šalyje jie jaučiasi kitokie, mūsiškiai. Scenoje aktoriai komiškai improvizuoja, tik toks stačiokiškas komizmas kelia abejonių. Tad norisi stipriai atsiriboti nuo to, kas vyksta: keiksmažodžiai scenoje jau seniai neriečia ausų, jeigu jie tariami motyvuotai. Šįkart tokios leksikos būtinybę pagrindžia nebent tik labai autentiškas mūsų svetur gyvenančios darbo liaudies paveikslas. Nešvara tvyro tiek aplinkoje, tiek veikėjų mintyse, tačiau tokia emigrantiška realybė nebešokiruoja. Tikriausiai visi esame apie ją girdėję, ji - tai gėdingai tupintis „dramblys kambaryje“, apie kurį visi žinome, tačiau nekalbame. Ar kūrėjai bando „išteisinti“ emigrantus? Ne, jų paveikslai, nors ir kelia žiūrovui juoką, tačiau ganėtinai tiksliai perteikia tą „juodąją“ tautiečių pusę, į kurią žvelgiame nepasitikėdami ir bijodami, - pasiilgstame grįžtančių, bet neliūdime jiems išvykus.

Nelaukiamieji. Kritinėje situacijoje atstumti į neįprastus užribius, izoliuoti, kontaktą su pasauliu palaikantys tik internetu. Abu spektakliai tarytum tikrina saugaus atstumo ribas: verčia atsiriboti, tik skirtingai. Nepasikliauti pirmu žvilgsniu ir nepaklysti informacijos sraute ar tiesiog laikytis pagarbaus (ištiestos rankos) atstumo nuo kaimyno.

Komentarai