Dokumentinio tikslumo likimai per radiją

Rūta Oginskaitė 2020 10 09 menufaktura.lt
Dokumentinių dramų įrašymo akimirka. Julijos Kulevičiūtės nuotrauka
Dokumentinių dramų įrašymo akimirka. Julijos Kulevičiūtės nuotrauka

aA

Net kvapą užgniauždavo, klausantis tų istorijų. „Viskas bus gerai“ žadėjo spektaklio pavadinimas, nors dažniau viskas buvo keblu ir klaiku. Tą kartą - ypač, bet ir per kitus spektaklius buvo ką prisiminti ir dėl ko jaudintis ar stebėtis. Juk tikri, ne taip jau seniai patirti faktai. Tai todėl, kad keturis rugsėjo pirmadienius spektaklių ciklu „Išgyventi 90-ieji“ Lietuvos nacionalinis dramos teatras įsiterpė į LRT radiją su dokumentinėmis dramomis. Prodiuserės Rasos Kregždaitės globojamos keturios kūrybinės grupės ėmėsi skirtingų temų ir kiekviena savaip kėlė jas iš užmaršties.

Pirmoji buvo „Lino kančia“. Pavadinimas kiek apgaulingas, nes herojus čia - ne žmogus tuo vardu, o augalas, sėkla, pluoštas, audinys ir visi veiksmai, susiję su auginimu, pardavimu, subsidijavimu etc. Linininkystė, jei trumpiau, nors spektaklis prasidėjo moters pasakojimu apie gražų vardą, kurį ji suteiks savo šviesiaplaukiui mėlynakiui naujagimiui. Živilės Zablackaitės pjesė paremta faktais, patarlėmis ir kitu folkloru, dokumentais ir pokalbiais su atitinkamos srities veikėjais, kurie pjesėje savo profesines problemas pasakoja lietuviško lino išsiilgusiai, dokumentus vartančiai merginai, sakykim, „Lino kančios“ moderatorei.

Kompozitorė Agnė Matulevičiūtė yra šio kūrinio režisierė ir garso dizainerė, ji pasistengė, kad tai, ką girdime, būtų kuo daugiau spektaklis ir kuo mažiau apybraiža, tyrimas, ataskaita. Linininkystės ūkininkų, verslininkų, mokslininkės, lino drabužių dizainerės monologus ir spektaklio moderatorės intarpus išraiškingai skaito aktoriai, bent jau intonacijomis kurdami charakterius. Režisierė įterpė Lauritos Peleniūtės atliekamas lietuviškas sutartines ir japonų dueto Oki Kano ir Rumiko Kano-REKPO muzikavimą (japonai itin vertina lietuvišką liną, o dueto dainos primena sutartines).

Ir vis dėlto. Kai kūrinio centras yra ne žmogus, o ūkio šaka, verslas, mokslas bei neišmintingas to ūkio subsidijavimas (labai dažnai kartotas spektaklio žodis), lieka... Ne, ne tuštuma, o žinios apie linininkystę, sėklas ir pluoštus, jų auginimo ir pardavimo sunkumus. Tomis žiniomis ir praturtėjame. Bet ar dėl to renkamės teatrą? Tegu ir dokumentinį. Tiesa, o kaip su ta spektaklio pradžios moterimi ir jos naujagimiu, kuris turėjo gauti gražų Lino vardą? Matyt su linininkyste jie neturėjo nieko bendro ir buvo pamiršti. O gal ta įžanga „nukirpta“ nuo kito vaidinimo?

Spektaklis, kuris tikino, kad „Viskas bus gerai“, pasakojo 90-ųjų gimdyvių prisiminimus. Jos laukėsi ir gimdė, kai gatvėse - tankai ir mitinguojanti tauta su laisvės šūkiais. Bet tai tik laiko nuoroda. Dramaturgė Laura Švedaitė savo pjesę konstravo, nukreipusi žvilgsnį ne į gatvę ir politiką, o į gimdymo namus ir gimdyvių būsenas. Moteris ruošiasi tapti motina - ir kas jai nutinka tuo ypatingu gyvenimo momentu. Jokios poezijos, daugiau čia neišvengiamo susidūrimo su abejinga, nuo sovietmečio besitęsiančia ligoninių šiurkštybe. Skausmas, antisanitarinės sąlygos, grubūs personalo komentarai. Ir baimė - „lyg gyvulio, varomo į skerdyklą“, kaip palygino viena iš pasakojančiųjų.

Režisierės Giedrės Kriaučionytės spektaklyje vaidina vidurinioji LNDT artisčių karta, žinanti, apie ką kalba. Jų jaukūs balsai sušvelnina žeminančią gimdyklų buitį ir kilsteli patį pasakojimą egzistencinio siužeto link. Ten, kur švariau, kur nebesi tik bejėgis ir beteisis kūnas. Ir visai nesvarbu, kam duktė, kam sūnus, kas vieniša, kas su vyru ir jo laiškais, kuri lengvai, o kuri per Cezario pjūvį. Tai bendras žmogaus atėjimo paveikslas 90-ųjų Lietuvoje. Su krauju ir kita, gal niekada nepasakota fiziologija, nes kartais ir gėda nuo to, ką patyrei, kaip su tavimi kalbėjo ir elgėsi. Štai taip jūs gimėte, trisdešimtmečiai. Tebūnie atskleista ir įamžinta. Kažkada reikėjo tai papasakoti. Kad skerdyklų jausmas nesikartotų, kaip ir tankai gatvėse. Bet atminty spektaklis išlieka kaip šviesi moterų balsų puokštė, neįtikėtinu būdu atsklendusi iš murzinų ir viltingų 90-ųjų.

Klausantis pirmų dviejų vaidinimų, gali nujausti, kad dramaturgės bendravo su realiais žmonėmis ir pjesėse stengėsi išlaikyti jų autentiškas frazes, kalbėjimo manieras. Edita Puskunigytė, pjesės „Labirintas“ autorė, atrodo, dirbo kiek kitaip. Pasiryžusi pasakoti apie homoseksualus atgimstančioje Lietuvoje, pirmiausia ji pasirinko aiškų, konkretų objektą - pirmąjį gėjų klubą „Men´s Factory“ - ir dokumentiką derino su vaizduote. Yra dalykų, kurių dokumentinio kūrinio autorius negali norėti iš savo herojaus. Tam tikrų atsivėrimų, jausmų. Ir pagaliau, ką žinai, kiek kaukių bus ant tų atsivėrimų, net jeigu žmogus ims pasakoti. Užtat literatūrinis herojus gali jausti ir išpažinti viską, ką autorius nujautė ar suprato.

„Men´s Factory“ realybė režisierės Julijos Šatkauskaitės spektaklyje atkurta dviem būdais: dramaturgės sufantazuotą jauno gėjaus, klubo lankytojo istoriją papildo tikrų ano gyvenimo dalyvių įspūdžiai. Į aktorių vaidinamų personažų pokalbius įsiterpia klubo įkūrėjo Aleksejaus Terentjevo ir artisto Gyčio Ivanausko balsai. Jie visi prisimena, kaip tada kas atrodė, kas vyko ir kaip jie jautėsi. Tai - praeitis, audringa, pilna rizikos ir tikėjimo, kad bent jau tame klube jie buvo laisvi ir „jautėsi kaip dievai“. Nors apsupti agresyvių „marozų“, reketininkų, bet sąžiningai saugomi ir ginami nepriklausomos šalies policijos. „Labirinte“ nėra skundų ar problemų vardijimo, dominuoja triumfas ir nostalgija - juk spektaklis pasakoja apie vienintelę džiaugsmo salą besilaisvinančioje, bet dar labai netolerantiškoje tėvynėje.

Vaidinimą rėmina gėjaus ir psichiatro pokalbis, subtiliai vaidinamas Kęstučio Cicėno ir Arūno Sakalausko. Pokalbis, per kurį ryškėja požiūris į homoseksualus Lietuvoje. Kad juos reikia arba gydyti „lašelinėmis“ su vitaminais, arba žiauriausiai primušti. Tada, 90-aisiais, bet ar tik tada? Psichiatro pašnekovas, anuomet aštuoniolikmetis, visa tai patyrė, o dramaturgė jį apdovanojo ir nepraeinančiu meilės jausmu žmogui, tik vieną kartą matytam „Men´s Factory“ klube. Šita romantiška detale galime tikėti, galime atlaidžiai abejoti - tuo tris dešimtmečius (?) trunkančiu tyliu ilgesiu. Bet „Labirintas“ nepalieka abejonių dėl Lietuvos homoseksualų likimų: tėvų nesuprasti ir priverstinai gydyti, homofobų persekioti ir luošinti, jie tapo psichiatrų pacientais emigrantais. Juk „Labirinto“ herojaus šios dienos pokalbis su daktaru vyksta kitoje valstybėje. Vėlgi ne kaip skundas, o kaip noras išsivaduoti nuo tam tikrų persekiojančių potyrių.

Su kiekvienu spektakliu radijo teatro ir dokumentikos suvokimas darosi vis įvairesnis, o kūrybos galimybės atsikrato ribų. Ciklą vainikavo „Nepakeliama teatro demokratija“, režisieriaus Pauliaus Tamolės sukurta drauge su Rimantu Kmita, rašytoju, literatūros kritiku ir patyrusiu radijo laidų vedėju. Galbūt patirtis ir suteikia laisvę taip įsiklausyti į pasirinktą medžiagą, kad paklustum ir jos labirintams, ir žvelgtum į juos iš laiko atstumo. O medžiaga - 90-ieji pačiame teatre, anuomet vadintame Valstybiniu akademiniu.

Maža to, kad mitinguojanti ir laisvės siekianti tauta išstūmė teatro meną į visiškas visuomenės gyvenimo paraštes. Akademinis teatras tuo laiku buvo be kūrybos lyderio. Porą dešimtmečių oficioziniam teatrui vadovavęs Henrikas Vancevičius akivaizdžiai traukėsi ir pačios trupės buvo nebepageidaujamas, o realiausias kandidatas į teatro vadovus - Jonas Vaitkus, paliekantis Kauno dramos teatrą, su jo spektakliais išgyvenusį dešimtmečio pakilimą. Tamolės ir Kmitos kūrinys susikoncentravo į paradoksalią situaciją, kai Akademinio trupė nori naujo vadovo, su kuriuo kurtų sėkmingus, visuomenei aktualius spektaklius, bet bijo Vaitkaus, kuriam, anot sklandžiusio mito, reikalingi ne aktoriai bendrakūrėjai, o paklusnios marionetės. Tada ir išryškėjo, kuo nepakeliama teatro demokratija: teatro žmonės turi galimybę spręsti patys, bet laukia sprendimo „iš viršaus“.

Girdime balsų ir nuomonių mozaiką iš ano ir šito laiko. Tamolė su Kmita priartina situaciją, išnarsto ją, tiria įvairiais rakursais. Trupės trypčiojimą, norą keistis ir baimę prarasti, kas įprasta, spektaklio kūrėjai rado surašytą teatro protokoluose: ano laiko aktorių debatus įgarsina šiandieninio teatro artistai. Abu „Nepakeliamos teatro demokratijos“ autoriai dalyvauja savo spektaklyje, svarsto, kvestionuoja, kiek gali būti patikima atmintis. Jie restauruoja įvykius, transliuodami ano meto radijo laidas (interviu su Vaitkumi!), išklauso aktorių iš abiejų kadaise konfrontavusių stovyklų („už“ Vaitkų ir „prieš“). Jie kalbasi net su tuomečiu kultūros ministru Dariumi Kuoliu, kuris, atseit, Vaitkaus kūrybą „patologiškai“ mėgęs. Taip, girdi, ir pasakęs aktoriams, kurie atėjo į ministeriją skųstis, kai Vaitkus, jau tapęs Akademinio vadovu, išmetė juos, ilgamečius etatinius ir nusipelniusius iš jų „namų“. Trisdešimt atleistų aktorių! Vietoj „akademikų“ Tomkaus, Mainelytės, Mironaitės ir Kymantaitės scenoje - Vaitkaus studentai! Ar vaikigalis ministras - tada dar net ne 30-metis  - suvokia, ką teatras prarado? O ką prarado aktoriai?

Savo 90-ųjų būklę Tamolės ir Kmitos radijo spektaklyje prisimena ne „primarijai“, o kuklieji artistai - Otonas Laniauskas, Audronis Rūkas. Kitaip tariant, girdime didžiosios istorijos mažąsias istorijas. Niekas su jais neįkūrė naujo teatro. Jų aktorystė ties Vaitkaus sprendimu nutraukti darbo sutartį ir baigėsi. Andainykštę dramą jie jau sugeba pasakoti kaip nemalonų nuotykį ir tiek. Šis kultūrinis detektyvas - stebėtinai ramios intonacijos. Gal tai ir suprantama: dalyvius, t. y. nukentėjusiuosius apramino  trisdešimties metų distancija, o tyrinėtojai tik dabar susipažįsta su tuo, kas anuomet atrodė kaip katastrofa ir baisi neteisybė, o šiandien - teatro istorijos faktas, gluminanti situacija. Todėl nėra nei kaltinimų, nei kažkieno teisybės „patologiško“ palaikymo. Tik smalsumas, pažinimas ir svarstymas.

Nuo visų keturių dokumentinių spektaklių praturtėji žiniomis. Ir kiekvieno pirmadienio vaidinimas patvirtino išvadą, padarytą po „Lino kančios“: kai reiškinys atskleidžiamas žmonių likimais - teatras veikia. Gal yra ir kitokių kelių, bet šie radijo spektaklių 90-ieji buvo išgyventi su konkrečiais žmonėmis. Su tomis moterimis, kurioms jų pagimdytus kūdikius atveždavo tik maitinti ir išdalydavo „kaip kaladėles“ - kokia sistemos metafora! Išgyventi su džiugiu „Men´s Factory“ įkūrėjo balsu, kuriame tiek pasididžiavimo dėl įveiktų slenksčių! Ir su aktoriumi, kiek droviai prisipažįstančiu, kad netekęs scenos jis bandė gyventi iš gėlių auginimo, ir kaip jam buvę nepatogu prieš parduotuvių kasininkes, pratusias (?!) matyti  jį scenoje. O kaip jautėsi mokslininkė (jai balsą suteikė Jolanta Dapkūnaitė), kuri visą gyvenimą tyrė lietuviško lino sėklas, o jos liko įšaldytos ir niekam nereikalingos po to, kai buvo uždaryta laboratorija? Išmestųjų aktorių ir mokslininkės likimai panašūs, laiko pokyčių užbraukti, bet su mokslininke kalbėta vien apie sėklas ir hektarus, nes tokia vaidinimo koncepcija.

Ir jeigu dokumentinių vaidinimų sėklos nebus įšaldytos, gal pavyks išgyventi ir daugiau istorijų.

Komentarai