Įelektrintas teatras: posūkių kasdienybė

Ugnė Kačkauskaitė 2020 10 04 menufaktura.lt
Teatrologė, teatro kritikė Goda Dapšytė. Lauros Vansevičienės nuotrauka
Teatrologė, teatro kritikė Goda Dapšytė. Lauros Vansevičienės nuotrauka

aA

2020-tieji į atmintį įsirėš kaip metai, nulemti pandemijos. Kas savaitę, o kartais ir kas dieną besikeičiančios sąlygos lemia vienų kūrėjų kūrybinį sprogimą, kitiems - beviltišką situaciją, kurioje menininkai priversti keisti profesiją. Stebėjome ir teatrų aktualijas. Deja, nutiko ir taip, kad net ir tų įstaigų direktoriai, kurioms nė trupučio nesumažintas finansavimas iki metų pabaigos, siuntė savo darbuotojus į priverstines apmokamas atostogas arba prastovas, kiti teatrai kėlė spektaklių video įrašų viešinimo žalos klausimus, o dar kiti stengėsi prisitaikyti prie naujų, nuolat kintančių aplinkybių ir išlaikyti ryšį su žiūrovais.

O kaip pandemijos laikotarpiu atrodė teatro kritiko kasdienybė? Kokias pastarojo pusmečio scenos menų tendencijas, kūrybinius atradimus, naujai kuriamas formas ir šiame kontekste esančių kūrinių bei projektų kokybę, kokias jų sėkmes ir nesėkmes pastebi kritiko akis? Įžvalgomis dalijasi teatrologė, teatro kritikė Goda Dapšytė.

Kaip pasikeitė Tavo, kaip teatrologės ir kritikės, kasdienybė pandemijos laiku? Kokios yra naujos profesinės patirtys ir veiklos pokyčiai, nulemti karantininių apribojimų?

Po dalyvavimo „Auksinių scenos kryžių“ komisijoje, gavau legalių atostogų. Paskutinis komisijos posėdis jau buvo virtualus. Po šio žiemos maratono, kurį laiką man nelabai norėjosi eiti į teatrą. Paskelbus karantiną ir pasikeitus įprastinėms aplinkybėms, man teko prioritetą teikti šeimai, tad manęs neužplūdo skaitmeninio teatro banga.

Karantino pradžioje dar kurį laiką rašiau apie teatrą, nes turėjau suplanuotų temų. Buvau suplanavusi ir krūvą recenzijų, tačiau staiga jos tapo nebeaktualios. Buvo neaišku, kada spektakliai bus rodomi, ir kada tie tekstai vėl taps aktualūs, tad nemažai minčių teko pasilikti sau.

Su kokia situacija (iššūkiais, prisitaikymais, galimybėmis), Tavo nuomone, per karantiną užsivėrus teatrams susidūrė scenos menų kritikai?

Pagrindinis kritiko darbas - sėdėti teatrų salėse, tad šioms užsivėrus, prisitaikyti teko nemenkai. Kaip jau minėjau, karantino pradžioje, kurį laiką dar rašiau anksčiau sutartus tekstus. Tačiau recenzijos redakcijoms ėmė kelti klausimų savo abejotinu aktualumu. Kita vertus, kultūriniai leidiniai ėmė siūlyti rašyti spektaklių įrašų (ne gyvų transliacijų, o būtent įrašų) recenzijas, o tai mane privertė pakelti antakį, mat man šis žanras atrodo gana keistas, kelia klausimų dėl savo prasmingumo ir tikslingumo. Recenzijas dažniausiai rašau žiūrovams, apie patirtis, kurias jiems siūlo teatrai. Spektaklio įrašo žiūrėjimo patirtį laikau vien profesiniu dalyku ir nemanau, kad teatro žiūrovams tokios refleksijos būtų įdomios, naudingos.

Tiesa, jokiu būdu nepasisakau prieš viešą spektaklių įrašų transliavimą. Tiesiog tai labai specifinė veikla, kurios recenzavimo poreikiu esu linkusi abejoti. Manau, kad interneto platybes visuotinio karantino metu užplūdusi skaitmeninio ir archyvinio teatro banga scenos meno kritikams visų pirma buvo galimybė. Galimybė pasivyti, tobulintis, atrasti, plėsti akiratį ir kontekstus. Tiems, kam leido darbinės ir asmeninės aplinkybės, kaip suprantu, tam atsirado pakankamai laiko ir plačios ne tik žanrinės, bet ir geografinės galimybės. Ir čia kalbu ne tik apie spektaklių ar jų įrašų transliacijas, bet ir apie kitą skaitmeninį turinį, kurio atsivėrė labai daug ir labai įvairaus. Manau, ši sudėtinga situacija atnešė ne tik labai nemažai sunkumų, iššūkių ir priverstinių prisitaikymų, bet ir galimybių bei naujų kelių.

Siūlau aptarti ir pastarojo pusmečio scenos menų progresą, kūrybinius atradimus, naujai kuriamas formas. Kaip manai, kokie buvo svarbiausi įvykiai scenos menų lauke pandemijos laikotarpiu, vertinant spektaklius, renginius, alternatyvius kultūros pristatymo būdus?

Sunku pasakyti, čia jau kalbame apie kitą skaitmenizacijos ar virtualios erdvės dominavimo pusę -neapleidžia vakuumo jausmas. Justi savotiška segmentacija. Pagal tai, ką mėgsti arba nemėgsti, pagal tai, ką seki arba ne, pastebi arba nepastebi procesus šiuo keistu laikotarpiu, kai, kitaip nei įprasta, jie neįtraukia patys savaime. Normali teatro kritikų praktika yra tokia: atsiverti repertuarą, susidarai premjerų grafiką ir vaikštai / važinėji į spektaklius pagal galimybes. Tokiu būdu tave pasiekia (arba turėtų pasiekti) įvairi informacija apie tai, kas vyksta scenos menų lauke. Dabar, kai viskas iš esmės vyksta virtualiai, labai priklauso nuo to, kur ir ką pastebėsi ir / ar pasirinksi.

Manau, kad kalbėti apie „svarbiausius“ kol kas dar anksti, juo labiau, kad tebegyvename pandemijos padiktuotoje situacijoje. Mano pandeminis repertuaras buvo sąlygotas itin sumažėjusių galimybių lankytis teatre, net tada, kai vieši renginiai jau (dar) leidžiami. Todėl spektaklius, kuriuos žiūrėjau, rinkausi tikslingai, galima sakyti, kad tai buvo ekskliuzyviniai pasirinkimai, atitinkantys net ir epidemiologų rekomendacijas. Pastaruoju laikotarpiu online mačiau „Protestą“ (rež. Žilvinas Vingelis) - norėjau tai pamatyti, kaip naują, prie pakitusių sąlygų prisitaikiusį reiškinį. Šiuo gyvenimo etapu negaliu sau leisti išvykti iš Vilniaus šešioms valandoms, tad neturėjau kito pasirinkimo, kaip spektaklio „Respublika“ premjerą (rež. Lukaszas Twarkowskis) taip pat stebėti online. Dar internetu žiūrėjau spektaklį kūdikiams „Manuliukai“ (rež. Gintarė Latvėnaitė-Glušajeva). Pastaruoju metu nemažai teko rašyti apie spektaklius kūdikiams, todėl negalėjau praleisti ir šios transliacijos. Tai buvo savotiškas eksperimentas: man buvo įdomu, kiek tokia forma priimtina vaikui, kiek realiai paveiki tokia nuotolinė komunikacija. Tai buvo gana nevienareikšmė patirtis. Keista tai pripažinti, bet gyvai, nuo kovo mėnesio žiūrėjau tik vieną spektaklį - Daphnio Kokkinos „Keliaujančios kopos“. Buvęs legendinės choreografės Pinos Bausch asistentas sugebėjo ištaikyti laiką, ir vos pasibaigus karantinui atvažiuoti į Nidą, pastatyti šokio spektaklį ant Parnidžio kopos, jį parodyti vienintelį kartą ir išvažiuoti. Džiaugiuosi, kad pavyko pamatyti šią pandemijos aplinkybėmis itin išskirtinę premjerą. Taigi visi mano pasirinkimai buvo strategiški, atsižvelgdama į ribojančias aplinkybes, rinkausi tokius, galima sakyti, vienetinius atvejus.

Kai kalbame apie scenos menus, dažniausiai orientuojamės į pačius kūrėjus ir galutinį rezultatą, įvykusį ant scenos. Tačiau visada įdomu išgirsti apie naujienas, įvykius už scenos ribų. Kokius įvykius, reiškinius, diskusijas ar galbūt net ir įtampas išskirtum šiuo laikotarpiu?

Iš reiškinių - man labai patiko šokėjų iniciatyvos pristatyti šokio pamokas online. Mane nuoširdžiai sužavėjo, kaip greitai jie susiorientavo ir kaip greitai pradėjo vykti pamokos. Turiu omenyje Šiuolaikinio šokio asociacijos iniciatyvą „Šokio pusryčiai“ ir klaipėdiečių Šeiko šokio teatro transliacijas. Šis teatras, beje, buvo vieni pirmųjų, kurie ne tik įšoko į online aplinką, bet netgi iš karto sudarė repertuarą. Stabilų, kassavaitinį. Geresni-blogesni įrašai, čia taip pat verta atskiros diskusijos, tačiau kiek daug dėmesio jie skyrė savo bendruomenei! Pastaruoju metu ir Agnija Šeiko, ir Goda Giedraitytė nemažai kalbėjo apie bendruomenę. Šeiko šokio teatras karantino laiku iniciavo judesio užsiėmimus vyresnio amžiaus žmonėms. Man atrodo, svarbu, kad teatras neužmiršta savo publikos įvairovės ir taip dalyvauja sociume, prisideda padėdamas kitiems kažkaip visa tai ištverti.

Bet pasitaikė ir diskusijų, ir įtampų. Man užkliuvo diskusija apie spektaklių įrašus. Buvo teigiančių, kad demonstruojami „darbiniai“ spektaklių įrašai, nufilmuoti viena kamera iš centrinio taško sugadins žiūrovų skonį ar atstums juos nuo teatro. Nors pritariu, kad skaitmeninis teatras - tai gedėjimo dėl gyvojo teatro forma, tačiau nežinau, ar ji tikrai tokia žalinga. Neapsimesiu, nesu paprasta žiūrovė, niekada ja nebuvau, ir man tie „darbiniai“, spektaklio vaizdą dokumentuojantys įrašai netrukdo. Manau, kad yra nemažai teatro kūrinių, kurių mes tiesiog kitaip niekada nebūtume pamatę. Manau, kad tiems, kurie karantino sąlygomis turėjo galimybę žiūrėti įrašus, buvo puiki proga panaršyti po pasaulio ar Lietuvos teatro istorijos lobynus ir pamatyti tai, ko kitomis aplinkybėmis nebūtų galima pasiekti ar atrasti tam laiko. Dėl žiūrovų man sunkiau atsakyti, reikėtų paklausti jų pačių. Bet norėčiau pasidalinti abejone, ar tikrai profesionalūs, keliomis kameromis užfiksuoti ir sumontuoti spektaklių įrašai būtų ženkliai vertingesni ir naudingesni istorijai ir žiūrovams.

Nusprendžiau pasižiūrėti Rimo Tumino spektaklio „Nusišypsok mums Viešpatie“ įrašą LRT mediatekoje (tai buvo mano būdas reaguoti į Gedimino Girdvainio netektį). Žiūrėjau spektaklio įrašą ir supratau, kad man labai sunku, nes tas įrašas nėra spektaklis, kurį kadaise mačiau scenoje: jis yra su scenomis, su perdengimais, kurių spektaklio metu nebuvo. Taigi video versijoje atsiranda kažkokios interpretacijos, kurių pačiame spektaklyje nebuvo. Tai turbūt nėra blogai, bet tuomet tai jau yra atskiras žanras (taip kaip šokio filmas nėra šokio spektaklis). Taigi, lyginant šias dvi formas, būčiau linkusi rinktis tiesiog sceninio veiksmo dokumentaciją, mat tas vadinamasis profesionalus televizijos įrašas man nesuteikė galimybės jo turinį susieti su atsiminimais. Jis man pateikia kažkieno kito matymą. O aš noriu savojo.

Na, o kalbant apie įtampas, galima būtų akcentuoti paaštrėjusias visuomenines ir pačios kultūros bendruomenės reakcijas į aplinką ir procesus. Čia reikia pritarti režisieriui Agniui Jankevičiui, kuris pasakė, kad „dabar viskas yra daug jautriau“. Per karantiną ir visos pandemijos metu, susikaupė tam tikra masė bendrinės įtampos visuomenėje. Gal ne visada išartikuliuotos. Mes jau kurį laiką ėjom į situaciją, kur dominuoja viena nuomonė. Jau kuris laikas diskusijos darosi vis sunkiau įmanomos ir mūsų visuomenėje, ir mūsų scenos meno bendruomenėje. Kitos nuomonės jau retai kada išklausomos. Man visada norisi ir žanrų, ir nuomonių įvairovės. Ir tai, kad mes vis mažiau girdime vieni kitus, o ta dominuojanti nuomonė tampa vienintele teisinga, gąsdina.

Man šios, pandemijos metu sustiprėjusios įtampos, visų prima pasijuto per pasipylusius protestus. Jeigu mūsų visuomenė jau sugeba protestuoti ir išeiti į gatves, tai jau yra labai neblogai, ypač kai kalbame apie kūrybinę jos dalį. Tačiau dar būtų labai neblogai visada konkrečiai susiformuluoti protesto priežastį, tikslą, ir kas bus, kai jį pasieksim arba ne. To pasigedau. Tikiuosi, kad tas pilietiškumo progresas vyks toliau ir meninės akcijos nebebus tikslas pats sau. Pamenu, kad man scenos meno bendruomenės protestų labiausiai trūko tuomet, kada vyko mėginimai uždrausti Lietuvoje rodyti Romeo Castellucci spektaklį „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“ 2012 metais. Tuo metu spektaklį ir jo autorių gynė visi, kas tik nori, išskyrus aktorius ir režisierius. Teatro bendruomenė sudarė ginančiųjų mažumą. Todėl kylantys protestai iš esmės džiugina. Tenka tik apgailestauti, kad jie tuo pačiu parodo, kad kultūrinė bendruomenė yra susiskaldžiusi, kad tos pačios bendruomenės nariai (pavyzdžiui, aktoriai), gali stovėti skirtinguose protestuose ir sakyti, kad vienas protestas yra geras, o kitas - ne, ir turėti visiškai priešingus interesus.

Kitą įtampos iškrovą teko nuotoliniu būdu stebėti vykstančią Kaune. Kai teatrai po truputį pradėjo grįžti į vėžes, po „Black Lives Matter“ judėjimo, Kauno kamerinis teatras paskelbė repertuarą, kuriame buvo ir Agniaus Jankevičiaus spektaklis, kurio pavadinimo tarti nebegalima („Niggaz“ - aut. past.). Viskas staiga socialiniuose tinkluose užvirė taip stipriai, kad teatras, bandydamas ieškoti sprendimo ir susikalbėjimo su bendruomene ir tais, kurie protestavo prieš spektaklio pavadinimą, pasikvietė mane sudalyvauti diskusijoje: teatro buvo reikalaujama pasiaiškinti, atšaukti spektaklį, aršiai pasisakinėjama prieš patį teatrą ir režisierių.  

Kai prieš kiek daugiau nei metus šis spektaklis pasirodė pavadinimu „Niggaz“, mane tai labai nustebino. Nustebino ir pavadinimo pasirinkimas, ir plakatai su tokiu pavadinimu, ir tai, kad niekam jis neužkliuvo. Man, kaip teatro cenzūros tyrinėtojai, įdomu stebėti, kaip kai kurios situacijos užsidega tik dėl konteksto, nes juk žmonės, kurie protestavo prieš spektaklį dabar, žinojo apie šio spektaklio egzistavimą jau metus. O tai, sutikime, yra gana ilgas laiko tarpsnis.

Man teko dalyvauti diskusijoje kartu su Gintautu Mažeikiu, Donatu Pusliu ir Aušra Kaminskaite. Mes buvome smerkiami oponentų jau vien dėl to, kad toje diskusijoje apskritai dalyvaujame. Buvo teigiama, kad būrys baltaodžių teoretikų nieko negali nuspręsti ar pasakyti, nes jie nėra juodaodžiai. Su šiuo teiginiu negaliu ginčytis, tačiau sutikime, kad Lietuvoje mes turime labai ribotas galimybes surinkti įvairovę atitinkančią grupę.

Cenzūrą mes dažniausiai priimame kaip valdžios pasitelkiamą prievartos priemonę. Taip atsakomybę už cenzūrą permetame valdžiai ar priešiškoms jėgoms, kurios niekaip negali būti susiję su mumis. Kauno kamerinis teatras teigė, kad juos bandoma cenzūruoti, o reikalaujantieji spektaklį nuimti, su tokiu įvardijimu nesutiko. Buvo teigiama, kad teatras nusižengė moralei. Spektaklio pavadinimo oponentai cenzūros veiksmo sau neprisiėmė. Jų manymu, jie ne cenzūravo, o kovojo už teisybę. Tačiau tai buvo cenzūra, mat šio konflikto išdava - spektaklio pavadinimo pakeitimas. Dabar jis vadinasi „Reforma“.

Kaip ne kartą teko įsitikinti tiriant cenzūrą, ji veikia jau pačiame kalbos kūrimosi procese, arba kitaip tariant, ji formuoja kalbą, kuria kalbame ir susikalbame. Kaip teigia Judith Butler, piliečiai gali atimti vieni kitiems teisę kalbėti. Taigi, jei formuojamas naujas diskursas, kuriame tam tikri žodžiai ar terminai yra nepriimtini, natūralu, kad jie yra eliminuojami, ir tam pasitelkiama cenzūra. Tik įdomu tai, kad prisiimti atsakomybę ir įvardyti tokį veiksmą, pagal jo prigimtį, sunku. Esame pripratę kalbėti apie politinę, arba kitaip tariant, valdžios (ar valstybės institucijų) vykdomą cenzūrą, bet mūsų visuomenėje daugėja visuomeninės cenzūros apraiškų.

Kyla minčių ir apie perprodukciją dėl papildomos paramos: kaip manai, ar tai nėra ydinga ir ar taip nesukuriame papildomos problemos bei kūrinio devalvavimo, kai kultūros finansavimas iš esmės yra orientuotas ne į dabartinių institucijų ir sukurtos produkcijos išlaikymą, o į naujų produktų sukūrimą?

Galvoju apie žmonių, kurie dalyvauja kultūros lauke, sąmoningumą ir savigarbą. Gauti finansavimą ir padaryti chaltūrą, deja, galima bet kokiomis sąlygomis. Klausimas tik, kiek kartų, ir ar tikrai verta.

Man šis klausimas siejasi su vis atsinaujinančia ekonomistų diskusija apie besąlygiškas bazines pajamas, turiu omenyje eksperimentus ir diskusijas apie vienodas išmokas šalies gyventojams, nepaisant to, ar jie dirba, arba ne, besiremiančius prielaidomis, kad žmonės tampa kūrybiškesni, laisvesni ir laimingesni, jei jiems netenka nuolat susidurti su spaudimu uždirbti pakankamai pinigų, kad galėtų išgyventi. Diskusija tarp: „mokėkime pašalpas, kad kūrėjai išgyventų“ ir „sumokėkime už tai, kad jie dirbtų dabar ir prisitaikytų ateičiai“, man atrodo panaši. Pagrindinis Kultūros tarybos tikslas buvo įgalinti įstaigas ir stipendininkus veikti, kurti ir prisitaikyti dabar.

Taip pat svarbus šio, pandemijos pasekmėms kultūros srityje mažinti skirto, finansavimo aspektas - suteikti visuomenei, kuri pandemijos sąlygomis turi mažesnes galimybes naudotis kultūros ir meno produktais ir paslaugomis, prieigas pasiekti ir patirti kultūrą alternatyviomis formomis. Karantinas parodė, kad vieni kūrėjai turėjo galimybę pereiti prie skaitmenizacijos, kiti ne. Man regis, tuo laikotarpiu daugelis atrado, ko jiems trūksta: kažkam interneto svetainės, kažkam galerijos, kažkas susizgribo dėl archyvų ir pan. Žvelgiant retrospektyviai, vis dėlto skaitmeninėje erdvėje mes buvome akivaizdžiai atsilikę lyginant su tuo, kur jau galėjome būti.

Tavęs, kaip kritikės, norėčiau paklausti dėl pandemijos laikotarpiu vykusio publikos įtraukimo. Kūrinių skaitmenizavimas buvo prioritetinė veikla, tačiau šalia būta ir kitokių veiklų, ieškota sprendimų, kaip nepaleisti publikos, kaip išlaikyti jos dėmesį. Kaip, Tavo manymu, scenos menų laukas susitvarko ir ar susitvarko su auditorijos įtraukimu bei dėl pandemijos kilusiomis įtrauklumo problemomis?

Kaip jau minėjau, nesu įprastinės publikos narė, tad man sunku spręsti apie publikos įsitraukimą, ypač nuotolinėmis sąlygomis. Galiu tik fiksuoti teatrų žingsnius publikos link. Reikėtų klausti, kiek jiems tai pavyko, kiek jie žiūrovų susilaukė, norėtųsi kalbėti apie tuos teatrus ir institucijas, kurie nusprendė neapsiriboti vien spektaklių transliacijomis, bet pasitelkė ir edukaciją (grįžtant prie tų pačių šokio pamokų) ar kitas tiesioginio kontakto su žiūrovais palaikymo formas. Man regis, tai tokia švelni bendruomenės susitikimo iliuzija.

Man būtų įdomu sužinoti, kiek sėkmingas buvo NKDT televizijos kanalas? Įdomu, kiek pavyko pritraukti auditorijos. Būtų įdomu, jei kas nors pateiktų analizę - kažkokius atsiliepimus iš to, kiek teatrams pavyko įtraukti žiūrovus. Kai sėdi teatro salėje, net ir būdamas teatro kritikas gali atspėti, ar publika įsitraukia, ar ne. O dabartinėje situacijoje, publikos įsitraukimą galima pamatuoti tik statistika. Ar tie veiksmai buvo reikalingesni žiūrovams, ar patiems teatrams, iš šalies sunku pasakyti.

Menininkai ir kultūros institucijos ir toliau yra priverstos įrodinėti savo svarbą. Europoje vis dažniau kalbama apie kultūros advokatūrą, kuri pandemijos laikotarpiu tapo daugiau, nei būtina. Ką būtų galima pasakyti apie kultūros advokatūrą Lietuvoje? Kaip per šį laikotarpį pasistūmėjome ir ar pasistūmėjome į priekį? Kaip manai, ar kultūros atstovams pavyko kultūrą apginti?

Manau, kad mūsų scenos meno bendruomenei vis dar labai sunku burtis į atstovaujančias įstaigas. Senosios meno sąjungos atsirado kaip Sovietų sąjungos kultūros politikos strategija, buvo skirtos kultūros centralizavimui. Galbūt dėl to mes vis dar turim sudėtingą santykį su asocijuotomis struktūromis. Nors būtent jos ir turėtų būti pagrindiniai Tavo minimos kultūros advokatūros balsai.

Smagu, kad yra jaunų asociacijų - Šiuolaikinio šokio asociacija, Šiuolaikinio cirko asociacija, Scenos meno kritikų asociacija, ir naujausia - Nevyriausybinių scenos meno organizacijų asociacija. Gerai, kad toks poreikis vienytis ir vėl tapo aktualus. Tikiuosi, kad jis išliks. Vieningo kalbėjimo labai trūksta ir aš manau, kad vienas iš dalykų, kuris išaiškėjo per pandemiją, buvo suvokimas, kad jeigu nesusivienysime, tai mūsų niekas nebeklausys, ir į jokias kompanijas, kur kas nors yra sprendžiama, nepriims. Svarbu pabrėžti, kad skiriasi valstybinių, nevalstybinių ir privačių sektorių interesai. Tas lauko susiskaldymas, manau, kad ir yra esminė priežastis, dėl ko reikalinga scenos meno advokatūra. Dėl to, kad bendrų interesų, tikslų ir strategijų mes vis dar nesugebame užsibrėžti. Ir jei skirtingų organizacijų atstovus suleistume į vieną vietą, deja, turėtume labai panašius debatus, kokie vykdavo prieš 20-25 metus. Netgi tokioje situacijoje negebėjimas rasti bendros kalbos, manau, yra pagrindinė priežastis, kodėl vis dar to advokatavimo reikia ir kodėl jis dar nėra tiek efektyvus, kiek galėtų būti. Tačiau pastarojo laikotarpio slinktys vienijimosi link teikia nemažai vilčių.

Parengė Ugnė Kačkauskaitė

-----

Šis interviu yra publikacijų ciklo, skirto kultūros pokyčiams, susijusiems su COVID-19 pandemijos sukeltomis pasekmėmis, dalis. Interviu cikle kalbinami skirtingų scenos menų profesijų atstovai.

Komentarai