Dailininko teatras „Sirenose“

Daiva Šabasevičienė 2020 10 03 menufaktura.lt
Akimirka iš meno kiosko „Lūkesčiai ir kitos prekės“, autoriai Eglė Mikulionytė ir Liudas Parulskis. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Akimirka iš meno kiosko „Lūkesčiai ir kitos prekės“, autoriai Eglė Mikulionytė ir Liudas Parulskis. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

„Somnambulizmas“

Festivalio „Sirenos“ atidarymui - gurmaniškas renginys. Menininkė Goda Palekaitė sukūrė penkių performansų parodą „Somnambulizmas“, kuri buvo pristatyta labai simboliškoje ir prasmingoje erdvėje - Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje. Nors didžiuojamės tik maža dalimi atstatytos bastėjos, tačiau ji nesunkiai mintimis nukelia į įvairių peripetijų pilną Vilniaus istoriją, į XVI a. pradžią, kai miestiečių lėšomis ji buvo statoma. Šiandien kaskart vis labiau bjaurojamame Vilniuje tokios vietos tapo sacrum, jose matyti bet ko nesinorėtų.   

Palekaitė bet ko ir nepateikė. Būdama savičiausia jaunąja menininke, kuri ne tik nebijo būti nesuprasta, bet ir nepajausta, savo asociacijų lauką jau ne pirmą kartą išvystė taip, kad „Somnambulizme“ apsilankiusieji tapo ne dalyviais, o tiesiog stebėtojais. „Somnambulizmas“ - itin „patogus“ pavadinimas, nes po juo ir jame galimos įvairios prasmės, įvairūs pateikimo būdai. Bet Palekaitė šio sumanymo neprislėgė prasmėmis, o suformavo buržuazinę aplinką, kurioje menas vartojamas atsainiai. Čia niekas „nelenda tau į dūšią“, nieks tavęs nedirgina fiziškai, čia einant skirtingai įprasmintomis erdvėmis susipažįsti su, tarkim, nuo XVI a. smarkiai redukuoto žmogaus įvairiais sąmonės pliūpsniais, be to, dar esi pavaišinamas gurmaniškais patiekalais - ypatingai gardžia duona, kmynų gėrimu, žuvies degustacine porcija.

Kažkada teko gyventi Vienoje, austrų šeimoje, kuri buvo įsikūrusi didžiuliame, meno pilname senoviniame bute. Viename iš kambarių nuolat veikė įjungtas televizoriukas. Pamenu nuolatinį kalbančių žmonių srautą - jeigu ne žinios, tai šiaip, - įvairios apklausos. Tuo metu įsidėmėjau, kad austrų visos žinios prasideda nuo naujienų apie tik ką atsidariusias kirpyklas, nuo išskirtinio dėmesio vos ne kiekvienoje gatvėje esančioms vaistinėms. (Per tą laiką ir Vilniuje vaistinių tapo apstu.) Toliau svarbi žinių dalis - slidinėjimai kalnuose arba pasiruošimas jiems. Akivaizdu, buvo aptariami ir maisto reikalai Alpių teritorijoje. Per išeigines parduotuvės sostinėje nedirbo, nes tiesiog nebuvo kam ir ką parduoti. Cigaretės - tik iki pietų - laikraščių kioske. Bet už tai jausmas - prie nieko nepririšantis ir niekam neįpareigojantis. Per tokias gyvenimo pauzes žmogus yra priverstas vartoti tik sau artimus dalykus, prisigalvoti sau priimtinos veiklos, pasaulį patyrinėti kiek kitu kampu. Kitaip sakant, kelias tampa artimas menui, nes tai - savaip gundantis pasirinkimas. Štai būtent taip pasijunti, klaidžiodamas po Palekaitės „Somnambulizmą“: nori - giliniesi į vieną ar kitą bastėjos erdvėje pateiktą siužetą, nori - būni tik stebėtoju. Lyg „susikalbi“ su aplinka, tačiau tuo pačiu lieki absoliučiu autsaideriu. Toks smulkus buržuazijos žavesys, kaip pasakytų Luisas Buñuelis!  

Somnambulizmas (lunatizmas, vaikščiojimas per miegus) aiškinamas kaip „pakitusi sąmonės būsena, kai kartu būna ir miego, ir budrumo būsenoms būdingi reiškiniai“. Atėjęs į „Sirenų“ festivalio atidarymo spektaklį, užmigti neturi jokios vilties, kadangi esi pasiruošęs bet kam, bet tik ne miegui. Tačiau netrukus pajunti, kaip žmonės darosi pasyvesni, ima ramstyti sienas, sėdasi ant laiptų.

Tokį kūrinį „vartoti“ galima dviem būdais: iki tol būti daug prisiskaičius apie šį sumanymą, arba atėjus į bastėją, slenkant per erdves be paliovos kažką skaityti ir klausyti daug teksto. Paaiškinimai būtini, antraip sumanymas veiks tik kaip paroda. Kita vertus, jeigu tai paroda, kam tiek daug žodžių? Viską gelbėja somnambulizmas: imi įsivaizduoti, kad vaizdinių mini ekspozicijos kitokios ir būti negalėjo, nes tai yra labai individualus procesas, kad būtent tos judančios parodos ir yra performansai. Žanro ribų taip pat galime nenustatyti, svarbu paskui kūrėjus mėgautis pavienių reiškinių antropologiniais tyrimais. Visa tai taptų dvigubai įdomiau, jei kokiu nors rakursu būtų bent intuityviai nusakoma, kodėl kalbama apie būtent tuos istorinius taškus ir kaip tai siejasi su lunatikavimu. Paprastai lunatikų istorijos linksmos ir juokingos. Sunkios formos - jau liga, bet žiūrovui tai tikrai neatpažįstama, per trumpą pristatymo laiką nesuvokiama. Dailininkė bando teatralizuoti savo idėją, bet nukenčia abi pusės: ir vaizdiniai iki galo nelieka įtaigūs, ir teatras nesusikuria. Palekaitės sumanymas nujaučiamas, tačiau jos pačios neplėtojamas. Nors mes bandome būti nuoseklūs, ji pati mus nubloškia į paraštes.

Kai pirmoje scenoje mus pasitinka miegantis Deniso Kolomyckio Vertėjas, bandome suprasti, kaip ir kokia forma mums bus pristatytas „Apokalipsės žodynas“. Idėja - rimta. Juk niekas nežino, kaip pristatyti pasaulio pabaigos nesibaigiančią įvairovę. Tačiau kai personažas užsikosėja kovidiniu kosuliu, kai kurie žmonės tiesiog išeina namo. Eschatologas tampa per daug realus. Supriešinami du pasauliai - fantasmagorinis su šiandienos realybe, bet suvokimo laukas nuo to neprasiplečia.

Barbakanas vilioja gilyn. Kas nebuvęs anksčiau šiose patalpose rengtose parodose, gali žavėtis erdvės įtaiga, bet „Somnambulizmas“ labai skaidrus, palyginus su tuo, ką čia teko matyti ir patirti. Rimtesniam susitikimui pasiruošiame, kai žiūrime Caterinos Moros ir Monikos Šaltytės Šventųjų šokį. Jos daugiau „šoka“ akimis, „hipnotizuoja“ mistikių ir kankinių istorijomis - Hildegardos Bingenietės, Šventosios Teklės, Teresės Avilietės, Kotrynos Sienietės ir kitų. Nepaklusnumo forma „sutelkta“ net ne į šokio išraišką, o į aktorių žvilgsnius. Nors dailininkė aktorėms nutiesė podiumą, sceną, ant kurios geriausiai matėsi kiekvienas šokiui parengtas kojų judesys, tačiau greta šio tilto išbūtos apie dvidešimt minučių neišaugino savarankiškos patirties, nesukėlė platesnių asociacijų.

Stotelė „Žmonijos virškinimo traktas: Kasa“ - pati įdomiausia, nes čia gali bent jau pusbalsiu su kažkuo pasikalbėti. Tai nėra gastronominis teatras, nes valgyti tenka nedaug, bet lieka paslaptis, ar į raugintas daržoves buvo įdėta seno paukščio akių, ar vis dėlto tai yra tik šio restorano „vilionė“. Virtuvės šefo Jono Paleko ir jo pagalbininkų indėlis rimtas, nes viskas šiame restorane smulkmeniškai apgalvota ir netgi linksma. Deja, Inos Bartaitės Padavėja ketureilį padeklamavo priėjusi ne prie mūsų, o prie gretimo staliuko. Kai lankytoja paklausė, kieno tai eilės, Bartaitė atsakė: „Poeto“. Gražu!

Manau, kad „Somnambulizmas“ stipriausiai veikė akimis, tuomet, kai atlikėjai į mus įsistebeilydavo, ieškodami kontakto. Net padavėja iš už kaukės taip įdėmiai žiūrėjo, jog tuoj pat priminė filmą, iš kurio šios akys atklydusios.    

Literatūriniais tekstais grįstas performansas tapo įtaigus tiek, kiek žiūrovai buvo pajėgūs tuos tekstus grįžę namo įdėmiai išanalizuoti. Gal tai ir buvo švietėjiška paskata?

 

„Lūkesčiai ir kitos prekės“ 

Dailininkas Liudas Parulskis, pristatydamas kūrinį „Lūkesčiai ir kitos prekės“, suprato, kad ši idėja gali būti įgyvendinta tik pasitelkus talentingą aktorių. Jis pasikvietė „savo laikų“ žvaigždę - Eglę Mikulionytę. Nors Liudui teatras anuomet, kai dar pats dirbo Lietuvos nacionalinio dramos teatro leidybos skyriuje, nepatiko, bet matyt, tas chrestomatinis teatro virusas jame pasisėjo. Kaip anuomet, taip ir šiandien, aišku, kad Mikulionytė - geniali aktorė. Parulskio intuicija neprašovė, ir šiandien turime unikalų duetą, kurio „kelionė“, neabejoju, nepasibaigs „Sirenų“ festivalyje.

Dailininkas siekė „ištirpti“ kitoje išraiškoje. Garsieji L. Parulskio darbai „Barokas ir betonas“ šį sykį transformavosi į kitą junginį, taip pat paradoksalų: šlykščias asociacijas sukeliantį architektūrinį tvarinį - kioską ir aukštajam menui atstovaujančią aktorę. Kitaip tariant, į postsovietinės realybės kičo prigrūstą statinuką - kioską (kuris, beje, šiandien primena garsių architektų statinius mūsų mieste, tik, deja, daug didesnio mastelio), Parulskis „sukryžmino“ su gyvu menu. Jis į tą kioską pasodino menu prekiaujančią kioskininkę. Net jeigu projektas būtų neįgyvendintas, sumanymo šmaikštumas niekur nedingtų.

Šis meno kioskas po kelių minučių pasirodymo, skirto tau, galėjo likti kaip vienkartinė cigaretė, kaip trumpas jos dūmas. (Prisiminkite, valgomus dalykus ar cigaretes kioskuose galima buvo įsigyti vienetais.) Bet smalsumas sustabdė, ir Rotušės aikštėje teko pasilikti porai valandų. Į kioską įkišti galvą ir pagal pateiktą meniu užsisakyti kelių minučių meno turėjau galimybę du kartus (už du bilietus), bet stovint šone peržiūrėjau visą repertuarą, o kai kuriuos personažus - ir po kelis kartus. Greito teatro „restoranas“ sukėlė nepasotinamą alkį. Eglė Mikulionytė taip įsišėliojo, kad kai kurie žiūrovai net paraudę atsiplėšdavo nuo kiosko langelio, o porą kartų langelyje iškabinusi lapą su žodžiu „Pertrauka“, aktorė nesiilsėjo slapčia, negėrė kavutės ten kažkur, o išėjo ir laisvai bendravo su liaudimi. Tikresnės ir tiesesnės aktorės šiandien Lietuvoje tikrai nėra. Užsimaukšlinusi kailinę kepurę, nei per didelę, nei per mažą, ji atrodė kaip didžiulį kiekį vaidmenų sukaupusi talpykla. Eglė tuoj pat surado gerbėjų, kurie skambino telefonais sakydami: „Greičiau dumkite čia, čia labai faina“.

Vaidas Jauniškis su Audroniu Imbrasu taip pat pašmaikštavo sakydami, kad būtų gerai pastatyti kokią dešimt tokių kioskų ir surengti „teatro vitriną“. Nereiktų kažin kokių ypatingų festivalių. Sukiši spektaklį ar aktorių į kioską, ir iš jo sklindanti arba nesklindanti meninė sugestija prodiuseriams tiksliai apibūdintų jo kokybę. Kioskas - kaip meno ekspertavimo buveinė.

Aišku, kai kurių lankytojų truputį pagailo. Tarkim, Mikulionytė, improvizuodama vieną ar kitą personažą, nieko nekartojo. Bendra intonacija ir bendras fonas nekito, bet pati vaidmens plastika, netgi tekstas keitėsi, buvo vaidinamos skirtingos spektaklio scenos. Viena vertus, tai dar vienas įrodymas, kad aktorė - ne mašina, ne kioskininkė, o kūrėja. Kita vertus, jei meno pirkėjui atitekdavo ta ištraukos vieta, kuri yra pakankamai rami, pirkėjas galėjo ir nusivilti. Toks nusivylimas galėjo įvykti ir dėl to, kad visiems norėjosi daugiau.

Lūkesčių ir kitų prekių pardavėjai ne visada patikdavo, kai pirkėjas derėjosi, klausinėjo, ką ji galėtų pasiūlyti, parekomenduoti. Eglė vos pati per langelį neiškrisdavo, kai sulaukdavo griežto ir tvirto apsisprendimo, prašymo, kad nori išvysti konkrečiai vieną ar kitą personažą. Toks apsisprendimas aktorę tiesiog inspiruodavo, ji žaibu keisdavo savo pavidalą ir kelias štrichais suvaidindavo net kelias mizanscenas, puikiai atkartodama vieno ar kito vaidmens būvius.

Tyliausias, begarsis vaidmuo iš „Didvyrių aikštės“, vien tik mąslus parūkymas, labai tiksliai charakterizavo ne tik sesers Olgos portretą, bet ir visą Krystiano Lupos spektaklį. Parūkiusi su garsiu teatro kritiku, meno dūme paskandino ir mus, stovinčius netoliese.

Eglė Mikulionytė į sąmonę sugrįžo kaip vulkanas ir nustebino savo neįtikėtinai šviesia energija. Jos parduodamą, vaidinamą meniu sudarė net penki vaidmenys, sukurti Oskaro Koršunovo spektakliuose („Senė“ ir „Senė 2“, „Meistras ir Margarita“, „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“, „Vaidinant auką“, „Tartiufas“), trys - Jono Jurašo („Orfėjas ir Euridikė“, „Apsivalymas“, „Barbora“), vienas - Krystiano Lupos („Didvyrių aikštė“) ir vienas - Kęstučio Marčiulyno („Jaja“). Įdomu tai, kad žmonės dažniausiai užsisakinėjo ne tuos, kuriuos primiršo, o tuos, kuriuos mintinai žino. Toks savęs pasitikrinimas. Tik apie pusantro metro užimančioje tuščioje kiosko erdvėje Mikulionytė ir šoko, ir dainavo, ir vaidino. O per pertrauką jos paklausus, ar pavargo, atsakė: „Vargina tik mygtukai“. (Jai reikėjo ir šviesas, ir muziką mygtukais reguliuoti.)

Kol žiūrovai apžiūrinėja kiosko prekes ir balsu gailisi, kad kai ko negali įsigyti (nes nieko negalima pardavinėti už grynus pinigus - tokie įstatymai), nesunku suprasti, kad kioskas unikalus ir dėl to, kad jame parduodamos prekės taip pat meniškos. Tarp įvairių „kramtoškų“ ar šį sumanymą įamžinančių magnetukų išdėlioti trilitriniai „slojikai“, kuriuose „užvekuotas“ menas. Kiekvienam vaidinamam siužetui paruošta „skulptūra“. Dailininkas išpiešė, išpjaustė Mikulionytės personažus ir juos paskandino „epoksidkėje“ (peršviečiama sintetinė medžiaga), kuri sustingo ir sukūrė naują objektą.  

Liudas Parulskis ne tik sukūrė kioską su visomis gėrybėmis, bet ir buvo šio spektaklio režisierius, kas minutę randantis, kaip ir ką patobulinti, veiksmą pakontroliuoti pagal aplinkybes. Akivaizdu, šio sumanymo nepavyks numarinti, nes dar nepasibaigus „Sirenoms“ jau pasigirdo mintys apie jo tęsinį. Kažkada Sodų gatvėje eksponuotas mini kioskiukas MO muziejuje padidėjo, o Rotušės aikštėje tapo autentišku objektu, kuris atviras įvairaus turinio interpretacijoms. Dailininkų teatras visada buvo ir išlieka labai įdomus reiškinys.

Komentarai