Iš bloknoto (15)

Audronė Girdzijauskaitė 2020 10 01 satenai.lt
Scena iš spektaklio „Čia nebus mirties“, režisierė Gabrielė Tuminaitė. Lauros Vansevičienės nuotrauka
Scena iš spektaklio „Čia nebus mirties“, režisierė Gabrielė Tuminaitė. Lauros Vansevičienės nuotrauka

aA

Seniai jau ilgiuosi teatro, bet šis pastaruoju metu tik tolsta ir slepiasi už naujų formų ir pavidalų, po kuriais nelengva įžvelgti jo tikrąją esatį, prigimtį ir prasmę. Keičiasi ir vaidinimų adresai - teatro pavadinimas jau nebenusako jo buvimo vietos. OKT iš paprastos Ašmenos gatvelės senamiestyje persikėlė į Chodkevičių rūmų didįjį kiemą, Nacionalinis dramos, seniai jau palikęs savo Mūzas, - irgi ten, po atviru dangum, kol šilta, Balkono teatras - ne balkone, o Mažasis, tas mažas, jaukus, kamerinis ir elegantiškas, kuriasi Lukiškių kalėjimo erdvėse. Rodys ten viską, ką turi - Nikolajaus Erdmano „Savižudį“, Žemaitės „Marčią“ ir Alfredo de Musset „Fantazijų“, visus Gabrielės Tuminaitės spektaklius, visą programą jungdamas vienu pavadinimu „Atsiverti“. Manau, kad minėtų veikalų autoriai apsivertė grabe pamatę, kur pateko jų personažai. Bet gal ir kyla kam mintis, palyginimas, asociacija, jog Katrė pas Vingius pasijunta tarsi kalėjime, o absurdiškoj aplinkoj egzistuojantis nevykėlis Podsekalnikovas (išvertus - Pakirstasis) ne tik ketintų, bet imtų ir nusižudytų, taip pat ir subtilusis Musset Fantazijus greičiausiai padarytų tą patį, pamatęs ankštą ir tamsią Lukiškių vienutę... O dabar dar rodo ir naują darbą - „Čia nebus mirties“. Suprantu, kad po ilgiausios karantininės prastovos teatras bet kokia kaina nori veikti - skelbtis, rodytis, vaidinti, kviestis žiūrovus, kurie džiaugtųsi juos gyvus matydami.

Pradėsiu nuo pradžių, nuo paties Lukiškių kalėjimo. Taip jau susiklostė, kad kone 40 metų teko gyventi Mokslininkų name, penktame aukšte, bute, pro kurio langus ir balkonus žiūrėdami į rytus matėme Šv. Jokūbo bažnyčią, Lukiškių aikštę ir net Gedimino pilį bei Tris kryžius, o vakarų pusėje atsiverdavo vaizdas į Karoliniškių miškingus kalnelius, Neries vingį ir čia pat esantį Lukiškių kalėjimą. Matydavom pagrindinius vartus, dalį pastatų ir rytais pro vartus išjudančias sunkias mašinas, pro kurių langus apatiškai žvelgdavo į darbus vežami išblyškę veidai. Matydavom ir penkiagalvę Šv. Mikalojaus Stebukladario cerkvę, ilgainiui paverstą klubu (stebuklas?), kuriame savaitgaliais vykdavo šokiai kalėjimo personalui ir neišrankioms viešnioms; skirstantis jiems iš klubo painiomis ir kiek paslaptingomis Lukiškių, Kražių, Mečetės ar Slyvų gatvelėmis, pasigirsdavo visokių garsų - panelių žviegimo, kvatojimo, ne kartą girdėjom grėsmingus girtų riksmus ir net susišaudymą... Visiškai atsitiktinai vieną dieną iš virtuvės balkono išvydau jaudinantį vaizdą: nuo pagrindinio cerkvės bokšto buvo nuimamas didelis auksuotas pravoslaviškas kryžius; storom virvėm surištas, dviejų įsiręžusių vyrų prilaikomas, jis lėtai sliuogė kupolu žemyn. Va čia tai buvo performansas! Be kryžių liko ir kiti, mažesnieji, kupolai. Kažin, kur jie dabar? (Gal apie tai ką nors žino ponas Saulius Pilinkus?) Nieko keisto, juk ant nugriautos didžiosios sinagogos akmenų po karo buvo pastatytas vaikų darželis, prie vieno iš „kultūrine įstaiga“ paverstų Kauno fortų važiuoja fotografuotis vestuvininkai etc. Ciniškai keisti maldos namų, kapinių, dvarų paskirtį sovietmečiu buvo įprasta.

O dabar? Dabar Lukiškėse rodomas kolektyvinis Mažojo teatro darbas „Čia nebus mirties“, kurio lipdyme, be gausios aktorių trupės, dalyvavo dar bene dešimt personų. Jis sudėliotas, surinktas iš detalių - tremtinių laiškų, autentiškų dienoraščių, poezijos, ano laiko dainų. Aktoriai stengėsi perteikti specifinę pokario atmosferą, tą, kuri ankstyvajame Rimo Tumino spektaklyje tuo pačiu pavadinimu, sukurtame lūžio metais, kada Lietuva išdrįso žengti į savo laisvės kelią, buvo nuausta subtiliausiu būdu: sovietinė praeitis, tremtis, stribai, iškalbingos buities detalės, baimė šiame, Tumino žodžiais, „įvykių koliaže“, rodėsi, dar buvo čia pat, nes skausmas dar nebuvo išsakytas. Todėl vien žvelgiant į senojo spektaklio nuotraukas akys pritvinksta ašarų - kokie visi puikūs, atviri, nuoširdūs, kokį atsiminimų ir esamos būties skausmą savyje buvo sukaupę - pažvelkit į Žebrausko, Gabrėnaitės, Smagurausko, Burneikaitės ar Capo, į visų (nesvarbu, kuri karta) aktorių veidus! Nė vieno nuduodančio, tuščio.

Bet pakartoti šiandien to neįmanoma dėl įvairių priežasčių: praėjo keli dešimtmečiai. Laikas atvedė jauniausią kartą, kuriai pokario patirtys sunkiai suvokiamos, ir pakeitė ne tik žmonių būtį, bet ir pasaulėjautą, siekius, dvasios poreikius. Kalbant apie teatrą, visuomet labai svarbu, kur ir kaip tai vyksta, nes erdvė (ir teatro, ir spektaklio) - viena svarbiausių kategorijų. Tam tikru požiūriu naujasis spektaklis pateko į spąstus: dienoraštis, laiškas, eilėraštis - intymaus išgyvenimo liudininkai - reikalauja kamerinės, skatinančios susitelkti aplinkos, o čia, siekiant įvaldyti neaprėpiamą erdvę, publika vedžiojama iš vieno kalėjimo kampo į kitą, kiekviena scena vaidinama kitoje vietoje; griebiamasi deklaravimo, agitavimo, vaidinamo graudenimo, aistrų imitavimo ir kitų štampų. Kenčiantiesiems priešpriešinama kažkokia nenusakomos epochos restoraninių pamaivų grupė; bet argi jie, tie pasidabinę keisčiausiais kostiumais ir išsipustę, buvo kitoj barikadų pusėj? Įvedant į spektaklį tokį svetimkūnį, derėjo sugalvoti, kaip ir ar verta tokias intermedijas pateikti.

Išėjau susigūžusi, pavargusi nuo tų dirbtinokų pastangų sujaudinti žiūrovus, kalbėti tiesą. Juk mes tą tiesą jau seniai žinom, girdėjom, skaitėm, išgyvenom etc. O čia skausmas ir išgyvenimo tikrumas mūsų nepasiekia, nes yra išskaidytas atskirom, „nesukabintom“ scenom, išmėtytas šiurpioje kalėjimo erdvėje, stačiai impregnuotoje kentėjimais ir visokiom smurto formom. Ta erdvė, natūralu, daugeliui žiūrovų turėjo kur kas didesnį poveikį už spektaklį, todėl nespėjau įsižiūrėti į veiksmą turėjusias prisodrinti instaliacijas. Stikliniai gaubtai, šviesa - kas ten? Vien jau laikymasis turėklų, kuriuos nuo 1905 metų lietė tūkstančiai kalinių ir jų sergėtojų rankų (beje, senasis Lukiškių kalėjimas čia gyvavo nuo 1837 metų!), atidarytų kamerų vaizdas su kažkokiom instaliuotom užuolaidom... Beje, įdėmiau pažvelgti į tas spektaklio „puošmenas“, gal ir įdomiai sumanytas, nėra laiko. Įspūdinga atrodo anuomet vadinto moderniu kalėjimo architektūra, ornamentinių koklių grindys, laiptų turėklų kalto metalo „mezginiai“, lubų skliautai. Dalis vaidinimo vyksta cerkvės erdvėje; čia įstringa atmintin nugremžtoje erdvėje išlikę švelnių tonų geometrinių formų langų vitražai. Šiaip ar taip, tiršta kalėjimo erdvės atmosfera yra nepalyginamai stipresnė, paveikesnė už tai, ką mums siūlo teatras, ji ir „suvirškino“, nugalėjo pabirą spektaklį. O labiausiai mane pribloškė ilgas puošnus vaišių stalas, parengtas premjerai paminėti Lukiškių tardymo izoliatoriaus kieme... Taigi kartoju - teatrui kalėjimo erdvė netinka! Teatras visuomet skelbia gyvenimą! Ir iš esmės savo valia ten lįsti nederėtų. Gal labiau šie plotai tiktų kokiam istoriniam miesto muziejui?

Mintimis vis grįžtu prie Birutės Mar „Ledo vaikų“ (2018), sėkmingiausio jos spektaklio panašia tema, prie spektaklio, kuris sukrėtė: viena aktorė priešais žiūrovų amfiteatrą Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje su savo mamos tremties istorija širdyje tenkinasi keletu scenos grindų kvadratų; pati susitelkusi, ji sutelkia publikos dėmesį, ir mes pradedam drauge su ja išgyventi skaudų pasakojimą. Neprailgsta. Ašaros net vyrų akyse. Ir jaunimas ja patiki, susijaudina. Vadinasi, ne tema kalta „Čia nebus mirties“ atveju Lukiškėse, o pasirinktas pasakojimo būdas.

Po Lukiškių patirties jau bijojau eiti į Chodkevičių rūmų kiemą žiūrėti norvego Jo Strømgreno „Durų“ (iš Nacionalinio dramos teatro repertuaro). Bet čia, nors ir prožektoriai akina prieš spektaklį ir kiek šaltoka, žiūrėti buvo įdomu. Spektaklis nenaujas, bet įdomus, vieno žmogaus ir sumanytas, ir režisuotas - autorinio teatro pavyzdys. Plastiškai parengtų aktorių būrys puikiai vykdo šokio ir judesio bei keistos tam atvejui susikurtos kalbos režisieriaus iškeltas užduotis. Durys - kaip filosofinė kategorija, kviečianti suvokti ir paaiškinti amžiną žmogaus troškimą atrasti savo vietą. Durys čia kaip slenkstis ir barjeras; yra „ten“, už durų, ir yra „čia“. Esantys „čia“ trokšta atsidurti „ten“ ir atvirkščiai. Komplikuoti veikėjų santykiai - pyktis, pavydas, keisti meilės pasireiškimai. Autoriaus mintijimas turi aiškius kartėlio, ironijos atspalvius, kuriuos publika (o buvo daug įvairaus amžiaus žmonių) kuo puikiausiai suprato dėkodama aktoriams.

satenai.lt

Komentarai