Cirkas, dėl kurio negėda

Aušra Kaminskaitė 2020 09 26 dance.lt, 2020-09-22
Kanta Company, „Drabužiai ir mes“. Dainius Photo nuotrauka / Menų spaustuvė
Kanta Company, „Drabužiai ir mes“. Dainius Photo nuotrauka / Menų spaustuvė

aA

Be įžangų norisi pasidžiaugti, kad lietuvių kuriamas šiuolaikinis cirkas pagaliau persirito į naują etapą. 2020-ųjų „Naujojo cirko savaitgalyje“ surengtoje Lietuvos cirko popietėje parodyti šeši spektaklių eskizai, įrodę, kad jau galime kalbėti apie ankstyvos stadijos profesionalų šalies šiuolaikinį cirką. Tokį, kurio atstovai pamažu atranda savo skonius, leidžiančius kryptingiau vystyti ne tik techniką, bet ir meninę išraišką, vis dažniau išaugančią iš profesinių pagrindų, o ne poreikio dangstyti silpną pasiruošimą.

Tokiam poslinkiui milžinišką įtaką neabejotinai turėjo Lietuvos cirko artistų studijos ir seminarai užsienyje, suteikę progas mokytis iš geriausių srities profesionalų, kasdien tobulinti pasirinktas disciplinas ir užmegzti kūrybines partnerystes su kolegomis, dažnu atveju turinčiais ilgesnę profesinio tobulėjimo patirtį. Geriausias to pavyzdys - neseniai Lietuvoje įsikūrusi trupė „Kanta Company“, kuriai priklauso SaSak Salpaus cirko Suomijoje mokyklą baigęs Kęstas Matusevičius ir jo buvusios  bendramokslės suomė Aino Mäkipää bei amerikietė Lyla Goldman. Lietuvos cirko popietėje trijulė parodė spektaklį „Drabužiai ir mes“.

Tai tradicinės struktūros darbas, kuriame numatyta tema, siužeto apmatai ir scenos, atskleidžiančios kiekvieno atlikėjo discipliną - kinų stulpą, akrobatiką ant pakabinamų šilkų, objektų manipuliacijas. Scenas jungia grupiniai, daugiausia vaidybiniai intarpai. Lengva, smagi istorija apie norą žaisti ir kurti žaidimo aikštelę bet kuriomis buitinėmis aplinkybėmis, ilgainiui kiek pabosta dėl gana „lygios“ dramaturgijos be aiškesnės kulminacijos ar išvadų. Belieka tiesiog džiaugtis artistų gebėjimais bei jų tyrinėjamų cirko disciplinų atradimais.

Be abejo, linijiniai siužetai šiuolaikiniame cirke niekuomet nebuvo būtinybė. Tačiau kuriant valandos trukmės spektaklį, kuriame tikimasi „paimti“ publiką vien įspūdžiu, triukų reikia mokėti kur kas daugiau ir įspūdingesnių nei šįkart parodė „Kanta Company“. Vis dėlto kažin, ar Lietuvoje iki šiol buvo sukurtas taip stipriai suveržtas ir profesionalia technika praturtintas šiuolaikinio cirko darbas.

Dar viena vaisinga ir Lietuvai palanki kūrybinė partnerystė - FLIC mokyklą Italijoje baigusio Džiugo Kunsmano ir Adriano Carlo Bibiano duetas, žiūrovų rato viduje įkurdinęs kūrinį „Where do I connect?“ Tai - gana populiarios formos darbas, kuriame žiūrovai apsupę stebi dviejų vyrų konkurencinę kovą, o pastariesiems galiausiai užmezgus tarpusavio ryšį, prie to prisidėti kviečiama ir publika.

Toks spektaklio turinys - vienas palankiausių pristatyti naujai išmoktas technikas, improvizuoti, pateisinti nepavykusias partneriavimo mizanscenas. Drauge jis reikalauja gebėjmo valdyti publiką ir natūraliai įvesti žmones į jiems (bet ne artistams) naujas aplinkybes. Artistai pasirinko sveikintinai adekvačią spektaklio formą, tačiau to paties nesinori sakyti apie interakciją. Spektaklio pabaigoje žiūrovai po vieną kviečiami į rato vidurį ir raginami fiziškai nesiliečiant įsiklausyti į šalia atsidūrusiųjų judesius bei į juos atsakyti, palaipsniui sudarant šokančiųjų scenoje bendruomenę.

Šis procesas pradedamas nei iš šio, nei iš to, tarsi nusprendus išsibandyti dar vieną triuką. Todėl žiūrovui gali kilti klausimas, už ką jis traukiamas į centrą ir raginamas megzti ryšį su nepažįstamaisiais prieš daugybės kitų nepažįstamųjų akis. Tiesa, stebint publiką panašu, kad situaciją kvestionuoja nedaugelis - beveik visi sėdėjusieji ratu pakluso Kunsmano ir Bibiano kvietimams ir surengė sau smagią šventę, pagaliau leidusią pabūti bendruomenėje, nuo kurios keletą mėnesių visi buvome bandomi atgrasyti. Vis dėlto būtų įdomu po tokių spektaklių surengti apklausas apie žiūrovų pojūčius ir sprendimus kilti į rato vidurį. Neabejoju, kad išgirstume įvairių priežasčių: norėjau pasinaudoti privilegijuotu kvietimu; atrodė, kad gali būti smagu; nenorėjau įžeisti artistų. Ir taip toliau.

Vieninteliai Lietuvos cirko popietės spektakliai, visiškai palikę ramybėje publiką - Konstanino Kosoveco „R.L.42“ ir Elenos Kosovec „Nionia“. Abiejų pagrindas - virvės disciplina, tik jos panaudojimas skirtingas. K. Kosoveco darbas labiausiai žavi didžiule fizine ištverme, pusės valandos trukmės pasirodyme atlikėjui nėkart nenulipant nuo virvės.

Toks sprendimas - svarbiausias pasirodymo variklis, nes energijos tėkmę čia palaiko būtent nenuslūgstanti raumenų įtampa bei nuolatinis savęs kilstelėjimas aukštyn, kai, atrodytų, natūraliai ateina laikas leistis ant žemės. Nuostabu matyti kasmet tobulėjančią artisto techniką (nuo šių metų tobulėjimas tęsis vienoje geriausių Skandinavijos šiuolaikinio cirko mokyklų DOCH), suteikiančią jam vis daugiau laisvės bei galimybių atlikti naujus triukus.

Tai leidžia publikai patirti pamatinį cirko džiaugsmą - įsibaiminimą ir atsipalaidavimą, suvokus, kad kas atrodė pavojinga, scenoje esančiam žmogui tikrai pakeliama. Glumina tik tai, kad menine prasme K. Kosovecas atrodo bene dešimtmetį besisukantis tame pačiame rate. „R.L.42“, kaip ir daugumą kitų jo pasirodymų, galima apibūdinti panašiais epitetais: simboliškas, jautrus, lyriškas, sporadiškai įspūdingas.

Kitomis akimis darbą su virve mato Elena Kosovec, ir viena priežasčių, be abejo, yra kur kas mažesnė technikos tobulinimo patirtis. Taip pat ir išsilavinimas - CNAC-ESAC mokyklų jungtiniame kurse cirko dramaturgijos mokiusis artistė, panašu, būtent  šiais pagrindais parėmė savo dvidešimties minučių eskizą.

Virvė čia atrodo tarsi geras draugas, maloni priebėga, kurioje atsidūrusi Nionia šiek tiek nurimsta ir jos dėmesys nuo vidinio sutrikimo nukrypsta į malonų supimąsi, lengvinančią būseną, kurią jai pačiai sunku suprasti. „Nionia“ - kol kas mažiausiai išbaigtas iš visų Lietuvos cirko popietėje pasirodžiusių darbų, taip pat silpniausias technikos pažinimo prasme. Vis dėlto idėjiškai jis atrodo turintis daug erdvės augti, nes pagrindiniai E. Kosovec tyrimo objektai - jos pačios patirtys ir būsenos.

Justės Liaugaudės ir Indrės Petrauskienės klounados spektaklis „Skrydis“ užgimė prieš kiek daugiau nei metus ir yra vienas pavyzdžių, kaip laiko, praktikos ir savianalizės dėka patys kūrėjai gali „išgelbėti“ silpnus darbus.

Lyginant su 2019-ųjų „Cirkuliacijos“ festivalyje parodytu „Skrydžiu“, šiandien publikai, kuriai anksčiau tekdavo atidirbinėti didžiąją spektaklio dalį, keliama kur kas mažiau reikalavimų. Vis dėlto išliko ilgainiui gąsdinti pradedantis priekabiavimas, nes aktorės leidžia sau drąsiai sėstis ar gultis pasirinktam žiūrovui ant kelių. „Laimingasis“ stipriai neprieštaravo, tačiau iš šalies situacija atrodė grįsta seksistiniais stereotipais: mes, seksualiai atrodančios ir drauge pažeidžiamos moterys, todėl gražiai paraginti ar tiesiog užpulti vyrai privalo daryti tai, ko iš jų reikalaujam. Žinoma, tik dėl spektaklio.

Minėtos scenos atspindi ir menines problemas. Iš principo „Skrydis“ pažengęs pakankamai toli: kūrėjos išgrynino personažų charakterius, tikslingai išskyrė statusus, sudėliojo svarbiausius veiksmo akcentus ir palaipsniui atvedė prie tos pačios kulminacijos, kaip ir prieš metus. Kiek problematiška tai, kad aktorės, nuolat skiriančios dėmesį žiūrovams, beveik visuomet primetinėja jiems savo siužetą, beveik nieko jam nepaimdamos iš susirinkusiųjų.

Pirma - taip kūrėjos atsisako geriausių ir išskirtiniausių klounados ypatybių. Antra - „Skrydžio“ siužetas remiasi stiuardesių bandymu  suvaldyti nekontroliuojamą padėtį, tačiau aktorės rėksmingais balsais ir išraiškingais judesiais iš paskutiniųjų stengiasi „čia ir dabar“ situacijoje eliminuoti viską, kas galėtų būti jų nekontroliuojama. Tai nėra logiška: aktorės ignoruoja nevaldomą realybę ir drauge pačios imituoja nekontroliuojamas situacijas.

Viena sėkmingiausių Lietuvos klounados atstovių laikoma Marija Baranauskaitė, ne vieną semestrą praleidusi Phillipe´o Gauliero mokykloje Paryžiuje. Šiandien, praėjus keletui metų po pirmojo „Sofos projekto“ pasirodymo ir Lietuvos cirko popietėje pristatyto kūrėjos koordinuoto „Pasaulio aplink sofą“, darosi vis sudėtingiau apibrėžti jos stilių, taip nebesinori ieškoti lentynėlės, į kurią būtų galima ją padėti.

Baranauskaitės projektai orientuoti į bandymą šimtu procentų patikėti tuo, ką žmonija iš principo neigia, ir paraginti žiūrovus sąmoningai daryti dalykus, kuriuos darydami paprastai jaustųsi absoliučiai kvailai. „Pasaulis aplink sofą“ - karantino metu vykdytas projektas, kuriam iš 67 paraiškų atrinkti 7 menininkai, kūrę spektaklius baldams ar daiktams. Visi jie per ZOOM programą  pristatyti Menų spaustuvės Studijoje II, moderuojant lietuvių komandai - Marijai Baranauskaitei, Eglei Nešukaitytei ir Evitai Mikalkėnaitei.

Kaip ir „Sofos projekte“, žiūrovams nuo pat pradžių skiepyta mintis, kad šis spektaklis skirtas ne jiems, o baldams ir daiktams. Greičiausiai būtent tai daugumą žmonių paskatino veikti pagal kūrėjų nurodymus: šokti su daiktais, sakyti jiems meilės žodžius, vyniotis į kilimus ir taip toliau.

Tai kol kas atrodo pats įdomiausias pastarųjų metų M. Baranauskaitės projektų pasiekimas: ji sugeba sukurti sąlygas, kuriose mes, žiūrovai, renginyje nesijaučiame patys svarbiausi; užtat jaučiame pareigą, norą ir/ar džiaugsmą prisidėti prie spektaklio kūrimo kažkam kitam. Ir galiausiai patiriame tiek jausmų, kiek atsiliepiame į menininkių kvietimus kurti drauge.

Štai tokią šiandieninę Lietuvos cirko panoramą atvėrė Lietuvos cirko popietė. Norėtųsi tikėti, kad sunkiausias - pradinis - žanro kelionės į Lietuvą etapas jau praeitas. Šiuo metu šalyje jau veikia keletas skirtingų skonių, krypčių ir technikų komandų, žengiančių pirmus iš tiesų profesionalius žingsnius. Be to, pastarosiomis savaitėmis paskelbta, kad spalį Kaune bus atidarytas šiuolaikinio cirko centras „Cirko Sapiens“. Vadinasi, atsiranda erdvių, kuriose profesionalai ves mažiesiems technikos ir meninės raiškos pamokas, augindami vis daugiau žmonių, galinčių mokytis stipriose užsienio cirko mokyklose ir grįžti į Lietuvą pristatyti savo kūrybos drauge su kolegomis. Jei tik tam bus erdvės.

Štai tokie derlingi cirko metai.

Projektą „Šokio, cirko aktualijos: analizė, naujienos, ugdymas“ iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

dance.lt

Komentarai