Iš bloknoto (10)

Audronė Girdzijauskaitė 2020 06 13 „Šiaurės Atėnai“
Režisierius Eimuntas Nekrošius. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Režisierius Eimuntas Nekrošius. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

„Kvadratas“ - tai viena iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus parodų ir renginių ciklo ekspozicijų. Ši paroda skiriama Eimunto Nekrošiaus teatrui prisiminti, kitu kampu jį pažinti, suvokti. Parodą bendromis pastangomis rengė „Meno fortas“ ir muziejus. Rengėjų ambicingai siekta aprėpti kone visą lietuviškąjį Nekrošiaus teatrą kaip reiškinį. Paroda pavadinta vieno žymiausių režisieriaus spektaklių Jaunimo teatre daugeliui žinomu, daugiaprasmiu vardu - „Kvadratas“. Ji turėjo atverti duris kovo viduryje, o iki gegužės vidurio muziejuje buvo numatyta surengti ir kelis pokalbius su anuomet vaidinusiais aktoriais apie dar Kauno dramoje ir Jaunimo teatre Nekrošiaus sukurtus spektaklius „Duokiškio baladės“, „Ivanovas“, „Kvadratas“, „Pirosmani, Pirosmani...“, „Dėdė Vania“, „Ilga kaip šimtmečiai diena“, „Nosis“ ir kitus. Apie visus juos, vienas už kitą geresnius. Tie pokalbiai ir turėjo savaip kompensuoti menkesnį dėmesį, skirtą ankstyvojo laikotarpio Nekrošiaus kūrybai, nes didžiausias dėmesys tenka „Meno forto“ laikų teatrui, tam periodui, kuris susijęs su Šekspyro tragedijų pastatymais ir vėlesniais darbais, baigiant „Bado meistru“. Tačiau vargu ar pokalbius karantino metu bus leista rengti.

Labai svarbu pasakyti, kad šioje parodoje yra mažiausiai dvi parodos. Viena iš jų - visiems teatralams žinomo fotografo Dmitrijaus Matvejevo fotografijų Nekrošiaus teatro tema paroda, išsidėsčiusi keliose pirmo aukšto salėse ir pavadinta „Nekrošiaus teatras: abipus uždangos“. Čia atrandame ir matytų, jau ne kartą įvairiais pavidalais patekusių į knygas, afišas, straipsnius, ir visai nematytų nuotraukų. Tos nematytos - tai išgriebtos akimirkos iš spektaklių, režisieriaus repeticijų su aktoriais ir jo paties. Vienoje iš jų matome tik tamsų režisieriaus pakaušį ir prieš jį atsiveriančią tuščią tamsos ir šviesos gaubiamą erdvę, sceną, kurią dar reikės užpildyti... Didelį įspūdį man paliko ir nuotraukos iš Elsinoro pilies, šventų švenčiausios vietos Šekspyro gerbėjams, kur 2001-aisiais buvo vaidintas Nekrošiaus „Hamletas“: vaidinimo akimirkos, žvilgsnis į užkulisius ir iš jų, repeticija, pertrauka, kai trumpam atsipalaiduojama, amfiteatras su žiūrovais. Matvejevo fotografijos kupinos teatro atmosferos, jos perteikia režisieriaus sumanymus, draminio veiksmo kulminacijas, leidžia spektaklio epizodus pamatyti iš arti, pajusti emocines iškrovas, priartina prie mūsų aktorius - po kelis kartus Smoriginas, Mamontovas, Bagdonas, Petkevičius, Storyk, Kuodytė, Budrys ir daugybė kitų, kartais net nespėtų „įamžinti“ kritikų. Tuo įdomiau, nes spektakliuose ne kartą yra vaidinę neprofesionalai, kuriems režisierius dėl vienos ar kitos priežasties patikėdavo vaidmenis.

Fotografas sugeba ištraukti į paviršių svarbius režisieriaus sumanymui spektaklio scenografijoje naudojamus objektus, aktorių lydinčius atributus, jo santykį su tais daiktais, kostiumo detales, kurių nematome iš tolo, o svarbiausia - aktoriaus emocinį būvį, gestą, įtampą (koks akmuo, lyg saulė šviečiantis zeimeris, šalmas, būgnelis ar kita). Netgi spektaklio ritmus, jo judėjimą, dinamiką ir svarbiausias mizanscenas. Antai karalius Klaudijus atsivėdėjęs daužo Hamleto tėvo ledo liustrą - jo tiesos ir skaistumo simbolį. Šviesa, spalva formuoja atmosferą, kas fotografui yra, ko gero, sudėtingiausia pagauti, nes tam reikia ne tik meistriškumo, bet ir teatro pažinimo, meilės jam.

Viršutinėje erdvesnėje salėje savaip atkartota Nacionalinėje dailės galerijoje buvusi Mariaus Nekrošiaus parengta ekspozicija „Eimunto Nekrošiaus meno fortas“. Čia daugiausia eksponuojami realūs daiktai iš spektaklių. Senas raudonas būgnelis mirusiam sūnui gaivinti iš „Hamleto“, metaliniai Makbeto batai ir kita. Hamleto tėvo kailiniai pasako mums šimtą kartų daugiau nei kokie šarvai ar autoriaus laikų apsiaustas. Tie balti avikailiai lietuviui kelia asociacijų ne tik su valstiečio gyvenimu ar aštuntojo dešimtmečio dublionkų mada, bet ir su Sibiru. Nužudytasis tėvas atėjo iš ten, kur šalta ir skaistu (tą švarą, nekaltumą, skaistumą spektaklyje lydi ledas), avies kailis asocijuojasi ir su Dievo avinėlio auka - štai kiek daug viename daikte! Jaudina ir Eimunto repeticijų dienoraštis po stiklu vienoje iš saliukių, ir senų lietuviškų geldų pulkelis, „Otele“ vaizdavęs Venecijos flotilę ir kėlęs asociacijų su jūros bangomis, su teliūškuojančiais kanalais, gondolom. Tie daiktai kartais atrodo lyg pasakų elementai, kur daiktas gali padaryti stebuklą. Apsaugoti, persimainyti, pasmerkti, vaizduoti ką kita. Suprantama, kad daugiau čia pamato žinantis, matęs spektaklius, jautriau suvokiantis minėtų scenos objektų paskirtį, nes yra daug detalių, kurios spektaklio nemačiusiam nedaug ką tesako. Ką kokiam nors jaunuoliui šiandien sako metalu apkaustytas stalas ir skaidri plono stiklo taurė, kaskart spektaklyje sprogdavusi karaliui žudikui Klaudijui meldžiantis? O svarbiausia - čia nėra aktorių, nėra ryšių tarp žmogaus, personažo ir tų eksponuojamų daiktų, objektų, scenovaizdžio fragmentų, eskizų.

Lėtai apėjusi parodą pagalvojau, kad visa, kas joje sukaupta, o ir kita tiek, kiek čia nepateko (scenografai Janina Malinauskaitė, Adomas Jacovskis, dirbę su Nekrošiumi iki „Meno forto“ įsteigimo), spektaklių muzika, Audronio Liugos filmas apie Nekrošių „Tėvo kėdė“ ir dar daugybė kitų dalykų leidžia pasvajoti apie Eimunto Nekrošiaus palikimo muziejų Vilniuje. Nebūtinai jis turi būti didelis, gal net galėsiantis tilpti po „Meno forto“ stogu ir valstybės išlaikomas, jis taptų ne tik lietuviams, bet ir užsienio teatralams patrauklia vieta ir raudonu tašku turizmo žemėlapyje. Bet kai prisimeni ilgą ir negražią istoriją su Antanui Gudaičiui suprojektuotu muziejumi, viltis po truputį senka. 

satenai.lt

Komentarai