Eimunto Nekrošiaus institutas (III): viskas prasidėdavo nuo tylos

Daiva Šabasevičienė 2019 12 24 vilniausgalerija.lt
„Meno forto“ grindys. Lauros Vansevičienės nuotrauka
„Meno forto“ grindys. Lauros Vansevičienės nuotrauka

aA

„Eimuntas Nekrošius mirė ne nuo cigarečių ar kavos, o nuo mūsų vaidmenų, kuriuos jis išgyvendavo kaip savo. Tai buvo neįtikėtinai kankinantis procesas.“ Ši Vlado Bagdono mintis nuskambėjo lapkričio 24 dieną „Meno forte“.

Renginių ciklo „Eimuntas Nekrošius. Paskutinieji“ programoje buvo du vakarai-susitikimai su skirtingų kartų aktoriais. Abu vakarai vyko „Meno forte“. Pirmajame, be Vlado Bagdono, dalyvavo aktoriai Dalia Storyk, Dalia Overaitė, Algirdas Latėnas, Kostas Smoriginas, Remigijus Vilkaitis, vakarą vedė teatrologė Ramunė Marcinkevičiūtė. Susitikimas išsiskyrė senovine kultūra, kada aktoriai, jau išmokę valdyti savo emocijas, aistras, išlaikydami jų amžiui būdingą etiką, nuotrupomis ir užuominomis kalbėjo, prisiminė tai, kas kadaise buvo labai opu ir aktualu, o šiandien jau yra paženklinta laiko antspaudu. O lapkričio 27 d. teatro kritiko iš Lenkijos Łukaszo Drewniako moderuojamas vakaras tapo tylių provokacijų atsivėrimais, netikėtais posūkiais, padėjusiais naujai charakterizuoti Eimuntą Nekrošių. Aktoriai Aldona Bendoriūtė, Povilas Budrys, Kęstutis Jakštas, dainininkas Andrius Mamontovas, Nekrošiaus studentai Ieva Kaniušaitė bei Adomas Juška, nors ir išreikšdami begalinį liūdesį netekties akivaizdoje, sugebėjo be galo gyvai, net su tam tikrais parodymais perteikti tai, kas juos šiame teatre formavo, ir kaip apskritai formavosi Nekrošiaus teatras.

Siūlome ištraukas iš šio susitikimo:

Łukaszas Drewniakas: Prašau jūsų pasidalinti įžvalgomis, kurios padėtų atskleisti Eimunto Nekrošiaus metodą. Nekrošius yra minėjęs, kad teatre svarbiausia žmogus. Ne idėja, ne scenografija, o žmogus. Ką reiškia žmogus?

Povilas Budrys: Kiekvieną spektaklį repetavome kitaip, todėl atsakyti į šį klausimą labai sunku. Mes labai daug eksperimentavome. Pavyzdžiui, repetuojant „Borisą Godunovą“ aš pridariau labai daug etiudų, kaip jokiam kitam spektakliui. Likdavom po repeticijų ir dirbdavom atskirai. Kai nežinodavau ką daryti, pasiimdavau iš namų keistų detalių, pavyzdžiui, senovinių raktų, ir bandydavau atrakinti duris kaip į skirtingus pasaulius. Bet Nekrošius pasakė: „Labai gerai, bet tai etiudai monospektakliui“.

Nekrošius saugojo Andrių Mamontovą. Pamenate, kaip režisieriui kilo mintis, kad Hamletui turi nukristi kelnės. Per „Hamleto“ repeticiją jis man sako: „Povilai, tu diržą turi?“ - „Turiu“, - atsakiau. „Gerai, tuomet atsisek jį ir pašokinėk taip, kad kelnės nukristų.“ Pašokinėjau, nukrito. O jis Andriui ir sako: „Dabar tu pašokinėk, kad tau nukristų“.

Andrius Mamontovas: Eimunto Nekrošiaus santykis į žmogų, su kuriuo dirba, labai svarbus. Repetuojant „Hamletą“ jis jau žinojo, koks žmogus tinka konkrečiam vaidmeniui. Bet kokį sutiktą žmogų jis iš karto perprasdavo. Nekrošius buvo puikus kolektyvo formavimo strategas. Kiekviename kolektyve tarp aktorių yra konkrečių vaidmenų atitikmenys. Man atrodė, kad kai kurie žmonės buvo atrinkti konkrečiam vaidmeniui ne tik dėl to vaidmens, bet dėl vaidmens, kurį atlieka tame kolektyve. Ir dėl to jo spektakliai, praktiškai visi, buvo ilgai „grojantys“. Tiek spektaklių sėkmė, tiek ilgalaikė trukmė labai priklauso nuo žmonių, kolektyvo ir santykių. Tai nebuvo atsitiktinumas, Nekrošius tuos dalykus surežisuodavo, matydavo. Tai - pirma mintis, išgirdus teiginį, kodėl jo spektakliai prasideda nuo žmogaus.

Aldona Bendoriūtė: Nekrošius vertino kiekvieno žmogaus individualumą, jo patirtį, charakterį. Jis pateikdavo idėją, užduotį, kurią kiekvienas žmogus atliktų skirtingai. Tame yra didelė išmintis, kūrybiškumas. Jam pačiam buvo įdomu, ką aktorius pasiūlys, kaip jis išrutuliuos pasiūlytą užduotį, idėją. Kai, pavyzdžiui, repetuojant „Cinką“ aš bandydavau paklausti: „Režisieriau, o kaip...“, jis pertraukdamas klausimą sakydavo: „Aš nežinau, tu man padaryk, aš nežinau...“

Andrius Mamontovas: Jis pasirinkdavo žmones, kurie jam įdomūs. Kai kurios scenos tiesiog atsirasdavo, kai jis vieno ar kito žmogaus tiesiog paprašydavo eiti į sceną ir bandyti. Kartais aktorius, net nelabai suprasdamas, eidavo ir bandydavo. Ir taip bebandant buvo išvyniojamas minties siūlas.

Kęstutis Jakštas: Kažkokios metodologijos turbūt niekas ir neparašys, nesame tiek raštingi, kad galėtume įvardinti. Kiekvienas šnekame skirtingai, iš savo patirties, bet kažkas bendro lyg ir yra. Apie darbo specifiką keliais žodžiai paaiškinti sunku. Pats procesas atrodė maždaug taip: kiekvienas jaunas artistas turi savo „vertėją“, procese kiekvienam jaunam artistui jis reikalingas. Kažkada mano „vertėjas“ buvo Kostas Smoriginas, vėliau aš tapau „vertėju“. Po tam tikrų pasakymų reikėjo vertimo į „aktorinę“ kalbą - ką reiškia viena ar kita.

Per repeticijas Nekrošius būdavo labai susikaupęs ir pasiruošęs, tikrai žinojo, ką daro, bet paaiškindavo visiškai abstrakčiai. Nelabai suprasdamas, bet bandydavai kažkaip suvokti, įgyvendinti. Ir tik mažos kruopelytės likdavo iš mūsų etiudų.

Žiūriu į „Meno forto“ grindis ir ant jų matau visų mūsų paliktus rėžius. Čia ir yra jo mokykla, čia užrašyta.

Ł. Drewniakas: Sakoma, kad Nekrošius atsisakydavo dirbti su kitų režisierių aktoriais - Rimo Tumino, Jono Vaitkaus, Irenos Bučienės ar kitų. Kodėl?

Kęstutis Jakštas: Gal tik pirmajame periode buvo Dalios Tamulevičiūtės „dešimtukas“. Jie buvo kurso draugai, seniai pažįstami. Visada su artimais žmonėmis yra lengviau, bet vėliau prasidėjo didysis virsmas. „Hamletas“, „Otelas“, „Makbetas“, - šiuose spektakliuose vaidino įvairių mokyklų aktoriai. Jam tiesiog buvo reikalingi žmonės, jis ilgai dėliodavo spektaklio dantiraščius. Yra buvę atvejų, kai po poros mėnesių repeticijų buvo atsisakoma ilgai repetuotų dalykų.

P. Budrys: Aš esu iš Vaitkaus „dešimtuko“ ir pakvietė mane. Po pirmo pasirodymo jis pakvietė mane ir į Jaunimo teatrą.

Įdomiausia tai, kad mane apstulbindavo netikėtumai. Jis buvo kaip visažinis, matydavo kiaurai. Pavyzdžiui, klausia: „Povilai, tu šoki čečiotką?“ Ir nors gyvenime nebuvau šokęs, iš tos baimės kaip pradėjau šokti, tai net režisieriui sustabdžius, negalėjau sustoti. Jis tokių dalykų atrasdavo...

Andrius Mamontovas: Nekrošius nebuvo atsiribojęs nuo kitų mokyklų aktorių, jis tiesiog dirbo su tais žmonėmis, kurie jam įdomūs. Jis žmones stebėdavo ne tik scenoje, bet ir pertraukų metu, jausdavosi, kaip jis seka vieno ar kito žmogaus elgesį, jo pasakojimą. Jis rinkosi žmones nepriklausomai nuo to, ar jie iš teatro, ar ne iš teatro.

Ł. Drewniakas: Kažkas yra pasakęs, kad Nekrošius režisuodavo akimis, ir tai reiškia, kad jis mėgo atsirinkti žmones. Kaip prasidėdavo pirma repeticija?

Adomas Juška: Jokių mitų nežinau, nereikia jų kurti, kur jų nėra. Kartais būdavo vienaip, kartais - kitaip.

P. Budrys: Aš labai gerai atsimenu pirmą repeticiją: pasikvietė į namus, išvirė kavos ir pradėjo pasakoti istoriją, visiškai nesusijusią su spektakliu. (Pasakoja istoriją apie lėktuvo skrydį. Istorijos pabaigoje - sulyginimas su būsimu spektakliu.)

A. Mamontovas: Manau, kad kiekvieno spektaklio pirmosios repeticijos buvo skirtingos. Tarkim, per „Hamletą“ jis pradžioje nepristatė visos aktorių komandos. Kiekvieną savaitę vis atsirasdavo naujas žmogus.

Nekrošius elgdavosi intuityviai: kartais pradėdavo nuo kažkokio didelio judesio, kartais - nuo visiškai mažo. Paprastai, jis repeticijų pradžioje papasakodavo tai, ką būdavo prikaupęs per naktį, susijusią ar visai nesusijusią istoriją, o sekantis etapas buvo ištisiniai bandymai. Vienam ar kitam aktoriui rytojui reikėdavo paruošti etiudą, pavyzdžiui, su kėde. Aišku, aktoriai išsigąsdavo. Bendrai tariant, schema tokia - kalbà, ir tada veiksmas.

K. Jakštas: Iš tiesų, iš jo žvilgsnio galima buvo suvokti, ar teisingu keliu einama, bet jis režisuodavo ir ausimis. Dažnu atveju jis net nežiūrėdavo į sceną, kartais net užsimerkęs klausydavo ir vėliau pasakydavo, ar gerai.

Prisimenu vieną iš pirmųjų savo vaidmenų - Merkucijų spektaklyje „Meilė ir mirtis Veronoje“. Pradžioje kažkaip nesisekė. Nekrošius pradėjo pasakoti apie Šiluvą, apie žmogų, kuris buvo prasigėręs ir vieną dieną eidamas pamatė degantį namą. Visi žmonės stovėjo ir žiūrėjo, kaip jis dega, o tas žmogus pasidėjo butelius, užėjo į degantį namą ir iš antro aukšto išnešė vaikus, visas apsvilęs... Lyg ir nesusijusi istorija, o Nekrošius sako: „Jeigu tas žmogus atsistotų ant nupjauto medžio kelmo, naktį prieš mėnulį imtų kaukti, kažkaip taip Merkucijus turėtų mirti“. Ir po to karto kažkas ir išėjo.

A. Bendoriūtė: Atsimenu „Trijų seserų“ repeticijas. Tai intymi patirtis. Apie tai, kaip repetavome Mašos ir Veršinino meilės sceną. Tuomet buvau ketvirto kurso studentė, matyt, nepavalgiusi, nepamiegojusi, nuo voties ištinusiu žandu... Repeticijos vyko Rusų dramos teatro palėpėje. Mėgdavau ateiti pirma: plaudavau vakarykščius kavos pridžiūvusius puodelius, plaudavau grindis ir taip nusiramindavau, nes visą laiką labai jaudindavausi. Ir taip bešeimininkaujant staiga atsidaro durys, įkiša galvą Nekrošius ir sako: „O tu dabar ruoškis.“ Jeigu prisimenate šį spektaklį, buvo tokia scena: prie didelio stalo, su žalia staltiese, Veršininas prisipažįsta meilėje... <...> Scena su pakeltu sijonu. Man nereikėjo nieko, nieko vaidinti, aš visa buvau tame jausme...

Ieva Kaniušaitė. Viskas prasidėdavo nuo tylos. Ji tęsdavosi iki kažkokio nepatogumo, kol pajausdavai šaltą prakaitą, kol visi imdavo kažkur kreipti žvilgsnius. Ir tik tada prasidėdavo kažkoks veiksmas, pokalbis; visi nežinodavo kur dėtis. Dar prisimenu „Cinko“ repeticijas, kai jausdavau totalią, tragišką paniką, nes nežinai, ką reikia daryti, ir kartu, visiškai ramu, nes žinai, kad kažkaip viskas išsiriš, nes yra tam tikra disciplina. Nepaisant pasimetimo, žinojom, kad viskas bus gerai.

A. Mamontovas: Kadangi Nekrošius buvo linkęs „eiti“ ilgu keliu, tai ir kitus priversdavo eiti ilgu keliu. Prisimenu, kai jis mane pakvietė kurti muziką spektakliui „Ivanovas“, kurį jis statė Romoje, kokius keturis mėnesius iki prasidedant repeticijoms, mes klausėm, svarstėm, - intensyviai dirbome. Kol vieną kartą jis atėjo ir sako: „Man reikia tokio garso, kuris primintų piligrimus, keliaujančius iš Archangelsko į Maskvą... minus dvidešimt... žiema... ir tie laidai palei kelią... Aš pradėjau svarstyti, kas tai per garsas? Aš bandžiau įvairių laidų garsus, tai truko kokias tris-keturias dienas, kasdien vis pasiūlydavau kažkokį keistą garsą ir kiekvieną kartą jį išgirdęs režisierius sakydavo „ne“. Aš visai praradau viltį. Ir vieną dieną, kai Nekrošius atėjo į studiją, aš įjungiau sintezatorių ir kol jis jungėsi, sklido toks „vėjo“ garsas. Ir Nekrošius sako: „Vo vo vo“, Jis tą garsą galėjo pats parodyti, nes bet koks žmogus tą garsą gali iliustruoti. Bet jis privertė mane keturias dienas užsiimti neaišku kuo.

K. Jakštas: Kai Nekrošius pasakydavo: „Nu, tovarišč“, tai jau žinok, kad žemiau jau niekur nenueisi. Šiek tiek aukštesnė gradacija, kai jis sakydavo: „Ne, šitaip ir mano mama gali.“ O kai jau viršūnė pasiekta, sakydavo: „Na, smagios istorijos.“

Ł. Drewniakas: Nekrošius yra sakęs, kad aktoriams instrukcijų nesako, o tik patarimus, bet ką jūs atsimenate?

A. Juška: Jam patikdavo rizikingi dalykai, įtampa, humoras ir nežmoniški dalykai.

P. Budrys: Atsimenu, kai vaidinant vieną sceną jis paprašė išraudonuoti. Lietuvoje tai galėjau daryti, o Sicilijoje taip išraudonavau, kad tamsu pasidarė. Nekrošius ir sako: „Povilai, baik, čia gi tik teatras, nesąmonė, nedaryk taip, numirsi“.

A. Bendoriūtė: Visi galėtų papasakoti daug istorijų, kai Nekrošius paprašydavo padaryti neįmanomų dalykų, kada net žmogaus fiziologija neleidžia to padaryti. Pamenu, per „Cinką“ sako: „Tu galėtum dviem pirštais remtis į žemę, bet kojų nesulenkti, galvą padėti ant rankos ir užmigti.“

K. Jakštas: Jis mėgo sportą, teatrinį darbą lygindavo su krepšiniu: kas pirmoje pozicijoje, kas gynyboje. Jam nesvetimi buvo rizikingi dalykai. Pavyzdžiui, aš turėdavau nematyti, kaip Rolandas Kazlas išeina iš scenos. Jis šokinėja, bėgioja... O Nekrošius pyksta, sakydamas, kad aš viską matau. Po dešimties minučių šokinėjimo, tuo momentu, kai Kazlas turėjo išnykti iš scenos, suskambo Nekrošiaus telefonas, o kai pamatė, kad jo jau nėra, sako: „Na va, dabar gerai“.

A. Mamontovas: „Hamlete“ Horacijaus scenoje repetavo Andrius Bialobžeskis. Ir vienoje scenoje Nekrošius sako: „Žinote, kaip kaukolės susitrenkia, būna toks sausas kaukolių garsas. Ar galėtumėte taip galvomis susitrenkti.“ Mes gerą pusvalandį bandėm daužytis galvomis, o Nekrošius vis abejojo, siūlydamas toliau bandyti. Jis siekė neįmanomų dalykų. Kartą aktoriams sako: „Pakilkit į orą.“ Jį žavėjo ne fokusai, jis tiesiog siekė žiūrovui perteikti neįmanomus dalykus.

I. Kaniušaitė: Jis norėjo ne tiek neįmanomo, kiek jam buvo svarbus pojūtis - apie ką šnekama vienu ar kitu momentu.

A. Jakštas: Tai buvo bendra laboratorija, bendras eksperimentas, viską darėme savanoriškai. Iš šių dienų perspektyvos gali atrodyti keistokai, bet iš tiesų, tai buvo laboratorija. Ir tikrai, jis nieko nėra pastatęs į nepatogią padėtį, kad tavo vidus protestuotų. Atvirkščiai, Nekrošius sužadindavo smalsumą visiems, - peržengti ribą ten, kur niekas nėra buvęs. Kažkur net jo mintį buvau užsirašęs, kad teatras - tai chemijos laboratorija. Visi Mendelejevo lentelės elementai aiškūs, ir tu žinai, ką gausi, sujungus vieną su kitu. O teatre įdomu sujungti su tuo ir nežinosi, kaip jie sąveikaus susijungę tarpusavy. Toks ir buvo tas eksperimentas.

Ł. Drewniakas: Ar jūs atsimenate repeticijų momentus, kai Nekrošius būdavo silpnas, kai jam reikėdavo tarsi padėti?

A. Juška: Tai nesusiję dalykai - silpnumas ir nežinojimas, ką daryti. Jo santykis buvo labai žmogiškas. Bandydavom, bandydavom, jei nesigaudavo, jis pagalvodavo iki kitos repeticijos.

P. Budrys: Repetuojant „Otelą“ bandžiau pirmą kartą būti režisieriaus asistentu. Repeticijos labai nesisekė. Po vienos tokios repeticijos Nekrošius priėjo prie lango ir prakalbo apie du žmones, stumdančius stalus. Pradžioje aš nieko nesupratau, bet vėliau gimė scena su geldomis.

K. Jakštas: Nebuvo jis silpnas, o tiesiog doras ir sąžiningas profesijoje. Kartais būdavo tokių repeticijų, kai galima buvo suprasti, matyti, kad jis neišsimiegojęs, pervargęs... Sakydavo: „Turiu sceną, bet nesu tikras, gal pabandom.“ Jeigu nesigaudavo, eidavom namo, o kitą dieną jis atnešdavo „namų darbus“. Visada jis paruošdavo „namų darbus“. Mes kartais ateidavome nepasiruošę, bet ilgainiui jis mus visus išmokė pasiruošti. Jis mus išmokė sąžiningumo savo profesijai.

A. Bendoriūtė: Man atrodo, jo profesija jį labai stiprino, padėjo išgyventi. Mes matėme ir tam tikrus jo negalavimus: kažkada buvo problemos su skrandžiu, jo ir spaudimas buvo žemas, tad pamenu, kai paprašė stiprios kavos. „Cinką“ repetuojant jis atėjo smarkiai karščiuojantis, bet mes vis tiek repetavome. Darbas buvo jo stiprybė, būdas gyventi. Teatras jį gelbėjo.

Klausimas sudėtingas. Nekrošius turbūt visiškai kitaip atsakytų. Čia mes taip galvojame.

Ł. Drewniakas: Ką jūs žinote apie jo užrašus: ar juos skaitė ir aktoriams, ar buvo skirta tik jam pačiam?

K. Jakštas: Niekada. Tai buvo jo pasaulis. Kai prieidavai, jis užversdavo knygutę. Tai buvo jo pasaulis. Pasitikrindavo savo mintis, niekada neatviraudavo, kas ten parašyta.

Ł. Drewniakas: Kokius klausimus jūs užduodavote Nekrošiui per repeticijas?

K. Jakštas: Tūkstančius klausimų, kartais ne labai vykusių, kartais visai nevykusių. Į jo traukinį atsisėsti buvo pakankamai sudėtinga. Jis matydavo ir pradžią, ir pabaigą, ir kažkokius globalius dalykus. Buvo sunku nuspėti, apie ką jis galvoja, tik kažkokias nuotrupas.

A. Bendoriūtė: Aš nelabai drįsdavau klausti. Kiek, pavyzdžiui, per „Cinką“ klausdavau, dažniau susilaukdavau: „Nežinau“. Bet vis gaudydavau sakinį, kuris lyg tas „išdavikas“ atskleistų tiesą. Ir lekia tos kandžios replikos tavo adresu, o tu išmokęs, kaip tas kulkos praleisti nesusižeidžiant, o ieškant, kur yra atsakymas. Laukdavai, kada jis ištars, bet dažniausiai neištardavo. Viską reikėdavo atrasti intuityviai. Atsimenu, kai jis sakė: „Ir ji eina paskui ją“. Nedrįsau paklausti, kuri paskui kurią, bet pataikėm.

A. Mamontovas: Kvaila buvo klausti. Bandydavom daryti ir iš jo reakcijų suprasti, ar tinka. Šviesaus atminimo Romas Treinys, su Nekrošiumi pradirbęs daug daug metų, buvo geriausias vertėjas. Jausdamas, kad nori paklausti, Treinys tiesiog prieidavo ir patardavo. Nekrošius sakydavo: „Vo vo vo...“

Bet kai Nekrošius užduodavo klausimą, čia būdavo juokinga. Pavyzdžiui, kažkada priėjęs klausė: „O ta Lady Gaga, - čia gerai?“

Ł. Drewniakas: Kaip Nekrošius ruošdavo aktorius, kurie turėjo sakyti pagrindinį monologą? Dažnai monologas būdavo spektaklio šerdis.

A. Mamontovas: Jis stengdavosi sudaryti tokias sąlygas, kad tu pamirštum, kad reikia vaidinti. Pavyzdžiui, stovint po pjūklu, kuris nukritęs realiai perkirstų tave per pusę. Todėl tau jau nereikėdavo vaidinti, kad iškilo kažkokia grėsmė. Kūnas, fiziologija automatiškai reaguodavo į situaciją, nors žinodavau, kad pjūklas gerai pritvirtintas. Jam svarbu buvo, kad tu fiziškai reaguotum. Lygiai taip pat buvo su geležinėmis kėdėmis: nereikėdavo vaidinti, kad tu keli kėdę. Ji buvo tokia sunki ir ją keldavai įsirėžęs. Nekrošius gaudavo tą fiziką, kurią siekė matyti konkrečioje scenoje.

K. Jakštas: Iki to monologo buvo nueita tiek kelio, kad jis savaimingai „ateidavo“ į reikalingą būseną. Jis net nelabai taisydavo, nes aktorius intuityviai jau būdavo reikiamoj vietoj, akcentai susidėdavo patys. Viskas buvo paruošta tam monologui.

A. Bendoriūtė: Aš turėjau problemų su monologu „Cinke“. Tiesiog daug bandžiau, bet nesigavo. Ir man taip viskas užsidarė, kad supratau, kad daugiau nieko negaliu, tik baltas lapas ir didelė baimė. Nekrošius paklausė, ar noriu toliau repetuoti. Pasakiau, kad ne. Jis taip nustebo išgirdęs tokį atsakymą. Ir atidėjome monologą beveik iki pat premjeros.

Ł. Drewniakas: Ką prisimenate apie improvizacijas? Ar jis versdavo jus improvizuoti?

K. Jakštas: Improvizacijų būdavo per akis, nes niekas nevaržė. Tai buvo stiprus režisūrinis teatras. Spektaklio rėmai buvo sukalami nepajudinami, geležiniai. Jie laikydavo penkiolika, dešimt metų mažiausiai. Bet tuose rėmuose jis nepakęsdavo, kai spektaklis praeidavo bent du kartus taip pat. Todėl net išvažiavus į ilgas gastroles, kur spektaklis paeiliui buvo vaidinamas dvidešimt kartų, mes kiekvieną kartą apsitardavome, ką galima naujo surasti, vaidinant vieną ar kitą epizodą. Nebuvo nė vieno vienodo spektaklio. Nekrošius labai mėgo improvizacijas. Bet tam, kad kiekvienas nesuprastų savaip, buvo reikalinga stipri režisūrinė konstrukcija. O kaip tu improvizuoji, tai tavo laisvė. Nekrošius niekad nevaržydavo, atvirkščiai, labai mėgo.

Ł. Drewniakas: Pavyzdžiui, Krystianas Lupa per spektaklius būna tarp žiūrovų ir stebi jų reakciją. Kaip elgėsi Nekrošius? Kaip jis jums perduodavo ženklus?

A. Bendoriūtė: Jis migruodavo, o mes klausdavome, kur jis, gal namo išėjo?

K. Jakštas: Jis labai kruopščiai prižiūrėjo savo spektaklius, vien dėl to jie buvo ilgalaikiai. Jis būdavo visur - tai šviesos, tai garso kabinose, bet dažniausiai vaikščiodavo užkulisiuose, ir mes nesusitikdavome. Baisiausia, kai per pertrauką atsisėsdavo rūkyti ir rūkė daug. Mes nežinojome, ar čia gerai, kai rūko ir taip susikaupęs, ar blogai. Spektaklis - gyvas nervas, spektaklis - tai dantų gręžimas. Tai ne tas pats, kaip gimęs kūdikis, nes kiekvieną kartą - naujas gimdymas.

Ł. Drewniakas: Kaip scenoje atsirasdavo objektai?

K. Jakštas: Nekrošius kartais atsinešdavo tokių dalykų, kad nelabai suprasdavom, kaip čia reikės su vienu ar kitu elgtis. Bet pamažu apsiprasdavom. Tie daiktai turėjo daug prasmių, didžiulį ryšį su tėviškės daiktais. Aš prisimenu, kai tempiau savo tėvo didžiulį lovį, kuriame skersdavo kiaules. Buvo naudojamas finalinėje „Otelo“ scenoje.

Repetuojant mes atsisakydavome dalies savo gyvenimo už teatro sienų. Tai buvo patys stipriausi gyvenimo tarpsniai. Mes būdavome kartu. Kiekvienas iš mūsų įdėdavome dalį savęs. Ir dėl to mes, aktoriai, esame tarpusavy labai susirišę, surišti savo mokytojo ir dabar dar iš jo besimokantys.

A. Bendoriūtė: Mūsų teatre yra toks žmogus Gena. Jis atsakingas už tuos visus daiktus, kurie yra spektakliuose. Sakykim, „Cinko“ stalas už kulisų, - ten tiek daug daiktų, daiktelių... Labai gražu matant, kaip tas žmogus tvarkosi su tais daiktais. Jis žino, kokiam kamputy kokia smulkmenėlė padėta... Žiūrint spektaklį nesijaučia, kiek visko daug yra: ir saldainiukas, ir raktukai, vieno dydžio popieriukas, kito dydžio, lūpdažis, antras lūpdažis, akiniai... Rekvizito labai daug. Atsakomybė labai didžiulė, neduok Dieve, kas nors prapuls.

A. Mamontovas: Kartais būdavo jausmas, kad tie daiktai - lygiaverčiai aktoriams. Daiktai turėjo tokius pat vaidmenis, kaip ir aktoriai. (Pasakoja apie žuvį, kuria per repeticijas Viktorija Kuodytė kiekvieną kartą turėjo veidą teptis.)

Ł. Drewniakas: Kokia svarbiausia pamoka? Ko jus išmokė? Ką atsimenate asmeniškai - apie teatrą, apie gyvenimą? Kas jums įstrigo?

A. Juška. Jis yra sakęs: „Gyvenime - septyniasdešimt procentų falšo, tad stenkis, kad jo būtų kuo mažiau.“

A. Mamontovas: Patarimų, aišku, daug ir visokių davė, ir juokingų. Pagrindinis dalykas, kurį gavau, tai dėmesys detalėms, ypatingai smulkioms detalėms, spalvoms. Ir tai manęs nepalieka iki šiandien. Visas jo matymas, kaip jis prieina prie kiekvieno dalyko... Pavyzdžiui, repeticijų metu kažkas pasako „šaukštas“, o jis kitą dieną ateina perskaitęs visus mitus, padavimus, istorijas, - jis žino viską, kas su šaukštu susiję. Jis prikaupia daug medžiagos, randa nestandartinį sprendimą. Tiesiog jį stebėdamas pajutau, kad ir aš, ką bedaryčiau, atkreipiu dėmesį į smulkiausias detales, kurių gal kiti net nepastebi.

K. Jakštas: Kažkur net buvau užsirašęs Nekrošiaus mintį: „Mažų meninių vertybių visuma sudaro gero spektaklio pagrindą.“ Sąžinės atsakomybės profesija. Arba tu ateini ir darai, ir padarai iki galo, arba nesiliesk prie šitos profesijos, pasitrauk į šoną. Jeigu ir nieko nesigauna, bet jeigu tu sąžiningai dirbi ir užsispyrusiai „eini“, vis tiek gausis gerai.

A. Bendoriūtė: Noriu prisiminti šiltą, žmogiškąją pusę. Su juo teko dirbti tris kartus, su dideliais laiko intervalais. Visada jaučiau, kad jis mus myli, kaip ir mes jį. Jaučiau, kad mes jam rūpime, kad esame ne tik darbo partneriai. Aš jo niekada nepamiršiu.

I. Kaniušaitė: „Tempt save už ausų“, nepasiduot ir šviesos visame kame ieškot, - tai aš geriausiai atsimenu.

Povilas Budrys: Rizikuoju būti nesuprastas, bet manau, kad gyvenimas ko gero svarbesnis negu teatras. Jis daugeliui buvo labai asmeniškai brangus žmogus.

Pokalbyje dalyvavo vertėja Judita Gliauberzonaitė.   

www.vilniausgalerija.lt

Komentarai