Artėjant metų pabaigai nesinori palikti neužbaigtų darbų; nors dažniausiai dalis jų vis tiek nukeliauja į ateitį, kita dalis atrodo neberasianti ten vietos. Sensta ne tik faktai, bet ir jų interpretacijos. Tad kol vėluojantis sniegas neužklojo rudens įspūdžių, skubu grįžti atgal ir juos atgaminti.
Kai 2012 m. pirmą kartą lankiausi Alytaus miesto teatro festivalyje „Tegyvuoja komedija!“, su jo organizatoriumi, tuometiniu teatro vadovu, režisieriumi Arvydu Kinderiu vis kalbėdavome, kad šio žanro pasirinkimas nėra geriausia išeitis. Tačiau ir pasiguosdavome, kad nuo komedijos iki dramos ar tragedijos – tik vienas žingsnis, o lengvesnis žanras – vienas būdų sudominti, sukviesti į teatrą žiūrovus. Juos anuomet iš tikrųjų reikėjo kviesti, raginti praleisti tamsius ir šaltus lapkričio vakarus kartu, besijuokiant. Reikėjo kviesti ir Lietuvos teatrus, kuriems lapkritis visada yra intensyviausio darbo laikas, o tarsi privaloma „komedija“ ir suvis atbaidydavo. Taigi to juoko nebuvo labai daug. Tačiau jau antraisiais ir trečiaisiais metais komedijos idėją ėmė keisti tiesiog gero teatro poreikis, kuriuo per aštuonerius festivalio gyvavimo metus, atrodo, užsikrėtė visas miestas.
Prieš trejus metus festivalis pakeitė pavadinimą į šiuolaikiškesnį ir universalesnį – COM•MEDIA, kuris atvėrė duris ne tik įvairesnėms scenos meno formoms, bet ir patį pavadinimą dabar galima vis kitaip interpretuoti. Kad ir kaip teatro medijos festivalį, kuriame susitinka skirtingos jo rūšys, nusitrina ribos tarp tradicijos ir eksperimento, aukštųjų ir žemųjų žanrų. Nes šis festivalis iš tikrųjų skiriasi nuo daugybės kitų, nuo pavasario iki vėlyvo rudens skirtinguose miestuose ir regionuose vykstančių profesionalaus teatro festivalių. Pirmiausia – jis yra neatsiejama Alytaus miesto teatro veiklų dalis; tai reiškia, kad į jo organizavimą, pristatymą, visus lydinčiuosius renginius yra įtraukiama ir teatro trupė. Kitaip tariant, teatras paverčia festivalį švente, o uždarymo vakaras susumuoja ir konkurse dalyvaujančių spektaklių, ir festivalį „gaubiančių“ iniciatyvų rezultatus. Šios iniciatyvos – tai šįmet jau trečioji COM•MOON•A (naktinė teatrinių įvykių „komuna“, vykusi rugsėjo 21 d.), pernai startavusi COM•@ (spektaklių vaikams konkursas „kometa“ su vaikų vertinimo komisija, vykęs spalio 10-12 d.), taip pat nuo 2014 m. rengiamas dramaturgijos konkursas su baigiamuoju geriausių pjesių skaitymu „Dramaturgų dienoje“ (lapkričio 23 d.). Viskas išsidėlioja į smagius susitikimus, atradimus ir naujas patirtis tiek vaikams bei jaunimui, tiek suaugusiesiems. Na o pernai pagaliau ant pastato miesto centre atsiradęs užrašas „Alytaus miesto teatras“ (šįmet, beje, pradėjęs 30-ąjį sezoną), ne tik gražiai sutvirtino ir įtvirtino jau nuveiktus darbus, bet ir įpareigojo ateičiai. Ji teatrui, kuriam dabar vadovauja direktorė – aktorė Inesa Pilvelytė ir meno vadovė – aktorė, dramaturgė bei režisierė Andra Kavaliauskaitė (2019 m. debiuto / jaunojo menininko „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatė), o trupę papildė jauni aktoriai, atrodo, bus ne mažiau turininga. Teatras džiaugiasi užmegztais ryšiais su užsienio partneriais, dirbti atvyksta kitų šalių režisieriai; scena virsta ieškojimų ir iššūkių vieta, atvira tiek trupės senbuviams, tiek naujokams.
Svarbus ir dar vienas šio teatro ir visko, kas jame vyksta, bruožas – jis atrodo įaugęs į savo miestą, į savo kraštą; viskas čia daroma tam, kad vietos žmonėms jis virstų gyvybiškai svarbiu traukos centru. Yra mano žodžiuose savotiško patoso, bet matydama, kaip sparčiai jis keičiasi, koks reikalingas ne tik patiems menininkams, bet ir visiems, jame besilankantiesiems, ir pati užsikrečiu šiandien nebemadingu idealizmu. Tikiu, kad tas idealizmas plasnoja teatro koridoriais, kad jį palaiko kasmetinės Teatro dienos šventės su gražiais „Teatrakmenių“ apdovanojimais, kad jį palaiko ir šiais laikais toks svarbus vietos valdininkų dėmesys. Ir puikiai suprantu, kad ne tik puoselėti teatro gyvastį, bet ir savotiškai atsidėkoti miestui, dalyvaujant visuose svarbiausiuose jo kultūriniuose renginiuose, trupei yra ir įsipareigojimas, ir papildomas iššūkis. Tad festivalis COM•MEDIA, kai į sceną lipa kiti, patiems šio teatro darbuotojams galėtų būti savotiškas atokvėpis, bet ne – kasdienio darbo ritmas nesikeičia, o vakarais to darbo tik padaugėja, nes kitų spektakliai – tai ir savęs patikrinimas, ir „nuotolinės“ pamokos. Panašų dėmesį festivalio dalyviams, svečiams ir žiūrovams jausdavau Kauno kameriniame teatre, kai čia vykdavo monospektaklių šventė. Dėmesys ir rūpestis visais žmonėmis turbūt apskritai yra skiriamasis bruožas festivalių, kuriuos rengia ne teminių programų sudarytojai, o tam tikrais kūrybos ir bendruomenės namais virtę teatrai.
COM•MEDIA, pasak Pilvelytės, tai didžiausias rudens kultūros įvykis pietų Lietuvos regione. Besiplečianti programa su užsienio dalyviais ir net kritikais, žvelgiant iš šalies, yra ir ambicinga, ir atsakinga – festivalis darosi dar viena savęs, savo miesto, savo šalies teatro garsinimo erdve. Ir svarbu ne tik tai, kad bemaž trims savaitėms (šįmet festivalis vyko lapkričio 8-24 d.) vakarinis Alytaus gyvenimas persikelia į Miesto teatrą, bet ir tai, kad tas gyvenimas susilygina su didmiesčių – intensyvi programa leidžia pamatyti tai, ką mato Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, kitų šalių ir miestų žiūrovai. Na o už tai, ką jie iš tikrųjų mato, atsakingi ne tik festivalio rengėjai, bet ir atvykstantys teatrai, atskiriems menininkams, trupėms atstovaujantys spektakliai. Man tiek ankstesnių metų festivalis, tiek šiųmetė COM•MEDIA – tai susitikimas su mūsų profesionalių teatrų repertuarine „kasdienybe“, galimybė joje, o ne tikslingai suformuotoje geriausiųjų „vitrinoje“, užčiuopti tas slinktis ar kryptis, kuriose gali būti ir savų atradimų, ir paradimų. Šimtas kilometrų nuo centro, nuo spektakliais ir renginiais kunkuliuojančios erdvės, ir viskas įgauna kitokį vaizdą, įgyja kitokią vertę.
COM•MEDIA yra konkursinis festivalis. Spektaklius vertina ir žiūrovai, ir penkių narių komisija, kurioje paprastai būna du teatro profesionalai – scenos menininkas ir kritikas. Žinoma, festivalio kontekstas visada įneša tam tikrų paklaidų, tačiau turi ir privalumų – vertinami čia ir dabar pamatyti darbai, o ne kūrėjų vardas ar ankstesni nuopelnai. Neabejotinu šiųmečio festivalio geriausiu spektakliu buvo išrinktas Eimunto Nekrošiaus Klaipėdos dramos teatre statytas Sauliaus Šaltenio „Kalės vaikai“, geriausiu aktoriumi – čia varpininką Karvelį vaidinantis aktorius Darius Meškauskas. Geriausia aktore – Indrė Patkauskaitė, ant kurios trapių pečių „laikosi“ visas Gabrielės Tuminaitės Vilniaus mažajame teatre statytos Žemaitės „Marčios“ svoris. Na o geriausio režisieriaus laurai nukeliavo danų šokio grupės „DonGnu“ spektaklio „M.I.S. – all night long“ choreografų ir atlikėjų trijulei Jannikui Elkærui, Petrui Lisauskui ir K. Louisui Andrupui Pedersenui. Jų valandos trukmės preciziško atlikimo ir iki smulkmenų apgalvotos dramaturginės kompozicijos šokio spektaklis apie tris draugelius ir tris poras šiltų megztų kojinių ir prajuokino iki ašarų, ir sugraudino.
Apdovanotųjų – tik mažytė dalis, nes šįkart buvo suvaidinta 14 spektaklių, tarp kurių – Targovisto municipalinio Tonio Bulandros teatro „Otelas“ (Rumunija), meksikietės Gabrielos Muñoz monospektaklis „Galbūt, galbūt quizas“, estų „Piip ja Tuut“ teatro „Hamletas“, taip pat Justo Tertelio ir Vestos Šumilovaitės „Saulėtoji linija“ pagal Ivano Vyrypajevo pjesę („Atviras ratas“), Alberto Vidžiūno režisuoti Herkaus Kunčiaus „(Ne)vaikų žaidimai“ (Alytaus miesto teatras), Lino Jurkšto „Apie nieką“ (Keistuolių teatras), Artūro Areimos statyti „Fizikai“ Friedricho Dürrenmatto pjesės motyvais (Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras), Raimundo Banionio režisuota Johno Misto „Madam Rubinštein“ (Lietuvos rusų dramos teatras), Aido Giniočio statyti Nikolajaus Gogolio „Revizorius“ (Šiaulių dramos teatras) ir Dürrenmatto „Senos damos vizitas“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras), Kirilo Glušajevo ir Martyno Nedzinsko „Nuostabūs dalykai“ (Improvizacijų teatras „Kitas kampas“). Pastarasis spektaklis laimėjo žiūrovų prizą. Beje, ir pats apdovanojimų teikimas festivalio uždarymo vakarą, kaip visada, įgavo šmaikščią teatralizuotą formą; šiųmečiai pokštai sukosi apie ką tik pasibaigusius visą Lietuvą sukrėtusio gaisro gesinimo darbus. Linksmas juokas salėje ir scenoje iš užuominų atrodė ir kaip tarpusavio supratimo, pasitikėjimo ženklas.
„Kalės vaikams“ šie spalio ir lapkričio mėnesiai buvo itin intensyvūs. Spektaklis rodytas visur, kur buvo pagerbtas Eimunto Nekrošiaus atminimas. Gavę tokią šio režisieriaus dovaną, aktoriai, regis, su dar didesne nei po premjeros atsakomybe ir pasišventimu pasakoja ir herojų, ir savo pačių istorijas, neskirstydami žiūrovų į pažįstamus Klaipėdos ar nepažįstamus Maskvos, Sankt Peterburgo, Alytaus. Jų perduodama žinia pasiekia kiekvieną širdį, sakytum, suskamba tais virpančiais ir į tolį nuvilnijančiais balso dūžiais, kuriais savo varpą prakalbina Dariaus Meškausko Karvelis. „Kalės vaikai“ ir anksčiau turėjo savotišką epiškai ritualinę formą, dabar ši forma prisipildė sakralumo, tačiau neprarado ir žaismės, lengvumo. Noriu tikėti, kad „Kalės vaikus“ Klaipėdos dramos teatro scenoje bus galima pamatyti ir po penkerių, gal net po dešimties metų – spektaklis vertas būti tam tikru mūsų teatro ir mūsų istorijos atskaitos tašku.
Danų grupės spektaklis „M.I.S. – all night long“ prasideda fojė, dviem šokėjams siūlant žiūrovams pakilnoti, pasukioti, panešioti didžiulę obliuotą lentą. Graži ta lenta. Ir sunki. Ir atrodys visiškai lengva, kai tie patys šokėjai manipuliuos ja scenoje. Iš tikrųjų lenta turėtų stovėti tokių pat lentų sienelėje scenos gilumoje – dėl tuščio plyšio ant sienelės rodomoje vaizdo projekcijoje negali patekėti raudona dykumos saulė; bet kol lenta „grįžta“ į vietą, įvyksta daugybė nutikimų su dviem, o paskui trimis spektaklio veikėjais. Istorija sukasi apie du draugus su kojinėmis ir sandalais (tipiškus, bet čia nepaprastai simpatiškus, pilkais kostiumais vilkinčius „Purvinojo Hario“ ir amerikiečių serialo „Sezamo gatvė“ herojus), kurie smagiai leidžia laiką tol, kol tarp jų įsiterpia impozantiškas Lotynų Amerikos „mačo“ geltonais šilkiniais marškiniais. Santykiai virsta konkurencija dėl dėmesio, gebėjimų varžytuvėmis, o šokio judesiai ir numeriai įgauna nepaprastos koncentracijos ir fizinės ištvermės, humoro ir ironijos reikalaujančiomis manipuliacijomis daiktais ir savo kūnais. Kai nusiplūkę veikėjai supranta, kad tikra draugystė galima tik būnant savimi, o ne apsimetinėjant ar puikuojantis, Petro Lisausko sušoktas / įkūnytas „mačo“ apdovanojamas kojinėmis ir sandalais. Pagaliau stojusi į savo vietą, lenta nebetrukdo patekėti saulei.
„DonGnu“ šokėjai įtraukė ir užbūrė žiūrovus ne vien profesionalumu (juolab visiškai paprasta, tiek vaikams, tiek suaugusiesiems suprantama istorija), o nuo pat spektaklio pradžios užmegztu ryšiu. Intensyvus atlikimas ir šio ryšio stiprinimas, priverčiant žiūrovus simpatizuoti tai vienam, tai kitam veikėjui, – paprastas, bet ir paveikus vaidybinis / režisūrinis triukas. Šiandien, kai teatras vis dažniau tiesiogiai kreipiasi į žiūrovus, stengiasi įtraukti juos į veiksmą ar aktualias diskusijas, šio įtraukimo produktyvumas, pasirodo, priklauso nuo simpatinės energijos apykaitos tarp scenos ir salės. Ją gali išprovokuoti aktoriaus individualybė ar charizma – tai „Nuostabių dalykų“ ir Martyno Nedzinsko stebėtino „susitapatinimo“ su savo veikėju fenomenas; mačiau šį spektaklį skirtinguose miestuose, vaidinant skirtingai publikai, tačiau aktoriaus vaidybinė įtaiga ir improvizacinė technika nė vieno nepalikdavo abejingo. Natūralumas ir nuoširdumas tiek scenoje, tiek bendraujant su žiūrovais, būdingi aktoriui ir režisieriui Justui Terteliui; tiesa, kartu su Vesta Šumilovaite vaidinamoje „Saulėtoje linijoje“ būtent aktoriaus tiesumas ir organika šįkart iškreipė dviejų lygiaverčių partnerių tarpusavio santykių istoriją – jo akimis matėme kiek egzaltuotą žmonos „spektaklį“ šeimos teatre.
Vis dėlto labiausiai scenos ir salės ryšys priklauso nuo to, kiek režisierius pasitiki aktoriumi, kaip subtiliai spektaklio kūrėjai jaučia auditoriją, kaip išmintingai geba manipuliuoti žiūrovų lūkesčiais. Ir tai ne vien ta išorinė, kuri įformina ir sudėlioja prasminius veiksmo akcentus, o greičiau vidinė spektaklio režisūra, kai, regis, be didelių pastangų ima sutapti kūrėjų ir suvokėjų emocijos, teatrinio ir užteatrinio laiko pajauta. Toks man šįkart pasirodė Tuminaitės darbas – „Marti“, kurią Alytuje pamačiau pirmą kartą. Nustebino keista, banguojanti, tiek veikėjus, tiek žiūrovus įtraukianti atmosfera, ramaus, tarsi atriboto, ir intensyvaus, tiesiogiai išgyvenamo, veiksmo ir pasakojimo derinimas. Atrodo, kartu su Katre patenkame į pelkėjantį, stingdantį Vingių namų pasaulį, kur tikrovė nebesiskiria nuo košmariško sapno, o iškrypę tarpusavio ryšiai ir santykiai deformuoja veikėjų pavidalus. Režisierė neakcentuoja jokio konkretaus laiko – praėjusių šimtmečių ir dešimtmečių detalės sugyvena su šiandienos ir kartu su atpažįstamais stadiono griuvėsiais virsta antropologiniu ir šeimos, ir kultūros, ir istorijos pjūviu. Spektaklyje siaubas gimsta iš juoko, empatija – iš atsiribojimo, iš pirmo žvilgsnio nekaltas, nes puikiai atpažįstamas, abejingumas ir kurtumas – iš į kraują įaugusių tradicijų, taisyklių ir papročių. Per Indrės Patkauskaitės Katrę, kurios desperatiški bandymai sužmoginti buitį ir būtį, įskelti meilės kibirkštį ir įveikti neviltį bei tuštumą išsilieja visa emocijų palete ir išraiškinga judesių, kūno plastika, galime mąstyti ne tik apie moters, bet apskritai žmogaus orumą luošinantį ir kūną bei dvasią marinantį aplinkos, visuomenės ir šeimos, įstrigusių kažkuriame savo raidos etape, poveikį.
Tuminaitė nelaužo ir neradikalizuoja Žemaitės apsakymo – Katrę pražudo nemokėjimas susitaikyti ir prisitaikyti prie Vingių šeimos papročių. Tačiau režisierės atrastas šiandienis „Marčios“ (pa)pasakojimo būdas ir intonacija suteikia kūriniui ir šiuolaikišką, ir aktualų skambesį. Regis, to paties siekia ir trys festivalyje matytos klasikos interpretacijos trijuose valstybiniuose teatruose – Giniočio „Revizorius“ Šiauliuose ir „Senos damos vizitas“ Kaune, Areimos „Fizikai“ – Panevėžyje. Deja, žiūrint šiuos spektaklius, taip ir norėjosi visus aktorius nuprausti, perrengti, priversti kalbėti savo balsu; pabrėžtinas situacijų komiškumas ir dramatizmas, vaidybos ir siužeto teatrališkas iliustratyvumas užaugino neįveikiamą sieną, padalijusią sceną ir salę į du tolimus, svetimus pasaulius.
Visuose trijuose spektakliuose atsiranda naratoriai-komentatoriai. „Revizoriuje“ – grupelė „žmogeliukų“, kritikuojančių šiandienos negeroves ar skelbiančių valdžios direktyvas, „Senos damos vizite“ – grupelė miestelio gyventojų, pasakojančių jo istoriją, „Fizikuose“ – Klounas, reprezentuojantis teatro teatriškumą ir pristatantis Panevėžio teatrą kaip žymiuosius pasaulio fizikus priglaudusį beprotnamį. Visuose komentatoriai tiesiogiai kreipiasi į žiūrovus, pertraukia veiksmą ar sujungia epizodus. Ir visuose ne tik neužmezga ryšio su žiūrovais, nevirsta spektaklio ištarmės ar kūrėjų pozicijos tarpininkais, bet ir kelia antipatiškus jausmus. „Revizoriaus“ komentatoriai, aprengti vienodais kombinezonais, primena „žaliuosius žmogeliukus“; turėję apnuoginti klišinį politikų ir internautų mąstymą, supaprastintą visuomenės požiūrį į valdžią ar pastarosios – į visuomenę, jie patys, vaizduodami savo „personažus“, virsta negyvomis spektaklio klišėmis. Šių žmogeliukų tikrasis vaidmuo išaiškėja spektaklio pabaigoje, kai Chlestakovo tarnas Osipas (Antanas Venckus), iki šiol kalbėjęs brežnevinėmis intonacijomis, jų apsuptyje rėžia savo grėsmingą diktatoriaus monologą. Vis dėlto toks „Revizoriaus“ rėmas nepasiteisina, atrodo pernelyg formalus, ir spektaklio eigoje žmogeliukai virsta tiesiog balastine medžiaga. Beje, gali būti, kad puikiems Šiaulių dramos teatro aktoriams, virtusiems Gogolio personažais, repeticijų metu buvo smagu grįžti į XIX amžių, vėl prisiminti ir savaip „rekonstruoti“ chrestomatines kūrinio scenas, tačiau pažodžiui pastatytas spektaklis taip ir lieka vienu iš daugybės „abstrakčiai teatrinių“ jo perskaitymų. O juk jei visi šie gogoliškieji tipai būtų įgavę šiandienio žmogaus pavidalą, tuomet kyšininkavimas, korupcija, apsimetinėjimas ir padlaižiavimas būtų išdidėję iki amžinos ir neįveikiamos sistemos, kuri prasideda nuo žemiausių ir esančių toliausiai nuo sostinės valdžios grandžių. Na bet spektaklis turbūt ne apie tai.
Tradicišku laikyčiau ir „Senos damos vizitą“ – spektaklį, kuriame vaidina beveik visa Kauno dramos trupė ir kuriame, tarsi televizijos seriale, „teka“ provincijos miestelio gyvenimas. Tačiau Dürrenmatto pjesės negali būti scenoje tiesiog papasakojamos ar „atvaizduojamos“. Toks „atvaizdavimas“, susitelkiant prie siužeto ir veikėjų portretų, pramaišiui su „komentatorių“ zongais, gerokai supaprastina „milijardas už teisingumą“ intrigą. Režisierius labiau išplėtojo melodraminę liniją, o štai socialinė, – kai bendruomenės narys, tiesiog žmogus paaukojamas dėl geresnio gyvenimo, dėl bendruomenei atsivėrusio „paskolų ir pašalpų maišo“, – ištirpo. Tad be kritiškesnio žvilgsnio ir aiškesnės kūrėjų pozicijos spektaklio pasakojamą istoriją galima padėti į teatro „istorijos“ lentynėlę. Antra vertus, Giniočiui nebūdingos radikalios režisūrinės intervencijos. Jo stiprybė – darbas su aktoriais, improvizacinių galimybių paieškos, minkštesnis, kompromisiškesnis draminių konfliktų ar priešpriešų sprendimas. Minėti pastatymai kaip tik dėl šių „nuolaidžiavimo žiūrovams“ kompromisų Alytaus festivalyje nesulaukė pačių žiūrovų dėmesio.
Areima, priešingai, radikalizuoja ir hiperbolizuoja scenos pasaulį, ardo ir perkuria pasirinktą draminę ar literatūrinę medžiagą. „Fizikus“ pradeda valdingas, rėksmingas ir pamaiviškas Klounas, kuris leisdamasis per žiūrovų kėdes į sceną, „įveda“ mus į „Miltinio sanatorija“ pervadintą beprotnamį, kuriame slepiasi garsieji, dabar tikraisiais teatro aktorių vardais besivadinantys fizikai (arba atvirkščiai!). Režisierius visus spektaklio veikėjus paverčia savo teatro „įkaitais“ – visi čia yra bepročiai, žaidžiantys policininkų, seselių, šnipų, net aktorių žaidimus. Žaidimai nelinksmi. Scena sproginėja nuo riksmo, triukšmo, garsų – nuo mikrofonais ir garsiakalbiais, šviesomis ir muzika sustiprintų prievarta ir agresija, patyčiomis ir priekabiavimu perpildytų santykių. Kūrėjai tarsi įmeta žiūrovus į energija ir intensyvumais kunkuliuojančią erdvę, tačiau kitoje rampos pusėje šie intensyvumai virsta neartikuliuotu monotonišku triukšmu ir nebesiskiria nuo turėjusio statiškumu (absurdiškumu?) šokiruoti (?) ilgo, visų buvusių ir esamų „Miltinio sanatorijos“ „pacientų“ biografijų skaitymo. Po beveik trijų valandų įžangos spektaklis prasideda ir baigiasi paskutine scena – aiškiu, raiškiu, prasmingu Albino Kėlerio vaidinamo Einšteino monologu.
Beveik mėnesį trukęs COM•MEDIA festivalis, pristatęs mūsų profesionalių teatrų repertuarinius ir eksperimentinius darbus, man išryškino ir dar vieną tendenciją. Dauguma spektaklių supanašėjo savo „kraštutinumais“, kai vienų kūrėjai nebedrįsta žengti už įprasto, nuosaikaus ir todėl naujų potyrių, naujų atradimų nebesužadinančio teatro ribos, o kitų – žengia už tokios ribos, kur nuo režisieriaus įgeidžių ir ambicijų miršta pati teatro gyvybė. Ir abi šios kryptys, nepaisant to, kad vienais atvejais kuriami „žiūroviniai“, o kitais – „antižiūroviniai“ spektakliai, rodo tam tikrą saugų, nes jau įvaldytą, kūrybinį būvį. Žvelgiant iš dar didesnio atstumo, šis būvis man susišaukia su „Marčios“ – (su)stabarėja ir (su)stingsta ne tik simpatiškos ir net žavingos senosios tradicijos, bet ir joms besipriešinančios radikalios naujos. Ir abi atsiduria pakraščiuose, nes tikroji energija kaupiasi ir liejasi iš vidurio – iš poreikio kalbėti ir susikalbėti apie bendrus tiek sceną, tiek salę jaudinančius, kankinančius, bauginančius dalykus.
