Per keletą pastarųjų metų įsisiautėjus medijų kultūrai, Lietuvos teatre imta daug dėmesio skirti formos ir išraiškos priemonių kaitai. Pats savaime formos klausimas, siekiant išplėsti teatro ribas, visuomet reikalingas, tačiau mes tapome paradokso liudininkais: užuot šias ribas perbraižę, netrukus ėmėme jas tiesiog tirpdyti. Kurti nebe naujas formas (nes bet kokia forma juk privalo turėti ribas), o veikiau pasiduoti beformiškumui. Kas nutinka, kai, užuot ieškojus konkrečios formos tam tikram klausimui, temai ar reiškiniui apmąstyti, tiesiog tarpusavyje maišomos įvairios raiškos priemonės be aiškesnio mėginimo jas kaip nors sintezuoti, vien „transliuojant“ pranešimą? Laisvai manipuliuodami raiškos priemonėmis į patį teatrą įprantame žvelgti tik kaip į dar vieną mediją ar dar vieną platformą, kurioje viskas gali vykti iškart – vienas elementas tuoj pat keisti kitą, visai kaip socialinių tinklų ar žinių portalų pirmuosiuose puslapiuose. Tai tapo tarytum anestezine erdve, leidžiančia tuoj pat užsimiršti ar nukreipti dėmesį. Tačiau gali kilti įtarimas, ar šios netradicinės meno sričių jungtys, žavėjusios savo nepriklausomybe, ilgainiui netampa tuo, kas galiausiai varžo ir teatro formų laisvę paverčia paties teatro nelaisve.
Žinoma, į laiko kaitą lengviau žvelgti retrospektyviai, kai praėjęs laikas pateisina intuiciją, o po ranka tarsi savaime atsiranda tinkami žodžiai įvardyti tam, kas jau patirta. Atrodo, ir dabar esame tame taške, į kurį žvelgti norėsis tik vėliau. Vėliau atsiras formulės ir matricos, leidžiančios ne tik suvokti, bet ir užrašyti šią įstrigusio laiko nuojautą. Jau senokai išsekus performanso efektui bei išbandžius postdramos siūlomas teatro formas, tiek iš viešumoje pasigirstančių nuomonių, tiek iš nutylėtų nuojautų susidaro įspūdis, jog atsidūrėme akligatvyje – kur eiti toliau ir ar eiti toliau būtinai reiškia eiti tik pirmyn? Tačiau jeigu mūsų dabartis priklauso ateičiai, tai galbūt mūsų dabarčiai priklauso mūsų praeitis, kurią dabar ir išgyvename? Juk net ir šiuolaikinės užsienio teatro tendencijos liudija, jog, nori nenori, vis vien tenka atsigręžti į tai, nuo ko taip ilgai bėgome ir ką su tokia aistra bandėme sugriauti. Nes atsigrįžti dar visai nereiškia sugrįžti ir kartoti to paties. Vis dėlto pas mus tarp kartų ir požiūrių susidaręs vakuumas tam leidžiasi labai sunkiai – vieniems būtina pamiršti, kad galėtų prisiminti iš naujo, o kitiems – prisiminti, kad užmiršo.
Išjudinus visus teatro elementus pasirodė, jog išties nėra nieko, išskyrus aktorių-atlikėją (o gal net atėmus ir jį?), be ko negalėtų įvykti spektaklis. Bet net jei teatras ir gali būti bet kas, jau įsitikinome, jog tikrai ne bet kas gali būti teatras. Pasikeitusios pagrindinių teatro elementų funkcijos bei reikšmės savaime išplėtė paties teatro galimybes: mirė autorius, todėl atsisakėme dramos, kartu su drama mirė ir personažas, tad suskubome laidoti ir aktorius. Tačiau šie pasikeitimai įgavo tokį pagreitį, jog, rodos, nutolo nuo savo pirminio ir paties svarbiausio klausimo – kas (dar) yra teatras, kuo ypatinga ši tamsi tuščia dėžutė, kaip ši (už)ribinė erdvė gali atverti ar sukurti tikrovę, kurioje visas kitas mūsų gyvenimas tebūtų vien prasta jos simuliacija. Tad galbūt ir teatrologams kartais gali (o galbūt ir turi) būti svarbiau ne vien apibrėžti teatro ribas, priskirti ar sugrupuoti reiškinius, kad šie ramiai nugultų teatro istorijoje (tai jie išties puikiai moka), bet veikiau pasvarstyti, kur link apskritai jie krypsta, kokią tikrovę išduoda, nuo kokios bėga ar kuriai tiesiog pataikauja.
Taupumo dėlei tai, apie ką kalbu, pamėginsiu įvardyti prisimindama tris neseniai matytus spektaklius, skirtingus požiūrio tašku ir teatro suvokimu. Vienas jų, „Fikcijos“, – tai Eimunto Nekrošiaus studento Adomo Juškos diplominis darbas Jaunimo teatro scenoje. Kitas – Aleksandro Špilevojaus spektaklis „12 gramų į šiaurę“, įvykęs Vilniaus mažajame teatre. Trečias – į tarptautinę teatro festivalio „Sirenos“ programą įtrauktas spektaklis „Taha. Poeto gyvenimas“. Tai trys skirtingos patirtys, trys skirtingi žvilgsniai.
Špilevojaus spektaklis „12 gramų į šiaurę“ primena, kad norima būti visur, bet pasiliekama tik kažkur paslaptingoje šiaurėje. Taip intensyviai išsireikšdamas per formą – tai gyvai atliekama muzika, klampus dramaturginis labirintas, keliasluoksnė scenografija ar į psichologinę dramos struktūrą staiga įsiveržiantis judesys – režisierius sureikšmino išorės detales ir sukūrė ne laisvumo, o veikiau laisvės dirbtinumo atmosferą. Ne tik personažų, bet, regis, ir pačių aktorių (išskyrus gal tik Paulių Markevičių, kuriam šios būsenos nė nereikia vaidinti) laisvę kausto begalinė įtampa. Tačiau net jei ir iš šio dirbtinumo buvo galima sukurti dirbtinį dialogą su dirbtiniais žiūrovais, akivaizdu, tokio tikslo nebūta. Spektaklio kūnas, net ir būdamas visapusiškai įvairus, nesusijungia į vientisą organizmą – tyčia ir apgalvotai ardomas, laužomas ar priauginamas, jis praranda savo formą. Šis intensyvus ir mechaniškai vystomas muzikos, šviesų, judesio ir teksto darinys nesusijungia į organišką visumą, nes forma, kad ir kokia judri bei sudėtinga, galiausiai lieka tik forma, nebeturinti ko formuoti. Siekiant perinterpretuoti Ivano Vyrypajevo stilistiką, vis dėlto liekama ne prie dramaturginio stiliaus interpretacijos, o prie jo imitacijos. Sunku suprasti, kas šįsyk pakenkė jautriam aktoriaus ir dramaturgo žvilgsniui prasiveržti pro savo paties režisūrinius sprendimus. Galbūt baimę klysti ir klausti užgniaužė autoriaus atsakomybė.
O „Fikcijos“ priminė daug teatre jau užmirštų dalykų: aktorių, personažą, scenos šviesą ir tamsą, šešėlius, pasitikėjimą žiūrovu. Pasirodo, reikia visai nedaug. Į erdvę, kurioje atsiduriama spektaklio metu, žiūrovas keliauja genamas smalsumo. „Čia, – kaip rašo Jorge Luisas Borgesas, – pajutau viduje ir aplink mane kylant kažką nematomo ir neapčiuopiamo.“ Čia sapnuojamas teatras, kuris pats yra sapnas. Būtent šis teatriškumas (bet ne teatrališkumas!) – stiprioji „Fikcijų“ pusė. Iš tuštumos išnirę Arūno Sakalausko Rašytojo minčių pasauliai patį autorių priverčia tapti personažu. Visa tai lydi baimė, kurią Rašytojo veide tik dar giliau įrėžia jo sukurtos fikcijos. Galbūt nė nepajutęs Juška čia gvildena ir paties teatro klausimą. Nors neišgyventas laikmetis dar sunkiai renka žodžius, teatro juslumas dabarčiai leidžia juo pasitikėti. Scenos pralaidumas vis vien leidžia išgyventi šį laiką, net jei tai ir laikas, kai išgyventi tenka išgyvenimo skurdą. Ir net jeigu ši vizualinė dramaturgija dar sunkiai prisipildo jautrumo, vis dėlto režisūrine estetika Juška mėgina orientuotis į savo mokytojo Nekrošiaus teatro kalbą.
Šįmet tarptautinį teatro festivalį „Sirenos“ užbaigė palestiniečių spektaklis „Taha. Poeto gyvenimas“, leidžiantis aktoriui likti vienam ir įsikūnyti į poeto Taha Muhammado Ali personažą. „Sirenose“ šis spektaklis atsidūrė veikiau dėl temos, nei dėl ypatingos teatro raiškos. Todėl nesvarbu, jog „Taha. Poeto gyvenime“ veikia ne šiuolaikinis personažas, atsiradęs jau po XXI a. teatrą blaškančių krypčių, o tik jo balsas iš anapus. Čia man kur kas reikšmingesnis pasirodė ne personažo sampratos ar išraiškos nešiuolaikiškumas, o tai, jog paveikiam spektakliui net ir šiandien vis dar pakanka vien tik aktoriaus ir personažo skurdybės. Ar tai reiškia, kad net ir po visiškos teatro tikrovės griūties performanse mes vis dar galime leistis suvedžiojami aktoriaus? Nesiekdami nustebinti savo forma, „Taha. Poeto gyvenimo“ kūrėjai pasikliauja pasakojimu ir jį perteikti gebančiu pasakotoju. Iš pirmo žvilgsnio tarsi nesunku suprasti, kodėl daugumai šiuolaikinių menininkų (režisieriaus sąvoka šiame kontekste vėlgi tampa problemiška) atrodo pernelyg pàprasta kuriant spektaklį scenoje palikti tik blyškioje šviesoje besiblaškančius personažus. Juk pati personažo samprata šiandien kelia asociacijas tik su praeitimi ir neranda jokių būsimų savo pavidalų ateityje. Tačiau „Taha. Poeto gyvenime“ darsyk įsitikiname, jog neišspręsto ir pačiam sau palikto mūsų laikmečio žmogiškumo geluonį užčiuopiantis kūrėjas gali naudoti bet kokias išraiškos priemones. Bet jeigu teatro tyla reiškiasi begaliniu triukšmu, galbūt ištverti ją įmanoma tik išgirdus? Išeiti iš teatro – tik visiškai jame pasiklydus? Galbūt į ateitį belieka žvelgti tik kaip praeities liudininkui?
