Diskusija: Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos 2019“

2019 10 31 menufaktura.lt
Trupės „Gob Squad“ spektaklis „Sukūrimas. Paveikslai Dorianui“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Trupės „Gob Squad“ spektaklis „Sukūrimas. Paveikslai Dorianui“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Šiemet festivalio renginių programa buvo nepaprastai plati. Prieš prasidedant tarptautinei programai tradiciškai pristatyta Lietuvos kūrėjų darbų platforma. Paraleliai festivalis kvietė į Baltijos dramos forumą ir tarptautinę konferenciją „Mind the Gap“, kurioje diskutuota apie skirtingų kartų teatro kūrėjų santykį ir (ne)gebėjimą kalbėtis.

Tarptautinėje programoje pristatyti penki spektakliai: trupės „Gob Squad“ darbas „Sukūrimas. Paveikslai Dorianui“, trupės „Forced Entertainment“ sukurtas (ir kartu su asistente Uršule Bartoševičiūte Vilniuje pastatytas) „Naktis seka dieną“ pagal Timo Etchellso pjesę, taip pat Lolos Arias „Minų laukas“ ir du monospektakliai: Mallikos Tanejos „Būk atsargi“ bei Amero Hlehelio „Taha. Poeto gyvenimas“. Tarptautinę festivalio programą lydėjo diskusijos su spektaklių kūrėjais, pokalbiai aktualiomis temomis, kai kuriuos jų bus galima išgirsti NYLA tinklalaidėse, taip pat vakarėliai kultūros bare „Kablys“.

Šis pokalbis, kuris pirmiausia buvo įrašytas kaip radijo laida (jos pasiklausyti galite čia), skirtas aptarti tarptautinėje festivalio programoje matytus spektaklius ir atrastas temas. Apie tai kalbėjomės su teatrologe Ramune Balevičiūte, teatro kritike Rūta Oginskaite, scenos menų kritike Rima Jūraite ir teatrologe bei dramaturge Kristina Steiblyte. Pokalbį moderavo scenos menų kritikė Aušra Kaminskaitė.

Aušra Kaminskaitė: Pradėkime tuo, kuo prasidėjo pernykštis „Menų faktūros“ pokalbis apie „Sirenas“, tad pirmiausia - klausimas apie šūkį „Ryšio klaida“. Šūkiu apeliuojama į kartų skirties klausimą, tačiau žiūrint spektaklius atrodė, kad tikroji tema - autobiografijos. Kaip / ar susietumėte ryšio klaidą su autobiografijos aspektu?

Rima Jūraitė: Tai buvo nebūtinai autobiografijos, bet bent jau biografijos arba pasakojimai apie kitų žmonių asmenines istorijas. Man atrodo, kad kai žiūrime ir klausome kitų žmonių istorijas, neišvengiamai jas matuojame pagal pačius save. Taip matuodami, iš vienos pusės - interpretuojame, iš kitos pusės - atsiranda nemažai erdvės tam tikroms ryšio klaidoms. Nes viską vertiname remdamiesi savo patirtimis ar pažiūromis.

A.K.: Bet ar galima tai pavadinti klaidomis? Galbūt labiau interpretacija?

R.J.: Ryšio klaida taip pat gali būti interpretuojama kaip metafora.

Ramunė Balevičiūtė: Šūkiai yra keblus dalykas. Suprantu, kad norėta festivalį padaryti kiek įmanoma konceptualesnį ir šūkis turėtų atspindėti tą koncepciją. Spektakliuose įžvelgiau nelabai daug ryšio klaidų. Sutikčiau su tavimi, Aušra, kad spektakliuose buvo labai daug asmeniškumų, jie paliesti įvairiais aspektais: biografijos, autobiografijos, atlikėjų istorijos, apskritai istorijos...

Kristina Steiblytė: Man atrodo, kad šūkis apskritai labiau skirtas reklamai, o ne festivaliui apibendrinti, - greičiau jau jam parduoti. Bet galiu ir klysti. Iš kitos pusės, manau, kad šis šūkis labiau taikytas lietuviškai programai, o ne užsienio. Ir akcentuojamas „ryšys“, o ne „klaida“ - keliamas klausimas, ar susiklostė jaunų teatro žmonių (kuriuos iš esmės ir pristatė „Sirenų“ lietuviška programa) ryšys su Lietuvos teatro tradicija.

A.K.: Tuomet ar autobiografijos aspektas tau apskritai pasirodė ryškus tarptautinėje programoje?

K.S.: Tuos penkis spektaklius būtų sunku šitaip apibendrinti. Nes iš dalies, beveik visame teatre galima rasti autobiografijos aspektų. Iš kitos pusės, spektakliuose apimtos gana universalios temos. Bet sutinku, kad trijuose spektakliuose būta autobiografijų, viename - biografijos, o vienas spektaklis buvo dar kitoks. Manau, kad šio festivalio užsienio programa yra per maža, jog būtų galima ją apibendrinti. Be to, šią programą sudarė du žmonės, todėl ją vertinti kaip vienį yra dar komplikuočiau.

A.K.: Bet ar nedidelė programa nesuteikia daugiau galimybių atrasti spektaklius vienijančią temą?

K.S.: Tokiu atveju lengviau sukurti pasakojimą ir sudėlioti festivalį į bendrą istoriją. Turbūt aiškiausia būtų atskirti dvi festivalio programos sudarytojas ir jų parinktus spektaklius bei išskirti šių dviejų dalių temas.

R.B.: Matome pastangą sukurti konceptualų festivalį. Kiek tai pavyko? Sakyčiau, kad iš dalies. Beje, jei prisimintume anksčiau Lietuvoje organizuotus festivalius, tai manau, kad konceptualaus festivalio pavyzdys buvo „Naujosios dramos akcija“ - šis festivalis taip pat turėjo savo šūkius, ir kasmet vis kitus. Spektaklius siedavo ne tik tema, bet ir estetika, iššūkiai, bendros meninės idėjos, taip pat ir visuomeninės. O „Sirenų“ dalyviams, suvokėjams, priėmėjams reikia įdėti labai daug pastangų, norint išsiaiškinti tą koncepciją, ją interpretuoti.

Rūta Oginskaitė: Man „Sirenų“ šūkiai visada atrodo labai keisti ir neturintys nieko bendro su spektakliais ir teatru. Atrodo, kad išsikelia kažkokį šūkį ir kreipia programą jo link. Galbūt klystu. Jeigu rengi festivalį dėl spektaklio, kurį atradai ir kuris labai sujaudino, sukrėtė, todėl jį nori parodyti platesnei publikai - tada jam šūkio nereikia. Tuomet tiesiog jis pats yra tai, kas traukia.

A.K.: Kurie spektakliai kiekvienai jūsų buvo artimiausi? Kiek apskritai įmanoma tapatintis su dokumentine medžiaga paremtais spektakliais?

R.B.: Iš visos programos išskirčiau patį pirmąjį spketaklį, kuris buvo parodytas tarptautinėje programoje - tai grupės „Gob Squad“ darbas „Sukūrimas. Paveikslai Dorianui“. Jis man pasirodė mažiausiai primygtinis, sukurtas tėkmės principu. Labai įdomiai įtraukti kviestiniai lietuvių aktoriai - jie buvo įdomiai įpinti į scenos veiksmą, atsiskleidė netikėtai, sukėlė daug nevienareikšmių minčių. Šis darbas man buvo artimiausias estetika ir idėjomis.

Teatre man vis mažiau imponuoja primygtinumas ir kategoriškumas. O šis spektaklis savo tarsi apsimestiniu lengvabūdiškumu ir paviršutiniškumu panardino į tam tikrą būseną, sukūrė atmosferą ir labai jautriai atvėrė tuos žmones. Jie taip netikėtai atsiskleidžia - labai gyvenimiškai. Tai man buvo simpatiškiausia šiame spektaklyje.

A.K.: Aktorius Seanas Pattenas spektaklio metu kalba apie neseniai jam diagnozuotą ligą, todėl kilo minčių, kad dabar šis spektaklis greta meno kūrinio tapo ir savotiška terapija. Ar ir jums taip atrodo?

R.B.: Tame spektaklyje visi kalba apie save ir su menu susipynusius gyvenimus, todėl ši istorija, manau, tik papildė spektaklio temas.

R.O.: Tas spektaklis veikė labai keistai. Veikė jausmus, mintis, ir veikė nemaloniai. Žiūrėjau ir priešinausi, kažką norėjau atmesti, pataisyti. Bet galvoti apie jį buvo labai įdomu. Pirmiausia todėl, kad kūrėjai atsivedė svečius - lietuvius aktorius. Visiškai jaunučius - jie buvo daugiau vaizdas, o ne mintis, ir tris septyniasdešimtmečius - jie jau buvo likimas. Suprantu, kad salėje buvo nedaug juos pažinusių, jog tie trys senieji lietuviai yra aktoriai. Ir štai šitai paveikė labai keistai: žmonės visą gyvenimą praleido scenoje, o į trupės „Gob Squad“ spektaklį įžengė kaip vaduokliai, šešėliai. Žiauru taip galvoti. Man labai įdomu, kaip jie įsiterpė į spektaklį, kaip tapo jo dalimi: kažkas tapo, o kažkas priešinosi ir atrodė, kad maivėsi ir kūrė groteską. Ir tai kaip tik „iškrito“ iš spektaklio visumos.

R.B.: Bet jie ir parodė save paradoksaliu būdu - tai yra žavinga.

R.J.: Man atrodo, kad tai ir leido jiems labiausiai atsiskleisti - jie gavo tam tikras užduotis ir iš jų buvo pageidaujami tam tikri dalykai. Tačiau kiekvienas jų užduotis suprato savaip, kiekvienas į spektaklį įžengė su savo biografija ir teatrinėmis patirtimis, tam tikrais įgūdžiais, kuriuos dabar būtų sunku keisti (bet iš jų to ir nebuvo reikalaujama). Jie primiausia reprezentavo save pačius ir taip sukūrė visiškai skirtingus portretus.

Man šis spektaklis taip pat sukėlė daugiausiai minčių, labiausiai panardino į savo sukurtą atmosferą, tam tikras būsenas. Nes visuose kituose spektakliuose buvo papasakotos labai konkrečios istorijos. Tad „Sukūrimas. Paveikslai Dorianui“ pasirodė kitoks, įsimintinas.

K.S.: Šis spektaklis neišvengiamai mums yra artimas, nes jis apie kūrybą, meną, teatrą. Nežinau, kaip atrodo jaunesniems žmonėms, bet man kyla daug minčių apie besikeičiančias kartas, pakitusį teatro suvokimą. Akivaizdžiai matau, kaip stipriai žmonės nebesusikalba. Gal taip buvo visada? Nors mane ir „Gob Squad“ trupės narius skiria maždaug dešimt metų, bet jų pozicija man artima: iš vienos pusės - jie grožisi jaunyste, iš kitos pusės - įdomu, kaip jie žvelgia į senatvę, į tai, kas laukia ateityje, į negalėjimą prisitaikyti prie pokyčių ir norą likti ten pat, kur jau buvo. Šis spektaklis, kuriame pasitelkti lietuvių aktoriai, taip pat byloja ir apie mūsų teatro kultūrą.

A.K.: Rūta, ar tau šis spektaklis taip pat paliko didžiausią įspūdį?

R.O.: Ne. Mano favoritas - „Minų laukas“. Žinoma, pirmiausia pamilau pagrindinį artistą. Itin vertinu, kad spektaklis buvo labai dinamiškas, jam parinkti skirtingi - tikri - dalyviai. Skaičiau, kad atranka užtruko metus laiko, kol iš šimto žmonių atrinko po 3 Argentinos ir Didžiosios Britanijos pusėse kovojusius žmones. Spektaklis dinamiškas, nes kiekviena istorija yra kaip šūvis. Viskas vyksta greitai. Nors labai aštru, bet spėji sužinoti ir išgyventi tai, kas juos kankino prieš daugiau nei dvidešimt metų. Lola Arias sukūrė spektaklį tarsi gerą šou - su herojais, tam tikromis scenonis, netgi muzika, kurią jie groja visi kartu.

Nenorėjau eiti į šį spektaklį, nes jis apie karą - man tai neįdomu. Bet atėjau ir susitariau su užsieniete žiūrove, kurios vyras, pasirodo, vaidino spektaklyje, kad leistų man žiūrėti spektaklį iš salės krašto, jog panorėjusi galėčiau išeiti. O „Minų lauką“ pražiūrėjau mylėdama visus aktorius ir patį spektaklį.

K.S.: Kai sakiau, kad „Dorianas“ mums visiems artimas, tai nereiškia, kad ir man tai atrodo svarbiausias darbas tarptautinėje programoje. „Minų lauką“ žiūrėjau abu vakarus - iš dalies dėl to, kad pati šiuo metu dirbu su dokumentinio teatro medžiaga ir norėjau pasimokyti, kaip konstruojamas pasakojimas, kaip žmonės elgiasi scenoje - neprofesionalai, kurie atrodo itin profesionaliai. Tačiau spektaklį teko žiūrėti du kartus ir dėl to, kad pirmą vakarą tarsi nemačiau, kaip viskas sukurta - vien žiūrėjau į žmones, kurie atrodė tarsi stebuklas scenoje. Iki šiol nebuvau mačiusi neprofesionalų, kurie scenoje atrodytų taip profesionaliai.

R.B.: Jie jau nemažai metų vaidina šį spektaklį.

K.S.: Trejus metus.

R.O.: Suvaidino daugiau kaip 50 spektaklių - tai yra daug.

K.S.: Bet kartais profesionalūs aktoriai scenoje atrodo prasčiau. Todėl po spektaklio likau susitikime, kad pažiūrėčiau, kaip jie atrodo gyvenime, kaip bendrauja. Manau, kad viena priežasčių, kodėl šiai komandai taip gerai sekasi, yra tai, kad vienas jų yra psichologas - jis labai profesionaliai ir tiksliai kalba ir apie teatrą, ir apie save, ir apie savo - buvusio kario - poziciją, taip pat ir visos komandos situaciją. Jų savivoka labai aiški: jie žino, kas esą, ką daro ir kodėl tai daro. Manau, tai susiję ir su režisierės įdirbiu, bet ir jie patys stiprūs žmonės - labai įspūdingi.

A.K.: Nė viena nepaminėjote spektaklio „Naktis seka dieną“, kuris prieš festivalį atrodė bene laukiamiausias.

K.S.: Taip nutiko todėl, kad Lietuvoje nebuvome matę žymiosios trupės „Forced Entertainment“, kuriai ir priklauso šis spektaklis. Bet festivalyje šios trupės taip ir nepamatėme. Tad, pirmiausia, realybė neatitiko lūkesčių, o antra - tai, kokia buvo pristatyto darbo kokybė.

R.B.: Visiškai sutinku su Kristina, kad šį didįjį lūkestį sukūrė „Forced Entertainment“ vardas, nes šios trupės iki šiol Lietuvoje nebuvome sulaukę. Bet, kaip jau parašė Vaidas Jauniškis, tai buvo devintas vanduo nuo kisieliaus. Todėl manau, kad spektaklio „Naktis seka dieną“ pristatymas buvo teisiog nesėkmė. Nes idėja pateikta labai patraukliai: žvilgsnis į vaikų pasaulį ir į tai, kaip suaugusieji formuoja tą pasaulį bei tokiu būdu nulemia jų gyvenimą, drauge formuoja mūsų visuomenę. Tačiau tai, ką pamatėme scenoje, buvo toli nuo pristatytos idėjos.

A.K.: Ką įvardytumėte didžiausiomis šio spektaklio problemomis?

K.S.: Pirmiausia - tekstas, kuris, man atrodo, buvo nelabai pritaikytas nei lietuviams vaikams, nei tiksliai išverstas.

R.B.: Iš dalies sutinku, bet nemanau, kad rezultatas būtų stipriai pasikeitęs, jei vaikai būtų tarę kitokius žodžius. Nes vaikai, kurie yra skirtingo amžiaus, - nuo 8 metų iki paauglių, - neturėjo su tekstu jokio santykio. Jie buvo išrikiuoti kaip mokyklos atsiskaityme ar „Dainų dainelėje“ ir tiesiog akivaizdžiai vykdė suaugusiųjų primestas funkcijas - nesvarbu, ar tai buvo režisieriaus ar režisieriaus asistentės darbas - matėme geručius vaikučius. Mes jiems už tai galime paploti. Bet nebuvo atskleistas nei vaikų pasaulis, nei suaugusiųjų probemos. Todėl tai tėra perskaitytas tekstas.

K.S.: Iš dalies apie tai ir kalbu - tekstas, nepritaikytas mūsų kontekstui, negali atskleisti mūsų pasaulio. Čia darbas su tekstu turėjo būti vienas svarbiausių dalykų. Pavyzdžiui, kad neliktų komentarų apie brexitą, nes pas mus tai nėra didelė aktualija, kitaip nei britams.

A.K.: Nemažai lietuvių dirba Didžiojoje Britanijoje ir gali būti, kad patiems vaikams, netgi to nežinant, tai yra labai aktualu - galbūt jų tėvai ten dirba ar ruošiasi išvažiuoti.

K.S.: Galbūt. Bet vis tiek iš lietuvių vaikų lūpų nenatūraliai skamba pasakymas „jūs mums pasakojate apie Nigelą Farrage´ą“. Tekste pritrūko santykio su mūsų šalimi, su miestu, su žmonėmis, kurie čia gyvena.

A.K.: Kai kurie dalykai turbūt turėjo tapti bendražmogiškai aktualūs. Bet, turint omenyje, kiek daug ten būta socialinio konteksto, vien benražmogiškų dalykų turbūt neužteko.

Ramunė įdomiai pastebėjo, kad vaikai buvo išrikiuoti tarsi mokyklos eilėje ir vykdė suaugusiųjų paliepimus - tai atrodo paradoksalu tam, apie ką buvo kalbama spektaklyje.

K.S.: Be to, jie sako suaugusiųjų parašytą tekstą: suaugusieji juos sustatė į eilę ir davė skaityti suaugusiųjų parašytą tekstą, o mes apsimetame tarsi čia vaikai kalba mums.

A.K.: Apie tai, kaip mes verčiame juos kažką daryti.

K.S.: Tas tekstas nėra tik apie tai, ką suaugusieji verčia mus daryti. Yra ir apie rūpestį, apie pastangas užauginti. Tiesiog nepakanka vaikams pasiūlyti vien tik tekstą, kurį parašė suaugęs, ir tikėtis, kad jis skambės natūraliai. Tai yra sudėtinga užduotis ir tam reikia skirti daugiau laiko.

R.J.: Ramunė ir Kristina pasakė svarbius dalykus. Iš tiesų vaikai tarsi atidirbo scenoje ir čia pajutau man nepriimtiną dalyką - savotišką „dresūros“ momentą. Beje, vaikai savo darbą atliko labai gerai, ypač kai kurie jų išartikuliavo tekstą galbūt geriau nei aktoriai, kurie to mokosi daugybę metų... Bet tenka pripažinti, kad šio spektaklio metu ne tiek gilinausi į tekstą, kiek užsiėmiau įvairiais kitais dalykais. Pavyzdžiui, tiesiog stebėjau vaikų asmenybes, atmesdama patį tekstą ir jo reikšmes (kurios atrodė kaip nesusipratimas net tokiuose smulkiuose dalykuose, pavyzdžiui, „jūs mus mokote žaisti kriketą“ - parodykite, kas Lietuvoje moko savo vaikus žaisti kriketą? Nenustebčiau, jei pusė vaikų net nelabai įsivaizduoja, koks tai yra žaidimas). Todėl buvo įdomiau stebėti pačius vaikus tam tikrais socialiniais aspektais, nes kuo jaunesnis vaikas - tuo jo santykis su tekstu buvo atviresnis, tuo mažiau girdėjau „teisingo sakymo“ ir vienodų intonacijų, - taigi žiūrėjau į techninius dalykus, bet dėl to spektaklis netapo įdomesnis.

K.S.: Pritariu Rimai ir noriu pridurti, kad pats gražiausias šio spektaklio momentas buvo tada, kai priešais mane stovėjo pati mažiausia mergaitė, kuri pradėjo žvalgytis į žiūrovus; kol jai nereikėjo žiūrėti į prieš akis turimą tekstą, ji dairėsi - labai atvirai ir smalsiai. Gyvas žmogus vis tiek prasibrauna pro tekstą, pro instrukcijas.

R.O.: Aš iš to spektaklio išsinešiau citatą. Vienas berniukas liko scenoje ir kartojo: „jūs mums sakote NE“. Savo vaikams turbūt nesu sakiusi nė vienos iš tų frazių, kurias girdėjau scenoje. Po spektaklio mano draugas pasakė: reikia mūsų vaikams nueiti į tą spektaklį, kad žinotų, ką tėvai vaikams kalba.

A.K.: Žiūrėdama spektaklius pagalvojau, kad visuose festivalio užsienio programos darbuose matėme žmones, bandančius išplaukti aplinkybėse, kurias jiems sukūrė stipresnieji, galingesnieji. Ar ši tema jums atrodo svarbi? Žinoma, individo ir visuomenės konfliktas yra tradicinė ir beveik visuose meno kūriniuose užkoduota tema. Tačiau čia kalbu labiau apie galios santykius - nebūtinai apie individo ir visuomenės santykį, nes kartais ir visuomenę galima suvokti kaip tą individą, kuris pasiduoda realaus individo reikalavimams (pavyzdžiui, kare).

K.S.: Ne iki galo sutikčiau, kad visi jaučiasi įkalinti. Bent jau spektaklyje „Taha. Poeto gyvenimas“ tikrai nebuvo jokio įkalinimo jausmo. Pasirinktas toks pasakojimas, kai pabrėžiamas ne įkalinimas, ne konfliktas, ne įtampa, o žmogaus gajumas, gebėjimas atsispirti bet kokioms aplinkybėms ir vis tiek rasti galimybę išgyventi, išsisukti, pasiekti kažką, kas yra už tave daugiau ir stipriau - už tave kaip individą.

Tačiau iš dalies sutinku, kad visas teatras yra apie galios santykius, apie silpnesniojo ir stipresniojo susidūrimą. Teatre nelabai lengva to išvengti, nes ten visada egzistuoja žmonės ir santykiai. Tad visada vienas pasirodo esąs stipresnis, o kitas - silpnesnis. Suprantu, ką sakai, bet negaliu iki galo sutikti.

R.B.: Tema, kurią suformulavai, kaip pati pastebėjai, yra sena tema ir kalbant apie klasikinės dramaturgijos interpretacijas, ji beveik visada iškyla.

Aš pažiūrėčiau iš kitos pusės ir kalbėčiau apie individo kaip žmogaus su asmeninėmis patirtimis temą. Nors pasirinktos spektaklių formos tarsi kuria aplinkybes atsiskleisti žmogui, apsinuoginti, bet vis dėlto galbūt tik dviejuose spektakliuose - mūsų jau aptartuose „Sukūrime“ ir „Minų lauke“ - žmonės jautriau, atviriau reflektavo savo pačių istorijas. Likusiuose dviejuose - indės Mallikos Tanejos „Būk atsargi“ ir palestiniečio „Taha. Poeto gyvenimas“ - nors jie ir kalba nuskriaustųjų ar įkalintųjų, vadinasi, tam tikrų aplnkybių aukų vardu, tačiau jie atliko labiau reprezentacinę funkciją. Aš tai siečiau su vaidybos meno pobūdžiu. Nes šiuo požiūriu abu spektakliai kameriniai, abu - monospektakliai, gal net labiau eskizai nei spektakliai... tad aš juose pasigedau autentiško liudijimo. Nes vaidyba buvo labiau reprezentacinė.

K.S.: Ar tai negali būti susiję su tuo, kad šie du aktoriai atstovauja ne Vakarų Europos teatro tradicijai?

R.B.: Be abejo, susiję. Kiek žinome Indijos meno tradicijas - nors ten egzistuoja ne tik tradicinis, bet ir šiuolaikinis vakarietiškas teatras - tai daro didelę įtaką... Gal kiek mažiau esame susipažinę su Artimųjų Rytų teatro tradicijomis. Tai priklauso nuo kultūros, kaip jie bendrauja gyvenime... Tad čia ir tiktų šūkis „Ryšio klaida“ - sunku suprasti, kai esame įpratę emocijas ir kitą žmogų priimti vienaip, o štai susiduriame su visiškai kitokia reprezentacija.

R.J.: Sakydama, kad viską vertiname iš savo varpinės, iš savo kultūros ir patirčių, būtent ir norėjau pasakyti, kad šūkis „Ryšio klaida“ atitinka tam tikrą programos dalį. Pirmiausia, be abejo, šiuos du monospektaklius, o labiausiai - „Būk atsargi“, apie kurį jau kilo diskusijos kolegų tekstuose, girdime skirtingas pozicijas, skirtingus balsus... Manau, kad priežastys atsirasti ryšio klaidoms glūdi mūsų kultūriniuose ir komunikacijos skirtumuose.

A.K.: Kadangi  Rima pastebėjo, kad apie šį spektaklį plėtojosi diskusijos, įdomu išgirsti, kokias temas jūs įskaitėte žiūrėdamos Mallikos Tanejos „Būk atsargi“?

R.O.: Nulis minčių - kaip ir po spektaklio.

R.B.: Diskusijos rėmėsi neatitikimu tarp intencijos pranešti apie rimtą socialinę problemą ir pasirinktų išraiškos priemonių. Nes savo forma spektaklis labiau primena eskizą, skečą, o ne išbaigtą darbą. Nepaisant to, man jis pasirodė simpatiškas - jei tai būtų studentiškas darbas, būčiau tik pasidžiaugusi. Dabar vis dėlto jis reikalauja iš žiūrovo solidarumo, atlaidumo. Jį rodė keturis kartus, nes tai labai trumpas darbas, ir salėje buvo beveik vien moterys; buvo galima justi solidarumą - ir tai nėra blogai. Viskas prikaluso nuo to, kaip suprasime teatro funkciją ir kokie bus mūsų lūkesčiai. Iš tikrųjų, teatro estetikos požiūriu, šis spektaklis yra gana kuklus, bet, sakyčiau, sąžiningas, nuoširdus darbas. Tai moteris - aktyvistė, kuri neemigravusi, bet gyvena ir kuria Indijoje ir daro daug realių dalykų, kad pakeistų padėtį. Šios pastangos, manau, vertos palaikymo ir šiuo atveju tenka susitaikyti su meninių idėjų kuklumu.

K.S.: Šis spektaklis nėra iki galo teatrinis dalykas. Autorė su juo važinėja po mokyklas, biurus - visur, kur ją kviečia; ji rodė spektaklį indams siekdama ne tiek solidarumo, kiek diskusijos. Kai kur ji sulaukė daug palaikymo, o kai kur - buvo skatinama to daugiau nebedaryti.

Tačiau tai nereiškia, kad mes, gyvendami Europoje, neturime seksizmo problemų. Manau, kad jos yra labai ryškios. Neseniai girdėjau tokį amerikiečių pokalbį, kuriame svarstyta net apie kalbą - kaip kalboje formuojama, ką reiškia būti stipriam ir kaip angliškai apibūdinamas stiprus - tai reiškia tas, kuris „su kiaušais“, o tas, kuris silpnas, yra „kalė“ - stiprybė ir silpnumas siejamas su lytimi. Netgi konferencijoje, kuri vyko lietuviškos „Sirenų“ programos metu, Yana Ross kalbėjo apie šituos dalykus - apie tai, kad atvykusi į Lietuvą ji nustebo, kaip mes kalbame apie save. Vienas pavyzdžių - kai moteriai yra mėnesinės, mes sakome, kad ji serga. Ir tai yra taip stipriai įsišakniję kalboje, kad net nebepastebime, jog nėra normalu taip sakyti. Mūsų kalboje ir kultūroje vis dar yra daug seksizmo - tai ir nepasitikėjimas moterimis, ir jų žeminimas, nuvertinimas vien dėl lyties.

R.J.: Manau, kad pavadinimas „Būk atsargi“ labai tiksliai iliustruoja Indijos situaciją. Nebūtina būti inde, kad suprastum, jog būnant Indijoje be vyro palydos tarsi jau savaime šaukiesi bėdos. Be vyro palydos ten yra realių grėsmių. Todėl manau, kad šis spektaklis yra labai svarbus Indijos kontekste. Ir jeigu sostinė Delis - daugiau nei 25 milijonų gyventojų miestas - yra tarsi atskira valstybė, kurioje vyrauja galbūt šiek tiek vakarietiškesnės pažiūros, tai užtenka išvykti už Delio ribų ir tuomet tas priesakas „būk atsargi“ bei už visus įvykius atsakomybė permetama moteriai (ir kartu lipdoma kaltė, jei kas nors nutinka) tampa kasdienybe. Tad galbūt ir ta žinutė, kai aktorė apsivelka visus scenoje buvusius drabužius, nors ir labai akivaizdžiai, tačiau tiksliai iliustruoja klausimą „o kaip moteris buvo apsirengusi?“ Nesvarbu, kaip moteris buvo apsirengusi, nes bet kokia apranga čia gali būti traktuojama kaip provokacija. Todėl ši žinutė ir Mallikos Tanejos pasirinktos priemonės Indijoje gali būti paveikios.

R.B.: Bekalbant šovė kita mintis, apibendrinanti patį festivalį. Iš tiesų visi šie penki spektakliai yra nefestivaliniai. Tai gali būti nulemta ir praktinių aplinkybių, pavyzdžiui, kad nėra kur vaidinti, nes beveik visos didžiosios salės uždarytos. Arba festivalio biudžeto nepakanka tam, kad organizatoriai atvežtų kelis didelius pastatymus. Iš kitos pusės, tie spektakliai, būdami panašūs ir skirtingi, galbūt bando megzti ryšį tarp teatro ir platesnės visuomenės. Spektakliai nėra skirti tik siaurai teatro profesionalų bendruomenei. Žinoma, mes, kaip šios bendruomenės atsovai, tikimės - ir aš pati norėčiau išvysti - kažkokių originalių, beprotiškų teatrinių idėjų, eksperimentų. Šįkart to nebuvo. Bet kaip jau minėjau, į spektaklį „Būk atsargi“ atėjo moterys, kurios pasidžiaugė, kažką suprato - ir gavo tokią patirtį, kokios neturėjo iki šiol.

Dar neaptarėme paskutinio spektaklio „Taha. Poeto gyvenimas“ - aš į šį spektaklį pažiūrėjau lojaliai: simpatiška istorija, kuklus darbas. Bet facebooke skaičiau ne teatro, o kultūros žmonių atsiliepimus apie tai, kad spektaklis juos labai sujaudino, kad jie užmezgė ryšį su šiuo darbu. Ir labai džiaugiuosi dėl tų žmonių.

A.K.: Kalbant apie spektaklį „Taha. Poeto gyvenimas“, mane žavi tai, kad buvo pakviestas menininkas iš Palestinos, nes Lietuva savo politiniais pareiškimais atrodo proizraelietiška valstybė, kuri kartais pamiršta, kad konfliktuose viena pusė niekada nebūna teisi. Todėl kartais kurią nors pusę palaikome vien todėl, kad visiškai nepažįstame kitos pusės. Kokie kitų įspūdžiai apie šį spektaklį?

R.J.: Galėčiau pritarti, kad forma labai kukli, pats pasakojimas įdomus, galbūt visai įtaigiai atliktas. Bet man labai sunku analizuoti ir vertinti šį spektaklį, nes nepajutau jokio asmeninio santykio - šį darbą pažiūrėjau kaip dar vieną istoriją, dar vieną pasakojimą. Esu girdėjusi panašių pasakojimų ir ši istorija atrodo niekuo neišskirtinė, bet gana sėkmingai - net ir trukmės atžvilgiu - papasakota istorija, kuri turėjo tam tikrą dinamiką.

K.S.: Viena didžiausių šio spektaklio vertybių, manau, yra tai, kaip grakščiai ir nieko nekaltinant buvo papasakota apie karą ir apie Palestiną. Kitas aspektas - naudojamos gana akivaizdžios, lengvai atpažįstamos priemonės - mums, kaip teatro žmonėms, tai gali būti trūkumas, bet kitiems žiūrovams tai yra didelis privalumas. Kiek kalbėjau su žiūrovais po spektaklio - ne su teatro žmonėmis - išgirdau atpažinimo džiaugsmą. Spektaklyje su žiūrovu elgiamasi atsargiai, jis tarsi vedamas už rankos. O istorija yra apie tai, kad nepaisant to, jog žmogus susiduria su sunkiais išbandymais, jis tampa žinomu poetu, kuriam ploja visi jo krašto poetai. Tas paprastumas ir sudėtingos temos lengvumas bei pozityvumas, manau, yra tai, kuo šis spektaklis gali daug ką papirkti.

A.K.: Baigdama tarptautinės programos aptarimą norėčiau paklausti apie dokumentikos excuse´o sąvoką, kurią pati pirmą kartą perskaičiau Dovilės Zavedskaitės tekste apie Manto Jančiausko spektaklį „Dreamland“. Ten autorė svarstė apie tai, kiek galima atleisti už kuklias spektaklio raiškos priemones, jei tema yra aktuali, o pateikiama medžiaga - autentiška. Ar šių metų festivalyje buvo tokių spektaklių, kuriems pritaikytumėte dokumentikos excuse´o sampratą?

R.J.: Nemanau, kad kažką reikėtų teisinti, nes man tai iš karto asocijuojasi su nuolaidžiavimu. Bet tikriausiai jau iš ankstesnių paisakymų buvo galima suprasti, kad vienas tokių spektaklių yra „Būk atsargi“:  juo aktorė siunčia svarbią žinutę, bet vėl galiu pritarti Ramunei, kad forma kukli, panašesnė į eskizą - tai turbūt ir yra tam tikras kompromisas, kai spektaklio formą vertini kaip eskizą.

R.B.: Sakyčiau, kad pati tema dar nieko nelemia. Čia gali būti ir konjunktūra, gali būti politkorektiškumas... Svarbiausia - kūrėjų santykis su tema, o ne pati tema. Temų mes galime prigalvoti daug ir įvairių. Svarbu, kas iš tiesų rūpi atlikėjui, ką jis turi apsakyti ta tema ir kaip jis tai sako.

K.S.: Aš apskritai ne visai sutikčiau su šia Dovilės mintimi, nes, visų pirma, Lietuvoje turime pernelyg mažai dokumentinio teatro, kad apie jį galėtume sau leisti taip kalbėti, kaip apie pasiteisinimą ar panašiai. Tai yra tik pati pradžia. Todėl tą vos augantį augalėlį kažkaip pavadinti dar nėra sąžininga. Nebūtinai turime žodyną, nebūtinai turime patirties apie tai kalbėti. Tad susiduriame ne vien su dokumentinio teatro kokybės klausimais, bet ir su kalbos bei sąvokų stokos problemomis. Pavadinčiau tai ryšio klaida tarp kūrėjų kalbos ir kalbos, kuria mes kalbame.

R.B.: Galiausiai juk festivalyje turėjome tik vieną spektaklį, kurį būtų galima priskirti (ir tai tik iš dalies) dokumentinio teatro sričiai - tai „Minų laukas“. Tai nebuvo grynasis dokumentinis teatras. Abejoju, ar apskritai įmanomas grynasis dokumentinio teatro pavidalas... gali būti naudojami dokumentai, bet greta vis tiek egzistuos vaidybinis, fikcinis elementas.

A.K.: Pasidalykite mintimis apie pirmą kartą „Sirenose“ vykusią papildomų renginių programą. Diskusijos po spektaklių vykdavo ir anksčiau, tačiau šiemet organizuoti pokalbiai socialinėmis temomis, konferencija, vakarėliai „Kablyje“... Kiek juose dalyvavote? Jei nedalyvavote - kas sutrukdė, jei dalyvavote - kokie įspūdžiai ir ką jums suteikė ši festivalio dalis?

R.O.: Nedalyvavau, nes gyvenau kitą gyvenimą.

K.S.: Kai kuriuose renginiuose dalyvavau. Pati organizavau konferenciją ir Baltijos dramos forumą. Taip pat dalyvavau keliuose klubo renginiuose, pasinaudojau proga pamatyti Pauliaus Markevičiaus ir Barboros Šulniūtės darbą „Analizuojant žvėrį“, pasižiūrėjau Giedriaus Savicko „Waterproof poetry“, kurį iki šiol buvau mačiusi tik vaizdo įrašų ištraukose. Buvau keletoje tinklaveikos renginių... Tačiau kaip ir Rūta - gyvenau ir kitą gyvenimą, tad negalėjau visur sudalyvauti. Pirmą kartą „Sirenose“ jaučiausi laukiama - galbūt tai susiję su tuo, kad prisidėjau prie dalies festivalio renginių organizavimo.

R.B.: Tai susiję su tuo, ką aš jau minėjau - kad šis festivalis buvo turbūt sąmoningai bandytas suorganizuoti žmonėms, platesnei visuomenės grupei. Tai liudija ir programos išplėtimas, ir tokia detalė, kad diskusijas po spektaklių moderuoti pakviesti ne teatro profesionalai, o kitų sričių žmonės. Ir diskusijose keltos temos buvo ne meninės, ne estetinės, ne teatrinės, o pirmiausia - socialinės. Tai ir liudija tam tikrą kryptį, tam tikrą festivalio koncepciją. Mums tai gali patikti arba ne - aš asmeniškai palaikau sprendimą vienais metais daryti štai tokį formatą, o kitais metais galbūt norėčiau, kad sudėjus visą biudžetą būtų atvežtas vienas spektaklis, bet tai būtų didelis teatrinis įvykis. Čia mano pageidavimas, bet visai nereiškia, kad jis turėtų būti išpildytas.

R.J.: Man atrodo, kad programa „aplink spektaklių programą“ buvo dvejopa. Iš vienos pusės, kaip pastebėjo Ramunė, diskusijos po užsienio programos spektaklių, kurias moderavo ne teatro srities atstovai, buvo labiau orientuotos į platesnę visuomenę. Tačiau vyko ir kitos diskusijos, nesusijusios su spektakliais, ir jos, man atrodo, buvo labai uždaros ir orientuotos į mūsų - teatro kūrėjų ir kritikų - cecho reikalus. Kai kuriose jų buvo paliesti tokie konkretūs klausimai, kurie galbūt dar nėra išdiskutuoti mūsų uždarame rate; tad nors buvo rengiamos viešos diskusijos, bet jose buvo kalbama apie mūsų - kritikų ir spektaklių kūrėjų - vidinius profesinius reikalus.

R.B.: Man simpatiškas šitas formatas, kuris atskleidžia pirminę festivalio reikšmę - kad tai yra šventė, visko vyksta daug, intensyviai ir apima daug žmonių - tai nėra elito būreliui skirtas renginys, jis skirtas miestui. Šventė, kurioje kviečiama į teatrą žiūrėti iš skirtingų kampų. Aš tai vertinu pozityviai.

K.S.: Manau, kad prie šventiškumo prisidėjo ir tai, kad nebuvo kažkokios vienos vietos, vieno teatro. Reikėjo išeiti, praeiti per miestą, ateiti į klubą... Tai iškart padaro festivalį miesto, o ne uždaros bendruomenės dalimi.

R.J.: Taip pat norėjau pridurti, kad net geografiškai festivalis šiemet išplito už vienos erdvės ribų, įvairiais renginiais apeliavo į skirtingas auditorijas, nes net ir tam tikros erdvės turi savo auditorijas ir interesantus.

Tekstas parengtas pagal „Menų faktūros“ radijo laidos diskusiją.

Komentarai