Operos publika (II)

Rima Jūraitė 2019 10 04 „Teatro žurnalas“, Nr. 15
LNOBT generalinis direktorius Jonas Sakalauskas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
LNOBT generalinis direktorius Jonas Sakalauskas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

aA

Apie šių dienų operos publikos mentalitetą ir teatro palaikomas tradicijas mintimis dalijasi Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) generalinis direktorius Jonas Sakalauskas.

Kaip charakterizuotumėte LNOBT žiūrovus, jų įpročius? Kokia socialinė grupė yra šio teatro lankytojai?

Čia nėra paslapties - jau ne vienus metus atliekami teatro auditorijos tyrimai. Štai 2018 m. vykdytos apklausos atskleidė, kad pagrindinės šio teatro produkcijos vartotojos yra išsilavinusios, vidutinio arba aukštesnio socialinio sluoksnio moterys nuo 35 metų amžiaus. Taip pat ir šiek tiek vyresni vyrai, tačiau dažniausiai jų apsilankymą teatre inicijuoja moterys. Žinoma, kategoriškai tvirtinti, kad pagrindinės LNOBT žiūrovės yra moterys arba kad absoliučią daugumą sudaro tik į 35-60 metų amžiaus grupę patenkantys asmenys, būtų nelabai teisinga, nes šiuo teatru domisi įvairių kartų žmonės, sulaukiame ir nemažai jaunesnės publikos.

Daugiausia Operos ir baleto teatre lankosi sostinės gyventojai, jie sudaro apie 60-70 proc. žiūrovų, tačiau nemaža dalis atvyksta ir iš kitų miestų ar rajonų, taip pat sulaukiame užsienio turistų. Pastarųjų nėra tiek daug kaip, pavyzdžiui, didžiuosiuose Europos operos teatruose - Milano „La Scala“ ar Madrido „Teatro Real“. Tarp turistų ypač populiari „La Scala“ - su šiuo teatru tikrai negalime lygintis - į Vilnių atvyksta kur kas mažiau žmonių, besidominčių opera.

Ar tame pačiame teatre rodoma opera ir baletu domisi ta pati publika?

Atskirčiau tris žiūrovų kategorijas. Nors, žinoma, tai jokiu būdu nebus tikslūs apibrėžimai, nes kiekvienas žmogus yra individualus ir turi asmeninių poreikių. Teatre pastebimos tendencijos, kad egzistuoja vadinamieji premjeriniai žiūrovai - jie eina ir į operą, ir į baletą (kartais, žinoma, vieni daugiau renkasi operą, kiti - baletą). Premjerų lankytojai - tai žmonės, kurie seka naujoves, nori pirmi pamatyti tai, kas šviežiai sukurta, ir nesvarbu, ar tai dramos, ar operos, ar baleto premjera. Kartu jie yra ir pirkėjai, įsigyjantys aukščiausių tarifų bilietus. Kita lankytojų grupė - tai operos žanro gerbėjai, kurie nebūtinai siekia pakliūti į premjeras, tačiau reguliariai lanko operos spektaklius. Jie perka sezoninius abonementus - iš jų matome, kad nemaža dalis žiūrovų renkasi vien tik operą. Ir dar viena žiūrovų kategorija - tai baleto publika. Pastebėjome, kad labai dažnai tie, kurie lankosi operoje, visiškai aplenkia baleto repertuarą - ir atvirkščiai. Taigi premjeros, operos ir baletai turi skirtingas žiūrovų auditorijas.

Verta paminėti, kad baletai pritraukia daug rusakalbės diasporos. Ypač klasikinis baletas - gal tai yra netgi rusiškos savasties dalis - labai populiarus tarp šios tautybės inteligentų. „Spragtukas“ ir „Gulbių ežeras“ - daugiausia kartojami LNOBT spektakliai. Manau, kad žanrų pasirinkimas iš dalies yra susijęs su kultūriniais dalykais, tačiau tai gali būti ir socialinio sluoksnio atspindys.

Tai galima pastebėti netgi iš teatro barų apyvartos. Kur kas daugiau perkama, ypač - brangesnių gėrimų, per operos spektaklius. Įdomu tai, kad operos publika teatro bufete per vieną vakarą išleidžia daugiau, nors bilietų išperka mažiau negu į baletus. Tad operos žiūrovai, sakyčiau, yra snobiškesni, turtingesni, bet kartu ir intelektualesni, o kiek žemesnio socialinio sluoksnio ir žemesnio išsilavinimo publika eina į baletus. Bet toks skirstymas anaiptol nėra absoliučiai teisingas, jis gali įžeisti dalį žmonių, nes į kiekvieną spektaklį susirenka labai įvairi publika. Vis dėlto auditorijos tyrimai rodo būtent tokias tendencijas.

Teko girdėti, kaip publika per spektaklio pertrauką garsiai svarsto, ar jie atėjo į operą, ar į baletą.

Reikėtų atsižvelgti į tai, kad praleisti vakarą Operos ir baleto teatre dažniausiai inicijuoja vienas žmogus, t. y. vienas iš čia apsilankiusios poros ar kompanijos narių. Retai nutinka taip, kad abudu šeimos nariai domisi opera ir kartu planuoja nueiti į premjerą. Be abejo, yra ir tokių porų, kurios žinojo, kad sezono pradžioje LNOBT vyko Bélos Bartóko operos „Hercogo Mėlynbarzdžio pilis“ premjera ir ruošėsi ją pamatyti, vėliau, įpusėjus sezonui, skrido į Niujorko Metropoliteną pasižiūrėti Vaido Vyšniausko debiuto atliejant Samsono vaidmenį, o toliau planuoja pasiklausyti Violetos Urmanos koncerto Italijoje - bet tai jau yra įgudę vartotojai ir jie labai aiškiai žino, ko nori ir kur eina.

Tipinis atvejis yra kitoks: bilietus nuperka kuris nors vienas šeimos narys arba tiesiog pasiūlo savo kolegai nueiti į operą. Pasitaiko ir taip, kad bilietai jau nupirkti, o šeimos narys negali ar nenori žiūrėti spektaklio - tada vakaro iniciatorius pasirenka kitą kompanioną ir tai dažnai būna visai atsitiktinis žmogus. Tad tokiais svarstymais apie spektaklio žanrą turbūt nereikia pernelyg stebėtis. Galų gale žmonės neprivalo visko žinoti ir tai, kad jie neskiria operos nuo baleto, yra netgi ne jų bėda, o iš dalies ir vidurinio lavinimo programos spragos. Mokyklose meninis ugdymas turėtų būti integruotas, o ne apimti vien tik dainelių dainavimą: tai ir realus lankymasis teatre, supažindinimas su žanrų įvairove. Jau mokykloje turėtų būti rūpinamasi užauginti šiokių tokių įgūdžių turintį kultūros ir meno vartotoją - tai padėtų kurti subalansuotą, intelektualią visuomenę.

Dažnai lankotės dramos teatro spektakliuose, gal tenka pastebėti, kuo operos publika skiriasi nuo dramos žiūrovų?

Nežinau, kiek galima pasitikėti šiais duomenimis, tačiau buvo pastebėta, jog tie, kurie vaikšto į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą, taip pat lankosi ir LNOBT. Tačiau tie, kurie domisi filharmonijos renginiais, nesirenka operos spektaklių. Netgi „Vilnius City Opera“ ir LNOBT operos publika yra skirtinga. Nekalbu apie tą žiūrovų dalį, kurie vaikšto beveik visur, tačiau pagrindiniai srautai vis dėlto skiriasi.

Nepaisant to, kad tyrimai rodo, jog Lietuvos nacionaliniame dramos teatre lankosi nemaža dalis tos pačios publikos, kaip ir LNOBT, bet aš vis pataikau apsilankyti tuose dramos spektakliuose ar festivaliuose, kur, mano nuomone, publika iš esmės skiriasi. Netgi štai, pavyzdžiui, LNOBT buvo rodomas dramos teatro spektaklis „Lokis“ ir jame apsilankė visiškai kitokia publika - tai akivaizdu netgi iš pirmo žvilgsnio: operos spektaklyje niekada nepamatysi taip apsirengusių žmonių, labai didelė dalis žiūrovų buvo itin jauno amžiaus ir jiems būdingas kur kas demokratiškesnis stilius. Netgi „Sirenų“ festivalio metu, kai LNOBT buvo rodomos Eimunto Nekrošiaus „Vėlinės“, susirinko solidi, tačiau ne vien šiam teatrui būdinga publika.

Be to, galima pastebėti tendencijas, kad patys menininkai apskritai nelabai vartoja kitų kuriamo meno. Šiuolaikinio meno performeris retai eina į dramos teatrą, o dramos teatro aktoriai, matyt, masiškai neina į operą. Operos solistai taip pat retai kada patraukia, pavyzdžiui, į Šarūno Saukos parodos atidarymą. Deja, ta fragmentacija ir žmonių užsidarymas savo kuriamo meno aplinkoje, o kartu ir komforto zonoje, yra visiškai masinis reiškinys. Netvirtinu, kad apskritai neegzistuoja visa apimantis domėjimasis menais ir kolegų darbais, bet šių laikų menininkų gyvenimo būdas labai skiriasi nuo tų pasakojimų, kai „Neringos“ restorane nuolat prie vieno stalo bendraudavo architektai, dailininkai ir muzikai.

Klasikinė opera, ypač puoselėjama valstybiniuose teatruose, yra labai kanoniškas žanras, todėl ir jos publika neretai įvardijama kaip konservatyvi. Ar galite sutikti su tokiu vertinimu?

Turiu pripažinti, kad apskritai nesu tokių tipizavimų šalinininkas. Operos, kaip ir dramos teatro žiūrovas, yra visoks. Lygiai taip vadovaujamasi stereotipais ir apie operos dainininkus: operos solistas būtinai turi būti stambus, labai akademiškas, klasikinio stiliaus - bet iš tiesų jų yra įvairių ir vertinti pagal vieną kurpalių būtų neteisinga. Vis dėlto galiu sutikti, kad didelė dalis operos publikos turi ir savų įpročių. Pavyzdžiui, LNOBT lankytojai yra įpratę prie šio teatro baro, mėgsta karštą šokoladą, vaikščioti ratu fojė, taip pat žiūrovams tapo artima ilgametė LNOBT reklamos estetika. Kai kurie dalykai įsišaknijo tarsi ritualai ir į tai žvelgiu labai pozityviai: aš pats per spektaklio pertrauką mėgaujuosi karštu šokoladu ir vaikštau ratu.

Vis dėlto savotiškas teatro publikos prisirišimas prie mūsų reklamos dizaino ir formų, tenka pripažinti, neleidžia taip lengvai rizikuoti ir imtis naujų, drąsių reklamos sprendimų, eiti koja kojon su pasaulinėmis tendencijomis. Teatro rinkodaros ir žiūrovų aptarnavimo srityse tenka atsargiau rinktis priemones ir naujoves diegti pamažu, nuosekliai. Turbūt tai ir yra ryškiausias publikos konservatyvumo pavyzdys.

Tai, kad operos teatras žiūrovui asocijuojasi su klasikine ar galbūt elitine kultūra, yra natūralu. Būtent su tokiais lūkesčiais publika ir ateina į operos teatrą: žinodama, kad ji tikriausiai nebus provokuojama, kad galės susikoncentruoti ir žiūrėti tris keturias valandas trunkantį spektaklį.

Latvijos nacionalinė opera ir baletas ant spektaklio bilietų nurodo pusiau formalų (angl. black tie) aprangos kodą. Daugelyje užsienio operos teatrų toks aprangos stilius yra tarsi nerašyta taisyklė. Ar aprangos kanonų paiso LNOBT publika?

Pas mus yra tarpinis variantas tarp Šiaurės ir Rytų Europos teatruose vyraujančio aprangos kodo: dalis publikos labai puošiasi, kita dalis puošiasi mažiau. Esame demokratiški ir prievartine tvarka žiūrovams nesiūlome black tie. Išskirtinai puošiasi nebent tik premjerinių spektaklių publika - bet net ir tokia proga pas mus maža to vakarietiško elitiškumo, kai vyrai teatre vilki puikius smokingus, moterys dėvi vakarines sukneles ir pasirūpina vakariniu makiažu. Paprastą dieną žmonės lankydamiesi teatre rengiasi kur kas demokratiškiau. Tačiau skirtingai nuo kitų teatrų, operos ir baleto lankytojai vis dėlto dažnai renkasi oficialesnį ar puošnesnį drabužį.

Tik štai kartais sumaišome išorinius dalykus ir tikrąjį elitiškumą. Mano manymu, svarbu yra visuma, todėl tikrasis elitiškumas reiškia žiūrovo išsilavinimą, jo gebėjimą matyti kūrinį ir jį reflektuoti, taip pat gebėjimą bendrauti su kitais ir dalytis savo pojūčiais. Dirbtiniai, apsimestiniai ir vien tik išoriniai dalykai yra laikini ir tušti. Bet drabužis - tai irgi komunikacijos dalis, jo nereikėtų ignoruoti.

Opera nėra paprastas ir daugeliui suprantamas bei priimtinas žanras. Tad ko opera reikalauja iš žiūrovo?

Opera reikalauja ilgo pratinimosi ir nebūtinai tuo pratinimosi laikotarpiu ji patiks, galbūt apskritai tai pasirodys tiesiog ne tavo žanras. Bet niekada negali žinoti! Opera neprivalo užkabinti žiūrovo pačią pirmąją minutę, kartais ji įtraukia tik antrojo veiksmo viduryje, todėl esu tikras, kad pamėgti šį žanrą reikia laiko ir kantrybės. Be to, tai didelio masto, tiesiog grandiozinis žanras ir žiūrovo jaunystė, matyt, čia nėra „privalumas“. Nebent tėvai nuo mažens nuolat vedėsi į operos spektaklius arba vaiką savaime kažkas patraukė šiame žanre. Juk yra tokių žmonių, kurie nuo pat mažumės mėgsta sudėtingą maistą, net vaikystėje valgo kažką labai specifinio ir gurmaniško, tai lygiai taip pat būna ir su operos gerbėjais - kai kurie ją noriai „vartoja“ nuo pat ankstyvos jaunystės. Bet statistiškai žmogus opera susidomi vėliau: jo medžiagų apykaita turi truputį sulėtėti, kad galėtų atsisėsti, susikaupti - atiduoti savo duoklę tam, kad gautų malonumą iš operos. Tai ne tas pat, kas žiūrėti kino filmą, kuriame kiekviena sekundė „apskaičiuota“ ir viskas orientuota į tipinį žiūrovą - jo etiką, estetiką, gyvenimo tempą. Tam, kad suprastum ir pamėgtum operą, reikia kantrybės ir, nepaisant to, galbūt ji vis tiek niekados nepatiks. Nemanau, kad tai blogai, nes gal esi dramos teatro ar šiuolaikinio meno žiūrovas.

Opera - tai stambaus kalibro šautuvas: su ja susidraugauti nelengva, bet verta. Juk būna ir taip, kad žmonės atranda Richardo Wagnerio kūrybą ir po to važiuoja į Bairoito festivalius - ten patiria ekstazę, jaučiasi pakylėti žiūrėdami „Nybelungo žiedą“. Tad gal galima sau leisti surizikuoti?

Kaip kviestumėte sugrįžti į operą tuos, kurie turi blogos patirties: net ir tarp kolegų, teatro kritikų, esti tokių, kuriuos vaikystėje tėvai ar mokytojai sutraumavo versdami žiūrėti operos spektaklius? J

Aš taip pat turėjau blogos patirties, kai vaikystėje mane per prievartą nuvedė į „Spragtuką“ - tai galbūt netgi keista, nes didesnę dalį vaikų ir paauglių šis baletas įtraukia, tačiau jis mane traumavo ilgam laikui... Operą pradėjau toleruoti nuo šešiolikos metų, į baleto spektaklius grįžau tik būdamas devyniolikos, kai pamačiau „Graiką Zorbą“ Trakų pilyje.

Taigi nuo ko pradėti? Visų pirma reikia pasirinkti kažką, kas tikrai bus žiauriai kieta, na, pavyzdžiui, „Turandot“. Įtariu, kad vis tiek visi beveik neišvengiamai yra girdėję ariją „Nessun Dorma“. Be to, šioje operoje yra ir kitų gerai žinomų arijų, daug melodijų, o jeigu dar ir solistai gerai sudainuos! Tad pradėti reikia nuo tokio spektaklio, kuris yra neabejotinai kokybiškas, kitaip opera vėl gali ilgam atbaidyti. Kita vertus, jeigu nesinori - gal ir nebūtina savęs versti? Man atrodo, kad tai tėra sociumo primestas dalykas, jog mes privalome domėtis ir mėgti vieną ar kitą žanrą, - tai irgi galbūt ne visai teisinga. Neprivalome.

Teatro pareiga - padėti edukuoti žmones. Juos reikia kaip galima anksčiau supažindinti su operos ir baleto žanrais. Kartais suaugusius žiūrovus į teatrą sugrąžina vaikai, kai tėvai pradeda lankytis vaikams skirtuose spektakliuose - jie iš naujo atranda šiuos žanrus.

Operoje gajus fenomenas: spektaklio metu nuskambėjusią populiarią ariją dažnai palydi aplodismentai ir šūksniai „bravo!“, kartais jie aidi net ir vidury arijos. Kiek pagal publikos elgesį galima spręsti apie jos išprusimą?

Plojimai vidury arijos arba, kaip patyrėme žiūrėdami „Turandot“, dar nepasibaigus žymiajai „Nessun Dorma“ - yra ir gerai, ir blogai. Blogai dėl to, kad didelė dalis publikos tikriausiai neperprato Giacomo Puccini muzikinės kalbos: jis savo paskutinėje operoje tarsi vijosi Wagnerį ir kai kur naudojo ištisinio plėtojimo formą, o ne aiškią numerinę struktūrą. Kompozitoriaus intencija tikriausiai buvo sulaukti plojimų tik operos pabaigoje, nes jis norėjo žiūrovams pristatyti tikrą muzikinę dramą, o štai publika savo aplodismentais nutraukė draminę liniją ir, matyt, tai yra tam tikro neišsilavinimo požymis. Kita vertus, solistams ir dirigentui gal netgi patinka, kai publika reaguoja. Kartais salėje prasiveržiančios emocijos operos spektakliui suteikia tam tikro pulso.

Publikos reakcijos vertintinos dviprasmiškai: viena vertus - mūsų teatre įsigalėjęs masinis stojimasis spektaklio pabaigoje yra blogo tono ženklas, kita vertus - tegul žmogus daro tai, ką jis nori. Žiūrovas gali daryti viską. Ir gerai, kad jis yra laisvas reikšti savo emocijas ar nuomonę. Vis dėlto tai, kad publika kaip avinų banda po kiekvieno spektaklio stojasi ir ploja, nepaisant to, ar spektaklis patiko, ar nepatiko, - bet vis tiek ploja, nes visi taip daro, - tai tik parodo, kad esame maža valstybė, kuri išgyveno sudėtingus laikus ir turi labai ribotą kiekį tikrojo kultūros elito, t. y. išsilavinusių ir įgudusių žiūrovų. Kaip jau minėjau, į spektaklius susirenka nemažai atsitiktinių žmonių, kurie nėra edukuoti - jie dar tik po truputį pratinasi lankytis teatruose ir stengiasi elgtis taip, kaip visi - dėl to taip pat reikia džiaugtis, kad žiūrovai apskritai ateina į teatrą. Šiuo aspektu mūsų publika akivaizdžiai skiriasi nuo tų šalių operos žanro mėgėjų, kuriose puoselėjamos ilgametės tradicijos ir žiūrovai puikiai žino, kur ir ko jie atėjo.

Tad ar publika visada teisi?

Taip, publika visada yra teisi. Jeigu aš atėjau į teatrą ir spektaklis man nepatiko - tai mano teisė jį vertinti ir niekas neturi teisės vertinti mano vertinimo. Juk niekas kitas unikaliau už mane patį neišgyvens teatre matytos operos ar baleto. Taigi publika arba atskirai kiekvienas individas visada yra teisūs. Bet tai nereiškia, kad publikos teigiamai neįvertintas spektaklis - nevertas dėmesio. Kartais nutinka netgi taip, kad publika nevertina spektaklio, tačiau kūrėjai priima tai kaip didžiulę sėkmę. Tad publika visada yra teisi, bet ir kūrėjai turi labai įdomių minčių.

Teatro administracijos rūpestis yra bendrauti su ta visada teisia publika - klausti, kas jai patiko ir nepatiko. Bet kartais žiūrovui verta pasiklausyti ir kritiko ar kito žmogaus nuomonės - tai tik suteiks jo vakarui, praleistam teatre, pridėtinės vertės, galimybę išplėsti savo regos lauką, tą patį spektaklį pamatyti įvairiau. Pagrindinė teatro administracijos funkcija yra ieškoti ryšių tarp kūrėjo, kuris nori kurti ir kalbėtis su publika, ir publikos, kuri renkasi teatre praleisti vakarą. Mes turime ieškoti šių ryšių per edukaciją ir reklamą, per aukštą meninį lygį ir atlikimo kokybę - ir tai daryti nuosekliai. Netgi teatro nuostatuose apibrėžta, kad teatras turi formuoti publikos skonį ir kartu jį tenkinti. Kitaip tariant, kūrėjui turime atverti neribotų galimybių kurti, bet tuo pačiu ir jį varžyti, o publikai turime leisti pasimėgauti tuo, kas jai patinka, bet kartu ir nuolat ją auginti. Tai nenutrūkstamas procesas: teatras privalo gerbti žiūrovo teisę į savo nuomonę, bet taip pat svarbu parodyti, kad egzistuoja ir kitokių nuomonių.

Kalbėjosi Rima Jūraitė

„Teatro žurnalas“, Nr. 15

„Teatro žurnalą“ galima įsigyti „Vagos“ knygynuose, „Narvesen“ parduotuvėse ir prekybos centruose.

Komentarai