Festivalis „TheATRIUM“: ieškojimai, atradimai ir kritika

Jūratė Grigaitienė 2019 08 30 DURYS, 2019 liepa, Nr. 7(67)
„Antiwords“ (rež. P.Bohačius, „Spitfire Company“, Čekija). Algirdo Kubaičio / Klaipėdos dramos teatro archyvo nuotrauka
„Antiwords“ (rež. P.Bohačius, „Spitfire Company“, Čekija). Algirdo Kubaičio / Klaipėdos dramos teatro archyvo nuotrauka

aA

Klaipėdos dramos teatre birželio 2-16 dienomis vyko trečiasis tarptautinis teatro festivalis „TheATRIUM“, o gegužės 21-26 dienomis pirmą kartą uostamiestyje buvo pristatyta jo lietuviška vitrina, kurios metu žiūrovai ir pusšimtis kviestinių prodiuserių iš įvairių užsienio šalių turėjo galimybę susipažinti su įdomiausiais pastarųjų metų lietuvių teatro pastatymais. Formuojasi graži tradicija, kad pasibaigus festivaliui būrelis teatrologų susirenka į apskritojo stalo diskusiją aptarti renginio, pasidalyti mintimis, iškelti problemas. Šiais metais diskusijoje dalyvavo ir savo nuomonę apie festivalio lietuviškąją ir užsienio programas išsakė teatrologai Petras Bielskis, Jūratė Grigaitienė, režisierius Ramūnas Kaubrys, kultūros apžvalgininkė Sondra Simanaitienė ir teatrologijos studentė Evelina Zenkutė.

„Vinies“ nesurado

P.Bielskis (P.B): Šių metų Klaipėdos teatrinis pavasaris suskilo į dvi vitrinas: lietuviškąją ir tarptautinę. Visi Lietuvos teatrai festivalyje galėjo bendrauti su užsienio ir šalies vertintojais, plėsti tarpusavio ryšius. Klaipėda kaip lygi nesidrovėdama atsistojo greta pasaulinio lygmens miestų. Į Lietuvą ateina Graikijos, Lenkijos, Belgijos, Čekijos, Prancūzijos, Vokietijos, net Korėjos kultūra.

S.Simanaitienė (S.S.): Lietuviška vitrina šiemet atvėrė erdvę žiūrovams patirti didįjį teatrą, o užsienio programoje buvo labai daug mažų nišinių, subtilių dalykų. Kažkokio vieno didžiulio įvykio, kurio laukėme galbūt iš lenkų, vis dėlto nebuvo. Uždarymo koncertas galėjo būti tas pagrindinis akcentas, tačiau tai jau ne teatras. Įdomu, kokius spektaklius nupirko beveik pusšimtis užsienio prodiuserių, nes lietuviškoje programoje dominavo žodingas teatras, išskyrus kelias alternatyvas - Apeirono „Stabat Mater“ (rež. E.Kazickaitė), Beno Šarkos pasirodymus. Skirtingai nei užsienio programoje, kurioje buvo mažai žodžių, tekstas paprastas, o trukmė apie valandą.

R.Kaubrys (R.K.): Prieš metus „TheATRIUM“ festivalyje mačiau lenkų spektaklį apie P.P.Pasolinį. Jis paliko be galo didelį įspūdį. Ir į šį festivalį ėjau su viltimi, kad pamatysiu kažką panašaus, tačiau tos „vinies“ nesuradau. O į lietuvišką programą iš pradžių žiūrėjau gana skeptiškai, bet dabar esu įsitikinęs, kad tai labai geras sumanymas, kurio reikia Klaipėdai. Gyvenimo tempas toks, kad mes retai turime galimybių susipažinti su šiuolaikiniu lietuvišku teatru, jo naujovėmis, meninėmis tendencijomis. Lietuviška vitrina padarė gerą įspūdį, nekantriai jos lauksiu ir kitais metais. Užsienio programa atrodė silpnoka. Suprantu, kad viskas priklauso nuo finansavimo, tačiau gal tada geriau pakviesti mažiau spektaklių, bet tikrai profesionalių ir aukšto meninio lygio, nei daug, keliančių nemažai klausimų. Todėl norėtųsi sužinoti, kokie buvo atrankos į festivalį kriterijai.

S.S.: Šiais metais į renginio programą žiūrėjau kaip į festivalio meno vadovo Gintaro Grajausko pasirinkimus. Suprantu, kad sprendė ne jis vienas, bet festivalio pradžioje Akvilės Melkūnaitės organizuotas kaimyniškas susitikimas su G.Grajausku mane nuteikė tokiam žvilgsnio fokusui. Europos saulėlydžio pajauta, saviironija, mokymasis mirti gražiai, mažosios istorijos - visa tai atradinėjau festivalio teatre ir vis pagalvodavau apie žmones, kurie renkasi vieną ar kitą spektaklį parodyti Klaipėdos publikai.

Įvairovė ir gerovė

E.Zenkutė (E.Z.): Bandydama apibendrinti užsienio programą, tarp žodžių „visaip“ ir „kažkaip“ padėjau lygybės ženklą. Konfeti pokštelėjo, prikrito popierėlių, bet konfeti ne fejerverkai. Panašu, norėta taikyti į įvairius segmentus - tam davė, tam davė. Šokis, lėlės, šiek tiek egzotikos, truputį mažažodiško performatyvumo, muzika, dokumentika. Vis dėlto ši teatrinė diversifikacija turi veikiau neigiamą nei teigiamą krūvį. Tos praleistos geometrijos pamokos... Kartais kelios ryškios susikertančios tiesės geriau už krūvą padrikų taškų plokštumoje. Nežinia kur vedanti įvairovė, kuri, be abejo, susijusi su verslu, daugelio Lietuvos teatrų problema. Tai ypač akivaizdu susipažįstant su sezono naujovėmis - repertuarinis beveidiškumas. Šiais metais festivalis „TheATRIUM“ - medūziškas. Persišviečiantis ir keistokos konsistencijos. Širdies neužgavo, juslių nepažadino, proto nesujaukė nė vienas spektaklis, nors ankstesni metai atmintyje įspaudė ir latvių Stavangerį, ir lenkų apokalipsę, o vėliau - vestuves, ir estų revoliuciją. Tikiu, šįkart situaciją būtų pakeitusi taip ir neatvykusi repuojanti Grzegorzo Jarzynos svita. Jaka szkoda! Dievaži, būčiau iškeitusi išties puikius atidarymo ir uždarymo koncertus į kažką jaudinančio, novatoriško, pavyzdiniai postdramiško. Veikiau prieštaraučiau deklaruotai organizatorių idėjai parodyti teatro įvairovę - labiau norėtųsi gerovės. Šiuosyk sutinku su kitais - geriau mažiau, bet ryškiau. Mano akimis, bent kelerių metų festivalio judėjimo trajektorija turėtų aprėpti geriausius netolimų šalių - lenkų, latvių, estų, rusų - kūrėjų darbus. Beje, viena iškalbinga smulkmena, kuri, geriau pagalvojus, išdidėja iki esmės. Kiek teko girdėti nuomonių, didžiausią įspūdį palikusi užsienio programos dalis - Dhafero Youssefo užbaigtuvių koncertas. Teatro festivalio nugalėtojas - muzika.

P.B.: Klaipėda pamažu, bet tvirtai tampa teatriniu miestu. Kartais kviečiami garsūs ir seni kitų tautų teatrai, surengiama vietinio teatro repertuaro peržiūra - vyksta teatrinė manifestacija. Ir svarbiausia, kad teatras į spektaklius sukviečia visą teatrinę miesto visuomenę. Miestas švenčia. Tokioje šventėje aiškiai matyti ne tik miesto teatro vieta ir lygis, ugdomas dvasinis bendruomenės susitelkimas, savumo jausmas, bendra atsakomybė už miesto kultūrinį veidą - mūsų teatras ir mūsų miestas. Tai yra mūsų laikų kultūros reiškinys.

R.K. Festivalio programėlėje taip pat akcentuojama šventė. Labai džiaugiausi, kad būtent šis akcentas iškeltas į pirmąjį planą, nes man to labai reikėjo. Tačiau nuo pirmo graikų spektaklio man šventės troškimas blėso. Pradedant nuo šventės atributikos, susirūpinusių veidų ir pan. Galvoju, kur čia ta šventė, kas atsitiko? Suprantu, kad visada organizatoriams iškyla netikėtų kliuvinių ir problemų, tačiau kartais ir patiems teatralams reikia suvaidinti, kad šventine nuotaika užkrėstų žiūrovus. Tiesa, mano mintys labai subjektyvios, nes aš nemačiau festivalio atidarymo ir uždarymo. Gal tai ir turėjo tapti tuo šventiniu papuošalu, suteikiančiu renginiui tam tikrą struktūrą.

E.Z.: Aksesuarai svarbu. Bet vien jais garderobo nesukomplektuosi. Žmogiškajame pasaulyje kokiai nors impozantiškai būtybei gal ir pakanka koljė ar ryškaus lūpdažio. Šiuo atveju kūnelį kažkuo pridengti reikia. Suprantu, festivaliui trūksta pinigų, ne visai aiškus jo finansavimas kitais metais. Gal todėl muzikai skirtus eurus geriau perkelti į teatro eilutę? Arba ieškoti kažko Tom Waits´iško ar Nick Cave´iško, kad būtų galima vertinti spektaklių kontekste. „The Tiger Lillies“ - tas gerasis pavyzdys.

Perskaitė žinutę, bet...

J.Grigaitienė (J.G.): Muzikiniais koncertais atidaryti ir uždaryti „TheATRIUM“ jau tapo graži tradicija, tam tikru išskirtiniu šio festivalio bruožu. Pakviečiami žinomi visame pasaulyje atlikėjai ar grupės. O šiemetis uždarymo koncertas buvo bene sėkmingiausias festivalio projektas, privertęs žiūrovus ne kartą aikčioti iš nuostabos ir patirti neįkainojamų emocijų. Tačiau grįžkime prie teatro ir pirmojo festivalio spektaklio - graikų „Late Night“ (rež. A.Papoulia, Ch.Passalis, Y.Valais). Ypač įdomu būtų išgirsti mačiusio beveik visus festivalio spektaklius režisieriaus R.Kaubrio nuomonę.

R.K.: Pradėsiu kiek iš toliau. Teatras - spektaklis - festivalis man asmeniškai yra judėjimas. Aš noriu gauti, patirti, išmokti, noriu kad vyktų progresas manyje. Lietuviškoje vitrinoje įsiminė Lietuvos rusų dramos teatro spektaklio „Rusiškas romanas“ režisieriaus O.Koršunovo atrasta metafora - geležinkelio bėgiai, kylantys į dangų, kuriame yra pats Tolstojus. Baisiausia, kad jis viršuje ir numiršta, nenusileidęs ant žemės. Šią metaforą su judančiu traukiniu galima pritaikyti ir festivaliui, norint jį apibendrinti. Visi „TheATRIUM“ spektakliai buvo tarsi tie traukinio vagonai-namukai, tačiau norėjosi nors kažkokio mažo siūlelio, jungčių tarp jų. Norėjosi, kad mane šis traukinys pavėžėtų ir aš kažką įgyčiau, suvokčiau apie save ir pasaulį. Tas pirmasis vagonas ir buvo graikų kūrinys, kuris gana nesmagus, dulkėtas tarp tų griuvėsių, bet jis mane suintrigavo ir labai nekantravau pamatyti kitus spektaklius. Atradau sau artimų temų, suvokiau ir pajutau šiame spektaklyje, kaip, beje, ir daugelyje kitų, labai stiprią neviltį. Buvo laikai, kai pirmykščiai žmonės šoko aplink laužą ir tikėjo sėkme. Šiandien esame nevilties laike, o sėkme nebetikime. Šokame ant civilizacijos griuvėsių... Perskaičiau šią žinutę, todėl šis spektaklis mane kažkur pavėžėjo.

J.G.: Pritariu, kad mintis apie Vakarų civilizacijos saulėlydį buvo aiški, tačiau man pritrūko režisūrinės koncepcijos. Idėja ir tekstas prasmingi, bet pateikti nepakankamai profesionaliai ir įtaigiai.

S.S.: Graikų spektakliu nusivyliau. Man patiko tema - apokalipsė. Tačiau ji nebuvo psichologiškai motyvuota. Gyvenimas žlugo, žmonės skendi prisiminimuose, melancholiškai šoka senus valsus, tarsi būtų sudegęs jų namas, na, gal penkiaaukštis, bet ne visas pasaulis. Jau po 15 minučių buvo nuobodu gilintis į temą, nors žiūrėti į šokančius ir kalbančius skirtingo psichologinio tipo veikėjus įdomu, o ir tekstai geri, tačiau nebuvo režisieriaus rankos. Pietų Korėja parodė tai, ką galėtų parodyti bet kuris Europos teatras. Pagalvojau, kad pasaulis išties labai kosmopolitiškas ir suvienodėjęs.

Šokis netapo šoku

R.K.: Tu sakai, kad nuobodžiavai graikų spektaklyje, o man buvo graudu. Spektaklyje skambėjo patys genialiausi valsai, genialesnių nėra. Ir tų valsų didybėje tokie menkaverčiai žmonės, kad graudu buvo į juos žiūrėti. Gal tai ir padarė man poveikį - įvairiataučių žmonių sambūris ir staiga visi suvienodėję, pavargę, pasimetę... Valso didybėje tai dar labiau išryškėjo.

P.B.: Nepaisant to, kad visą spektaklį skamba maloni muzika ir trys aktorių poros nuolat sukasi valso sūkuryje, bendras įspūdis labai slegiantis. Nėra vieningo siužeto, intriga nesivysto, bet aktoriai, kartais atsiplėšdami nuo valso, kalba per mikrofoną prisiminimų nuotrupas apie meilę ant Dievo Motinos katedros stogo, karą, žygiuojančią Europos kariuomenę, lėktuvų antskrydžius, sužeistus žmones ir kruvinus tvarsčius, apie marksizmą, komunizmo revoliuciją ir fašizmą... Toks jų gyvenimas, buvusių dramų fragmentai arba tai, kas dar atmintyje išliko. Šokio aikštelė irgi įrengta tarp sudaužytų namų nuolaužų, netvarkingai išmėtytų barokinių baldų likučių, tarp šiukšlių ir dulkių. Sąvartynas ne tik būties, bet ir žmogaus dvasios, jo minčių. Jokios vilties, jokios prošvaistės - suirutė ir dulkės.

Spektaklis apie Europos mirtį. Šeši personažai, perėję karo mėsmalę, išgyvena dvasinį krachą. Teatras stengiasi atskleisti ne tik materialinės kultūros chaosą, bet ir žmogaus vidinę dykvietę. Kažkokie pigūs triukai, bandymas išsiveržti iš pilkumos ar pademonstruoti kūrybinę iniciatyvą dar labiau stumia juos į neviltį. Viskas, ką jie daro, atrodo naiviai ir bejėgiškai, banaliai, nebrandžiai - provincialaus cirko klounada: pailgintas liežuvis, stovėjimas ant galvos, nevykęs špagatas, peilių rijimas... Tragiškas bejėgiškumas. Banalumas panaudotas sąmoningai - kaip meninės raiškos kalba. „Matau tavo kaktą dulkėse“, - sako kažkuris iš šešių šokančiųjų. Tai tarsi viso spektaklio leitmotyvas. Žmogus išgyveno visas revoliucijas, ideologijas, karus ir dabar stovi kaip dulkė dulkėse. Čia ryškūs du keisti personažai: griuvėsiai ir valso muzika. Spektaklis suvokiamas keliais lygiais. Šokis čia yra aktorių egzistavimo būdas. Po muzikiniu ritmu arba garso monotonu paslėptas vidinis personažų sąmonės srautas.

E.Z.: Nė dienos be pasaulio pabaigos. Taip labai norima išnykti - kultūriškai, civilizaciškai, personališkai. O, saldžioji apokalipse! Akimis įžengiau į dulkėtą, nuolaužų nusėtą sceną, virtusią šokių aikštele, ir, kaip liepta, dantiškai praradau viltį. Ne todėl, kad įtikėjau nukraujavusiu ir esą ateities nebeturinčiu Senuoju žemynu. Graikų spektaklis „Late Night“ - vienas įrodymų, jog tokiais pavyzdžiais Europos ar net pasaulio teatro geriau nereprezentuoti. Nes nereprezentatyvu. Ir choreografijos, ir režisūrinių sprendimų atžvilgiu. Arba, jei visai paprastai, šokis netapo šoku. Valsas čia - alsus, Europos griūtis - nostalgiškai cukruota. Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, pasaulio pabaiga - patogi. Tik tiek. Europos saulėlydis, kaip tose feisbuko nuotraukose, romantiškai palydėtas pajūryje, delne laikant bangų tuoj prarysimą saulę. Štilis. Todėl net smiltys (ar tos besisukančiųjų valso ritmu sukeltos dulkės) neįgalios sudrėkinti akių.

Programos favoritas

J.G.: O kaip vertintumėte norvegų lėlių-objektų spektaklį „Pelenai“ (rež. Y.Aspeli), nuolat pasikartojantį gaisro motyvą, žmogaus ir lėlės santykį? Ugnis šiame spektaklyje įgyja metafizinę nuskaistinimo funkciją, kuri išdegina personažų vidinį skausmą, paversdama sielą dykviete arba pelenais.

R.K.: Jeigu iš visų spektaklių reikėtų išrinkti vieną ryškiausią, tai būtų „Pelenai“. Man atrodo, labai meistriškai supintos dvi istorijos - rašytojo ir padegėjo. Atrasti jų sąlyčio taškai. Įdomi formų žaismė, kai gyvą žmogų pradedi priimti kaip lėlę, o lėlę - kaip žmogų. Ir jei reikėtų išskirti įdomiausią vaidmenį - tai man būtų ta lėlė-padegėjas. Nuskamba namų tema. Sudėtingi mamos, tėčio ir sūnaus santykiai. Namuose ir dėl namų šis padegėjas pradėjo taip keistai ir neadekvačiai elgtis. Po spektaklio prisiminiau F.Nietzsche´ės mintį - kur aš galiu būti namie?

S.S.: „Pelenai“ man patiko. Istorija pasakojama rašytojo balsu, kuris permąsto savo užslėptą patirtį. Tai suaugusio berniuko išpažintis. Jis padeginėjo namus, keršydamas tėvui ugniagesiui už dėmesio trūkumą ir įtampą, lydėjusią vaiką nuo pat gimimo. Įspūdingos lėlės ir ne mažiau įspūdingas jų valdymas, artimų ir tolimų planų scenografiniai sprendimai sukūrė iliuziją, kad lėlė yra žmogus, o žmogus - lėlė.

R.K.: Iškelta labai aktuali jauniems žmonėms problematika. Šiandien auga daug panašaus likimo ir mąstymo žmonių, ir negali atspėti motyvų, iš kur vienam ar kitam kyla noras žudyti, naikinti save ar kitus.

E.Z.: Iš programos, kuri buvo tokia, kokia buvo, mano favoritas - taip pat „Pelenai“. Graži įtraukianti tamsa ir plačiąja tų žodžių prasme košmaro - kas dabar tiksliai apskaičiuos, kiek ten būta sapno, kiek pasąmonės, o kiek vizijų - estetika. Puikios lėlės ir jų valdymo technika, gerai parinkta muzika - nuo sunkių metalinių registrų iki minimalizmo, šviesų pasjansas, klaustrofobiškas erdvėlaikis. Ir tylos pauzės, kai bijai, kad kaimynas išgirs, kaip kvėpuoji. Puikiai tinka tiems, kurie nepamena sapnų, ir lengvesne ar sunkesne forma prijaučia ugniai. Patiko tai, kad atsispirta nuo tikros, visiškai antimasiškos istorijos, kuri, lyg iš voro pilvo išsiskiriant voratinkliniam šilkui, buvo suausta į simpatišką ir jau gerokai globalesnį bei atpažįstamą raštą. Man jis - apie kūrėjo demonus, apie manijas ir nusikaltimus, apie nenusikratomą ir persekiojančią praeitį. Kalbant plačiau, teatre pasigendu tikrų istorijų. Įvykio, kaip batuto, kilstelėjančio į platesnių kontekstų erdvę. Kol kas dažniau demontuojama, dekonstruojama, plaka kūjai ir plaktukai, cechas ūžia. Laukiu, kol kas nors sukurs „Hamletą“, pradanginę patį Hamletą.

Kaip edukacinis projektas

S.S.: Be „Pelenų“, mano vienas iš festivalio favoritų buvo visai netradicinės teatro formos spektaklis „Margaretė“. Jame vertingas dalykas - itin jautrus šiuolaikinio žmogaus santykis su praeitimi ir joje gyvenusia paprasta, jam nepažįstama moterimi Margarete. Jos 20 metų realią gyvenimo istoriją aktorius pamatė filmuotoje medžiagoje, kai atsitiktinai nusipirko senovinį vaizdo projektorių ir daug juostelių su užfiksuotais kadrais. Aktorius tarsi draugas, pasikvietęs į svečius kelis draugus žiūrovus, pradeda pasakoti dokumentinę istoriją, žaidžia vaizdais, spalvomis, analizuoja įvykius, žmones ir panašiai. Mane nustebino žmogiškas jautrumas, nuoširdi empatija svetimam žmogui, gyvenančiam kitoje šalyje. Toks spektaklis galėtų būti rodomas kad ir, pavyzdžiui, muziejuje kaip edukacinis projektas.

P.B.: Lenkų spektaklyje „Margaretė“ nedidelėje kamerinėje patalpoje ant grindų sėdi Janekas Turkowski ir pasakoja kaip jis įsigijo kažkieno mėgėjiška kamera padrikai nufilmuotus kadrus, net ne siužetus, o kadrus, ir čia pat bando juose šmėžuojančios moters likimą. Kaip archyvaro darbas įdomus, gal net pažintinai prasmingas, bet teatro kūriniui iki šiol būdavo to per maža.

J.G.: Manyčiau, kad kiekvieno festivalio tikslas ir yra pristatyti kuo įvairesnį teatrą, parodyti vyraujančią tradicinių ir netradicinių žanrų įvairovę, teatrinius eksperimentus, kad žiūrovai susidarytų įspūdį apie šiuolaikinio teatro naujausius ieškojimus ir pagrindines tendencijas. Koks įspūdis išliko pažiūrėjus belgų šokio spektaklį „Kirina“ (rež. S.A.Coulibaly)?

R.K.: Nesu didelis šiuolaikinio šokio žinovas ir mano santykis su šiuo žanru gana komplikuotas. Galbūt ir dėl to šis spektaklis manęs niekur „nepavėžėjo“. Žavu, kad spektaklyje dalyvavo būrelis klaipėdiečių, ir tai, manau, buvo geras performansas patiems dalyviams.

J.G.: Bet pokalbio pradžioje minėjai, kad iš festivalio laukei šventės, džiugios ir pakilios nuotaikos bei atmosferos. Ar šis šokio spektaklis nebuvo ryškiausias šventės pavyzdys?

R.K.: Man visada spektaklyje labai svarbus muzikinis aspektas. Net keista, tačiau šiame pasijutau atsidūręs laike prieš 20 metų. Neįdomu buvo klausytis, neįdomu girdėti, o ta kūno pasikratymo stilistika, matyt, atstovavo specifinei šokio kultūrai, kurios aš nepriėmiau. Dominavo praeinantys žmonės, laukiau, kol jie praeis, tačiau nesupratau, kur jie eina ir kodėl.

Atsvara destrukcijai

S.S.: Spektaklio ten beveik ir nebuvo, greičiau gerų gatvės šokėjų pasirodymai. Šoko jie iš tiesų ugningai. Tai juodaodžių, atplaukusių gyventi į Europą, istorija, jų papročių, muzikos, tradicijų integracija. Spektaklyje matėme, kaip kitos rasės žmonės atplaukė į Belgiją, vyksta iniciacija, o tikrosios tapatybės arba „vidinio aš“ nužudymo apeiga pasibaigia baltos kaukės uždėjimu, po to vyksta skausmingas integracijos procesas. Tačiau pabaiga atrodė per ilga, kai iki pusės išsirengęs juodaodis kūno plastika kviečia sugrįžti atgal į gamtą, į pirmykštį būvį. Ir toks jo kvietimas nepanašus į D.H.Toro „Voldeną, arba Gyvenimą miške“. Nyksta senoji Europa. Ir aš jaučiausi įsprausta į kampą to gaivališko siautulio. Smagu, kad šiame spektaklyje dalyvavo vietiniai žmonės, kurie atspindėjo Senosios Europos veidą.

J.G.: Asmeniškai man tas jų gaivalas, iš aktorių sklindanti energija ir netramdomas temperamentas buvo labai paveikus ir žavus. Mes jau tarsi nebemokame džiaugtis, mene ypač jaučiamos desperatiškos nusivylimo, nuovargio, depresijos, kitaip tariant, apokaliptinės nuotaikos. O šiame spektaklyje šokiai, muzika, dainos, spalvos, judesys - kaip atsvara vyraujančiam vakarietiškam tamsumui, išsekimui ir destrukcijai. Įspūdingai atrodė iš ryškiai raudonų drabužių-atraižų sudėliotas ritualinis ratas, apie kurį ritmiškai judėjo bendruomenės nariai. O baltosios merginos apmėtymas tais raudonais skudurais, šiuolaikinės civilizacijos atributais priminė biblinį apmėtymą akmenimis ir tai buvo vienas ryškiausių ir vizualiai teatrališkiausių sceninio konflikto sprendimo pavyzdžių. Man šis spektaklis padarė stiprų įspūdį.

R.K.: Šis epizodas reginį priartino prie teatro meno žanro. Žaviai atrodė raudonų audeklų skrydis, kaip atmetimo, smerkimo, atsisakymo įrankis. O ratą galima visaip interpretuoti - galbūt šie žmonės vėl šoka aplink laužą ir tiki būsima sėkme.

J.G.: Mano galva, tie raudoni drabužiai buvo aiškūs civilizacijos ženklai, varžantys prigimtinę žmogaus laisvę ir laimę. O ratas simbolizavo koridą, kurioje vyksta žmogiškos dramos. Daug epizodų ir pagrindinis konfliktas nebuvo išvystyti iki galo, tačiau ta džiaugsminga atmosfera, kūrybos laisvė paliko gerą įspūdį ir teatriniu ir emociniu požiūriu. Palyginti su graikų griuvėsiais, ant kurių valso ritmu sukosi trys pavargusios poros, tai buvo vis dėlto kūrimas / teigimas o ne griovimas / neigimas, kaip įprasta matyti šiuolaikiniame postdraminiame teatre ir mene apskritai. Viena vertus, spektaklyje atradau vilties ir šviesos, kita vertus, suvokiau skausmingą tiesą, jog europietiška kultūra tiek išseko ir nukraujavo, kad jau pasiekė nevilties ir destrukcijos dugną. Nejaukus įspūdis susidarė nuo minties, kad tiek amžių puoselėtą Europos kultūrą užgožia svetimos kultūros, kaip tie invaziniai iš svetur atvežti augalai. Nors jie gražūs, tačiau pamažu agresyviai užgrobia vietinių kultūrų erdvę. Tų, kurios nebepajėgios pasipriešinti.

Kad teatras įkvėptų

E.Z.: Daugeliui - ugnis, o man „Pelenuose“ kaitros buvo daugiau. Tik mano problemos, susijusios su „Kirina“, dar buvo ir kontekstinės. Per beveik vienerius metus teko laimė pamatyti du legendinio Alaino Platelio - irgi belgų režisieriaus ir choreografo, irgi šokio teatro atstovo, irgi kuriančio su kosmopolitiška komanda, irgi paliečiančio skirtingų kultūrų temas - spektaklius. Kartelė sykiu yra ir rykštė. Tiek publikai, tiek kitiems kūrėjams. A.Platelis sukūrė savą alfabetą, iš kurio išaugo unikali šokio kalba, meistriškai papildoma muzika - klasika, Afrika, šiuolaikiniais, džiazo sąskambiais. „Kirinoje“ nieko savito, originalaus - nei kūno kaip ženklo, nei garsiniu požiūriu - nepamačiau.

S.S.: Apokaliptinės nuotaikos buvo ryškios visuose trijuose „TheATRIUM“ festivaliuose. Ypač pasigedome estų teatro „No99“, kuris nutraukė savo veiklą. Tokio konceptualaus ir apibendrinančio spektaklio, koks buvo estų teatro „Purvas“ ar „Revoliucija“, mes šiemet, deja, festivalyje neturėjome.

J.G.: Pritarčiau Sondrai, kad jaunas „TheATRIUM“ tikrai jau turėjo labai aukštų meninių viršukalnių, į ką galima būtų lygiuotis ir ko siekti. Gaila, kad trečiajame festivalyje tokio lygio spektaklių nebuvo.

S.S.: Bet pamatėme labai įvairų europinį teatrą. Pavyzdžiui, itin išsiskyrė žiūrovų nuomonės po čekų spektaklio „Antiwords“ (rež. P.Bohačius) pagal Vaclavo Havelo pjesę.

R.K.: Mačiau penkis festivalio spektaklius, tačiau emociškai kreivė ėjo vis žemyn. Laukiau to kulminacinio taško, kuris vainikuos visą renginį, o tas mano teatrinis pavėžėjimas turės prasmę ir mane įkvėps, nes noriu, kad teatras įkvėptų gyventi, dirbti, mąstyti. O šis spektaklis mane labai nuliūdino, ypač viso spektaklio leitmotyvu tapusi frazė - viskas yra šūdas. Ši frazė taip įstrigo, kad iki šiol negaliu atsitokėti. Man buvo baisu, nemalonu, negera... Neplojau, prieštaravau, neįžvelgiau jokios meninės vertės. Bet suprantu, kad dalis žiūrovų pamatė šiame spektaklyje kažką vertingo.

J.G.: Priėmiau jį kaip tam tikrą performansą, kai žiūrovų akivaizdoje patikrinamos žmogaus kūno fiziologinės galimybės ir ribos. Juk išgerti per valandą beveik dėžę alaus pareikalauja iš aktorių didelės fizinės ištvermės ir valios. Žiūrovai iš anksto turėjo būti paruošti ir įvesti į platesnį politinį, socialinį, kultūrinį lauką, nes vien paskaityti anotaciją programėlėje, akivaizdu, neužteko. Įsivaizduoju, kad visai kitaip šį spektaklį žiūri patys čekai, kuriems kiekviena V.Havelo ištarta frazė yra žinoma ir savaime suprantama. Man to konteksto arba aukštesnio idėjinio lygmens pritrūko, todėl teliko brutalus, neestetiškas alaus maukimo aktas. Tačiau formos požiūriu spektaklis buvo įdomus, nes pirmą kartą mačiau grynai fiziologinio, fizinio teatro vaidinimą su daug ekstremalių iššūkių. Veikė išraiškingos kaukės-galvos, o aktorių tiksli rankų ir kūno plastika buvo labai techniška. Kilo noras daugiau pasidomėti V.Havelo biografija ir kūryba.

Nepataikė į bokalą

S.S.: Mano nuomonė skirtinga nei daugelio. Pastebėjau, kad spektaklis sukėlė stiprų žmonių fiziologinį pasipriešinimą, kitus net supykino. Aš žiūrėjau iš čekų pozicijos, jie žaidė su labai stipria nacionaline verte. Čekiškas alus jiems yra kaip lietuviams krepšinis ar lenkams bažnyčia. Ėjau į spektaklį žiūrėti čekų politiko intelektualo V.Havelo pjesės, suprasti, ką jis norėjo pasakyti. Absurdo tekstą perskaičiau kaip sovietmečio retoriką, tam tikrus to laikmečio kalbos kodus, kai žmogus pakviečiamas pas saugumietį ir paprašomas papasakoti, kas vyksta jo kaimyno ar bendradarbio aplinkoje. Tai sovietinio šnipinėjimo mechanizmas. Kai merginos nusiima kaukes, jos ir toliau geria tą patį alų, tik vietoj šnipinėjimo istorijos matau lyčių skirtumų nykimo ir nuobodulio istoriją, būdingą šiuolaikiniam pasauliui.

P.B.: Lenda įkyri mintis, kad atkakliai griaunami teatro kaip meno šakos epochomis suformuoti kūrybiniai principai. Prie tos minties dar labiau verčia grįžti matytas čekų spektaklis „Antiwords“. Režisierius P.Bohačius paėmė „dvi moteris, tikro čekiško alaus dėžę, dideles kaukes, absurdo humorą“ ir beveik valandą lėbavo, šlapinosi, kalbėjo pilnai salei žmonių niekus apie užpakalį ir šūdą. Kažkada Balys Lukošius pyktelėjęs yra pasakęs: „Ko iš jų norėti, jei jų nacionalinis herojus yra šungaudis.“ Aš taip nemanau, bet kai dabar vietoje moteriškos ir vyriškos giminės beveik reikalaujama sakyti ano, tai ir šitas viešas meninio bendravimo įšūdinimas atrodo labai pretenzingai.

E.Z.: Panašių promilių performansų liudininke tampu pub´uose savaitgalių vakarais, besikeičiančiais į naktis ir virstančiais paryčiais. Tiesa, vis rečiau. Tose gūžtose baras transformuojasi į patiltę ar siaurą senamiesčio skersgatvį, kalbos - spalvingesnės, nusivylimas - gilesnis, šokiai - įmantresni, ironija - skalsesnė, o ir kūno pajėgumų ribos perbraižomos gerokai platesne trajektorija, nei žiūrovams buvo parodyta spektaklyje „Antiwords“. Gyvenimas šiuosyk įdomesnis už teatrą. Ar tai, ką scenoje darė dvi čekės, šokiruoja? Manęs ne. Nežinau, kokie aktai besukrėstų. Nebent tokie, už kuriuos taikoma baudžiamoji atsakomybė. Bet tai jau ne teatras, o kriminalai. Ar tai, ką scenoje darė dvi čekės, liudija destruktyvias teatro tendencijas? Irgi ne. Lygiai taip pat, kaip nuolaužos graikų scenoje nereiškia, kad Europa mirė. „Antiwords“ savo čekiškojo nepataikė į bokalą. Liko tuščia stiklinė forma. Anksčiau skyrėme grūdus nuo pelų, dabar turime persikvalifikuoti - išmokti į skirtingas krūveles sudėti tai, kas išties vertinga, inovatyvu, ir tai, kas tik išpūsta bei manieringa.

Lengvi, aiškūs

J.G.: Tačiau, pavyzdžiui, pirmą kartą festivalyje dalyvaujančios Pietų Korėjos trupės spektaklis „Anuomet“ (rež. Si-Joong Yoon) buvo visai kitokios stilistikos, nuotaikingas ir žaismingas.

S.S.: Žiniasklaidoje ir iš organizatorių pristatymo supratau, kad tai turėjo būti programos „vinis“, tačiau šiame spektaklyje neradau nei dramos, nei psichologijos. Jie bando ironizuoti. Saviironija yra intelektualumo požymis, bet europiečiai yra tiek pažengę ironizuodami ir rodydami save iš blogosios pusės, kad korėjietis negali to parodyti geriau už mus.

R.K.: Aš taip pat laukiau šio spektaklio, nes iš pristatymo supratau, kad pamatysime kažką ypač savito ir nacionalinio. To nebuvo. Man šis spektaklis mokyklinio lygio.

J.G.: Man jame žaviausi dalykai buvo aktorių ansambliškumas, susiklausymas ir iš to išplaukiantis sinchroniškas veiksmo „čia ir dabar“ įgarsinimas. Taip pat išradingas ir techniškas žaidimas su įvairiais daiktais, objektais ir šešėliais, pavyzdžiui, su prožektoriais ir šviestuvais (mašinos, meilės scenų epizodai ir kt.). Tačiau viskas taip ir liko labai buitinio realistinio lygmens ir nepakilo į aukštesnį apibendrinimo lygmenį. Studijiniu principu sukurtas spektaklis net kiek priminė greitai besikeičiančius detektyvinio komikso paveikslėlius - teatrališkus, spalvingus, žaismingus, bet ne daugiau.

E.Z.: Bet ar visada būna tas „daugiau“ ir tas „aukštesnis lygmuo“? Gal pastarasis šiuo atveju net nebuvo planuotas. Mes taip įpratę ieškoti simbolių, metaforų, atrakinti bent kelis dugnus, kad kartais, rodos, pamirštame atsipalaiduoti, galų gale priimti spektaklį tokį, koks jis yra. Ypač tada, kai jo esmė veikiausiai ir yra ne turinio gyliai, o forma. Nors forma spektaklyje „Anuomet“, įtariu, tikrai ne nauja. Turime gana dinamišką ir žaidybišką detektyvą, turime nebyliojo kino ir komikso derinuką, matome, kaip scenos šonuose gimsta kitų aktorių balsai ar kaip įgarsinami jų veiksmai. Trupė - pozityvi. Tai buvo labai juntama, kai, pasibaigus spektakliui, aktoriai išėjo nusilenkti - mojuoja, šypsosi. Mūsiškiai pabaigoje dažniausiai dėkoja sustingusiais ar skausmo perkreiptais veidais. Ir tai ne priekaištas ar pašaipa. Veikiau įrodymas, kad mūsų geografinėje plokštumoje sutankėjusi kančia. Rūpintojėlių kraštas. Korėjiečiai, nors ir nenustebino itin aukštu teatriniu meistriškumu ar scenos inovacijomis, bet buvo lengvi, aiškūs. Beje, to pasiilgto lengvumo, ten, kur tiek daug mirties, būta ir lietuviškoje teatro vitrinoje parodytame nuostabiame Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklyje „Durys“ (dramaturg., rež., scenogr. Jo Stromgrenas)

Peršasi palyginimai

S.S.: Dar norėčiau pasidžiaugti organizatorių sumanymu prieš festivalį rengti susitikimus su kaimynais - G.Grajausku, Agnija Šeiko, Valentinu Masalskiu. Ir taip pat labai gerą įspūdį šiemet paliko kūrybinės dirbtuvės „Meistriškumo klasė“, kurias antrus metus iš eilės vedė „Chorea“ teatro įkūrėjas ir režisierius Tomaszas Rodowiczius. Kūrybinė grupė išeities tašku pasirinko graikų vazą, ant kurios nupieštos šokančios, dainuojančios mūzos. Tas pirminis vaizdinys buvo pakartotas erdvėje. Taip pat dalyvius improvizacijai inspiravo graikų muzika, apeiginės giesmės, giedotos Delfų šventykloje. Aktoriams scenoje reikėjo ne save eksponuoti, o bandyti atskleisti šalia esančius žmones, savo partnerius. Svarbus žmogiškasis vektorius - TU. Per penkias dienas sujungti senosios Graikijos apeigą su savo asmeniniu suvokimu ir savęs integracija kitame - tai be galo įdomus procesas tiek aktoriams, tiek mums, žiūrovams, atėjusiems pamatyti dirbtuvių rezultatą.

J.G.: Teko girdėti, kad kūrybinė laboratorija iš aktorių pareikalavo daug fizinių jėgų, ištvermės, buvo sunku repetuoti, tačiau tai pasitvirtino - gražus rezultatas. Ir dar kilo spontaniška mintis, kad jie sąmoningai paėmė graikų motyvus, muziką, ritmą, nes festivalio pavadinimas „TheATRIUM“ yra graikiškos kilmės ir apskritai europinis teatras kilo būtent iš Graikijos.

R.K.: Puiki idėja, kuri galėtų ir ateityje išlikti kaip tam tikra edukacija. O gal čia ir buvo viso festivalio esmė ir „vinis“. Ačiū Dievui, ne viskas „šūdo verta“.

P.B.: Bet vis dėlto norom nenorom skverbiasi mintis, kad lietuviškojo teatro dalis festivalyje atrodė turiningesnė nei užsienio programa. Tiksliau, lietuvių režisieriai - ir E.Nekrošius, ir J.Vaitkus, ir O.Koršunovas, ir kiti - teatrui kelia aukštesnius socialinius ir moralinius uždavinius. Kita vertus, tuo tokie teatro festivaliai, kūrybiniai mainai ir reikšmingi mums. Pasirodo, lietuvių teatro režisūrinė mintis prilygo, o gal kai kur ir pirmavo europinio teatro kontekste jau prieš kelis dešimtmečius.

Dėkojame diskusijos dalyviams ir laukiame festivalio „TheATRIUM“ kitais metais.

Parengė Jūratė Grigaitienė

DURYS, 2019 liepa, Nr. 7(67)

Komentarai