Vasaros veranda: atgarsio

Rūta Oginskaitė 2019 07 18 menufaktura.lt
Vasaros veranda. Rūtos Oginskaitės nuotrauka
Vasaros veranda. Rūtos Oginskaitės nuotrauka

aA

Su kompanija sėdim ir vardijam, kas ir kaip sakoma, kai nėra ką sakyti menininkui po koncerto, spektaklio, skaitymo... Na, ką ten sakom? „Ačiū už...“, „Buvo smagu...“, „Taip ir toliau!“, „O kodėl ne?!“... Ir kiti abstrakčiųjų atgarsių variantai. Vystome temą todėl, kad užsiminiau, jog esu mačiusi televizijos režisierės Monikos Juozapavičiūtės filmą „Improvizacija. Tema: Petras Geniušas“ (2004), ir kaip tik viename epizode Geniušas pasakoja, kad paprastai po koncerto užeina į užkulisius pasveikinti kolegos, o kai neturi ką sakyti, taria garantuotą „Kaip tu grojai!“, o Juozas Statkevičius atseit turįs kietesnį šūkį: „Labai, labai!“. Turinys gal priklauso nuo intonacijos? Juk ir „ačiū už spektaklį“ ištariama taip, kad panašiau į nesakysiu ką. Net plojimai, sakyčiau, yra tų formulių atmaina. Ovacijos stovint (ne iš mandagumo, ne iš mados), ilgi plojimai, begarsiai aplodismentai.

Žiūrovų fojė nuo koridoriaus, kuriuo vaikšto aktoriai, skiria durys. Ne šiaip sau durys, kurias lyg niekur nieko atidarai. Jų negalima liesti. Tai riba. Teoriškai. O praktiškai kartais atsiduri anapus, ir pats ryškiausias jausmas – neturiu čia būti, manęs čia nėra. Ir apima nebylystė, iš kurios išsivaduoti gali nebent su mandagiomis formulėmis. Nes apkerėtas žmogus praranda amą.

Nesiveržiu į užkulisius, vengiu jų net kai iš tikrųjų labai labai. Lieku su spektakliu ir spektaklyje, su personažais, ne su aktoriais. Net nenoriu suprasti, kad iš tikrųjų tai suvaidinta, o su persirengusiu aktoriumi, visai nepanašiu į tą, kurį jis vaidino, dar galima ir pasikalbėti, ir galbūt ypač apie tai, ką jis vaidino. Galbūt vaidino geriausiai pasaulyje ir suteikė tikrą laimę. Kaip tik tada ir norisi patylėti, ir pabūti su ta laime dviese.

...

Aktorius Henrikas Kurauskas, režisierių ir žiūrovų mėgtas, jaunystėje vaidino Janonį, Faustą, Hamletą, vėliau – Kreontą, Mindaugą, Mažvydą. Sako, tais laikais, kai jau vaidino Kreontą, ėjo jis kartą centrine gatve, o prie jo pripuolusi moteris ėmė šūkčioti, kaip ji jį dievinusi, kai jis vaidinęs Janonį ar Hamletą. Kurauskas ramiai: „Tada reikėjo sakyti“.

...

O štai dramatiškiau – apie romaną „Dziedas“ ir jo autorių Romą Treinį, jau amžinąjį atilsį. Jis ne rašytojas, o teatro žmogus, šviesų dailininkas, dirbęs su Eimuntu Nekrošiumi, Rimu Tuminu. Apsigyveno Dzūkijos kaime ir rašė. Baigęs romaną, siuntinėjo rankraštį savo meniškiems draugams, net leidyklai. Ne vienerius metus laukė atgarsio. Ar nors kas peržiūrėjo tuos kelis šimtus Romkio puslapių? Galų gale reikėjo pažįstamo dailininko rekomendacijos, kad leidykla perskaitytų, kas jai atsiųsta. Autorius dar spėjo sužinoti, kad išleis. Nebedalyvavo pristatyme, nebesužinojo, kad tiražą reikėjo kartoti ir kad po metų romanas premijuotas, o leidykla jau ėmė dalintis „Dziedo“ tęsiniu, kurį Romkis spėjo parašyti, besiuntinėdamas pirmą dalį su klausimu „kaip?“.

...

O kas ten nutiko su tuo žmogum, Česlovu ar Czeslawu iš Šalčininkų, kuris atvyko pažiūrėti dokumentinio spektaklio „Nežinoma žemė. Šalčia“ ir rado ten vaidinamą save? Po spektaklio jis dingo, išnyko. Nes kaip jam reaguoti? Ką gali žinoti, kaip jis jautėsi. Kai jį surado ir pagyrė, kad spektaklis įdomus, kad aktorius jį vaidina šauniai, žmogus atsigavo, atsitiesė. Atgarsio jėga.

...

Jei linksmiau – žiūrėjome kartą spektaklį drauge su aktore, kuri dirba tame teatre. Ji, kaip žmogus savo namuose, pasikabino paltą grimo kambaryje. Spektaklis buvo apie nieką. Aktoriai vaidino normaliai, bet to nieko nepramušė. Situacijos, tekstai. Atleisk, sakau savo draugei, bet aš einu lauk. Ji irgi eitų, bet paltas! Po spektaklio jai vis tiek teko susidurti su vaidinusiais. Ir tarė ji jiems: „Tai atpylėt vaidinimą“. Tai jau taip. Jie gi supranta, ką vaidina. Pasiguodė vieni kitiems. Gal atgarsio vaidmuo ir toks.

...

Tų istorijų... Kiekvienas turi apsčiai. Paprasčiausiai paskambini žmogui, kalbėjusiam gyvame eteryje ir sakai: buvo įdomu. Tik tiek. Ir vos ne gyvybę išgelbėji, nes žmogus, pasirodo, jautėsi idiotas, kam iš viso sutiko, ir kad nieko per tą laidą nepasakė, kalbėjo pro šalį... Nurimk, klausytis buvo smagu.

Tai ekstremalūs atvejai – kai žmonės ką tik iš proceso, kai jie dar kosmose. Iš tiesų gi atgarsiai apie darbą yra gyvybiškai būtini. Tie kasdieniai, darbiniai, kurių potekstė – man rūpi, ką tu veiki. To galima išmokti? Bet ne formulių, ne šūkčiojimo. Ar jie yra mūsų kultūros dalis? Ar vis dėlto tai prilygsta išmaldai ir perkūnui iš giedro dangaus?

Neminėsiu pavardžių, bet Nepriklausomybės aušroje lietuvių aktorė, pakviesta vaidmeniui Anglijoje, grįžo apstulbusi, kad per repeticijas jos niekas nežemino. Pasirodo, galima sukurti spektaklį ir be šūkavimų. Ar ji staiga tapo tokia talentinga? Labai sena istorija. Dabar niekas taip nebedirba?

Neminėsiu mokymo įstaigų pavadinimų, bet kas ten darosi, kad studentai vis tampa (tapdavo?) psichiatrų pacientais? Kokius dėstytojų atgarsius jie girdi (girdėdavo?) savo beprasikalančiai kūrybai? Ir viskas vardan tos?

Kai dirbu su kino istorija, skaitau ano šimtmečio Meno tarybų posėdžių protokolus. Cenzūra? Labiau – suinteresuotų žmonių rūpestis būsimu kūriniu. Būta ir priežiūros, bet daugiausia – detalaus nagrinėjimo. Autorius išgirsdavo pirmąsias nuomones iš savo kolegų profesionalų. Ir dirbdavo toliau. Pasitaikydavo patarimų, prilygstančių reikalavimams, ir jiems privalu buvo paklusti, bet iš esmės autorius, prieš išleisdamas kūrinį viešumon, pamatydavo jį kitų akimis. Jis suvokdavo, kas jo kūrinyje veikia, kas ne.

Velniop cenzūrą, velniop patarimus, po kuriais slypi reikalavimai. Bet kai šiandien teatre pasijuntu matanti pernelyg nebrandų kūrinį, nori nenori kyla klausimas, ar kas nors būna jį matęs ir komentavęs iki pirmo viešo parodymo. Ar tik publikos žiūrėjimas-nežiūrėjimas turi pakišti autoriui kokią mintį ir lemti kūrinio buvimą-nebuvimą repertuare?

Kai atiduodu leidyklai knygos tekstą, trokštu apie jį girdėti, kas man pavyko, kas nelabai. Kažkas, pati žinau, kad ne, - o kaip išspręsti? Kalbėkimės. Noriu žinoti. Lygiai kaip Romkis – ar tai jau knyga? Negi turiu pasmerkti savo draugus kelių šimtų puslapių skaitymui ir aptarimui? Tyla.

Aš irgi kai kam draugė. Ir mano kompiuteryje atsiranda jų tekstai. Nes autoriams neramu. Nes pačių autorių savęs vertinimo amplitudė – nuo genialu ir unikalu iki visiškas šūdas. Tai kas tas atgarsis apie darbą? Išmalda, perkūnas, trūkstama kultūros dalis?

...

Patyriau, kad atgarsis kuriamas per dialogą. Jeigu šmaikštuoliui, užtikrintai metančiam savo tuščią „Labai, labai“, turėsi klausimą, kad ir „O kas labiausiai?“, galbūt prasidės improvizacija. Gal komplimentas yra pokalbio pradžia?

Štai sutinku gatvėje režisierę Mariją Kavtaradzę, filmo „Išgyventi vasarą“ autorę, ir šaukiu iš tolo: „Marija, tavo filmą mačiau du kartus!“ O ji iškart paklausė: „Kurį kartą buvo įdomiau?“. Lyg būtų pasimokiusi brito Busho Hartshorno seminare Giving and Receiving Feedback* - į komplimentą reagavo klausimu, bet ne tokiu į kuriuos atsakyčiau „taip“ arba „ne“, ir neprasidedančiu „kodėl“ – kad man nereikėtų teisintis. Tikrai, kurį kartą buvo įdomiau žiūrėti? Kai viską išgyveni pirmą kartą, ar kai jau žinai, kas bus ir pastebi vis naujas detales? Iki šiol yra apie ką galvoti.

Rašymas padėjo man suprasti, kad nuomonės neturi, kol jos nesukuri. Kalbi ir kuri, rašai ir kuri, kūriniu atsakai į kūrinį. Nuomonė nenukrenta iš dangaus kaip sakinių kratinys. Todėl nededu lygybės ženklo tarp nuomonės ir plepaus asmens žodžių srauto.

...

Ką dabar ištarčiau, vėl staiga susidūrusi su nuostabiu aktoriumi po sunkaus vaidinimo, trukusio keturias valandas? Jau pasakiau apsikabinusi „Mano mylimiausias aktorius“ ir sprukau. Bet pasakiau – dabar, ne po dvidešimties metų. Ką galėjau pasakyti: „Tu puikus, kaip visada. Gyvybingas ir sąmojingas net tragediją vaidindamas“. Nesugrąžinsi momento.

Kasdien juntu, kad sąmoningai teikiamas atgarsis yra tai, ko žvėriškai trūksta. Taip trūksta, kad galima steigti Atgarsio studiją ir dalinti juos pūdais, ežerais, fūromis.



*Brito režisieriaus ir teatro pedagogo Busho Hartshorno seminaras Giving and Receiving Feedback – apie tai, kaip „teikti ir gauti atgarsį“. Lietuvos šokio informacijos centro kvietimu Bushas Hartshornas vedė šį seminarą „Naujojo Baltijos šokio“ festivalio metu 2017 ir 2019 m.

Komentarai