Roberto Wilsono avangardas ir įpročiai

Aušra Kaminskaitė 2019 04 19 Nemunas, 2019 Nr. 3
Amerikiečių režisierius Robertas Wilsonas. Martyno Aleksos nuotrauka
Amerikiečių režisierius Robertas Wilsonas. Martyno Aleksos nuotrauka

aA

Šiuo metu Robertui Wilsonui 77-eri, tačiau jo dienotvarkė prieštarauja biologiniams skaičiams: amerikiečių režisierius neketina keisti įpročių ir dirbti trumpiau nei 20 valandų per parą, vykdyti mažiau nei 5 projektus vienu metu ar nustoti visur vėluoti. Studijavęs teisę, vėliau baigęs architektūrą Wilsonas pasuko į scenos menus, kuriuose nuo pat pradžių ypatingą reikšmę skyrė ne žmonių, bet šviesų vaidmenims - didelė dalis jo režisūrinių reikalavimų skirti sąlygoms šviesų žaismui kurti. Jis dažnai vadinamas laiko ir erdvės architektu: skulptūriškas atlikėjų judėjimas, baltos šviesos ruožas mėlynoje erdvėje, minimalizmo ir absurdo dermė lėmė, kad Wilsono braižas atpažįstamas vos per kelias bet kurio spektaklio sekundes. Įdomiausia, kad ryškiausiu teatro avangardo kūrėju laikyto režisieriaus raiška šiandien pripažįstama ir garbinama visame pasaulyje, žmonės tūkstančiais veržiasi pamatyti jo darbų. Atrodo, jie tai daro ne tikėdamiesi išvysti kažką naujo, netikėto ar atrasti neregėtą visuomenės kritikos kampą, bet greičiau žinodami, jog spektaklis bus kokybiškas, laiko patikrintos stilistikos ir pasižymės akiai malonia estetika.

Panašios priežastys galėtų masinti ir Lietuvos ar jos svečių publiką užtvindyti naujausios Wilsono premjeros salę Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT). Šio režisieriaus pastatyta Giacomo Puccini´o opera „Turandot“ - LNOBT ir dar trijų užsienio teatrų koprodukcijos rezultatas, Madride pristatytas praėjusių metų lapkritį, o Vilniuje - pirmosiomis šio mėnesio dienomis. Spektaklis patvirtino pirmiau minėtą teoriją: „Turandot“ yra aukščiausios kokybės darbas, kuriame pinasi žiauri drama ir komedija, melsvõs ir baltõs šviesų derinius keičia raudonas ir juodas Turandot pasaulis, sulėtintas veiksmas juntamas kaip itin intensyvus, o vizualiai estetiški aktorių judesiai ne užgožia, bet sėkmingai keičia vaidybą išryškindami patį svarbiausią elementą operoje - muziką. „Turandot“ šiandien atrodo įdomiausias ir efektingiausias operos pastatymas LNOBT, į kurį nebaisu kviesti net ir šio žanro pakęsti negalinčius žmones - Wilsono kuriamos įtampos užgožia kitas, patirčių diktuojamas.

„Turandot“ spaudos konferencijos pradžioje režisierius patikino, kad kūryboje jo nedomina dvi temos - politika ir religija. Tačiau sekant jo kelią teatre ir bendražygių pasisakymus galima pastebėti, kad religinių aspektų vis dėlto būta. Vienas jų - religiniai siužetai ir ritualinė raiška. Pirmasis režisieriaus darbas LNOBT buvo Biblijos istorija paremta „Pasija pagal Joną“ (2007). 2015-aisiais jis pastatė „Pasiją pagal Adomą“ - turbūt taip išverstume Taline parodytos operos „Adam´s Passion“ pagal Arvo Pärto muziką pavadinimą. 2017-aisiais pasirodė opera „LUTHER dancing with the gods“, tarp kitų tekstų paremta ir Biblijos istorijomis bei Martino Lutherio tekstais. Šie spektakliai sceną išvydo XXI a., o pirmieji režisieriaus darbai, ypač sukurti jo įsteigtoje trupėje „Byrd Hoffman School of Byrds“, pasak kritiko Johno Rockwello, buvo labai arti religinio kulto. Pats Wilsonas religijos motyvus kūryboje greičiausiai paneigtų: daugybė su tikėjimais susijusių papročių taip įsišakniję visuomenėje, kad juos derėtų vadinti socialiniais, bet ne religiniais įpročiais. O šventosiose knygose aprašytas istorijas galima teisinti universaliais mitais, be kurių žmonija nesugebėtų išlikti.

Religija taip pat atsispindi Wilsono asmenybėje. Su režisieriumi dirbti svajoja ir (arba) dirba įvairiausi žmonės: aukštojo meno kūrėjai ir šalininkai, populiariosios kultūros žvaigždės, pradedantys menininkai, neprofesionalūs kūrėjai, vaikai, turintys negalias, - sąrašą galima tęsti. Beveik kiekvienas Wilsono kolega greta susižavėjimo jo spektakliais būtinai pamini ir nepaprastai sunkias darbo sąlygas, kurias turi pakelti režisieriaus idėjoms išsipildyti padedanti komanda. Tačiau daugybei tai neatrodo kliūtis, nes viską atsveria Wilsono kūrinių sėkmė bei jo pozicija - režisierius nė sekundės nesuabejoja tuo, ką daro. Meno pasaulyje tai nepaprastai svarbu: ten, kur viešpatauja amžina abejonė, kur troškimas būti suprastam eina lygiagrečiai su rizika būti pasmerktam ir vis dar egzistuoja menininko kaip visuomenės varguolio įvaizdis, nuostabu patekti į rankas žmogui, kuris visiškai pasitikėdamas savimi konkrečiai įvardija, ką turì daryti, - tai leidžia koncentruotis į kūrybą nekvestionuojant jos reikšmės ir prasmės. Greta to, anot Wilsono kolegų, režisierius pasižymi „mesijo aura“, kurią, turėdamas tamsesnių tikslų nei menas, galėtų lengvai panaudoti, pritraukdamas žmones į savo sektą ar kultą. Vienas geriausių tokią galią įrodančių pavyzdžių - 1972-aisiais Irane, Širazo meno festivalyje, statyto darbo „KA MOUNTAIN AND GUARDenia TERRACE“ kūrybos procesas, kai apie 30 atlikėjų ruošėsi 7 parų trukmės po atviru dangumi vyksiančiam renginiui, turėjusiam atvesti žiūrovus į sapnišką transą, ir galiausiai 28 iš jų atsidūrė ligoninėje dėl dehidratacijos. Šiandien projekte dalyvavę menininkai teigia, kad tokia patirtis turi įvairių pusių. Visgi sąmoningu žmonių kankinimu tokios darbo formos nepavadinčiau, nes tuomet ligoninėje atsidūrė ir Wilsonas, o nubudęs ir suvokęs esąs lovoje pats išsitraukė lašelinės adatas ir grįžo prie projekto. Kitaip tariant - tai menininkas, iš savęs reikalaujantis daugiau nei iš kitų.

7 parų trukmės spektaklis po atviru dangumi, kuriame aktoriai turi laisvę improvizuoti abstrakčiuose režisieriaus nubrėžtuose rėmuose, skamba kaip idėjinė priešingybė šiandieniniam Wilsono pomėgiui (ar polinkiui) statyti operas - geriausiai finansuojamą scenos meno žanrą, taikant seniai paties atrastus besikartojančius šviesų principus ir skulptūrišką artistų raišką. Pats režisierius kalba kitaip. Pasiteiravus apie ateities planus jis teigia: „Kartais menininkai savęs klausia, ką daryti toliau, kad tai būtų teisinga? Tačiau aš galvoju, o kas galėtų būti neteisinga? Ko aš neturėčiau daryti? Ir tuomet tai padarau.“ Operos kontekste jo sprendimai vis dar inovatyvūs, tačiau stebint paties Wilsono kūrybą, jo priemones statant klasikines operas kartais galima palaikyti kanonais. Šie darbai nebekelia tokio įspūdžio, kokio siekia avangardas. Pirmoji išties avangardinė (netgi revoliucinga) jo statyta opera - žymioji Philipo Glasso „Einstein on the Beach“, pirmą kartą sceną išvydusi 1976-aisiais ir atnaujinta tris kartus: 1984, 1992 ir 2012 m. Tai spektaklis, laužęs klasikinės operos taisykles. Režisieriaus įkurtame „Watermill“ centre viešėjusi lietuvė aktorė Gintarė Minelgaitė aiškina, kad čia Wilsonas „vietoj tradicinės orkestruotės <...> pasirenka sintezatorius, medinius pučiamuosius instrumentus ir balsus. Opera neturi naratyvinės linijos; spektaklis paremtas pasikartojančiais paveikslais, supintais su abstrakčiomis šokio kompozicijomis. <...> žiūrovas gali kada panorėjęs iš spektaklio išeiti ir vėl į jį grįžti.“ Žinoma, nesant naratyvo, dalį praleidęs stebėtojas nesijaus iškritęs iš konteksto. Pats Wilsonas pasakoja, kaip vieno rodymo metu priešais sėdintis jo nepažinojęs rašytojas Arthuras Milleris atsisuko ir paklausė: „Kaip spektaklis?“ Wilsonas taip pat atsakė klausimu: „Nežinau, o kaip jums?“ - „Aš nieko nesuprantu“, - pakomentavo Milleris ir Wilsonas jam pritarė: „Aš taip pat.“ Apie ką yra šis kūrinys? Režisierius pats negali pasakyti. Jis beveik niekuomet neaiškina savo darbų tematikos, problematikos ir metaforų tikindamas, kad tai filosofų ir publikos darbas; be to, anot menininko, geras kritikas tikrai pasakys, apie ką jo kūriniai. „Jei suprantu, kodėl visa tai darom, nėra prasmės dirbti - kurti prasminga tik bandant išsiaiškinti, kas tai yra“, - įsitikinęs Wilsonas. Štai toks kūrėjo paradoksas - būti visiškai užtikrintam, kad tai, ką darai, yra teisinga, ir drauge teigti, kad kurti įmanoma tik kažko nežinant.

Šiandien, Roberto Wilsono pavardei ir estetikai beveik tapus prekės ženklu, nėra netikėta kvestionuoti jo avangardo kūrėjo statusą. Ar kūryba, sulaukusi masinio pasisekimo ir komerciškai sėkmingų produkcijų, vis dar laikytina avangardine? Prisiminus Wilsono principus kurti tik kažko nežinant ir tik taip, kaip neturėtum, akivaizdu, kad režisieriaus mąstymas iš principo avangardinis. Todėl jis pats greičiausiai nevargina savęs pastangomis įsivardyti kūrybos stilių, srovę ar netgi profesiją (šiame tekste jis vadinamas režisieriumi, tačiau iš tiesų Wilsonas yra menininkas plačiausia prasme: architektas, tapytojas, skulptorius, baldų dizaineris etc.). Tikėtina, šis neapibrėžtumas leidžia jam išvengti žmonių bei reiškinių skirstymo pagal statusus ir stereotipus. Tad galima pereiti prie kitos temos - Wilsono bendradarbių, tarp kurių yra buvę ir poppasaulio žvaigždžių, ir karališkų šeimų atstovų, ir autistų vaikų.

Vienas įdomiausių Wilsono bendradarbiavimo su garsenybėmis (nors dalyvavo ne tik jos) projektų - videoportretai, kuriuose įvaizdžių koncepcijos buvo sukurtos tokioms asmenybėms kaip Michailas Baryšnikovas, Winona Ryder, Bradas Pittas, Monako princesė Caroline, Isabella Rossellini, Salma Hayek, Johnny´is Deppas, Lady Gaga ar net snieginei pelėdai. Anot kūrėjų komandos, šis daugiau nei dešimt metų vykęs projektas turėjo tikslą žymių žmonių veidus pristatyti kaip savo laiko atspindžius. Wilsonas, regis, išgrynino kiekvienos asmenybės traukos esmę ir suteikė jai estetiško siaubo pavidalą. Taip Johnny´is Deppas tapo kailiniuotu stileiva, Bradas Pittas - lietuje stovinčiu pusnuogiu žudyti pasiryžusiu vyru, o Lady Gaga - siurrealistinėje aplinkoje paserviruota Jono Krikštytojo galva. Šiame kontekste žinomi žmonės ir ypatingi gyvūnai atspindėjo estetiškai patrauklius vaizdinius ir jų slepiamus (todėl dažnai pateisinamus) destruktyvius visuomenės potraukius.

Tai pavyzdys projekto, kuriame garsenybės statusas ir populiarumo priežastys buvo svarbesni už talentą savo srityje. Daugybė kitų įžymybių su Wilsonu dirbo todėl, kad gerai atliko savo darbą ir suprato režisierių, mąstė panašiai kaip jis. Taip atsirado Wilsono miuziklai pagal Tomo Waitso (vienas ikoninių darbų - „The Black Rider“ (1990)) ar Lou Reedo muziką. Taip jo spektakliuose atsidūrė aktorė Isabelle Hupert, dar 1993-iaisiais vaidinusi monospektaklį „Orlando“ pagal Virginios Woolf romaną, o šiandien besiruošianti gegužės pabaigoje vyksiančiai premjerai „Mary Said What She Said“ pagal Škotijos karalienės Mary´os laiškus. Taip Wilsonas padėjo serbų kilmės menininkei Marinai Abramović surežisuoti savo mirtį, 2011-aisiais pastatydamas spektaklį „Life and Death of Marina Abramović“, kuriame ji atliko savo ir savo mamos vaidmenis. Tris kartus Wilsono darbuose pasirodė Latvijoje gimęs ir daugybę metų JAV gyvenantis baleto artistas ir aktorius Michailas Baryšnikovas: 2004-aisiais jis tapo šventuoju Sebastianu videoportrete, 2013-aisiais kartu su Willemu Dafoe vaidino spektaklyje „Senė“ pagal Daniilo Charmso kūrybą, o 2015-aisiais atliko pasaulinės baleto ikonos Vaslavo Nijinsky´o vaidmenį spektaklyje „Letter to a Man“. Pastaruoju metu Wilsono numylėtine tapo Lady Gaga - prieš premjerą Vilniuje visuose oficialiuose susitikimuose režisierius pasakojo apie jų draugystės ir bendradarbiavimo pradžią, apie jo pamokymą jai, kad svarbiausia spektaklyje yra gera pabaiga ir gera pradžia, ir apie savo džiaugsmą dainininkei gavus „Oskarą“ už geriausią filmo dainą. Įdomu tai, kad pati Lady Gaga susidomėjusi ne tik Wilsono kūryba: prieš keletą metų ji kreipėsi į Mariną Abramović prašydama išmokyti ją dirbti taip, kaip performansams ruošiasi pati menininkė.

Įžymybės (tiesa, dauguma tokios tapo kiek vėliau) Wilsoną supo nuo pat ankstyvojo jo kūrybos laikotarpio ir, regis, su dideliu noru sekė paskui režisierių į ambicingiausius ir beprotiškiausius jo projektus. Vienas tokių - Wilsono ruoštas spektaklis 1984-ųjų olimpinėms žaidynėms Los Andžele. Renginį jis paskyrė pilietinio karo temai, Abrahamą Lincolną čia turėjo vaidinti Davidas Bowie´is, dalį teksto turėjęs kalbėti japoniškai, spektaklis nebūtų turėjęs nuoseklaus siužeto, o planuota jo trukmė - 12 valandų. Tai potencialiems finansuotojams kėlė pasipiktinimą, tačiau jį neabejotinai mažino komandos narių sąrašas: kompozitoriai Philipas Glassas ir Gavinas Bryarsas, dramaturgai Heineris Mülleris ir Maita Di Niscemi, operos dainininkės Hildegard Behrens ir Jessye Norman, vienos seniausių No teatro šeimų atstovas Hideo Kanze, muzikantas Davidas Byrne´as, dizainerė Christophe de Menil ir pianistas Nicolas Economou. Tai buvo gigantiškas projektas ir Wilsonas kaip visuomet dirbo be poilsio, to paties reikalaudamas iš atlikėjų, kuriais buvo nuolat nepatenkintas. Jis pats ieškojo papildomų finansavimo šaltinių, tikėjosi penkių valstybių pagalbos. Ilgainiui prasidėjo Olimpinio menų festivalio perspėjimai, kad toks renginys jiems per didelis ir per brangus (pastarasis argumentas buvo ne visai tiesa), tačiau Wilsonui pinigų, laiko, sveikatos ar kitų žemiškų dalykų stygius niekuomet nebuvo priežastis nutraukti darbą. Galbūt todėl komitetas galiausiai atšaukė pastatymą nepranešęs pačiam režisieriui.

Darbas su žinomais žmonėmis ir apie tuos, kuriems veikla scenoje ar ekrane yra profesija, - tik vienas iš Wilsono kūrybos segmentų. Kitas susijęs su tais, kurių pasirodymą scenoje dažnas profesionalas vadina tabu, - vaikais ir neįgaliaisiais (taip pat gyvūnais minėtuose videoportretuose). Septintajame dešimtmetyje režisierius nuo policijos smūgių išgelbėjo kurčią juodaodį berniuką Raymondą ir jį vėliau įsivaikino. Raymondas įkvėpė jį sukurti pirmąjį režisieriui Europoje šlovę atnešusį spektaklį - beveik 8 valandų trukmės nebyliąją operą „Deafman Glance“ (1970), kurioje svarbiausią vaidmenį atliko pats Raymondas. Dar vienas žymus ir sėkmingas pavyzdys - autistas menininkas Christopheris Knowlesas, vaidinęs kitame etapiniame Wilsono darbe „A Letter to Queen Victoria“ (1974). Darbas su negalią turinčiais (pats Wilsonas prieštarauja daugumai sutrikusį vystymąsi ar negalias apibrėžiančių sąvokų) vaikais gali pasirodyti neetiškas - nors jis nėra vienintelis žymus režisierius, pasirenkantis tokius artistus, dažniau tenka išgirsti profesionalų pageidavimus neleisti nepilnamečių, neįgaliųjų ir gyvūnų į tą pačią sceną su negaliomis nepasižyminčiais suaugusiaisiais. Kartais akcentuojamas neigiamas požiūris į savaime kylantį gailestį ar kitas emocijas, kurias sukelia tie „kitokie“. Tikėtina, kad tokią poziciją lemia susidūrimas su nepažįstama, todėl nesuprantama visuomenės dalimi, o Wilsonas teigia ją puikiai suprantąs, jaučiąs ir galįs šiuos žmones, o ne jų trūkumus puikiai atskleisti spektakliuose.

Pasakojimą apie Roberto Wilsono avangardo ir šlovės laikus bei kur kas atviresnes nei daugelio globalių menininkų partnerystes norėtųsi pabaigti pasiūlymu kiekvienam pasidomėti šio autoriaus kūryba: „YouTube“ platformoje gausu jo spektaklių įrašų, filmų apie kūrybos procesus, yra keletas videoportretų. Tačiau joks įrašas neatstos gyvai atliekamo spektaklio, kuriame paprastas judesys skleidžia jautrią ir drauge intensyvią emociją, o šviesų kaita ir regimi vaizdiniai įtraukia į savo pasaulį atribodami nuo to, prie kurio „pririšusi“ parterio kėdė. Tad, kol yra galimybė, verčiau pasinaudoti proga pamatyti vieno įdomiausių ir paveikiausių pasaulinio lygio meistrų darbą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.

http://www.nemunas.press/

Komentarai