Apdovanojimai ir motyvai

Rūta Oginskaitė 2019 04 01 menufaktura.lt
„Laisvės“ apdovanojimas Mažajame teatre. Lauros Vansevičienės nuotrauka
„Laisvės“ apdovanojimas Mažajame teatre. Lauros Vansevičienės nuotrauka

aA

Atšventė. Kaunas su „Fortūnomis“, Klaipėda su „Mūzomis“, Mažasis su „Laisve“, Šiauliai - su visais teatrais, kryžiais ir auskaru. Tarptautinė teatro diena siejama su švente, šventė - su apdovanojimais. Opera ir baletas, pavyzdžiui, savo geriausius apdovanoja metų sandūroje. Viskas gerai - ir švęsti, ir apdovanoti. Dar geriau, kad apdovanojimų teatro žmonėms daugėja. Jeigu pridėsime regioninių festivalių prizus - Biržuose, Rokiškyje, Kaune, Panevėžyje, Varėnoje, Alytuje... Dešimt apdovanojimų tikrai bus. Rašytojų, turinčių daugiau nei porą dešimčių prizų ir premijų, kol kas nepasivijome, teatriniai prizai dygsta palengva, bet tai gražu ir svarbu.

Kiekvienas apdovanojimas yra džiaugsmas ir vertybė, tuo kaskart įsitikinu kad ir atsiversdama Kęstučio Navako knygas, kuriose jis išdidžiai primena, jog 2005 metais yra gavęs „Lietuvos ryto“ priedo „Mūzų malūnas“ prizą už geriausią metų knygą „Gero gyvenimo kronikos“. Taip, teikdavome prizus per „Mūzų malūno“ kalėdinius vakarus „Vartų“ galerijoje. Kai Navako „kronikų“ knyga užpernai buvo išleista iš naujo, ten jau nebeminimas dienraštis, tik dovanotojas - „Mūzų malūnas“. O juk tas prizas - viso labo senas kavos malūnėlis, nieko oficialaus, bet menininkams patikdavo juos gauti. O kaip smagu būdavo juos skirti, ypač kad prieš tai nereikėdavo ginčytis jokiose vertinimo komisijose. Tiesiog mėgsti menininką ir jo kūrybą, ir teiki iš širdies: antikvarinį malūnėlį - Jūratei Paulėkaitei ar Valentinui Masalskiui, medalioną - Viktorijai Kuodytei, senovinę dėžutę - Eglei Špokaitei, pipirų malūnėlį - kritikui.

Pati turiu apdovanojimą, gautą iš Baltijos šalių kino dokumentininkų - kai latviai, estai ir lietuviai kasmet rinkdavosi aptarti savo kūrybos, o vienąkart juokais nutarė, kad už pasireiškimus diskusijose reikia apdovanoti ką nors „Pavojingiausio kritiko“ prizu. Tas prizas buvo spyna. Mažutė odinė suvenyrinė. Ot plėšiausi, kad ją uždirbčiau. Tik vis pamirštu įrašyti į CV, kaip tą daro poeta.

Kiekvienas prizas vertas įrašymo į CV, nes joks apdovanojimas nekrenta iš dangaus ir nė vienas nėra teikiamas šiaip sau. Manau, nuo šiol aktorės Indrės Patkauskaitės biografijoje išdidžiai įrašytas „Laisvės“ apdovanojimas, aktoriaus Igorio Reklaičio - „Mūza“, taip pat išdidžiai, kaip ir visos „Fortūnos“ ar jų diplomai, kaip šventieji Auksiniai scenos kryžiai ir Boriso Dauguviečio auskaras ar švenčiausioji Nacionalinė premija.

Kai šventųjų sąrašai paskelbiami, visuomenėje gajus paprotys juos koreguoti - kiekvienas persvarstom ir pataisom pagal save, kad atrodytų teisingiau, o ne taip kvaišai, kaip nelemtų komisijų nustatyta. Lyg komisijos būtų užprogramuoti piktadariai ar neišmanėliai. 13 metų kartu su kitais teatro kritikais priklausiau komisijoms, kurios rinko laureatus iš pradžių „Kristoforams“, po to bevardžiams scenos meno apdovanojimams, kol jie tapo „Auksiniais scenos kryžiais“. Esu atsakinga - kartu su kitais ten dirbusiais - už visus teisingai apdovanotus ir dar dažniau neteisingai neapdovanotus 1992-2005 metais. Neteisingai, nes prizų visada mažiau, nei gerų kūrinių. Neįmanoma tuo pačiu vienu prizu apdovanoti dviejų geriausių režisierių ar penkių aktorių, neįmanoma padėkoti dviems trims labiausiai to vertiems, o po metų kažkurio jau nebėra. Todėl iš to laiko įsiminiau smagias keliones autobusiuku per visus teatrus, įdomias diskusijas ir vis niūriau besibaigdavusias dalybų nuotaikas, nevilties būseną ir neatitaisomas klaidas. Niekad jokioje komisijoje nebuvo taip, kad visi liktų patenkinti sprendimais. Bet nuo tada žodis „komisija“ nukrečia. Nesikreipkite. Daug prasmingiau atsakinėti į redakcijų klausimus, paprasčiausiai vardyti, ką įsiminei - nes baigtinio geriausiųjų skaičiaus ten nebūna, o patekti į sąrašą - irgi gera.

Nustojau veržtis ir į Teatro dienos apdovanojimų ceremonijas, jau niekas ir nebeįstumtų, nes iš jų pagrindinis įsimintas jausmas - gėda gėda gėda. Ceremonijų vyksmas, vedėjų komentarai ir juokeliai... Prasmegti kartais per ceremonijas norisi ir nuo tiradų, kuriomis prapliumpa laimingieji. Nesusipratimų vakarėliai. Galima gi kada nors tas netyčines nesąmones sugrupuoti ir aptarti. Neužsirašinėjau, nepriminsiu, atleiskite, ir girdėjau, kad visada smagiau yra stebėti ir kritikuoti, nei lipti į sceną ir kurti. Tačiau, kaip sako mano kolegė, kuriai mielai įteikčiau pipirų malūnėlį, „mano darbas - vertinti, jų darbas - stengtis, kad būtų kuo geriau“. Retai pasitaiko tokio gėrio, kaip apdovanotųjų Godos Palekaitės, Jovitos Jankelaitytės, Karolinos Kontenytės žodžiai ir emocijos šiemet. Dar vienas žudantis reikalas: šitiek metų praėjo, o vis nemokam pagerbti nominantų - tų trijų, kurių tik vienas taps laureatu. Sako, latviai savo nominuotuosius, tada kai jie paskelbiami, pakviečia į bendrą balių, kur jie visi yra lygūs - nes iš esmės juk visi yra geriausi. Ir tik po kurio laiko ceremonija, šou visuomenei. Tai tik variantas, žinoma.

Šiemet, atrodo, išradau vaistą nuo ceremonijų kartėlio: kompiuteris tyliai transliavo, o kritikė ne rašė ir ne gilinosi, ir ne gėdinosi, bet ardė seną megztinį. Galima dar namų ruoša užsiimti, kalti, malti. Ir tada tas kalimas malimas atrodo svarbesnis už kažkokias oracijas ar keistus komisijos sprendimus. Na, koks skirtumas, kas tame ekranėlyje turškiasi, reiškiasi, sveikinasi „su visa Lietuva“. O gal ir visa Lietuva, likusi už Šiaulių teatro sienų, kala mala mezga ardo vakarieniauja ir į galvą neima nei tų iškilmių, nei laureatų jaudulio, nei besikartojančių fantazijų apie teatrą, koks jis bus po dviejų šimtų metų. Na, turėjo kiekvienas Šiaulių teatro artistas po dvi tris minutes televizinio dėmesio, kadangi būtent jie fantazavo, po to skelbė ir teikė Kryžius, tai buvo konceptuali ceremonijos turinio dalis, - ir gražu, ir graudu, ardykim toliau, į sveikatą.

Tik kai visi laureatai išaiškėjo ir fantazijos baigėsi, liko toks klausimas: ar šiauliečių spektaklio „Bagadelnia“ dramaturgas buvo apdovanotas dėl to, kad ceremonija vyko Šiaulių dramos teatre - ar komisijos sprendimas, netgi keli sprendimai būtų kardinaliai kitokie, jeigu Teatro šventė šiemet būtų buvus surengta, tarkim, Lietuvos rusų dramos teatre, kur vaidinamas „Rusiškas romanas“?

P.S. Taip, visą tekstą rašiau dėl paskutinio klausimo.

Komentarai