Teatro dienos žinia: tavo kelionės kryptis

Carlos Celdrán 2019 03 26 menufaktura.lt
Carlosas Celdránas, Kubos teatro režisierius, dramaturgas, teatro pedagogas. Nuotrauka iš iti-worldwide.org
Carlosas Celdránas, Kubos teatro režisierius, dramaturgas, teatro pedagogas. Nuotrauka iš iti-worldwide.org

aA

Tarptautinis teatro institutas (ITI), sveikindamas su Teatro diena, kasmet platina žinomo teatro kūrėjo mintis apie scenos kūrybą. Šiemet garbė paskelbti Tarptautinės teatro dienos žinią suteikta Carlosui Celdránui, žymiausiam Kubos teatro režisieriui, dramaturgui, teatro pedagogui.

Prieš man ateinant į teatrą, mano mokytojai jau buvo ten. Ant savo gyvenimų likučių jie pastatė savo namus ir sukūrė savo poetiką. Daugelis jų yra nežinomi arba vargiai beprisimenami: jie dirbo tyliai, atkampiuose repeticijų kambariuose bei žiūrovų kupinuose teatruose, ir iš lėto, po daugelio metų darbo bei ypatingų pasiekimų, jie palaipsniui išslydo iš šių vietų ir išnyko. Kai supratau, kad mano asmeninis likimas - sekti jų pėdomis, taip pat supratau, kad paveldėjau unikalią tradiciją gyventi dabartyje, nieko nesitikėti, nebent - nepakartojamos akimirkos skaidrumo, susitikimo su kitu teatro tamsoje, kai tavęs niekas nesaugo, išskyrus atvirą žodį ir tikslų gestą.

Manoji teatro tėvynė glūdi tose akimirkose, kai susitinkame su žiūrovais, iš įvairiausių mano miesto kampelių atvykstančiais į mūsų teatrą vakaras po vakaro, kad palaikytų mums draugiją ir kartu praleistume keletą valandų, keletą minučių. Mano gyvenimas susideda iš tų nepakartojamų akimirkų, kai liaujuosi būti savimi, liaujuosi kentėti dėl savęs, kai gimstu iš naujo ir suprantu teatro profesijos reikšmę: (iš)gyventi trumpalaikės tiesos akimirksnius, kuomet žinome, kad tai, ką sakome ir darome, ten, scenos prožektorių šviesoje, yra tiesa, atspindinti giliausią, asmeniškiausią mūsų dalį. Manoji teatrinė šalis, mano paties ir mano aktorių - tai šalis, nuausta iš akimirkų, kai nusimetame kaukes, retoriką, baimę būti tuo, kuo esame, ir tamsoje susikabiname rankomis.

Teatro tradicija yra horizontali. Niekas negalėtų patvirtinti, kad teatras egzistuoja kokiame nors pasaulio taške, kokiame nors mieste ar privilegijuotame pastate. Teatras, toks, kokį aš jį paveldėjau, plinta nematoma geografija, sujungiančia jį kuriančiųjų gyvenimus ir teatro amatą vienu vienijančiu gestu. Visi teatro meistrai miršta kartu su savo nepakartojamomis atvirumo ir grožio akimirkomis, visi jie išnyksta taip pat, be jokios kitos juos apsaugančios ir juos išgarsinančios transcendencijos. Teatro mokytojai tai žino - joks pripažinimas neturi reikšmės, kai susiduri su tuo tikrumu, kuris yra mūsų darbo šaknys: tiesos, dviprasmybių, stiprybės, laisvės akimirkų kūrimas didžiojo nesaugumo apsuptyje. Niekas neišlieka, išskyrus jų darbo duomenis ar vaizdo įrašus, nuotraukas, o tai teatlieps blankią to, ką jie darė, idėją. Ko visame tame trūks - tai tylaus publikos atsako, publikos, kuri akimirksniu supranta, kad tai, kas vyksta, neišverčiama ir nerandama niekur kitur, kad tiesa, kuria dalinamasi, yra gyvenimo patyrimas, akimirksniais net subtilesnis už patį gyvenimą.

Kai supratau, kad pats teatras yra šalis, itin svarbi teritorija, dengianti visą pasaulį, manyje užgimė pasiryžimas, o tuo pačiu ir laisvės suvokimas: nereikia keliauti toli ar palikti vietą, kurioje esi, nereikia pačiam bėgti ar judėti. Kur tu bebūtum, ten bus ir tavo publika. Šalia yra visi tau reikalingi kolegos. Ten, už tavo namų sienų, susiduri su neskaidria, neišvengiama kasdienybės realybe. Tuomet dirbi, kad sukurtum didingiausią kelionę, pakartotum Odisėjo, argonautų žygius. Tavo kelionė - neatidėliojamo link, akimirkos link, nepakartojamo susitikimo su tokiais pačiais kaip tu link. Tavo kelionės kryptis - jų širdys, jų subjektyvumas. Tu keliauji jų jausmuose, jų prisiminimuose, kuriuos iššauki ir prikeli. Tavo kelionė svaiginanti, ir niekas negali jos išmatuoti ar nutildyti. Kaip ir niekas negali jos tinkamai suvokti, tai kelionė per tavo žmonių vaizduotę, sėkla, pasodinta tolimiausioje žemėje: civilinėje, etinėje ir žmogiškoje tavo žiūrovų sąmonėje. Todėl aš nejudu, aš lieku namuose, tarp savo artimiausiųjų, tariamoje ramybėje, dirbdamas dieną ir naktį, nes savyje turiu greičio paslaptį.

Havana, 2019 m. sausis

***

1963 m. Havanoje gimęs Carlosas Celdranas - apdovanojimais įvertintas ir didžiai gerbiamas teatro režisierius, dramaturgas, akademikas, profesorius, gyvenantis ir dirbantis Kubos sostinėje bei pristatantis savo darbus visame pasaulyje.

Meilę teatrui ir patirtį Carlosas Celdranas ugdė Havanos Aukštesniajame menų institute, kur gavo Scenos menų studijų bakalauro diplomą su pagyrimu. 1986 m., baigęs studijas, jis iš pradžių dirbo reziduojančiu patarėju, vėliau - reziduojančiu scenos režisieriumi  Havanos Teatro Buendía. Šias pareigas ėjo iki 1996 m., kuomet suprato, kad atėjo metas sukurti savo paties teatro trupę, dabar pasaulyje gerai žinomą Argos Teatro. Havanoje įsikūręs teatras pelnė didelę šlovę Europos klasikinių bei šiuolaikinių Lotynų Amerikos pjesių perteikimais ir originaliais pastatymais, vadovaujant režisieriui Carlosui Celdranui.

Argos Teatro užsibrėžė įkvėpti naujo gyvenimo modernaus Europos teatro kanonui bei Lotynų Amerikos publikai per Brechto, Becketto, Ibseno ir Strindbergo pastatymus. Sukurta ir daug spektaklių pagal kubiečių dramaturgų kūrybą. Būtent ši skirtingų kultūrų sintezė padėjo vienai svarbiausių Kubos teatro trupių - Argos Teatro sulaukti pripažinimo už savo šalies ribų. Žymioji šios trupės vaidybos laboratorija, ieškanti bendrai suprantamos scenos menininkų kalbos, laikoma pranašiška iniciatyva, sutelkianti pasaulį draugėn.

Didžiausias šios trupės pasisekimas iki šiol - pastatymas „Ten Million“, kurį parašė ir režisavo pats Carlosas Celdranas. Šis pastatymas sulaukė kritikų pripažinimo ir buvo rodomas Kuboje ir kitose šalyse.

Ilgametės pastangos Kubos ir tarptautinio teatro labui pelnė Carlosui Celdranui apdovanojimus ir ovacijas. Jis gavo Kubos teatro kritikų apdovanojimą geriausio pastatymo kategorijoje net šešiolika kartų nuo 1988 m. iki 2018 m. Be šio reikšmingo pripažinimo, Carlosas Celdranas taip pat pelnė Nacionalinio Kubos kultūros išskirtinumo apdovanojimą 2000 m. ir Kubos nacionalinio teatro apdovanojimą 2016 m. bei daugelį kitų įvertinimų.

Visą savo įspūdingą karjerą Carlosas Celdranas liko ištikimas nuostatai įkvėpti kitus ir padėti jiems - tą jis daro dirbdamas profesoriumi aukšto lygio institucijose Kuboje, Pietų Amerikoje ir Europoje. Taip pat jis nuolat stengiasi tobulėti bei gilina žinias - magistro laipsnį įgijo 2011 m. Madrido Rey Juan Carlos universitete. Carlosas Celdranas daugiau nei 20 metų dirba Kubos Aukštesniajame menų institute, o nuo 2016 m. eina scenos režisierių magistro laipsnio kurso vadovo pareigas, savo žinias perduodamas būsimoms Kubos teatro kūrėjų kartoms. 

world-theatre-day.org

Parengė Diana Gancevskaitė

Komentarai