Sudie, azartiškasis Rygos Maestro! In memoriam Andrejui Žagarui

Jūratė Katinaitė 2019 03 05 7md.lt, 2019-03-08
Andrejas Žagaras Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre 2013 m. Martyno Aleksos nuotrauka
Andrejas Žagaras Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre 2013 m. Martyno Aleksos nuotrauka

aA

Pasklidus žiniai apie aktoriaus, režisieriaus, impresarijo, verslininko, ilgamečio Latvijos nacionalinės operos direktoriaus Andrejaus Žagaro mirtį, nekrologą derėtų pradėti žodžiais „Latvija neteko...“. Tačiau teisingiau būtų tarti „netekome...“. Išties, liūdime kartu su latviais, netekome didingos tarptautinės operos scenos asmenybės, į didžiąsias scenas išvedusios ne tik žymiuosius latvių dainininkus Elīną Garančą, Kristīnę Opolais, Aleksandrą Antoņenko, dirigentą Andrį Nelsoną, bet ir mūsiškius - Asmik Grigorian, Edgarą Montvidą, Laimoną Pautienių, Kostą Smoriginą, Ievą Prudnikovaitę, Modestą Pitrėną. Būtina paminėti ir Gintarą Varną, kurio operos režisieriaus talentas irgi pirmiau atsiskleidė Rygoje - „Salomėja“ (1999), „Don Karlas“ (2000), „Kaukių balius“ (2002).

Žagaro nuopelnus sunku pervertinti, juolab neturime su kuo palyginti. 1996-2013 m. Žagaras vadovavo Latvijos nacionalinei operai ir per tą laiką įtvirtino Rygą kaip vieną iš naujųjų Europos operos centrų. Atgautos Nepriklausomybės pradžioje latviai restauravo savo puikųjį klasikinį operos teatro pastatą, o prie jo vairo stojęs Žagaras iškart atsiskleidė kaip naujo tipo vadybininkas. Tuo metu kinas posovietinėje erdvėje beveik išnyko, o sėkmingą kino aktoriaus karjerą sovietmečiu pradėjęs Žagaras, kaip ir dauguma jo kolegų, liko praktiškai be darbo, nors ir vaidino sovietmečiu garsiame „Dailes“ teatre, kuris Nepriklausomybės pradžioje ištuštėjo kaip ir dauguma Baltijos šalių teatrų. Tačiau jaunas, dinamiškas artistas nenuleido rankų -  griebėsi verslo, Rygoje įkūrė keletą restoranų, o 38-erių tapęs teatro direktoriumi ėmė energingai veikti: kurti repertuarą, ugdyti artistus, megzti tarptautinius ryšius. Ieškodamas talentingo muzikos vadovo nusižiūrėjo Gintarą Rinkevičių, šis Rygos operoje dirbo 8 metus. Per ta laiką Žagaras užsiaugino naują batutos talentą Andrį Nelsoną, netrukus patraukusį pasaulio impresarijų dėmesį ir dabar vieną populiariausių dirigentų Vakarų scenose. Tuomet Žagaras vėl ėmė dairytis Vilniaus link ir pasikvietė M. Pitrėną, dirbusį jo teatre šešerius metus (2009-2014). Per 17 Žagaro vadovavimo metų Rygoje dainavo nemažai lietuvių dainininkų, tarp jų - Irena Milkevičiūtė, Vladimiras Prudnikovas, Eugenijus Vasilevskis, Inesa Linaburgytė, Giedrius Žalys, Dainius Stumbras, Sandra Janušaitė, jau minėtieji bei kiti jaunesnės kartos artistai.

Žagaras atvėrė teatro duris ne tik kaimyninių šalių dainininkams, dirigentams, bet ir nuolat kvietė įtakingus Vakarų impresarijus, kritikus, žurnalistus, ne tik populiarindamas savąjį teatrą, bet ir suteikdamas galimybę perspektyviems dainininkams būti jų išgirstiems. Ir tai veikė. Kai netikėtai pamačiau pranešimą apie Žagaro mirtį ir pasidalinau juo socialiniuose tinkluose, pirmoji atsiliepė Asmik Grigorian: „Be Andrejs niekada nebūčiau ten, kur esu šiandien. Jis yra tikras Žmogiškumo ir tikro Vadovo-Vedlio pavyzdys.“ Edgaras Montvidas paliudijo, kad „jo dėka Latvijos nacionalinė opera buvo tapusi pasauline scena! Jis buvo nepaprastas idėjų generatorius, o teatras jam buvo tapęs antraisiais namais.“ Jam atitarė Asmik: „Jo teatras buvo didysis tramplinas mums visiems į pasaulio scenas...“.

Žagaras, pastebėjęs talentą, ugdė ir jaunus artistus. Antai į dabarties žvaigždę Kristīnę Opolais jis atkreipė dėmesį, kai ji dainavo chore, o charizmatiškasis dirigentas Andris Nelsonas, dabar einantis Leipcigo „Gewandhaus“ ir Bostono simfoninio orkestrų muzikos direktoriaus pareigas, karjerą pradėjo Žagaro teatro orkestro duobėje pūsdamas trimitą.

Žagaras mielai išlydėdavo dainininkus į tarptautinius maršrutus, vos tik pasitaikydavo proga, ir vėl dairydavosi naujų vardų. Regis, tai jam teikė pasitenkinimą ir azartą - matyti savo įžvalgų, sumanumo ir kantrybės rezultatą. Šiuo požiūriu jis priklauso senajai epochai intendantų, kurie šeimininkiškai susitapatina su savo teatru, imasi atsakomybės ir artistų globos, kuria strategijas, kuriose teatro dinamika dera ne tik su meniniais rezultatais, bet ir su altruizmu bei ateities vizijomis. Žagarui dainininkas buvo tikslas, o ne prekė, padedanti subalansuoti biudžetą ar juolab uždirbti pelną. Laikai keičiasi, posovietinėje erdvėje įsivyrauja vakarietiška praktika. Laimėję konkursą vadovai veikia ribotą kadencijų skaičių. Taip skatinama konkurencija ir lyderystė, tad ilgamečių bosų tradicija miršta.

Sunkesni iššūkiai sėkmės numylėtinį Žagarą pasivijo pasaulinės krizės metais. Teko atsisakyti brangių projektų, žinomų režisierių. Tuomet jis jau pats turėjo režisieriaus patirties, mat nuo 2002 m. ėmė bandyti savo jėgas režisuodamas operas. Pažinęs aktorystę ir godžiai sekdamas Europos operos režisūrines madas jis susigundė šiuo amatu tiek dėl asmeninio kūrybinio iššūkio, tiek bandydamas lopyti teatro krizinio biudžeto skyles. Esu mačiusi keletą jo pastatymų Rygoje - „Pikų damą“ (2005), „Mcensko apskrities ledi Makbet“ (2006), „Verterį“, „Don Žuaną“ (2009). Tai tik keli iš bemaž 25 jo pastatymų. Pokriziniu laikotarpiu jis dar daugiau ėmė reikštis kaip režisierius, mat kultūros įstaigų biudžetai dar negreit buvo atkurti.

Kaip režisierius, Žagaras atitarė vokiškąją naujojo realizmo tradiciją, drąsiai elgdavosi su operos siužetais, perkeldavo juos iš vienos epochos, vienos sociokultūrinės sanklodos į kitą. Ši Žagaro veiklos sritis sulaukė nevienareikšmiškų vertinimų. Kaip jo privalumus galėčiau pabrėžti apmąstytą spektaklių dramaturgiją, sumanytų siužetinių linijų išbaigtumą, mizanscenų preciziškumą, jautrią klausą muzikinei partitūrai. Šios savybės neliko nepastebėtos, Žagarą režisuoti vis dažniau ėmė kviesti Vokietijos, Italijos, Rusijos ir kitų šalių teatrai.

Sunkiausi Žagaro karjeros metai buvo 2013-ieji, kai Latvijos kultūros ministrė Žaneta Jaunzeme-Grende užsipuolė Nacionalinę operą dėl skolų. Kaip gerai prisimename, kultūros įstaigos tuo metu tik pradėjo atsigauti nuo krizės, tad sudėtingu laikotarpiu teatrą valdęs Žagaras pasijuto įžeistas, pažemintas. Keletą mėnesių trukęs procesas baigėsi Žagaro atstatydinimu. Tai sukėlė didelį atgarsį Latvijos žiniasklaidoje ir kultūrinėje bendruomenėje, posto neteko pati ministrė. Kaip svarsto latvių kolegos, Žagaras teoriškai galėjo grįžti į teatrą kaip nugalėtojas, tačiau tokios minties atsisakė. Sakysite, kažką primena? Ne. Buvusio LNOBT generalinio direktoriaus Gintauto Kėvišo atvejis panašus tik tuo, kad tuometinė kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonson taip pat aktyviai ėmėsi atstatydinimo procedūrų ir taip pat pati neteko posto, bet anaiptol ne dėl Kėvišo skandalo. Nenoriu net lyginti. Žagarui teatras nebuvo asmeninio verslo įrankis. Toliau šio klausimo neplėtosiu.

Žagaro karjeroje yra dar viena lietuviška sąsaja, kurią tenka prisiminti ne be kartėlio. 2017 m. rudenį vyko konkursas į LNOBT generalinio direktoriaus pareigas. Žagaras po skandalo Rygoje keletą metų reiškėsi kaip operos režisierius Europos ir Rusijos teatruose, įkūrė fondą  „Baltijos muzikos sezonai“, pradėjo veiklą kaip nepriklausomas agentas. Ir štai jis susidomėjo konkursu Vilniuje. Kultūros ministerijos skelbtuose nuostatuose buvo standartinis reikalavimas nacionalinių institucijų vadovams mokėti valstybinę lietuvių kalbą universitetiniu lygmeniu. Žagaro paraiška buvo atmesta, kaip neatitinkanti formalių reikalavimų, mat jis būtų galėjęs komunikuoti rusų ir anglų kalbomis. Konkursas tąsyk išvis neįvyko, nė vienas pretendentas nesurinko reikiamo balų skaičiaus. Kaip po kelių mėnesių buvo šaukiamas naujas konkursas, rasta būdų sušvelninti formalius reikalavimus dėl kalbos, bet Žagaras jau, deja, konkursu nebesusidomėjo.

Lietuvių žurnalistai, muzikologai ne kartą ėmė iš jo interviu. Archyvuose visa tai nesunku rasti. Asmeniškai su juo buvau mažai pažįstama, porą sykių Rygoje persimetėme keliais sakiniais, tiksliau, jis parodė dėmesį iš Lietuvos atvykusiai kritikei. Ilgiau susėdome pasikalbėti, kai 2013 m. LNOBT jis statė „Lohengriną“. Štai keletas režisieriaus minčių iš ano pokalbio: „Stiprūs jausmai ir emocijos retai nutinka operos scenoje. Netgi patyrusiems solistams. Kodėl režisieriui reikia kruopštaus darbo su atlikėjais? Visų pirmą todėl, kad jie patys patikėtų tuo, kas vyksta su jų personažais. Tik tuomet jie gali įtikinti ir žiūrovą, ir tik tuomet šis gali pajusti katarsį. Todėl režisieriaus užduotis yra taip įelektrinti artistus, kad jie nepaliktų žiūrovo abejingo, kad jis neliktų tik stebėtoju. Kartais pavyksta, kartais ne. Man tai svarbiausia ir kaip režisieriui, ir kaip žiūrovui.“

7md.lt

Komentarai