Parengta pagal pranešimą, skaitytą Nacionalinės kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacijos surengtame forume „Kultūra ir pinigai“ 2018 m. lapkričio 15 d.
*
Šis ruduo pažymėtas muziejų ženklu – Vilniuje atsidarė du privatūs muziejai, „Tartle“ ir „MO“. Retai kada taip būna, o iš esmės iki šiol niekada nebuvo ir kažin ar vėliau pasikartos. Vieną įkūrė advokatas, kitą – mokslininkas. Kiek žinau, tai nebuvo nei kažkokios grupuotės ar meno kuratoriaus įkalbinėjimų rezultatas, nei įnoringų žmonų įgeidis turėti savo žaisliukus, kol vyrai užsiima rimtais naftos, deimantų ar bent jau trąšų reikalais, kaip jiems ir pridera.
Į „Tartle“ muziejų galima patekti iš anksto užsiregistravus, jo puslapyje skelbiama, kad visuomenei jis bent kol kas nėra atviras. „MO“ greta parodos žada ir jau plėtoja įvairias interaktyvias edukacines veiklas, pradedant nuo atidarymo fiestos mankštų, tęsiant emocinio intelekto lavinimo pratybomis. Paveikslai kabo tarsi ramiai, bet Leono Lino Katino darbuose lankytojai gali pakeisti pienes – jas išimti ir perdėti, arba įmerkia pirštą į pieną, kuriame murkdosi Jurga Barilaitė.
Kaip šie muziejai veiks toliau, kaip jiems seksis pritraukti publiką? Klausimas anaiptol ne vien jiems patiems. Nors labai gajus ir net suprantamas būtų požiūris – milijonieriai įkūrė ir tesižino, čia ne mūsų reikalas. Bet iš tikrųjų tos jų problemos yra ir mūsų. Nes jie disponuoja keliolikos ar keliasdešimties milijonų eurų turtu, o mes kasmet išleidžiame kultūrai po kelis šimtus milijonų (šiemet Kultūros ministerija su kultūros ministro valdymo sritimi disponuoja, kiek pavyko rasti šaltiniuose, 277 mln. eurų). Taigi čia svarbios nuostatos.
O jas geriausiai apibendrina įvairios, beje, gana populiarios nuotraukos su muziejaus prižiūrėtojomis. Vyriausybė ir valdžia visada atlieka prižiūrėtojos vaidmenį – saugo eksponatus ir laiko žmones per atstumą nuo paveikslų, skulptūrų ar medinių ūkio rakandų, atitvėrę juos simboline, bet vis dėlto riba. Kad kultūros neliestume rankomis, žvelgtume į ją pagarbiai, o ir jai neleidžiama mūsų „suteršti“. Taigi kultūros prieinamumas tiesiogine šio žodžio prasme, godotinas access to culture smarkiai apribojamas.
Nenoriu sumenkinti prižiūrėtojų profesijos, jų būna visur ir jie tikrai reikalingi. Čia svarbi pati muziejaus darbo samprata. Lietuvos nacionaliniame muziejuje eksponuojami aukštaičių trobos interjerai. Prisimenu juos nuo vaikystės, kai pirmąsyk įžengiau į tą muziejų. Neseniai užėjęs nustebau, kad jie tebeeksponuojami – gal kiek pakitę, bet ir tokie patys. Nemanau, kad tai toks Lietuvos kultūros faktas, kurio nebūtų galima pakeisti, išplėsti, kad galėtume į tą pirkią įeiti, pasėdėti, prisimatuoti. Istorikas Aurimas Švedas, trumpai pabuvęs Jono Žemaičio žeminėje, savo feisbuko paskyroje rašė: „penkios klaustrofobiškos ir todėl neįtikėtinai prailgusios minutės po žeme karštą vasaros dieną, nuolat geliant uodams, kažkuria prasme davė man daugiau nei labai mokslingi kolegų tekstai apie partizanų karą.“
Supratimas, kad kultūra nutolusi nuo gyvenimo, nekintanti, sakrali ir neliečiama, mums buvo skiepijamas nuo mažens, tad kodėl reikėtų tikėtis kažkokių pokyčių? Legendiniame šių metų laiške ministrams (tai irgi būtų puikus eksponatas) svarbiausias iš jų, finansus prižiūrintis Vilius Šapoka siūlo mažinti lėšas Nacionaliniam muziejui. Galima tai suprasti ir kaip keršto akciją dėl tos nekeičiamos ekspozicijos, bet abejoju, ar dėl to. Labiau būčiau linkęs tikėti nuostata, kad valdžia nelaiko kultūros būtinybe, gyvybiškai svarbiu dalyku. Nemačius kitokių muziejų, nepatyrus, kaip jie bendrauja su auditorija, suprantamas noras neduoti tam, kuris atrodo nebūtinas, o gal ir tam, kuris nepelningas. Tačiau kai siūloma mažinti lėšas vos kiek daugiau kaip 2 mln. eurų disponuojančiam Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui, darosi nesuprantama. Nes tai reiškia, kad automatiškai mažinamos lėšos kultūros sklaidai ir jos populiarinimui, o išvertus į oficialią kalbą – šalies ideologijai, patriotiškumui, jos tapatumui ir viso to gynimui. Skamba garsiai, net patetiškai, tačiau taip atrodo tik iš inercijos – jei nesuvokiama esmė.
Tuo nenoriu pasakyti, kad negalima liesti kultūros – aš irgi siūlau griauti tas tvoreles tarp lankytojų ir eksponatų (žinoma, ten, kur galima). Bet reikia pagrįstai ir labai aiškiai nusistatyti, prie ko bus liečiamasi ir kodėl. Vis dėlto mane labiau stebina tai, kad po 20 ir net po 10 metų atsiduriame situacijoje, kai vėl būtina įrodinėti kultūros reikšmę. Tiesą sakant, jos reikšmė niekada ir nebuvo įsisąmoninta, tad vis pasitelkiamas ekonominis žodynas, „suprantamesnis“ ministrams. Įrodinėjama kūrybinių industrijų argumentais, kalbama apie kūrybinių klasių ir jų getų naudą, apeliuojama į pridėtinę vertę, meno ir mokslo klasterius… Pateikiami skaičiai ir formulės, susijusios su socialinės atskirties mažinimu ir spilouveriais (susisiekiančiais indais?) ar dar kokiomis nors moderniomis metodikomis. Instrumentai ir skaičiuoklės viskam puikiai tinka, jų reikia, bet dažniau tenka beviltiškai įrodinėti savaime aiškius dalykus, kurie ideologijų strategams, juo labiau biudžeto formuotojams, pasirodo, yra tiesiog nesuprantami. Kultūros žmonėms nesvetimas jausmas, kad kone kas ketverius metus jie verčiami tapti universiteto doktorantais, kurie į mokyklą atėjusiems pirmokams kantriai aiškina, kodėl kultūrą būtina remti, ką ji apskritai reiškia šalies gyvenimui ir jos gyventojams.
Kodėl politikams tai nesuvokiama? Man regis, viską lemia toji muziejinė kultūros samprata – eksponatų rankomis neliesti. Kultūra jiems atrodo tolima, svetima, neįdomi, nuobodi.
Tai sovietinis paveldas, išskyrus gana retus rezistencinius kultūros siekius ar bent jau garbingą individualią laikyseną, už kurią tuos menininkus prisimename ir gerbiame. Beje, tokį požiūrį sustiprina iš esmės kultūrinė – plačiąja šio žodžio prasme – pirmojo Nepriklausomybės dešimtmečio kasdienybė. Sudėtinga lūžio laikų politika, nešvarūs pirmieji milijonai, o ypač Aukščiausiosios Tarybos (mums svarbu, kad joje buvo nemažai kultūros asmenybių ir kultūringų žmonių) atsistatydinimas, buvo vieni iš svarbiausių postūmių, leidusių politikams važiuoti senais ne itin moralios politikos bėgiais, o kultūros žmones privertusių nusisukti nuo visuomeninio gyvenimo, taip neva išlaikant savo nepriklausomą laikyseną. Kultūra „susitraukė“ iki meno, kuris dažnai atrodė nesuprantamas, bet nesuprantantiems nebuvo aiškinamas, todėl pariteto principu pelnė prabangaus, tačiau nereikalingo dalyko arba laisvalaikio pramogos etiketę. Iš esmės tai tęsiasi iki šiol, juo labiau kad paramos kultūrai skirstymas dažnai skatina gandus, esą pinigai duodami ne tiems ir ne už tai, kas vertinga, žodžiu, iš to kyla vien bėdos ir intrigos. Toks požiūris ne vien tęsia lietuvių XX a. pradžios kaimiškosios prozos tradiciją, pagal kurią miestas, fabrikantai, o drauge ir inteligentai tapatinami su išnaudojimu, šaknų pakirtimu ir praradimu. Jis primena ir situacijas iš neblogai išmoktos XIX a. rusų literatūros, ypač Dostojevskio romanų nuostatas, kad kultūra – išimtinai dvasios menas, pasiekiamas per skausmą, o genijus visada vargingesnis už bažnyčios pelę. Visai nesvarbu, jeigu jis, įtikėjęs savo visagalybe, nuknekcino kokią nors senutę.
Nieko čia naujo, tačiau keista, kad ši tendencija ne tik nenyksta, bet ir nesilpnėja. Ją netgi nesąmoningai skatina patys kultūros kūrėjai. Mūsų laikais genijai įsikūrę geruose namuose prestižiniuose rajonuose, turi už ką pavalgyti, o pavažinėti gali ne prasčiau už Dostojevskį ar simbolistą Baltrušaitį, kurie už gerus honorarus, gaunamus iš teatro ir žurnalų, išmaišė visą Europą. Vis dėlto dažnas garsiai deklaruoja permanentinę kančią dėl kultūros žlugdymo. Jei Kultūros taryba nepatenkina kokios nors paraiškos, tai prilyginama Putino Rusijos cenzūrai, net represijoms. Jei pasektume informacijos kanalus, perverstume keletą savaitraščių, išvystume nemažai tekstų, suprantamų ar įdomių gal tik jų autoriams ir kolegoms. Užsukę į ŠMC, pasijustume esantys visiški kvailiai, nes parodose pristatomas menas aiškinamas tik prijaučiančiųjų ložės nariams, pateikiant nesuvokiamai surašytus kuratorių tekstus. Kultūros komentarai tapo pabodusiais dejavimais dėl visko apskritai, neįžvelgiant jokių pozityvių ženklų (šis pranešimas irgi tą iliustruoja). Komercinės televizijos per žinias apie kultūrą net neužsimena, o LRT vietoj kultūros naujienų dažniausiai pateikia tik būsimų renginių anonsus. Nes kultūra laikomas išimtinai menas. O tai reiškia, kad kultūra su jos uždirbamais pinigais visiškai nedalyvauja Lietuvos gyvenime. Atseit kultūra negeneruoja pajamų, nekuria pridėtinės vertės. Ji nėra socialinis veiksnys, nes nesprendžia nei bedarbių, nei migrantų problemų. Kultūra nekuria net šalies įvaizdžio, G taško reklama tėra nekultūringumo išraiška, o turizmas gali būti tik konferencinis. Tokia nuomonė vyrauja, nors visiems puikiai žinoma, kad kultūra didina ir BVP, ir šalies žinomumą, o įvairūs kultūros projektai įtraukia bedarbius, socialiai pažeidžiamus žmones ar jų vaikus. Reali migrantų integracija irgi prasideda pirmiausia nuo sąlyčio su kultūra. Menininkai, „Kūrybinių partnerysčių“ projekto dalyviai, visoje Lietuvoje griauna nusistovėjusius mokymo, pirmiausia pačių mokytojų mąstymo, šablonus. O į kitas šalis, taigi ir į Lietuvą, dažniausiai vykstama būtent dėl kultūros, gamtos, laisvalaikio pramogų.
Mūsų šalies kultūros išskirtinė ypatybė yra ta, kad ji nepastebima, nors dalyvauja visur. Antras bruožas – politikams rūpi tik ta kultūros dalis, kuri priklauso valstybiniam sektoriui. Beje, „valstybininkus“ labiausiai pastebi ir verslininkai, nors to neabsoliutinu, nes kitus jau apibėgo Dalia Ibelhauptaitė. Šalies politikams, atrodo, net nėra žinoma, kad per 30 ir jau prieš 20 metų susiformavo antroji kultūros sistema – nevyriausybinis sektorius, dažnai veiklesnis, paslankesnis, efektyvesnis, dažniau pelnantis tarptautinius ir vietinius prizus, patraukliau pristatantis Lietuvą užsienyje. Deja, jis visiškai neveiklus, kai reikia minti takus į ministerijas, lankytis politikų vakarėliuose, prasimušti į masinio visuomenės informavimo priemones.
Vyriausybė rūpinasi pakelti atlyginimus valstybinių kultūros įstaigų darbuotojams, bet kartu nori padidinti mokesčius užsiimantiems individualia veikla, t. y. nevyriausybiniam kultūros sektoriui, – tai puikiausia atsainaus požiūrio į jį iliustracija… Biudžeto rodikliai – valstybiniam kultūros sektoriui tenka 277 mln., o nevyriausybininkams Kultūros rėmimo fondas išdalija vos 17 mln. Viešumon išlindus keletui neaiškios kilmės dokumentų, liudijančių, kad būtina imtis šalies kultūros įstaigų pertvarkos, o ministerija apie ją jau galvojanti, kyla didžiausias prevencinis triukšmas – gal išsigąs, nesiryš? Nes yra apėmusi ideali socialinė schizofrenija – norime klestėti kaip estai, bet neleidžiame nieko keisti. Estai viską pakeitė radikaliai, ir tai buvo tikrai skausminga, bet šiandien jie jaučia gerokai mažesnę įtampą tarp žodžių kultūra ir pinigai, o publikos susidomėjimas kultūra tiesiog stulbinantis. Teatrai pagal lankomumą atsilieka nuo muziejų, bet ir juose pernai apsilankė daugiau žiūrovų negu Estijoje esama gyventojų – 1, 2 mln. Deja, Lietuvos Vyriausybė vis nesiryžta meno bendruomenei atiduoti, pavyzdžiui, buvusio Klaipėdos policijos pastato ir bando ten sukišti teismus, nors jis netiko net policijai, o šiandien yra dar labiau apleistas…
Šventa vieta tuščia nebūna, todėl viešojoje erdvėje apie kultūrą (patys neįsisąmonindami, kad apie ją) kalba ekonomistai, verslininkai, pramonininkai iš savo, dažnai kaip užsakovų, pozicijos. Nekeista, kad vienas iš svarbiausių leitmotyvų, lydėjęs, pavyzdžiui, universitetų pertvarką, buvo svarstymai, kaip rengti specialistus, tinkamus rinkai. Žvelgiama iš dabarties perspektyvos, tad logiškai akcentuojamas poreikis rengti informacinių technologijų specialistus. Bet niekas negali žinoti, kokių profesijų reikės net ir po penkerių metų, nebent remtųsi sunkiąja pramone ar tradicinėmis sritimis, nors kažin ar ateityje būtent jos bus reikalingiausios. 1989 ar 1990 m. irgi niekas nenujautė, kokios profesijos atsiras po penkerių metų (sufleruoju – vadybininkai, reklamos specialistai, go go šokėjos, tolimųjų reisų vairuotojai, turizmo sferos darbuotojai ir t. t.). Dabar, kai pasaulyje itin sparčiai keičiasi tiek technologinė, tiek mąstymo kryptis, pranašautojai bando papasakoti, ko reikės po 10-20 metų. Jie net nekalba apie meno, meno tyrėjų profesijas, apie humanitarus, kurių institutai jungiami, drastiškai paprastinami. Tą atspindi ir atlyginimai, demonstruojantys proletariato, darbininkų klasės diktatūrą. Nuostabiai atvirai tą išsakė buvęs parlamentaras Bronius Bradauskas: „Mano nuomone, būtina su verslininkais bendrauti, būtina! O ne su kažkokiomis ten idėjomis. Iš idėjų sotus nebūsi.“1 Ar galima įsivaizduoti didesnį atsilikimą ir puikesnį pavyzdį, demonstruojantį kioskų ekonomikos mąstyseną? Taip ir norisi šalia Bradausko pastatyti Billą Gatesą.
Viena pažangiausių pasaulyje žvalgybos tarnybų MI 6, pamačiusi filmą iš ciklo apie Džeimsą Bondą, atvyko pas jo kūrėjus, kad išsiaiškintų, ar tikrai ta povandeninė raketa gali taip greitai plukdyti žmogų. Negali, bet idėja galvose jau pasėta ir verčia apie tai mąstyti. Australų performeris Stellarcas implantavo sau į ranką dirbtinę ausį, o jos garso siuntimo ir priėmimo funkcijomis tuoj pat susidomėjo karinė pramonė. Stellarco sukurta veido išklotinė tapo svarbi žmonėms, gydomiems nuo sunkių nudegimų. Įvairiais menininkų sumanymais domisi mokslo laboratorijos, jie kuria NASA bazėje, bendradarbiauja su Masačusetso technologijų institutu. Juk nežinia, kada kam kas nusišvies, nes menas turi drąsos nepaisyti dabarties taisyklių ir susitarimų. O taikomoji futurologija vis dažniau atsilieka net nuo horoskopų…
Šiandien pagaliau pripažinta, kad ne vien ekonomikos nuosmukis ir maži šalies atlyginimai yra svarbiausia didžiulės emigracijos priežastis – apklausose minimi darbuotojų ir darbdavių santykiai, bendra kultūrinė atmosfera. Santykius tarp žmonių gal irgi galima vadinti menu, bet pirmiausia tai kultūra. Ją reikia skirti nuo meno, tą aiškiai rodo Michaelio Haneke´s ar Thomas´o Bernhardo niūrūs kūriniai apie austrus, kurie didžiuojasi savo muzika ir daile, bet prezidentu neseniai išsirinko buvusį nacių karininką Kurtą Waldheimą.
Kultūra yra vienas iš pagrindinių tapatybės sandų. Sociologas Manuelis Castellsas ją mini greta gamtos, istorijos ir geografijos: „Nuolat besikeičiančioje galios struktūroje [o toks ir yra mūsų pasaulis, – V. J.] tapatumai itin svarbūs, o sykiu ir galingi […] jie įtvirtina galią kai kuriose socialinės struktūros srityse ir iš ten planuoja pasipriešinimo arba puolimo veiksmus informacinėje kovoje dėl kultūros kodų, konstruojančių elgesį, o sykiu ir naujas institucijas.“2 Taigi tapatumai, suteikdami tam tikrą galią, leidžia pasirinkti tinkamą ateities strategiją. Tapatybė reiškiasi nuo ekonomikos, jos pačios kultūros iki socialinės sferos, o įvairūs susisiekiantys indai veikia tikrai ne vienoje uždaroje erdvėje. Todėl ir aukštojo mokslo reforma būtų kur kas efektyvesnė, jei, užuot bandžius instrumentiškai nustatyti, kas kada bus populiaru bei reikalinga, būtų galvojama, ko iš tikrųjų reikia visuomenės sveikatai užtikrinti. Tai nepralaimima partija, net „nesėkmės“ atveju turėtume išsilavinusius piliečius ir gerą kultūrinę aplinką, į kurią ateitų trokštami investuotojai. Antra vertus, kodėl norima orientuotis į kitus, o ne į save?
Taigi ką derėtų daryti, kad kultūra taptų svarbiausiu šalies koziriu, esminiu veiksniu lėšų dalybose, kad pagaliau įsisąmonintume kultūros reikšmę ir jos nekvestionuotume?
Svarbiausia, manau, kad nesiliautume aiškinti ir kalbėti apie tai, kas atrodo savaime suprantama, tačiau toli gražu ne visiems. Kultūrininkams tenka su tuo susitaikyti kaip su karma. Dar svarbiau – aiškinti populiariai. Tai nebūtų nusipiginimas, jei parinktume deramą leksiką ir nekvailus aiškintojus. Blogiau už pigų kultūros populiarinimą, pasitelkiant popso „žvaigždes“, yra tik visiškas jos nepopuliarinimas. O gal net ir tai geriau. Nes banalus, kvailas ar nuobodus pasakojimas atgraso, suveikia pirmo sakinio taisyklė – po jo nesinori skaityti antro. Kultūros falšas pamatomas itin greitai. Todėl reikėtų ieškoti nestandartinių kelių, nors tai iš tikrųjų nėra lengva. Beje, ir čia nesame vieniši, jeigu tai guostų, – Europos Komisijos studijoje pabrėžiama: „Kūrybinis sektorius puikiai perduoda kitų žmonių žinutes ir istorijas, bet kai pradeda kalbėti apie savo interesus, jo balsas stulbinamai silpnas.“3
Grįžkime prie muziejų – jie jau seniai bando prisitaikyti prie tinklaveikos pasaulio. Gal kai ką galėtume nusižiūrėti nuo tų, kurie iš esmės keičia santykį tiek su prižiūrėtojais, tiek su eksponatais, t. y. su visa savo sistema? Strateginis jų „persilaužimas“ įvyko prieš keletą dešimtmečių – dabar, užuot konkuravę tarpusavyje, jie telkiasi. Ne tik reklamuoja vieni kitus, bet ir keičiasi ekspozicijomis, fondais. O tinkle ieško naujų skaitmeninių kelių.
Frankfurto knygų mugėje šiemet spalį organizacija The Arts+ pristatė „Kultūros festivalio ateitį“ (Future of Culture Festival). Įvairių tyrimų rezultatais pagrįsta schema atskleidžia, kad menas daro poveikį ne tik kultūrinėms ir kūrybinėms industrijoms, bet ir švietimui, architektūrai, technologijoms, turizmui…
Tonya Nelson, Londono universiteto Muziejų ir kolekcijų vadovė, toje pat mugėje pristatė jau esamus susitarimus su kitais muziejais, kai nuo zoologijos kolekcijų4 keliauji iki meno, istorijos, archeologijos eksponatų ir toliau. Mano užvakarykštė kelionė iš UCL meno muziejaus parodos „Nurodymai ir įtaka – moterys ir meno edukacija“ tęsėsi į „Moterų bibliotekos“ puslapį, priklausantį Londono ekonomikos ir politikos mokslų mokyklai. Alternatyvi meno istorija nubloškė į BBC puslapį su laidomis apie tai. Muziejai virsta hipertekstais, o jų skaitytojai ir lankytojai – individualiais detektyvais, iš kurių kiekvienas savaip narplioja užduotas mįsles.
Čia jau galima kalbėti apie kultūros ekologiją arba apie valstybės ekosistemą. Kultūrai svarbios visos rūšys, net ir mažiausi egzemplioriai, nes jie pirmiausia tampa auditorija, o vėliau sustiprina kultūros (ne vien siaurąja šio žodžio prasme) kūrėjų grandį.
O jei grįžtume prie kasdieninių poreikių, – Kanados gydytojai nuo šio rudens išrašo pacientams siuntimus apsilankyti meno galerijose, muziejuose, nes yra įsitikinę, kad kultūriniai įspūdžiai pagerina psichinę savijautą.5 Britų gydytojai nuo 2023 m. irgi žada rašyti „receptus“ į meno galerijas, kaip terapiją skirti muzikos, šokio, dainavimo pamokas.6 Vadinasi, tai nėra tik laisvalaikio ir prabangos užgaida, tai tampa gyvybiškai (tiesiogine šio žodžio prasme) svarbu! Džiugu, kad apie meno ir sveikatos sąsajas Lietuvoje irgi vis dažniau kalbama. Šiandien iš inercijos norėtume klausti ne „kada tai atsitiks Lietuvoje“, bet „ką turėtų būti baigęs žmogus, kad ryžtųsi tokiems pokyčiams, kai taps sveikatos apsaugos ministru?“ Nesuprogramuosime – Kanados sveikatos ministrė Ginette Petitpas Taylor, prieš tapdama politike, įgijo socialinio darbo bakalaurą.
1 LNK atstovas Tomas Bartininkas: apie nuolaidą Darbo partijos reklamai žinau iš spaudos. Prieiga per internetą: https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/mg-baltic-byla-teismui-liudija-bronius-bradauskas-56-1057348
2 Manuel Castells. Tapatumo galia. Vilnius: Poligrafijos ir informatikos leidykla. 2006, p. 402.
3 Mapping the Creative Value Chains, study commissioned by the EU Commission (DG EAC), 2017, p. 304. Prieiga per internetą: https://publications.europa.eu/en/publication-detail/-/publication/4737f41d-45ac-11e7-aea8-01aa75ed71a1/language-en)
4 https://www.ucl.ac.uk/culture/grant-museum-zoology/about
5 Canadian doctors to start prescribing MUSEUM visits in hope that cultural trips ‚will help patients battling mental health issues´ – prieiga per internetą: https://www.dailymail.co.uk/health/article-6320641/Canadian-doctors-start-prescribing-MUSEUM.html
6 British Doctors May Soon Prescribe Art, Music, Dance, Singing Lessons. Prieiga per internetą: https://www.smithsonianmag.com/smart-news/british-doctors-may-soon-prescribe-art-music-dance-singing-lessons-180970750/
