Vakarienė su mirtimi Vlado Putvinskio gatvėje

Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė 2018 12 09 kauno.diena.lt, 2018-12-07
Alternatyvaus teatro festivalis „Namas Nr. 1“. Organizatorių nuotrauka
Alternatyvaus teatro festivalis „Namas Nr. 1“. Organizatorių nuotrauka

aA

Kaune pirmą kartą įgyvendintas alternatyvaus teatro festivalis „Namas Nr. 1“, pakvietęs žiūrovus į vieną iš negyvenamų tarpukario namų miesto centre. Unikalios namo istorijos ir teatro jungtis atkūrė miesto tapatybės nematomąją pusę, kurios žodžiais nusakyti neįmanoma, o galima tik patirti.  

Pojūčių kalba

Festivalio veiksmo vieta - Vlado Putvinskio gatvėje 5-uoju numeriu pažymėtas 1922-aisiais pastatytas namas. Namo istorija ypatinga tuo, kad praėjusiame amžiuje (1945-1966 m.) jame gyveno garsių dailininkų, grafikų, knygų iliustratorių Petro ir Domicelės Tarabildų šeima. Paskui kurį laiką čia dar gyveno vienas iš Tarabildų sūnų, o dar vėliau namas buvo pavirtęs komunalinio ūkio daugiabučiu.

Paradoksalu, jis stovi priešais Petro Mažylio gimdymo namus, vis pasitinkančius naują gyvybę, tačiau jo paties languose jau seniai nesimatė žiburių, tik namo sienomis šliaužioja šešėliai. Šiandien namas turi naują šeimininką - tų pačių gimdymo namų vadovo, gydytojo Tomo Biržiečio šeimą. Naujojo šeimininko vizijoje namo laukia daug originalių pokyčių, jo kieme net žadama įrengti žaislų muziejų.

Taip labai trumpai būtų galima nusakyti šio namo biografiją. Tačiau ką iš tiesų reiškia šie žodžiai? Ką reiškia „čia gyveno“, „turi naują šeimininką“, „apleistas“? Festivalio organizatorės Renata Bartusevičiūtė ir Paulina Nešukaitytė į šiuos klausimus atsakymų ieško pasitelkdamos ne protą, o pojūčius. O juos atkurti pakvietė įvietinto ir pojūčių teatro atstovus bei kartu svarbiausius festivalio dalyvius - čekų režisierių Howard Lotker su trupe „HoME“ ir Karolinos Žernytės teatrą. Taip pat režisieres Saulę Norkutę ir Moniką Klimaitę su bendraminčių komandomis, pristačiusias spektaklį vaikams „Kaltūnas“ ir pjesės „Vieno buto istorija“ skaitymą.

Tik apie festivalį kaip atskirus šių kūrėjų kūrinius visai nesinori kalbėti: šiam pasibaigus išlieka vientisas ir nedalomas prisiminimas.  

Teatras šiame name veikė kaip tarpininkas tarp praeities ir šiandienos, tarp mirusiųjų ir gyvųjų. Jis rekonstravo jausminę namo atmintį, nepasakodamas dailininkų šeimos gyvenimo žodžiais ar įprastais dramos teatro instrumentais, o pasitelkdamas pojūčių kalbą. Taip pat per daug nenukrypdamas į istorinius faktus, dėmesį fokusuodamas į čia gyvenusių žmonių emocijas.

Name - per du aukštus išsidėstę aštuoni kambariai, mažytį vonios kambarėlis, palėpė ir nemažas rūsys. Žiūrovai buvo kviečiami lankytis iš eilės visuose kambariuose, po kažkiek laiko praleidžiant kiekviename jų, kur aktoriai improvizavo pasirinkę tam tikrą išeities tašką (buvusios erdvės paskirties ir prisiminimų jungtį). Jie tapo veidrodžiais, atspindinčiais praėjusį laiką, jo apibrėžtas kambarių funkcijas ir išgrynintus dailininkų šeimos narių jausmus.

Kiekviename kambaryje santykis tarp žiūrovų ir atlikėjų keitėsi: kai kuriuose jų pasirodymai buvo gana abstraktūs, išlaikantys atstumą tarp savęs ir publikos, kituose - labai konkretūs ir tiesiogiai įtraukiantys į tam tikrą veiksmą. Tai neleido ne tik nuobodžiauti (nors sunku įsivaizduoti, kad čia apskritai taip buvo galima pasijusti), bet ir dar plačiau bei giliau pajusti namo gyvastį. 

Namas žudikas

Gali pamiršti žmonių vardus, jų gimimo metus, gyvenimo faktus, bet to, kam teatras leido atsiverti šiame name, pamiršti neįmanoma. Priežastis labai banali - taip jau yra, kad tai, ką patiri, tampa tavo dalimi. O šį namą būtent ir turi visomis juslėmis perskaityti pats, ir kiek čia ko įžvelgs tavo siela, tiek ir informacijos išsineši išeidamas. Tuščiomis išeiti nepavyks. Namas to neleidžia, nes įžengęs į jį pasijunti lyg būtum atėjęs į svečius pas labai artimą žmogų. Jame gyvena kažkas nematomas, nors girdisi balsai, žingsniai, muzika, užuodi kakavos, kepamų sovietmečiu populiarių vaflių ir ruošiamo jiems įdaro kvapą. Namas itin svetingas, žaismingas, turintis kuo pavaišinti kūną ir sielą, bet ir tuo pačiu liūdnas. Negrįžtamai liūdnas.

Kadangi dabar pradėti vykdyti remonto darbai, name mažai belikę jo praeities materialių pėdsakų, tačiau jis puikiai išsaugojęs visus prisiminimus. Nors aktoriai atkuria ir pozityvių jausmų paletę, kiekvienoje išlikusioje interjero detalėje tau į akis žvelgia nerimas, įtampa, netekties ir sunkiai paaiškinamos kaltės jausmas.

Susitikimas su čia gyvenusios Tarabildų šeimos gyvenimu virsta vakariene su mirtimi. Tai ji tave švelniai priglaudus prie savo beorės krūtinės skaito pasaką, veda mediniais, medžių lapais nuklotais laiptais į antrą namo aukštą, praveria langą į rudens vakaro sutemas, ištiesia ranką pašokti, kviečia paragauti vaišių ir net nusišypsoti. Su kiekvienu šiltos kakavos gurkšniu tik dar labiau junti, kaip šalta šiuose namuose. Vienos medinės namo sienos plyšiuose randi įkištas suvyniotas popieriaus skiautes, kuriose surašyti buvusių namo šeimininkų prisiminimai. Viename jų parašyta, jog tai namas žudikas, nes kad ir kiek krosnyje būdavo pleškėję malkų, šaltis čia buvęs nuolatinis svečias.

Teatras tapo gidu, supažindinančiu su nenutrūkstamu saitu tarp miesto istorijos ir šiuolaikinio jo veido. Kas sieja šiuos skirtingus laikotarpius - Tarabildų kasdienybę ir mūsų? Atsakymas virsta klausimu - ar vėsos pojūtis gali skirtis prieš daugiau nei 50 metų ir dabar?

Vlado Putvinskio gatvėje per tą laiką išoriškai daug kas pasikeitė ir mes vilkime kitokiais drabužiais, bet, kaip įrodo festivalis, žmonių pojūčiai išliko absoliučiai tie patys. Lyg ir banali tiesa, bet tai kažkodėl gąsdina. Tai virsta daugiau nei tiesa. Šios vakarienės metu mirtis labai atvira. Ji pasako daugiau negu turbūt buvo numanę patys režisieriai ir aktoriai. Sunku yra žvelgti į viduje atsivėrusį begalybės vaizdinį, kurį sukuria vienas priešais kitą stovintys veidrodžiai (būtent taip tiksliausia būtų galima įvardyti kūrėjų ir žiūrovų santykį), atspindintys ne tik tai, kas buvo, kas vyksta šiandien, bet ir ateities prognozę, kurioje tu savo paties būtį matai kaip praėjusį laiką. Retsykiais kyla noras išsiveržti iš namo, įkvėpti šios realybės oro, pajusti tą „saugų“ laikinumą. 

Pavojingas eksperimentas

Eksperimentinis festivalis iš dalies tampa pavojingu (iš)bandymu, nes jeigu žiūrovas gana empatiškas ar turi ekstrasensorinių galių, gali pamatyti daugiau, negu reikia, jo vaizduotėje gali prasiverti daugybė durų, už kurių jį pasitinka ne tik buvę šio namo gyventojai. Jautiesi taip, lyg būtum perlipęs televizoriaus ekraną ir atsidūręs kurio nors Davido Lyncho filmo lietuviškoje versijoje. Bet būtent tie tykantys pavojai, nežinomybė ir viršlaikiškumo pojūtis neapsakomai traukia. Tai patirti yra malonu. Turbūt tai ir būtų galima įvardyti vienu iš išskirtinių festivalio bruožų - tai, kad čia ne tu stebi teatro kuriamą realybę, bet ji tave. Pasislėpti čia neįmanoma, tiesiog nėra kur. Nepasislėpsi net ir savo kūne, nes kiekviename žingsnyje jautiesi veikiantis, reikalingas ir laukiamas.

Žiūrovų dalyvavimas čia nėra priverstinis ar dirbtinis. Paprastai teatro scenoje vykstantys spektakliai nubrėžia savo ir žiūrovų ribas. „Namas Nr. 1“ atveju ribų nėra, nebent jomis laikytume paties namo sienas. Nėra čia ir taisyklių tam, kaip turėtų jaustis ir elgtis susirinkusieji. O jie čia ir visai nebando apsimesti kažkuo, kuo nėra. Jie jaučiasi atsipalaidavę, jaučiasi savimi ir su pirmą kartą čia sutiktais kitais elgiasi taip, lyg būtų vienos šeimos nariai. Labai skirtingi, kiekvienas - su savais demonais ir šviesuliais, bet tarsi visus sieja tas pats kraujo ryšys. Apie tai net negalvoji, tiesiog tai natūraliai pavyksta. Mintyse tu noriai kalbiesi su būtajame laike įstrigusiu namu, kaip ir kuo gyvename besibaigiant 2018-iesiems. Jauti, kaip jis įdėmiai tavęs klausosi, kaip jam viskas nuoširdžiai įdomu.

Neatsitiktinai vienas iš namo kambarių pavadintas „Galimybių paieškos“. Jame žiūrovai turėjo galimybę susitikti su naujuoju namo savininku - Tomu Biržiečiu ir jo stipria meile šiam namui, kuris jo dėka turėtų tapti itin šiltas visomis prasmėmis. Klausantis jo žodžių, mintyse apnuogintos namo sienos staiga pradeda keistis ir tampa kažkuo nauju, šiuolaikišku, patraukliu, gyvu, originaliu. Toks, koks yra ir vis atsinaujinantis ir dar daugelį kartų atsinaujinsiantis pats Kauno miestas.

„Namas Nr. 1“ - puikiai pavykęs interaktyvus teatrinis eksperimentas, leidžiantis miesto istoriją pažinti alternatyviu būdu - pojūčiais. Pastarieji rodo liežuvį tuštiems žodžiams, nusakantiems, kas ką padarė tam tikrais metais. Scenos meno kalba, besijungianti su faktais, vizualine informacija, muzika, namo šešėliais, kvapais ir žiūrovų bendra patirtimi, kuria tapatybės belaikiškumo pojūtį. Jis nuvelka nuo istorijos, kaip jau įvykusių įvykių, etiketę ir priklijuoja naują - „vyksta visada“, nes negali galutinai įvykti tai, kas yra jaučiama. O gyventi tai ir reiškia: jausti ir prisiminti. 

kauno.diena.lt

Komentarai