Prieš rudenį

Sigita Ivaškaitė 2018 08 30 Avanscena, 2018 08 27
Scena iš naujojo cirko spektkalio „Šventasis medis“. Christophe Raynaud de Lage nuotrauka
Scena iš naujojo cirko spektkalio „Šventasis medis“. Christophe Raynaud de Lage nuotrauka

aA

Teatro kūrėjai yra tikri vaikai, - visą gyvenimą vasara jiems asocijuojasi su atostogomis. Na ir kas, jog jų metu tenka dirbti, tie darbai vis viena turi įvairių pliusų, kaip, pavyzdžiui, išvykimas į užsienio festivalius, kūrybinės dirbtuvės ir stovyklos gražiausiuose gamtos kampeliuose, ir taip toliau. Juk menui reikia įkvėpimo, o jį dažniausiai rasti galima toliau nuo kasdienybės.

Na, o kasdienybėje... Kol lietuvių kūrėjai renka liaupses ir skinasi kelius į tarptautinę šlovę užsienio festivaliuose, Lietuvoje nutraukiamas priėmimas į dailėtyros studijas, o ryškiausias antraštes sukuria absurdiško anekdoto verti skundai ir grasinimai teatrui, planuojančiam premjerą pagal R. Vanagaitės knygą.

Iš vienos pusės - veiksmo daug, iš kitos - galbūt ne tokio, kokio norėtųsi. Žinia, kad meno kritikų ar bent teatrologų - kalbėsiu apie savąją sritį,- Lietuvoje paskutiniu metu atrodo net nebereikia. Visuomet galima pasikviesti svečių iš užsienio, ypatingai tų, kuriems darbas patiks. Ir apskritai - jie juk žino geriau. Aišku, neimsiu čia visiems draskyti akių, nes pati tesurinkčiau vos kelias, mano nuomone, šiandien dėmesio vertų lietuvių kritikų pavardes. Bet ratas čia uždaras, mat finale vėl grįžtume prie mokyklos klausimo.

Seniai tyliai, o kartais ir garsiai koneveikta LMTA Teatrologijos programa šiais laikais bando keistis, tik kažkodėl dažniausiai ne praplėsdama savo programą, o paprasčiausiai prie savęs prikabindama kitas „skęstančias valtis“, kaip kad kino kritika. Tokia ta dabartinė mada - sukergti. Ir ji gali būti vykusi, tik tą daryti būtų gerai ne iš bėdos, kad a) nebeatestuojamos senos programos, b) niekas į jas nestoja. O kam stoti, jei a) kritiku šiandien gali būti kiekvienas, b) laikais, kai aš stojau, visi iš anksto perspėdavo, kad karjeros čia nebus, pinigų irgi. Na, ir dėl to aiškindavo, kad visos kritikės yra moterys - mat jas gali išlaikyti vyrai.

Net nepradėkime čia kalbėti apie seksizmą, nes kad ir koks badantis akis, ausis ir ką tik nori, bet ne čia yra bėda.

Kad ir kaip bebūtų, bet įstojus tikrai neatrodė, kad teatrologes kažkas turėtų išlaikyti. Dauguma jų net buvo galios moterų pavyzdžiai, kurioms tiesiog patiko progai pasitaikius bent trumpam tapti kūrėjų gėrėjimosi ir padėkų adresatais. Juk niekas niekuomet neįsivaizdavome prof. Irenos Aleksaitės kitaip, nei įtakingiausios teatro moters. Ir nors jai spektaklio vertė galėjo sumenkti dėl to, kad aktorius scenoje pasirodė su neplauta galva, bet tai buvo jos požiūris, jos teatro vertybės. I. Aleksaitė yra praktiškai visų šiandien rašančiųjų dėstytoja ir įvairiapusė mokytoja ir tikiu, kad dar ilgą laiką sklis legendos apie jos paskaitas - performansus, prajuokindavusias teatrologus ir visuomet rasdavusias priėjimą prie paveikesnės aktorių edukacijos...

O mums... o mums dažnai pasidarydavo keistai ilgu profesorės laiko, kuriame (bent taip atrodė iš jos pasakojimų), kritikai buvo svarbūs, gerbiami ir reikalingi. Ir mums buvo sakoma, jog kartu su savo kartos kūrėjais mes ateisime į mūsiškius laikus, kur kartu kursime tą teatro gyvenimą. Tiesos yra, tik man rods, jog šiandien tą daryti reikia kiek kitaip, o pirmiausia teatrologai tam turi pasirengti kitaip. Juk šiandien mes turime ne saugoti spektaklius nuo aukštųjų instancijų cenzūros, o greičiau saugoti juos nuo pačių savęs.

Nors... štai Panevėžio Juozo Miltinio teatras susiduria su neįtikėtinomis „bėdomis“. Sužinoję, jog bus statomas spektaklis pagal skandalingą Rūtos Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“, grupė tėvynės gynėjų jau spėjo ne tik kad pasipiktinti, bet ir grasinti teatro uždarymu ir valdžios nuvertimu. Stipru, vienok. Ir reklamine, ir žmogiškąja prasmėmis.

Pradėkime dabar nuo to, kad mane asmeniškai vis dar gali nustebinti žmonės, manantys, kad valstybiniame teatre bus skleidžiama rusų propaganda. Na, jau neminint to, jog yra kūrėjų, dirbančių prie šios, dar net neparašytos pjesės, kontekstai. Visgi tokie išsišokimai mus, vasarojančius menuose ir gamtose, grąžina į tą realybę, kuri prasidės nuo rudens, kuomet menai ir jų kūrėjai vėl vis dažniau susidurs su kasdieniu žiūrovu, kuriam interpretacijos ir daugiaprasmiškumai ne visad rūpi.

Bet ir tai nėra taip svarbu, kaip momentas, kai tau primena, jog net ir kultūros ministerija vis dar teoriškai užsiima cenzūra, nes joje veikia komisija, tvirtinanti jiems pavaldžių teatrų repertuarus. Žvelgiant kapitalistiškai - žinoma: kas moka, tas ir renkasi turinį, o moka šiuo atveju ministerija, valstybė. Ir taip, ratas po rato, ta vasariška atgaiva nyksta, gražūs įsivaizdavimai ir planai bliūkšta ir vėl grąžina tave prie kasdienybės, kurioje teatras vis dėlto tarnauja dažniau, nei fantazuoja.

Dėl to, kaip jau esu kažkur, kažkada sakiusi, mane žavi gatvės teatras ir šiuolaikinis cirkas. Jų prigimtyje yra kažkas romantiškai čigoniško (jei niekas neįsižeis), kažkas laisvo ir nepriklausomo. Kartais net gaila, jog jų atstovai taip priartėja prie teatro. Bet visiems reikia pragyventi, - negali juk imti ir aukotis žmonės dėl tavo romantiškų fantazijų. Beje, šią vasarą bandant žmones supažindinti su šiomis meno šakomis Kaune, kai kuriems teko būti aprėktiems. Vilniuje rudenį bus kiek lengviau - Naujojo cirko festivalis čia jau tapęs labiau įprastu ir atpažįstamu, žinoma, tuo pačiu jis nerengiamas po miegamųjų rajonų daugiabučių balkonais...

Kad ir kiek teatras lauktų iššūkių ir susitikimų su žiūrovu, dažnai per ilgas pertraukas jis pamiršta, jog jie gali būti ir sunkūs bei skaudūs. Ar dėl eilinio žiūrovo šiurkštesnės replikos, ar dėl skaudesnio kritiko komentaro. Užtai ta vasara tokia ir gera - padeda pamiršti ir vėl atrasti kūrybines jėgas. Nors būna ir kitaip.

Būna, kad grįžti į realybę stipriai nesinori. Mieliau norisi rinktis vasaros karščio sukurtą oazę, kurioje menai ar tik teatras gyvuoja vaizduotėse. Jiems nereikia finansavimo, projektų, paaiškinimų ir gynybos. Jiems pakanka idėjų, žmonių ir bendro darbo. Arba pakanka tavęs ir kompiuterio su tuščiu wordo lapu, kuris tuoj užsipildys neaišku kam įdomiais tavo samprotavimais. Bet šiemet prieš rudenį yra naujos ir įdomios vilties.

Per ateinančius dvejus, trejus metus, daugelis valstybinių teatrų užsidaro renovacijai. Kai kurie pasilieka veikiančias mažąsias scenas. Bet kuriuo atveju tai reiškia, jog tokie teatrai, kaip LNDT keliaus žymiai dažniau ir žymiai įvairesniais keliais Lietuvoje nei kasmet. Įdomu, kaip į jų spektaklius reaguos dažniausiai komercinio, „Domino“ teatro produkcija maitinami žiūrovai. Taip pat įdomu, kaip gastrolės ir nuolatinės vietos nebuvimas paveiks pačius teatrus. Kol kas ryškiai matyti tik tai, kad marketingo skyriai ims dirbti našiau, - pasirodo, straipsniai kultūrinėje spaudoje arenų neparduoda. Kas galėjo pagalvoti? Ir vėl ta realybė, kasdienybė...

Na, bet šiemet, panašu, nudžiugins „Sirenos“. Bijantiems per stipriai priartėti prie teatro ar jo kasdienybės, bus skirti belgų „Gal visi drakonai“ ir jų kompiuterių ekranai. Nemari Vakarų ir Rytų Berlyno atskyrimo ir susidūrimo tema „She She Pop“ kolektyvo „Stalčiuose“. O taip pat labai lauksiu senokai Lietuvoje nematyto Kristiano Smedso ir jo darbo „Tik filmuojama“. Ir tada jau kaip nors... Tada kaip nors vėl visi įsiliesim į bendrą teatro ritmą, kiek kitokį, be kai kurių salių, trūkstant kai kurių žmonių, bet nenurimstantį.

Kad ir kaip banalu bebūtų, bet show must go on. Arba pabaigai leisiu sau pacituoti Nikos Kazantzakį: „Mirtis miršta kiekvieną akimirką ir kiekvieną akimirką iš naujo atgimsta, kaip ir gyvenimas. Jau tūkstančiai metų vaikinai ir merginos šoka po tuopom, ąžuolais, platanais, po pušimis ir lieknomis palmėmis. Šoka ir šoks dar po tūkstančių metų, nenutildomo ilgesio pagauti. Jų veidai keičiasi, vysta ir grįžta atgal į žemę. Iš jos pakyla kiti ir stoja jų vieton. Po ta nesuskaičiuojama daugybe kaukių slypi vienas vienintelis šokėjas, ir visada jam būna dvidešimt metų. Jis - nemirtingas.“

Teatro kritikės Sigitos Ivaškaitės komentaro audio įrašo klausytis čia.

Komentarai