Didžiosios „Kaitos taško“ transformacijos

Brigita Kulbytė 2018 06 25 „Teatro žurnalas“, Nr. 9-10
Vidmanto Bartulio operoje pagal Eugène´o Ionesco pjesę „Pamoka“ - Valentinas Masalskis, Audronė Paškonytė ir Robertas Vaidotas. Puslapis iš „Kaitos taško“ bukleto
Vidmanto Bartulio operoje pagal Eugène´o Ionesco pjesę „Pamoka“ - Valentinas Masalskis, Audronė Paškonytė ir Robertas Vaidotas. Puslapis iš „Kaitos taško“ bukleto

aA

Tęsiame „Teatro žurnalo“, skirto festivaliams, publikacijas. Šįkart - atidus žvilgsnis į vienintelį kartą vykusį teatro forumą „Kaitos taškas“. 

***

Apie pradžią nuo pradžių. Koks buvo vienas pirmųjų teatro festivalių Lietuvoje, įvykęs 1996 m. lapkričio 7-11 d.? Kokią reikšmę jis mums turi praėjus daugiau nei dviem dešimtims metų? Kur šiandien yra žmonės, kurie debiutavo „Kaitos taško“ forume? Kodėl ne festivalis, o forumas, kodėl surengtas būtent 1996-aisiais ir kodėl tai buvo vienintelis ir daugiau nepasikartojęs unikalus teatralų kūrybinis gūsis, šiame interviu papasakos „Kaitos taško“ programos sudarytoja ir vadovė, teatrologė Elona Bajorinienė. „Daug kas buvo daroma pirmą kartą...“ - pradeda ji savo pasakojimą.

Teatro festivaliai prieš ir po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo

Kalbą reikėtų pradėti nuo svarbios organizacijos - Atviros visuomenės instituto, kuris buvo itin reikšmingas ne tik Lietuvoje, bet ir visoje pokomunistinėje Europoje skatinant šių valstybių transformacijas į demokratines visuomenes. Šių institutų tinklas buvo inicijuotas ir finansuojamas išeivio iš Vengrijos, filantropo George´o Soroso, veiklą tarptautiniu mastu koordinavo centrinės būstinės Niujorke ir Budapešte. Instituto misija buvo užkoduota jau pačiame pavadinime - padėti kurti atviras demokratinėms permainoms, dialogiškas ir pilietiškas visuomenes, kurios gyvuoja remdamosi demokratijos vertybėmis. Taip 1990 m. buvo įkurtas Atviros Lietuvos fondas (ALF), kuriame vienas svarbiausių žmonių buvo literatūrologė, teatrologė, ilgalaikė valdybos pirmininkė ir narė Irena Veisaitė. Tai, kad ši išskirtinio likimo asmenybė atėjo iš kultūros lauko, humanizmo ženklu žymėjo visas ALF vykdomas programas, kurios buvo labai įvairios, kito, apėmė žmogaus teises, lygias galimybes, teisėkūrą, švietimą, kultūrą. Fondas veikė beveik visose viešojo gyvenimo srityse, nesikišo į ekonominius bei politinius procesus, o XX ir XXI a. sandūroje vis dėlto atsigręžė ir į viešosios politikos problematiką.

Paskutiniame XX a. dešimtmetyje Atviros Lietuvos fondas išgyveno puikų prasmingos veiklos laiką, buvo daugybės naujų reiškinių iniciatorius ir palaikytojas. 1995 m. buvo nuspręsta išplėsti ALF Kultūros programą sukuriant Atlikėjų meno programą (tarptautinėje erdvėje įvardijome ją kaip Performing Arts), skirtą profesionaliems menams: teatrui, kinui, muzikai. Vizualiųjų menų srityje veikė jau anksčiau sukurtas Soroso šiuolaikinio meno centras, turintis analogų ir kitose šalyse, kur veikė Atviros visuomenės institutas. Pirmenybė buvo teikiama moderniam menui, nes iki tol tai buvo uždraustas vaisius.

„Kaitos taško“ forumo kūrimas

Galvojant apie programos strategiją ir turinį, apsispręsta veikti dviem kryptimis: kaip buvo įprasta ALF, remti profesionalių meno organizacijų ir kūrėjų projektus, tarptautinių ryšių mezgimą, keliones į kitas šalis, taip pat kūrybinius mainus pirmiausia su Rytų ir Vidurio Europos šalimis (tam buvo skirta atskira tarptinklinė programa „Rytai-Rytai“). Buvo labai aiškūs tikslai, kurių besąlygiškai laikomasi: remiamos naujos aktyviai veikiančios organizacijos, nevyriausybinis sektorius, iniciatyvūs, novatoriškų idėjų turintys ir jas įgyvendinantys žmonės, reiškiniai - katalizatoriai, anglų kalba tai vadinta agents of change. Beje, vienas iš ALF konkursų dalyvių buvo ir festivalis LIFE, jo projektų paraiškos buvo pavyzdinės. Ką anuomet reiškė teikti paraiškas? Jas lygiai taip pat reikėjo išmokti rašyti, pereiti prie vadinamojo projektinio mąstymo, apskritai suvokti, kas yra projektas. Kūrėsi naujas žodynas, turėjęs įvardyti reiškinius, kurie iki tol neegzistavo. Projektas sovietiniais laikais galėjo reikšti vienintelį dalyką - architektūrinį ar inžinerinį kokio nors objekto brėžinį. Kitų reikšmių tas žodis neturėjo. Žinome, kaip dabar viskas pasikeitė: projektas yra tam tikras laiko apribotas veiksmas, turintis tikslą, įgyvendinimo eigą, orientaciją į rezultatus, kurie yra vertinami, gali būti išmatuojami ir t. t. Žodžiu, visose srityse vyko visuotinės transformacijos.

Grįžtant prie ALF Atlikėjų meno programos, antroji jos veiklos kryptis buvo inicijuoti metiniai projektai. Pirmuosius trejus metus tai buvo tarptautiniai forumai, skirti kinui, teatrui, muzikai, jais siekta sukurti naujus veiklos modelius apsibrėžtose srityse. Ne festivaliai, o būtent forumai, tai buvo ne kartą aptarta su ALF kultūros programų iniciatore Irena Veisaite. Forumas reiškė diskusinės erdvės sukūrimą, idėjų apykaitą, naujų pavidalų, kaip gali egzistuoti vienos ar kitos srities meno reiškiniai, ieškojimas. „Kaitos taško“ atveju šis formatas papildė ar kiek oponavo festivaliui LIFE, kuris orientavosi į meistrų spektaklių atvežimą, net kai ėmėsi prodiusavimo ir pristatė kelis lietuvių režisieriaus Eimunto Nekrošiaus pastatymus.

Pirmasis kino forumas „Įamžintas laikas“ įvyko 1995 metais. Pasirinkta dokumentika, nes šis žanras geriau atliepė ALF, sutelkusio dėmesį į pilietinės visuomenės ugdymą, interesų lauką. Po metų suorganizuotas teatro „Kaitos taškas“, 1997 m. įgyvendintas muzikos forumas „Muzika Ficta“. Visi trys forumai turėjo savo meno vadovą, kuris buvo atsakingas už tų metų programą. Forumo koncepcija ir programos struktūra kartu su numatomu biudžetu buvo atskirai pristatoma ALF valdybai, kuri priimdavo sprendimus dėl visų projektų finansavimo.

Forumų tikslai

Teatro forumas „Kaitos taškas“ atsirado tam tikrame kontekste. Pirmiausia reikėtų paminėti festivalį LIFE. Jis buvo tikras stebuklas, net teatru nesidominčią visuomenę užbūręs reiškinys, didžiojo ir laisvo pasaulio atradimas. Atrodė neįtikėtina, kad į Lietuvą atvyksta pasaulinės reikšmės artistai, nuo kurių šalis ilgai buvo atskirta. Vakarai - nuostabu, pažadėtoji žemė. Bet ilgainiui vis dažniau kilo klausimas: o kur esame mes? Kas vyksta su Lietuvos teatru?

Taip pat minėtinas sovietmečiu vykęs „Pabaltijo teatrų pavasaris“. Festivalis maždaug nuo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio reguliariai suko ratą per Lietuvą, Latviją, Estiją, Baltarusiją, vėliau dėl geopolitinių motyvų įtrauktas ir Kaliningradas. „Pabaltijo teatrų pavasaris“ buvo, kaip dabar sakytume, matomas visos Tarybų Sąjungos mastu, aukštai vertinamas dėl stiprių Lietuvos, Latvijos, Estijos menininkų vardų, nagrinėjamų istorinių temų ir teatro kalbos ieškojimų. Tai buvo pagrindinis informacijos šaltinis, kas vyksta kaimyninėse šalyse, ir, sutrūkinėjus sovietiniams ryšiams, atsirado akivaizdus vakuumas.

Forumų tikslai buvo įvardyti jų nuostatuose. Siekėme aktyvinti nutrūkusius kultūrinius mainus tarp panašius istorinius procesus išgyvenančių šalių, skatinti jaunosios kartos menininkų augimą bei tobulėjimą ir, žinoma, ugdyti atviros visuomenės kultūrinę savimonę. Į „Kaitos tašką“ atvyko teatrai iš Latvijos, Estijos, Gruzijos. Su Prancūzų kultūros instituto pagalba buvo pakviestas Philippe´o Genty spektaklis „Nejudantis keliautojas“, tapęs fantastiškai gražia vaizduotės kelione, objektų teatro baigiamuoju akordu, nematomais ryšiais susijusiu su Eimunto Nekrošiaus kuriamu metaforų teatru.

Itin svarbu buvo atverti eksperimentų erdvę, kurią visų pirma sudarė pjesių skaitymai. Kas tai yra, kaip tie skaitymai turi atrodyti, niekas nežinojo. Formatas buvo nusižiūrėtas nuo britų teatro, kur naujų dramų viešo pristatymo, bandomųjų skaitymų praktika buvo įprasta ir populiari ieškant naujų autorių. „Kaitos taške“ pjesių skaitymus rengė tuometės jauniausios kartos režisieriai Gintaras Varnas (Federico García´os Lorcos „Publika“) ir Oskaras Koršunovas (Sigito Parulskio „P.S. Byla O.K.“), taip pat dramaturgas Rolandas Rastauskas (Esos Kirkkopelto „Rytoj ketvirtą“).

Gintaro Varno „Publika“ buvo tikra „Kaitos taško“ bomba, faktiškai tai buvo baigtas spektaklis. Publika sėdėjo Lietuvos nacionalinio dramos teatro didžiosios scenos viduryje, aplink ją ratu klejojo archetipiniai makabriško teatro personažai. Įdomiai išnaudota erdvė atrodė itin novatoriškai, iki tol tradicinėje teatro dėžutėje eksperimentų su teatro erdve iš esmės nebuvo. Staiga įsiveržė teatro jėgos gūsis, santykių su publika perversmas. Spektaklis darė ypatingą įspūdį, iš naujo įrodinėjo teatro magijos jėgą, siekė atkurti teatro ryšius su prarasta per dainuojančias revoliucijas publika.

Prisimenu, kad po Gintaro Varno furoro Oskaras Koršunovas atrodė susirūpinęs, nes skaitymo žanrą traktavo kiek lengviau, neturėjo paruošto spektaklio. Tada jis greitai susikaupė ir dvi paras iki savo pasirodymo dirbo su aktoriais turbūt po 24 valandas per parą. Oskaras Koršunovas tada taip pat parodė ne skaitymą, o stiprų spektaklio eskizą, kuris vėliau tapo visaverčiu OKT spektakliu, „pririšo“ prie teatro Sigitą Parulskį. Beje, Parulskio pavardė „Kaitos taško“ programoje dar kartą buvo įrašyta prie įtraukto į programą spektaklio „Iš gyvenimo vėlių“, kurį Šiaulių dramos teatre režisavo Vytautas V. Landsbergis.

Trečias skaitymas buvo Rolando Rastausko pasirinkta ir jo paties versta suomių dramaturgo Esos Kirkkopelto pjesė „Rytoj ketvirtą“, realizuota apleistame Klaipėdos baseine. Tai iš esmės irgi buvo baigtas spektaklis eksperimentinėje erdvėje. Tiesiogiai jį rodė Klaipėdoje, o Vilniuje per forumą pristatyta filmuota versija.

Prie didžiausią įspūdį palikusių atradimų būtina paminėti Vidmanto Bartulio ir Valentino Masalskio operą pagal Eugène´o Ionesco pjesę „Pamoka“. „Kaitos taškas“ buvo to spektaklio užsakovas, finansavo jo atsiradimą ir parodymą. „Pamoka“ - rečitatyvu atliekama mokytojo ir mokinės groteskiška dvikova, kurios neįmanoma priskirti kokiai nors aiškiai krypčiai. Tai buvo ir šiuolaikinė opera, ir absurdiška kaukių drama. Joje dalyvavo ir pats Vidmantas Bartulis, vilkintis pingvinišką fraką ir diriguojantis visam veiksmui. Visiškas avangardas. Estetikos požiūriu tai buvo vienetinis reiškinys, įžengęs į naujo tarpdisciplininio scenos meno teritorijas.

Kas dar buvo pirmą kartą? Kas buvo nauja?

„Kaitos taškas“ išsiskyrė naujas edukacines formas pristatančia programa, surengė dvi kūrybines laboratorijas. Viena jų buvo skirta Jerzy´io Grotowskio teatrui. Bendradarbiaudamas su Vroclave įsikūrusiu J. Grotowskio centru, forumas pakvietė centro direktorių ir su legendiniu režisieriumi dirbusį aktorių Zygmuntą Moliką, kuris ir vedė vienas iš kūrybinių dirbtuvių. Greta buvo surengtos Grotowskio spektaklių vaizdo įrašų peržiūros, į kurias netilpo visi norintieji. Šios peržiūros buvo dar vieno lango atvėrimas, skurdžiojo teatro estetikos patirtis, gauta iš pirmų rankų.

Antrąsias kūrybines dirbtuves vedė JoAnne Akelaitis, žinoma JAV „Off-Off Broadway“ teatro judėjimo atstovė, buvusi Philippo Glasso žmona. Prisimenant, kad tuo metu dar nebuvo elektroninio pašto, tarptautinių renginių organizavimas buvo sudėtingas ir dėl komunikavimo galimybių. Fakso aparatas buvo didžiulis žingsnis į priekį, kai žinią į kitą žemyną galima perduoti per minutę kitą, nesinaudojant brangiu telefono ryšiu. Tokią įsimintiną JoAnne Akelaitis faksimilę „Kaitos taško“ katalogo dizaineris Jokūbas Jacovskis panaudojo kaip iliustraciją, kuri šiandien yra jau istorinis dokumentas.

Teatro forumas „Kaitos taškas“, šiandien vertinant iš dvidešimties metų retrospektyvos, atrodo kaip perversmas ar išties sėkmingas modelio kūrimas, kokiais formatais, pavidalais galėtų egzistuoti ir plėtotis šiuolaikinis scenos menas naujoje epochoje. Neatsitiktinai forumo emblemine citata tapo Oskaro Koršunovo viename interviu ištarta frazė: „Gimėme vienoje visuomenėje, gyvename kitoje.“ Tiksliai pagautas didžiosios transformacijos, kaitos taško momentas.

Kaip buvo atrenkami kūrėjai ir spektakliai?

Pirmiausia domino, kas vyksta aplinkinėse valstybėse, išgyvenančiose panašius istorinius procesus kaip Lietuva, ką veikia kitų šalių jauniausios kartos kūrėjai. Iš Latvijos pakvietėme Alvį Hermanį, tuo metu dar nežinomą, kuris Čechovo „Žuvėdrą“ krapštinėjo kaip koks restauratorius, pasitelkęs mažyčių lėlių ir aktorių duetus. Estijos režisieriaus Elmo Nüganeno spektaklis „Pianola, arba Mechaninis pianinas“ kėlė didelių logistinių problemų. Spektaklis Estijoje buvo rodomas sename mediniame name, a la čechoviškoje dvaro sodyboje, viename jo kambarių sėdinti publika jautėsi kaip intymus dalyvis, stebintis veiksmą pro rakto skylutę. Su Nacionaliniu dramos teatru susitarėme, kad jo butaforijos ir dekoracijų ceche porai parodymų iš specialiai pirktų lentų pastatysime analogišką namą. Tai, žinoma, kainavo, bet svarbiau buvo ne pinigai, o tai, kad darėme tai, kas iki tol atrodė neįmanoma, tikras kosmosas. Publikos ažiotažas buvo neįtikėtinas, įkalbėjome estus nemokamai parodyti papildomą spektaklį. Kiekvienas forumo įgyvendinimo žingsnis buvo Mėnulio link (juokiasi). Pavyzdžiui, kad ir spektaklių vertimo techninės problemos. Buvo naudojamos ausinės, o iš organizacinės pusės tai dar vienas košmaras. Nedaug kas tuo metu jų turėjo reikiamais kiekiais, net gautosios ne visos veikė. Prieš kiekvieną spektaklį jų išdavimas trukdavo daug laiko, susidarydavo eilės, pradėti spektaklį laiku - tikras iššūkis. Dabar prisiminus kyla šypsena, o tada tai buvo didžiulė kova su vėjo malūnais.

Kaip kilo forumų pavadinimai?

Įkvėpimo, intelektinių ir vertybinių kontekstų ieškojome tarp autoritetų, kurie galėtų imliai nusakyti pasirenkamas temas, atverti jų polifoniškumą. Kino forumo temą pasiūlė jo meno vadovė Živilė Pipinytė. Tai XX a. devintajame dešimtmetyje Vakaruose publikuota, anuomet rusiškai dar neišleista Andrejaus Tarkovskio knyga „Įamžintas laikas“ (Sculpting in Time). Teatro forumas pavadintas pagal Peterio Brooko knygą „Kaitos taškas“ (The Shifting Point). Šiuo atveju aš pati buvau ir programos sudarytoja, ir organizatorė, žinoma, talkino puiki jaunų, motyvuotų ir atsakingų žmonių komanda: Audra Žukaitytė, Linas Ryškus, Rasa Paukštytė. „Musica Ficta“ - šio forumo meno vadovo, kompozitoriaus Šarūno Nako pasiūlytas vėlyvųjų viduramžių terminas, reiškiantis klaidingą muziką.

Kodėl forumai vyko tik vienus metus?

Tokia buvo Atviros visuomenės instituto, ALF ir kartu Atlikėjų meno programos strategija. Buvo programiškai vengiama kartojimosi, inercijos, rutinos, nuolatinės klientūros atsiradimo. Atviros visuomenės institutas įdėmiai stebėjo ir analizavo tarptautinę aplinką, keisdavo strategines kryptis. Atskirų šalių fondai savarankiškai diskutavo apie procesus savo šalyse ir siūlė savo aplinkoje veiksmingiausias strategijas.

Po šių trijų forumų 1998-2000 m. ALF Atlikėjų meno programa įgyvendino kitą didelį projektą, skirtą marginalizuotam profesionaliam teatrui vaikams. Organizavome pirmuosius naujos dramaturgijos, edukacinių teatrų programų konkursus, kūrybines laboratorijas su Nyderlandų, Jungtinės Karalystės, Švedijos garsiais vaikų teatro kūrėjais: Anna Sher, Susan Osten, Suzanne van Lohuisen, vežėme kitokios estetikos spektaklius, kur dirbama su objektų, judesio teatru, nagrinėjamos vaikams psichologiškai artimos temos. Projektas nebuvo toks garsus kaip ankstesni ALF forumai, bet buvo projektuojamas į ateitį, braižė naujus horizontus, kaip galima dirbti, kurti šioje srityje. Rūta Oginskaitė parašė knygą „Teatras be pasakų“, kuri gerai dokumentuoja ALF projektą, atspindi pristatytas idėjas. Šiandien situacija kiek geresnė ir įvairesnė: turime festivalį „Kitoks“, kurį rengia „Menų spaustuvė“, atsirado nauja kritinė masė dramos, scenografijos, šokio kūrėjų, kurie bendrauja su jauna publika téte a téte, diferencijuoja ją pagal amžiaus grupes, įtraukia į interaktyvų vyksmą. Tačiau Lietuvai dar toli iki tokio fundamentinio dėmesio teatrui ir apskritai menui vaikams, koks yra Skandinavijos šalyse, bet čia jau politikos dalykai.

Šiuolaikinis teatro festivalis „Sirenos“: panašumai ir skirtumai

„Sirenos“ iš esmės perėmė ir pratęsė tai, kas buvo užkoduota „Kaitos taške“. Pirmiausia turiu omenyje programos daugiasluoksniškumą - greta kviestinių spektaklių iš pradžių buvo organizuojami įvairūs edukaciniai renginiai, diskusijos, neformalūs susitikimai su kūrėjais. Ypač svarbu, kad atskirai pristatoma Lietuvos teatro vitrina, į šią savaitę kviečiami užsienio šalių prodiuseriai, festivalių organizatoriai, kritikai, kurie vienaip ar kitaip prisideda prie mūsų šalies teatro tarptautinio cirkuliavimo. „Sirenos“ tapo svarbiu šiuolaikinio teatro ieškojimus pristatančiu forumu, į kurio kontekstą organiškai įpinamas ir Lietuvos teatras. Smagu matyti, kad „Sirenos“ išlaikė aktualaus, provokuojančio, naujas teritorijas tiriančio teatro liniją. Tai didžiausia šio festivalio vertybė.

Komentarai