Ką atskleidė estų nacionalinių ypatumų medžioklė balete?

Skaidrė Baranskaja 2018 05 25 lrytas.lt, 2018 05 22
Scena iš baleto „Goblinas“. Martyno Aleksos nuotrauka
Scena iš baleto „Goblinas“. Martyno Aleksos nuotrauka

aA

Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre gegužės 15 - 17 dienomis vykę Estijos nacionalinės operos gastrolės buvo didžiausias kultūrinis renginys skirtas pažymėti Estijos nepriklausomybės šimtmetį mūsų šalyje.

Estai pasiūlė Lietuvos publikai susipažinti su jų teatro repertuariniais spektakliais - Richardo Vagnerio opera „Tanhoizeris“, pirmuoju estų nacionaliniu Eduardo Tubino baletu „Goblinas“ ir šiuolaikiniu baletu „Geismų tramvajus“. Akivaizdu, kad toks pasirinkimas nebuvo atsitiktinis, buvo stengiamasi pristatyti tai, kas geriausia ir įdomiausia.

Kelias primena lietuviškąjį

Ir mums buvo įdomu. Ypač suintrigavo nacionalinis estų baletas, juk tai, kaip mes suprantame, priimame ir interpretuojame savo tautos folklorą daug pasako apie mus pačius.

Estijos baleto kelias daug kuo primeną lietuviškąjį, netgi pirmasis, 1922 m. pasirodęs „didelis“ baletas buvo taip pat „Kopelija“ ( statytoja Viktorina Krieger ). Kaip ir Lietuvoje pastovi baleto trupė atsirado 1926 m., buvo statomi klasikiniai, iš griūvančios Rusijos imperijos importuoti spektakliai ir svajojama apie savą, nacionalinį, tautos identitetą įtvirtinantį baletą.

1942 m. estų kompozitorius Eduard Tubin parašo muziką baletui „Goblinas“ ir šio, liaudies pasakų motyvais sukurto veikalo premjera įvyko 1943 m. Tartu „Vanemuine“ teatre. Vėliau spektaklis atkeliavo į Estijos nacionalinę operą ir tebuvo parodytas vos penkis kartus, iš šeštojo publika ir artistai pabėgo ant teatro krentant aviacinėms bomboms.

Bet „Goblinas“ nebuvo pamirštas ir sovietmečiu - 1966/67 metais pasirodo choreografo Enn Suve, 1999/2000 metais choreografės Mai Murdmaa pastatymai nacionalinėje operoje. Tartu „Vanemuine“ teatre „Goblinas“ taip pat periodiškai statomas. Kuo gi tas „Goblinas“ toks patrauklus estų kūrėjams ir žiūrovams? Kuo jis išsiskiria nuo kitų tautų panašaus siužeto legendų, kokiuose potėpiuose glūdi šio veikalo nacionalinis išskirtinumas?

Estų kultūros klodai

Goblinas, į lietuviškuosius Aitvarą ar Pinčiuką panašus personažas. Sudaromas sandėris panašus į Kazio Borutos „Baltaragio malūne“ aprašytąjį - tarp malūnininko Baltaragio ir Pinčiuko, bet estų Meistras geidžia pinigų, o mūsų malūnininkas - meilės.

Tuo metu E. Tubino muzikoje ir pirmame „Goblino“ pastatyme meilės temų nėra nei kvapo. Objektas - pinigai ir piktų dvasių sunešti turtai. Atitinkamas ir moralas - neleisk goblinui užvaldyti savo namų ir sielos, nes jis tave sunaikins.

Pristatydami šį spektaklį estai pabrėžia liaudies išminties aktualumą ir šių dienų egzistencijoje. Goblinas jiems - kredito kortelė arba naujų technologijų robotas.

Panašu, kad estų pozicija nacionalinio baleto klausimu, skirtingai nuo mūsiškės, išlieka gana konservatyvi. Tokio baleto siužetas turi būti grynai estiškas, kompozitorius estas ir pageidautinas gerai estų etnosą pažįstantis choreografas. Palyginimui: mes lietuvišku nacionaliniu baletu laikome tiek „Eglę žalčių karalienę“, kurią pastatė britų choreografas George Williamson, tiek F. Kafkos „Procesą“ ( muzika M. Urbaičio, choreografas M. Rimeikis).

„Goblino“ kūrėjams iškilo nelengvas uždavinys - suderinti meilę estiškumui ir bandyti šiuolaikinti archajišką pasakojimą. Choreografė ir režisierė Marina Kesler bando dorotis su šia užduotimi visais įmanomais būdais.

Spektaklyje daug profesionalios, šiuolaikiškos choreografijos, daug meilės folklorui, daug gerų šokėjų ir, deja, per daug įvairių koncepcijų. Spektaklis pasirodė gana eklektiškas, ne visai nuoseklus.

Keista, bet būtent choreografiniai ir režisūriniai sprendimai, turėję moderniomis priemonėmis pasiekti šiuolaikinę žiūrovo sąmonę ir papasakoti šią seną istoriją mums suprantama kalba, akivaizdžiai pralaimi prieš turtingą estų liaudies kultūrą atspindinčius epizodus.

Vertingiausia spektaklio dalis - II veiksmas - yra tarsi pasivaikščiojimas po etnologijos muziejų. Spalvingais gėlių vainikais pasipuošusios choro ir kordebaleto moterys atlieka scenoje melodingą estų liaudies dainą, vėliau seka ilgas šokių šventės divertismentas paremtas liaudies šokio figūromis.

Šiandien retai gali pamatyti tokius aiškius, nacionalinę kultūrą atspindinčius epizodus profesionalioje scenoje. O dar nuostabi, netikėtai moderniai skambanti 1942 m. parašyta Eduardo Tubino muzika.

Estų kultūros kodai užkoduoti ir scenografijoje (Madis Nurms), vaizdo projekcijose (Kalev Timuska), kostiumų dizaine (Gerly Tinn). Įdomus užsiėmimas buvo šifruoti tuos kodus, ieškoti panašumų ir skirtumų su mūsų liaudies kultūra.

Patenkina įvairią publiką

Visiškai kitą kultūrinį krūvį įkūnijo Estijos baleto trupės pristatytas baletas „Geismų tramvajus“. Pagal amerikiečių rašytojo Tennessee Williamso pjesę, kuri iki šiol nepalieka Brodvėjaus scenų ir kino ekranų.

Taigi, tai visame pasaulyje žinomas ir populiarus veikalas, kuris bet kokiu pavidalu išliks populiarus ir geidžiamas. Kita vertus, žiūrint šį veikalą gana sunku atsiriboti nuo tikrai pavykusių ekranizacijų. Pradedant 1951 m. Elia Kazano filmu su Vivien Leigh ir Marlonu Brando, baigiant 2013 m. Woody Allen´o „Džesmina“ su Cate Blanchett pagrindiniame vaidmenyje.

Pjesė tiesiog reikalauja aktorės žvaigždės. Greičiausiai neatsitiktinai ir Vilniuje matyto spektaklio kūrėjos - režisierė Nancy Meckler ir choreografė Annabelle Lopez Ochoa baletą „Geismų tramvajus“ kūrė išskirtinei primabalerinai - tuo metu Škotijos trupėje šokusiai estei Eve Mutso.

Tai turbūt ir visa intriga, susijusi su šiuo pastatymu. Visa kita lengvai nuspėjama - nupirktas, jau truputėlį moraliai senstelėjęs 2012 m. spektaklis, puiki brito Peterio Salemo muzika, grojama gyvo orkestro (dar viena intriga), kamerinė, visiems be didelių pastangų suprantama istorija, profesionaliai choreografės ir režisierės sukomponuotas veikalas, gabalėlis erotikos ir gražių kinematografinių triukų.

Pagrindinių vaidmenų kūrėjai - baltarusė Alena Schkatula, šokėjas iš Kanados Kealan McLaughlin ir Ana Maria Gergely išskirtiniai savo fiziniais duomenimis ir aktoriniais gebėjimais. Tokių baletų mėgėjams malonus vakaras garantuotas.

Akivaizdu, kad Estijos baleto trupė išlaiko pusiausvyrą repertuare ir patenkina įvairios publikos skonį. Apie tai liudijo ir gausūs aplodismentai, skambėję po abiejų spektaklių.

Didelę dalį Lietuvos publikos aplodismentų teko dirigentams Vello Pähnui („Goblinas“) ir Kasparui Mändui („Geismų tramvajus“). Orkestras skambėjo nerealiai visuose Estijos nacionalinės operos spektakliuose.

Įdomu, kaip estų publika „matuosis“ mūsų „Čiurlionį“ ar „Romeo ir Džuljetą“?

Komentarai