Ko neišmoko mokykloje

Kamilė Žičkytė 2018 05 14 menufaktura.lt
Eglės Kižaitės spektaklis „Lė-kiau-lė-kiau“. Donato Stankevičiaus nuotrauka
Eglės Kižaitės spektaklis „Lė-kiau-lė-kiau“. Donato Stankevičiaus nuotrauka

Jei žmogaus patirtis - žinios, gautos „gyvenimo mokykloje“, ko tuomet išmokstame per dvylika metų nuo pirmos rugsėjo pirmosios? Vieni kaip tik šiuo metu ruošiasi abitūros egzaminams, kiti, praėjus keliems ar keliolika metų po vidurinės baigimo, vis dažniau gręžiasi į praeitį ir ieško savęs ten. Paauglystės prisiminimai ir jaunatviški išgyvenimai neaplenkia ir teatro scenos. Jauni teatro kūrėjai vis dažniau imasi iniciatyvos aštrinti ir aktualizuoti auklėjimo ir švietimo sistemos ydas, su kurių pasekmėmis baigęs mokyklą turi susidoroti jaunas žmogus.

Aleksandras Špilevojus pjesėje „Neišmoktos pamokos“ išrašė mūsų, bendraamžių, skaudžias ir į gyvenimą įsirėžusias išmoktas ar neišmoktas pamokas, išgyventas mokykloje. Paties Špilevojaus 2016 m. „Menų spaustuvėje“ režisuotas spektaklis - roko grupės „Colours of Bubbles” gyvai atliekama muzika suaustas maištaujančių jaunų žmonių manifestas. Spektaklyje skambančios dramatiškos istorijos yra ne apie mokykloje įgautas teorines kalbos, istorijos, matematikos ir kitų mokslų žinias, o atmintyje užstrigusius skaudžius įvykius. Juk koks skirtumas, kiek bus dukart du, jei mokykloje patyrei seksualinę ar psichologinę prievartą, tapai patyčių ir apkalbų taikiniu, suaugusiųjų nesuvaldyto pykčio ar manipuliacijos statusu auka? Scenoje - Greta Grinevičiūtė, Paulius Markevičius, Greta Petrovskytė, Severina Špakovska, pats Aleksandras Špilevojus, o pastarųjų į mikrofoną išrėkti  tekstai/prisiminimai - priežastys, formavusios šiandieninį tave, retrospektyvi skaudžių ir nebylių praeities įvykių analizė, todėl sentimentali, atvira ir skausminga.

Kartais suaugusieji iš aplinkos eliminuoja temas, jų nuomone, nepatogias vaikams. Tuo tarpu vaikams tenka patiems rasti atsakymus. Būtent tokius paauglius sutinkame režisierės Eglės Kižaitės spektaklyje „Lė-kiau-lė-kiau“, kurio premjera balandžio viduryje įvyko Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Spektaklis kurtas pagal Lietuvos miestuose vykdytų moksleivių apklausų metu surinktą medžiagą, anoniminius komentarus internete. Pjesės pavidalą tekstams suteikė Daiva Čepauskaitė. Septyni aktoriai: Eglė Grigaliūnaitė, Neringa Nekrašiūtė, Martyna Gedvilaitė, Goda Petkutė, Andrius Gaučas, Gytis Laskovas, Arnas Ašmonas ir Pijus Narijauskas reprezentavo šiandienių moksleivių kasdienybę. Jie -sėkmingieji, nuskriaustieji, įsimylėję, sugniuždyti, atstumtieji, nesusikalbantys su tėvais paaugliai. Priešingai nei „Neišmoktose pamokose“, šiame spektaklyje buvo perteikta šiandieninių Lietuvos moksleivių kasdienybė, sceną pavertus mokyklos koridoriais, daugiaaukščių stogais, paauglių namais. Erdvėmis, kur išgyvenamos tam tikros „pamokos“ (scenografė ir kostiumų dailininkė - Justė Kondratė).

„Lė-kiau-lė-kiau“ spektaklio kūrėjai, reprezentuodami paauglių kasdienybę, turi socialinį tikslą ir misiją. Telefono, o ne mokyklos skambučio leitmotyvas skiria koliažo principu konstruojamą pasakojimą: kokie jie yra mokykloje, kokie - su tėvais, kokie - su savimi. Nuotaikingas spektaklis „Lė-kiau-lė-kiau“ - mokytojams, paaugliams ir jų tėvams pasakoja apie jaunų žmonių iššūkius: viena per stora, kito - niekas nemyli, trečios vaikiną nuviliojo geriausia draugė ir t.t. ir kviečia dialogui. Banalios, iš amerikietiškų paauglių TV serialų atpažįstamos situacijos bei problemos, naivūs personažai, jaunimo trend´ai, muzika, vaizdo projekcijos veda pagrindinės spektaklio temos link - jie vieniši, nemoka kalbėtis nei su bendraamžiais, nei su suaugusiaisiais. Jų nebesupranta, jie nesugeba pažinti ir patys savęs. Po pramogine ir atraktyvia užsklanda paslėptas ne toks jau ir smagus turinys, kuris gali tapti spektaklyje apsilankiusių mokinių, pedagogų ir tėvų pokalbių tema. O po pirmųjų spektaklio rodymų buvo inicijuotos psichologų diskusijos su žiūrovais.

Eliminuoti paauglių problematikos negalima, tačiau reikia atsakingai atsirinkti, ką ir kaip kalbėti jaunai, augančiai asmenybei. Atsigręžus į pasaulinį kontekstą, privalu minėti kontraversiško vertinimo, diskusijų ir tyrimų sulaukusį 2017 m. kovą pasirodžiusį Netflix serialą apie JAV gyvenančius paauglius „13 priežasčių kodėl“ (pagal rašytojo Jay Asher to paties pavadinimo romaną). Serialo kūrėjai kaltinami skurdžiu scenarijumi, paviršutinišku psichologinių išgyvenimų ir traumų (depresija, seksualinė prievarta, seksualinė tapatybė) vaizdavimu, neišplėtotais charakteriais. Pagrindinė veikėja - vidurinės mokyklos mokinė Hannah Baker, kuri nutraukia savo gyvenimą, palikdama kasetes su įrašais, kuriuose skamba visos trylika priežasčių, lėmusių jos savižudybę. Bet kas iš tiesų yra pagrindinė veikėja? Depresyvi dėmesio išsiilgusi paauglė ar romantikė herojė? Kas kaltas dėl jos mirties? Mokytojai, šeima, merginos nesugebėję išgirsti aplinkiniai? Serialas atveria Z, ar dar kitaip - post-millennials, kartos iššūkius: jie slepiasi nuo realaus pasaulio problemų, ardo socialinius ryšius, vis daugiau laiko praleidžia virtualiame pasaulyje ir vis mažiau kalba apie vidines emocines kovas, tad kritiniuose momentuose lieka vienumoje.

Jaunam žmogui  permainos, susijusios su socialine ir psichine raida, tapatumo, vertybių paieškos, įsipareigojimų priėmimas ir laikymasis, komplikuoti santykiai su suaugusiais kelia stresą. Ir čia kaltė tenka ne tik griūvančiai šeimos struktūrai, socialinei aplinkai, bet ir švietimo sistemai, metų metams įkalinančiai žmogų informacijos labirinte, baimėje pamiršti, nesuprasti ir būti neįvertintam. Dar XIX a. šveicaras Adolphe Ferrière, vienas pagrindinių progresyvaus ugdymo judėjimo vedlių, konstatavo: „Ir tada vaikai išmoko to, ko prie kitų sąlygų niekada neišmoktų: jie išmoko meluoti ir apsimetinėti”. Juk milžinišku greičiu vystantis technologijoms, keistis turėtų ir mokymo-mokymosi sistema. Visgi, jei šiandien kūrėjai imasi iniciatyvos ir teatro ar skaitmeninės TV platformomis kviečia diskusijai, iššaukia skirtingus vertinimus ir kritiką, galbūt dar ne viskas prarasta?

Ar dabar jau galime pasikalbėti?

Komentarai