Atidarymo aromatas ir šokio festivalio palaimos priežastys

2018 05 06 menufaktura.lt
„Naujojo Baltijos šokio“ atidarymo spektaklis „Beytna“. Kairėje - Koenas Augustijnenas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
„Naujojo Baltijos šokio“ atidarymo spektaklis „Beytna“. Kairėje - Koenas Augustijnenas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Penktadienį, po „Naujojo Baltijos šokio“ atidarymo spektakliu „Beytna“ („Mūsų namai“) iš Libano, po vaišių su libanietiškomis salotomis, kurias keturi šokantys choreografai gamino publikos akivaizdoje, teatro kritikė Rūta Oginskaitė kalbasi su šokio kritike Ingrida Gerbutavičiūte - apie tai, kas tą vakarą patirta ir kas dar laukia festivalyje.

Šokis ir prisiminimai

Rūta Oginskaitė. Smagų klausimą išgirdau po Omaro Rayeh „Beytna“: kas labiau patiko - spektaklis ar maistas? O jie juk neatsiejami, kaip ir savotiška palaimos būsena per festivalį. Juk visa tai nenutrūkstamai tęsiasi, kinta, nepalieka nuo LIFE ir pirmųjų susidūrimų su šiuolaikiniu šokiu, kai tos sąvokos dar nežinojome ir pirmąkart matėme Alaino Platelio spektakliuose - iki dabar, kai jau mūsų  žinių ir patirčių bagažas labai praturtėjęs. Į šitą „Naujojo Baltijos šokio“ festivalį su tarptautiniu spektakliu „Beytna“ sugrįžo buvęs Platelio šokėjas Koenas Augustijnenas, kuris prisimena - iki šiol prisimena! - koks didžiulis buvęs Lietuvos žiūrovų susidomėjimas jais, tada tik pradedančiais, niekam nežinomais. Bet - čia jau aš prisimenu - tai, ką jie šoko, buvo netikėta matyti scenoje ir artima, atpažįstama: tie žmonės lyg iš gatvės, judesiai iš kasdienybės ir visas tas liūdesys - jis juk ne tik vienija, jis ištirpsta kūryboje ir viską perkeičia. Šokio jėga, kūrybos jėga. Ir pasaulis Alaino Platelio šokį tik tada ir pradėjo atrasti - tuo pačiu metu, kaip ir mes. O dabar jis grįžta kaip šiuolaikinio šokio grandas.

Ingrida Gerbutavičiūtė. Palaima nuo prisiminimų, kurie sukelia labai stiprius jausmus?

R.O. Pirmiausia - džiaugsmas, kad tai vyksta. Tebevyksta. Kad sugrįžta Alaino Platelio trupė - kas ieškojo jų repertuaro ir planavo važiuoti į Belgiją - o žinau, kad ieškojo ir planavo, gali nusipirkti bilietus į „nicht schlafen“ Vilniuje. Nuostabu ir keista: geram žmogui galima pasakyti - tu gali nusipirkti bilietus į Platelio spektaklį Vilniuje. Bilietų dar yra. Ir jo gastrolės - ne kasdienybė, tai šventė. Ir ta šventė - ne gamtos ar valstybės malonė, ją kuria konkretūs atkaklūs šokio žmonės.

Prie tęstinumo priskiriu ir Tarptautinės šokio dienos akciją - Pinos Bausch „Nelken Line“ Vilniuje, kurią organizavo urbanistinio šokio teatras „Low Air“. Žiūrėjau įrašą, ir toje iš lėto šokančių žmonių linijoje tiek daug jausmų, reikšmių, prisiminimų - juk ir pati Pina Bausch yra buvusi Vilniuje, ar ne stebuklas, t.y ar ne įrodymas, kad... visi esame čia pat, visi to paties šokio kūrybos paliesti?

Taip kad „Beytna“ ruošiamo maisto aromatas gaubė iš tiesų labai daug, ir pats spektaklis, sukurtas keturių choreografų iš skirtingų žemynų, suteikė nemažai pamąstymų ir apie šokį, ir apie maistą, ir apie pasaulį, kuriame susitinkame.

Žemynai ir visuomenės

I.G. Keturi vieno spektaklio choreografai - kaip skirtingi vieno patiekalo ingredientai, kuriuos patiri skanaudamas. Skirtingą visų keturių išvaizdą, jų kūno raišką skanauji akimis.

R.O. Imi lyginti, kaip šoka, tarkime afrikietis, ir kaip europietis. Kokia skirtinga energija: Afrikoje jos ryškiai daugiau nei Europoje. Afrikos žmogui rūpi daug ką įrodyti, ir įtūžio nemažai - tą pajutau Anani Sanouvi iš Togo šokyje, kai jis tiesiog daužė žemę kojomis.

I.G. Pagal šitą spektaklį Europos visuomenė kiek senstelėjusi.

R.O. Taip, dar ir tas motyvas, žiūrint į simpatišką belgų choreografą ir šokėją Koeną Augustijneną.

I.G. Užtat Azijos potencialas didžiulis, stiprus, kunkuliuojantis - pagal tai, kaip šoka korėjietis Moonsuk Choi, arabas Omaras Rayeh.

R.O. Spektaklio kūrėjai neakcentuoja, kas iš kur, bet žiūrėjau ir svarsčiau, ar Europos žmogus bus lygus tarp tokių įdomių, nematytų, egzotiškų partnerių iš Pietų Korėjos, Libano ir Togo, ar liks antrame plane ekspresyviai skėsčioti rankomis dangaus link. Išsiveržė. Europa šitame spektaklyje stipri ne tiek energija ar jėga, o patirtimi, kūrybiškumu, net humoro jausmu. O pats spektaklio sumanytojas Omaras Rayeh ne tik techniškas šokėjas, bet ir jausmingas žmogus, ir tai ne paviršius, jo jausmai suvaldyti, įsikūnyję šokyje.

I.G. Spektaklyje dalyvaujanti Omaro mama - nuostabi, pati ramybė ir susikaupimas. Ji turi savo funkciją - gamina maistą. Ji nevaidina, čia pat reaguoja į šokantį sūnų. Man buvo labai smagu žiūrėti, kaip ji stebi ne kitus, o savo sūnaus šokį.

R.O. O po to - visos publikos vaišinimas tomis libanietiškomis salotomis, kurias Omaro mama, keturi choreografai ir keturi muzikantai pagamino drauge. Įdomus toks įsiliejimo į spektaklį jausmas: ir matai, ir ragauji, ir dalyvauji, ir tai dar ne pabaiga.

I.G. Didžiulis siurprizas, kad po šitos, vadinkime, puotos įėjo šokti Agnija Šeiko - kviestinė (jų atžvilgiu) choreografė, improvizavusi pagal spektaklio muzikantų grojamą muziką. Nesakyčiau, kad tai buvo lietuviškas šokis - tai buvo asmenybės šokis, Agnijos interpretacija. (Kitą vakarą improvizavo Marius Pinigis). Jeigu “Beytna” kūrėjai būtų žiūrovus išleidę  iškart po vaišių, spektaklio poveikis nebūtų toks stiprus. Įtraukdami choreografą tos šalies, kurioje gastroliuoja, autoriai pabrėžia, kad jie yra svetingi spektaklio šeimininkai.

R.O. Svetingi ir neprievartaujantys, nes neragino žiūrovų prisidėti prie jų šokio. Štai tokia spektaklio struktūra: maisto gaminimas, šokis, vaišės toje pačioje scenoje, tada besivaišinančiųjų apsuptyje - kviestinio choreografo improvizacija ir visiškas netikėtumas - patys spektaklio dalyviai, įsiterpę tarp savo valgančios publikos, tęsia pasirodymą, o jo turinys - tarsi varžytuvės. Ir jie „kovoja“, kliudydami žiūrovus - lyg tai būtų koks gatvės mūšis. Žodžiu, spektaklis nesibaigia banaliai, saldžiai, jis vystosi stebindamas. Kaip tu interpretuotum tokį finalą?

I.G. Taip choreografai įtvirtina, kad spektaklio šeimininkai vis dėlto yra jie. Žiūrovai pasijunta svečiais ir iki pat galo tokie lieka. Varžytuvės? Juk kai vyksta vakarėliai, nuolat kažkas sukibirkščiuoja. Žiūrėkime į spektaklio turinį kaip į socialinį įvykį: daug žmonių, susibūrimas, šventė - ir kažkas sumano žaismingai pasigalynėti, jėgas palyginti.

O kaip interpretuotume laiko matą, kuris švietė scenos gale - kartais švytėjo valandos ir minutės, kartais jas keitė metai. Spektaklio pradžioje visi dalyviai labai ramiai stovi prie ilgo stalo, po to pradeda pjaustyti daržoves kartu su Omaro mama. Kada, galvoji, įsivažiuos veiksmas? Nes laikas, kol jie pjausto, atrodo labai ištęstas. Bet žvilgteli į šviečiantį laikrodį: jie tik penkias minutes pjaustė. Gyvenime tai beveik nieko. Scenoje laikas kitoks.

Spėju, kad valandos ir minutės virsdavo metais, kurie buvo svarbūs tuo metu šokančio kūrėjo gyvenime arba jo šalies istorijoje. Juk finale Omaras pasako, kad jis atvyko iš šalies, kuri yra nepriklausoma nuo 1943 metų. Tai - apie laisvę. Vadinasi, metai galėjo žymėti politinius aspektus, bet jie neįkyrūs, neperšami. Ir tai gerai, nes „Beytna“ nėra pretenzingas politinis spektaklis. Tai socialinis įvykis scenoje - buvimas kartu.

Figūros ir atspindžiai

R.O. Tu pažįsti ir tai, ko dar nematėme, kas festivalyje bus ir ko būtina nepraleisti.

I.G. Pirmadienį matysime Oona Doherty iš Airijos. Ji jauna, laimėjusi Europos šiuolaikinio šokio tinklo „Aerowawes“ konkursą - yra dvidešimtuko viršūnėje. Oona sugeba nepaprastai tiksliai persikūnyti į kitą asmenį, socialinę grupę. Scenoje ji parodijuoja savo šalies vaikinus... kaip čia juos įvardinus?

R.O. Šiurkščioji visuomenės dalis?

I.G. Amerikiečiai turi terminą, atėjusį iš popkultūros: „white trash“ - baltosios šiukšlės. Nežinau, kaip tai vadina patys britai. Oona ėjo į gatves ir stebėjo - darė socialinį kinestetinį tyrimą, ir tai, ką ji rodo spektaklyje „Vilties medžioklė“, yra nuostabu. Scenoje ji viena, o tu matai visą gaują. Artistės kūnas perteikia jų prigimtį, jų nusikaltimus, jų mentalitetą.

R.O. Labai sudominai. O lietuviai ką ruošia?

I.G. Lizos Baliasnajos „Figūrų“ eskizą mačiau pernai, per Lietuvos šokėjų kūrybos pristatymą festivalio svečiams, ir labai laukiu spektaklio, nes tai, ką mačiau - lėtas meditatyvus dviejų šokėjų judesys. Iš savo kūnų šokėjai formuoja įvairias figūras, perėmę pozas iš jogos. Jų lėtas judėjimas veikia raminamai - tu žiūri ir tavo kūnas rimsta.

Ievos Kuniskis spektaklį „Jis gyvena šalimais“ matėme dar Audronio Imbraso rengtame „Naujajame Baltijos šokyje“ - spektaklis su Londone gyvenančiu šokėju Darium Algiu Stankevičium labai paveikus, buvo gera matyti patį sugrįžusį į sceną šokėją, jo patirtį. Ieva tęsia spektaklių ciklą, ir dabar matysime „Jie gyvena šalimais“ - spektaklį su dviem vyresnio amžiaus britais šokėjais.

Vilmos Pitrinaitės „Somaholidays“ - visiškai naujas darbas su Darium Stankevičium ir Mantu Stabačinsku. Vilmą mes pažįstame iš jos spektaklio „Miss Lithuania“, rodyto „Naujajame Baltijos šokyje“ 2014 metais. 

Agnietės Lisičkinaitės „Z+“ mačiau ir rekomenduoju pamatyti. Smalsu, ką sukūrė seserys Ula ir Bartė Liagaitės, kurių darbus įdomu stebėti. Prašau pamatyti viską.

Komentarai