Pavasaris jau tradiciškai prasideda Klaipėdoje. Net ima atrodyti, kad be kelionės į Klaipėdos jaunimo teatro rengiamas „Jauno teatro dienas“ pavasaris neateitų, o teatro sezonas ir liktų laukimo stadijoj tarp gruodžio premjerų maratono ir teatro dienos šventiško entuziazmo. Tačiau nuolat besikeisdama ta pavasarinė teatro šventė neišvengiamai yra ir kintančio sėkmingumo.
Kas pasikeitė šiais metais kovo 12 – 17 d. vykusiame šeštajame festivalyje? Keli dalykai. Visų pirma, kūrybinėms dirbtuvėms likus pagrindine festivalio veikla, kiek pakito jų formatas. Buvo pasikviesti šeši jauni režisieriai, dramaturgai ir scenografai, sudarytos šešių aktorių komandos, bet jie kartu dirbo nebe po vieną dieną, kaip porą praėjusių metų, o dvi. Taip pat festivalyje pasikeitė teatro kritikų vaidmuo, nes šįkart dramaturgų funkcijai buvo pakviesti dalyvauti diplomuoti ar pasižymėję dramaturgai, surengtos ir kino dirbtuvės. Teko girdėti, kad po metų festivalis ir vėl keisis: plėsis geografiškai ir įtvirtins kino dirbtuvių dalį.
Pasikeitimai ne visi vienodai svarbūs ir reikšmingi festivalio dalyviams ar stebėtojams. Pavyzdžiui tai, kad teatro kritikai šiais metais nebedirbo dramaturgais komandose (o taip nutiko ne tiek dėl organizatorių noro atsisakyti bendradarbiavimo, kiek dėl susiklosčiusių aplinkybių), leido kiek atsitraukti ir pagalvoti kam ir apie ką šis festivalis yra. Darbas su aktoriais ir režisieriais, kad ir koks įdomus, konkrečios užduoties metu kilusiais iššūkiais atitraukia nuo stebėjimo ir analizės. Tad po pirmų dirbtuvių likęs džiugus entuziazmas anksčiau užgoždavo tai, kas šiais metais, kūrybinį procesą pamačius iš šalies, tapo visiškai akivaizdu. Ypač kai kūrėjų grupės turėjo dvi dienas ruoštis pasirodymams.
Prieš porą metų festivalio metu dirbtuvės vyko pirmą kartą. Tempas, mažai laiko, daug improvizacijos ir konkreti vieta neleido niekam įsidiskutuoti, svajoti apie didelius menus, neleido ir prisirišti prie rezultato. Reikalavo lankstumo ir pasitikėjimo. O vakare, kai pasikalbėdavome apie tai, kas įvyko, buvo lengva eiti toliau, laukti kitos temos, kitos komandos, kitos erdvės ir patirties. Šiais metais kūrėjų komandos, gavusios tris įkvėpimo šaltinius – po vieną lietuvių autorių literatūros, dailės ir muzikos kūrinį – daugiau laiko ir dėmesio skyrė ne procesui, o rezultatui. Ypač paskatinti ir anksčiau negirdėtų finansinių galimybių – kiekvienam pasirodymui parengti buvo galima išleisti 100 eurų.
Rezultatas? Šeši mini spektakliai per vakarą, du vakarus per savaitę, atskleidžiantys, kaip daug kūrėjai galvojo apie save, savo saviraišką, galimybes išbandyti erdvę (šiais metais spektaklius buvo galima rodyti visose Švyturio arenos erdvėse)… Bet ne apie tarpusavio ryšį, ne apie tuos, kurie ateis žiūrėti ir ne apie tuos, kurie dirba kitose komandose. Taip atrodė ne tik per beveik dvigubai ilgesnius nei buvo sutarta pasirodymus, kuriuose matėme nemažai publikos dalyvavimo, tamsos, būsenų, laukimo ir nedaug įvykių. Taip atrodė ir po jų, kai bandėme kalbėtis: beveik kiekvienas provokatyvesnis klausimas pasitiktas savigyna, o ne savianalize.
Viskas, regis, normalu. Ko nors kito iš jaunų ir ambicingų žmonių tikėtis gal ir neverta. Tačiau ką tikrai verta padaryti, tai festivalio organizatoriams pasitarti, koks iš tiesų yra šio renginio tikslas. Nes kai organizavimą iš KJT aktorių dabar daugiausiai perėmė vadybininkai, būtent ši dalis pačiam festivaliui vykstant atrodė nebeaiški. Ar tai yra dirbtuvės, skatinančios tarpusavio pažinimą ir bendradarbiavimą? Ar jos skirtos sukurti puikiems mini spektakliams, iš kurių vėliau galėtų rastis ir pilnas darbas? O gal tai tėra reklama teatrui ir miestui? Idealiu atveju norėtųsi, kad būtų viskas viename. Tačiau šeštasis „Jauno teatro dienų“ festivalis dar ne idealus atvejis. Dviejų dienų tobulam mini darbui mažoka, naujos pažintys, skirtingų darbo metodų išsibandymas, kai padirbėti tenka vos su dviem kūrybinėmis komandomis, nustumiamas į šoną. Ir velniai žino kodėl kūrybos džiaugsmą užgožia konkurencija bei siekis padaryti kuo daugiau, kuo didesnėje erdvėje. O kur dar kino dirbtuvės, kai filmavimui skirta viena diena. Tokioje gausoje atrodė, tarsi pagrindinis tikslas būtų buvęs dirbtuvių rezultatas. Bet tyčia sudarytos tokios sąlygos, kad nebūtų pakankamai išteklių tam rezultatui sukurti.
Vis dėlto, nepaisant visų netikslumų, neaiškumų ir nešildomų Švyturio arenos patalpų, šis festivalis atnešė daug džiaugsmo ir naujų pažinčių jo dalyviams ir bent keliems klaipėdiečiams, užklydusiems pasižiūrėti dirbtuvių rezultatų. Ir tai jau yra daug. O dar geriau, kad komandose atsirado dramaturgai, su kuriais gali būti įdomu bendradarbiauti ateityje: lietuviška dramaturgija šiuo metu leidžia labai gražius ūglius, kuriuos toks bendro darbo džiaugsmas gerai tręšia. Labai norėčiau, kad būtent tai būtų šeštojo „Jauno teatro dienų“ festivalio rezultatas: saikingai ir vietoje patręštas jaunas Lietuvos teatras. Labai norėčiau… bet vieno karto neužtenka, o ar kam rūpi prižiūrėti užsimezgusius procesus – neaišku.
