Tarptautinis festivalis vaikams ir jaunimui Kitoks'18 - impulsas keisti(s)

Ramunė Balevičiūtė 2018 03 23 Kultūros barai, 2018 m. Nr. 2
Madam Bach teatras (Danija). „Pasaulio vaizdai“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Madam Bach teatras (Danija). „Pasaulio vaizdai“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Tarptautinis festivalis vaikams ir jaunimui KITOKS kiekvienais metais suteikia pretekstą ne tik aptarti pristatomus spektaklius, bet ir pasvarstyti apie bendras tendencijas, apie Lietuvos teatro jaunajai auditorijai būklę. Iš tiesų sausis yra vienintelis kartas metuose, kai į teatrą vaikams atkreipiamas šiek tiek didesnis dėmesys, o apskritai ši sritis marginalizuota ir apleista - neturime nei rimtesnių tyrimų, nei nuoseklios refleksijos apie teatro vaikams raidą. Remiamas jis irgi neadekvačiai. Tokiame kontekste atrodytų neteisinga net kritikuoti festivalį, keliant jam vis didesnius reikalavimus, užuot padėkojus jo organizatorei, Menų spaustuvės vadovei Jolitai Balandytei, kad jau aštuntus metus nenuleidžia rankų ir stengiasi lietuvių teatro bendruomenei parodyti, ką įdomaus ir vertingo pamatė tarptautiniuose festivaliuose. Juolab kad KITOKS iš tikrųjų kasmet bando būti bent šiek tiek kitoks - gal daugiau vadybos ir formato negu turinio požiūriu, bet vis tiek tai liudija, kad festivalis rengiamas ne dėl paukščiuko.

Kasmet vis kildavo klausimas, kurie iš lietuvių kūrėjų užtektinai „kitokie“, kad vertėtų juos įtraukti į programą? Atrodo, saviškiai atrenkami kiek kitokiu principu negu svečiai iš užsienio. Paprastai rodomi Menų spaustuvės globojami spektakliai, dažnai svečiuojasi Klaipėdos lėlių teatras, o štai pernai lietuvių nebuvo visai. Suprantama, Menų spaustuvei neužtektų resursų surengti atskiras lietuvių ir užsieniečių programas, kaip tą daro Sirenos, tad „lietuvių klausimas“ lieka pakibęs ore. Šiemet pakviesta grupelė užsienio prodiuserių, festivalių organizatorių, kuriems sudaryta galimybė pasižiūrėti ne tik festivalyje pristatomus, bet ir kituose teatruose vaidinamus spektaklius vaikams. Šiaip ar taip, KITOKS  ir dėl geranoriškumo, ir dėl praktinių aplinkybių atrodo įstrigęs tarp dviejų festivalio koncepcijų - konceptualaus, idėjiško festivalio ir festivalio-mugės, nors iš pradžių krypo konceptualumo link.

Šių metų programa patvirtino jau prieš porą metų pradėjusią kirbėti mintį, kad festivalio pavadinimas, keičiantis vietiniam kontekstui, darosi nebetikslus. Įrodymų tam turi jau beveik kiekvienas Lietuvos teatras. Festivalio kryptis bemaž nesikeičia, todėl tie, kurie seka šio reikšmingo kultūros renginio raidą, ko gero, jau padėjo lygybės ženklą tarp „kitokio“ ir „tam tikro“. Pristatomų kūrinių pobūdį ir ypatumus lemia ne tik idėjiniai, bet ir praktiniai sumetimai, pavyzdžiui, pasirenkami spektakliai su kuo mažiau teksto, nes iš tiesų nelengva rasti būdą, kaip aktorių žodžius išversti vaikams, dar nemokantiems skaityti. Nors šiemet KITOKS atsisakė šūkio, kuris ankstesniais metais tarsi pabrėždavo festivalio koncepciją ir išskirtinumą, būtų tikęs bet kuris iš ankstesnių: „Po spektaklio veiksmas tik prasideda“ (tiesa, ne visiems, o tik grupelei atrinktų „jaunųjų kritikų“) arba - ypač - „Įsivaizduoti paprasta“. Beveik visi pristatomi kūriniai performatyvūs, tiesiogiai veikiantys žiūrovų pojūčius. Beveik niekas nesiremia literatūra ir beveik niekas nepasakoja nuoseklių istorijų. Be to, į festivalį atvežami spektakliai dažnai tarsi tyrinėja teatro ribas, skverbdamiesi į kitų menų sferas.

To ir tikiesi, eidamas į KITOKĮ, nors savaime tai nėra nei gerai, nei blogai. Tiesioginės patirties teatras (beje, įvairioms dalyvavimo praktikoms, prieš kelis dešimtmečius pradėjusioms plisti Europos teatre, didelę įtaką padarė būtent edukaciniai spektakliai vaikams ir jaunimui) savaime nėra pranašesnis už, tarkime, šiuolaikišką klasikos inscenizaciją. Juk ir inscenizacija, pasirinkus tam tikras pastatymo priemones, gali būti „tiesiogiai patiriama“. Klausimas visai kitas. Seniai niekas neabejoja, kad teatras, kaip ir bet kuri kita meno forma, turi (ar bent galėtų turėti) didelę reikšmę vaiko asmenybės raidai. Teatras padeda pažinti save ir pasaulį, o pažinimas teatre gali vykti arba mokantis, arba patiriant pasaulio grožį ir įvairovę. To pažinimo poreikius, jo ribas diktuoja vaikų amžius. Todėl labai svarbu, kad teatro kūrėjai išmanytų amžiaus tarpsnių ypatumus. Šiuo požiūriu tiksliausi du šių metų festivalyje parodyti spektakliai - choreografės Birutės Banevičiūtės (šokio teatras Dansema) interaktyvus šokio spektaklis-laboratorija „Šviesiukai“, skirtas kūdikiams, ir danų trupės Theatre Madam Bach „Pasaulio vaizdai“, skirti 2-6 metų žiūrovams. Danijos teatro spektaklis - labai geras ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikų edukacijos pavyzdys, praturtinantis vis labiau populiarėjantį patyriminį mokymąsi. Lietuvoje dar tik pradedama kalbėti apie teatrinę edukaciją, nors iš profesionalių valstybės remiamų teatrų jau reikalaujama įgyvendinti edukacines programas. Užsienyje šis judėjimas, kurį reglamentuoja šalių kultūros politika, prasidėjo dar XX a. 7-ajame dešimtmetyje. Taigi „Pasaulio vaizdai“ supažindina vaikus su įvairiais Žemės kampeliais ir jų gyventojais. Nekyla klausimas, ar čia menas, ar mokymas(is). Be jokios abejonės, menas, ir labai subtilus, per vaidybą vaizdus, garsus, įvairiausius objektus sukuriantis įtraukiančią atmosferą, suteikiantis ne tik estetinį malonumą, bet ir konkrečių žinių. 

O štai Vokietijos menininkų Alfredo Zinolos ir Felipe´s Gonzálezo „povandeniniame“ šiuolaikinio šokio spektaklyje „Primo“ pasigedau ir meno, ir edukacijos. Pro pripučiamo baseino langelius mažieji žiūrovai turi 40 minučių stebėti atlikėjų, braidančių po vandenį, kojas, rankas, vėliau veidus. Jokių emocijų, jeigu jos ir apimtų, reikšti negalima, reikia tupėti ramiai, tyliai. O kaip galėtų vaikams kilti minčių apie „pirminės gyvybės idėjas“, kurias spektaklio kūrėjai teigia norėję perteikti, nė nenutuokiu.

Vis dėlto mažyliams skirti kūriniai kelia mažiausiai klausimų. Ką ir kaip rodyti vyresniesiems - didesnis iššūkis. Prieštaringai nuteikia spektakliai, priskirtini „įsivaizduoti paprasta“ kategorijai, raginantys žiūrovus, kad šie, stebėdami daugiau ar mažiau abstrakčius vaizdus, įsivaizduotų bet ką, kas jiems patinka. Kartais dramaturgijos giją mezga muzika ir šviesos, bet iš esmės tokių spektaklių kompozicija laisva, tiesiog be aiškios priežasties keičiasi formos ir pavidalai. Kadangi šiandien vaikams retai kada suteikiama teisė panuobodžiauti, retas kuris vasarą tiesiog guli pievoje ar hamake, ilgiau nei minutę stebėdamas dangumi plaukiančius debesis, teatras gali iš dalies kompensuoti šį nuostolį. Kita vertus, lavinti vaizduotę padeda ir tinkamai parinktos technologijos, tam tikri virtualūs žaidimai, prieš kuriuos stiklinės vazos atspindžiai arba šlapios žemės dryžiai ekrane, ko gero, nublanksta.

Tokių spektaklių KITOKS atveža kasmet. Šiemet tai buvo prancūzų trupės Collectivo Terron „Laikina žemė“ ir Klaipėdos lėlių teatro „Tėtis ir jūra“, kuriame iš Tove´s Jansson kūrinio likęs tik tolimas aidas. Gal todėl kūrybinė komanda su Gintare Radvilavičiūte priešakyje nė nevadina jo spektakliu - tai „šviesos ir muzikos reginys“. Papildomą vertę „reginiui“ suteikia gyvai atliekama violončelės muzika ir, žinoma, aktorių bendravimas su vaikais prieš ir po pasirodymo. Klaipėdiečiai savo kūrinį skiria 4-8 metų žiūrovams (nors angliškame apraše aptikau, kad „visiems vaikams nuo 2 metų iki begalybės“), o prancūzai nurodo, kad „Laikina žemė“ rekomenduojama 7-13 metų vaikams. Ar tokios patirties - stebėti besimainančias tekstūras ir formas - tikrai pakanka tiems, kurie yra jau beveik paaugliai? Mano kompanionės, trys sumanios, lakią vaizduotę turinčios devynmetės, konstatavo: „Spektaklis kažkoks be esmės.“ 

Kita vertus, daugelis ir ne vaikams skirtų šiuolaikinio scenos meno kūrinių vietoj „esmės“ siūlo tėkmę, procesą, buvimą, patirtį ir pan., nenuostabu, kad tokius publikos įtraukimo būdus renkasi ir teatro vaikams kūrėjai. Vis dėlto jei teatras nesiūlo nieko daugiau, išskyrus galimybę patirti tam tikrą būseną, tai kuo jis skiriasi nuo kitų veiklų, kuriomis gali užsiimti mažas, o ir suaugęs žmogus? Belgų Zonzo compagnie interaktyviame džiazo spektaklyje „Mailso tonai“, manau, pavyko smagų pasibuvimą, savotišką jamsession pagal Mileso Daviso improvizacijas suderinti su žiniomis, ką gali muzika. Tiesa, danų „Pasaulio vaizdai“ didesnio aptarimo nereikalauja, viską labai aiškiai perteikia pats spektaklis, o apie „Mailso tonus“ būtinai reikėtų su vaikais pasikalbėti - kaip jie jautėsi, ką suprato, galbūt pasiūlyti, kad savo patirtį išreikštų piešdami, improvizuodami pagal muziką ir pan. Apskritai kuo jaunoji auditorija yra vyresnė, tuo reikalingesnė diskusija, skatinanti refleksiją.

Šokio teatro AIROS spektaklis „Z“ ir vokiečių Performing Group „Šlamštastika“, abu skirti paaugliams, ypač džiugina savo kritiniu požiūriu ir atviru, nuoširdžiu santykiu su publika. Juk „potyrių spektakliai“ kritinį mąstymą suvis „išjungia“, o kai spektaklyje nėra žmonių ar kitokių personažų, kai nekalbama apie žmonių santykius, jų poelgius, teatras visiškai nusigręžia nuo savo priedermės ugdyti kritinį mąstymą ir etines nuostatas. Lietuvės šokėjos įtraukia publiką, pasitelkdamos muziką ir judesį, o vokiečių atlikėjai - per kone brechtišką kritinės refleksijos imperatyvą. „Šlamštastikoje“ ryškesnis edukacinis, galima sakyti, „didaktinis“ pradas, o „Z“ kūrėjos (idėjos autorė ir choreografė Agnietė Lisičkinaitė, šokėjos Sigita Juraškaitė, Greta Grinevičiūtė ir Airida Gudaitė) skatina mąstyti, visų pirma sužadindamos juslinius potyrius, tačiau ir vienų, ir kitų tikslas toks pats - užmegzti dialogą su žmonėmis, nuo kurių netrukus priklausys, koks bus pasaulis.

Festivalis KITOKS sukuria puikų pretekstą diskusijai, koks yra Lietuvos teatras vaikams ir kokį norėtume jį turėti. Tikėkimės, norinčiųjų į tą diskusiją įsitraukti ne tik teoriškai, bet ir per kūrybą, rasis vis daugiau. 

P. S. Festivalis KITOKS įvyko jau aštuonis kartus, kasmet sulaukia nemenko rezonanso, bet iki šiol neturi savo interneto svetainės, kur būtų galima rasti archyvus, kitą dokumentaciją. Gal tokia svetainė taptų atspirties tašku ir nuodugnesnei teatro vaikams refleksijai?

Komentarai