Ieškome sėkmingo festivalio vaikams formulės

Aušra Kaminskaitė 2018 01 24 menufaktura.lt
Spektaklis-koncertas „Mailso tonai“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Spektaklis-koncertas „Mailso tonai“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Aštuntą kartą įvykęs teatro, tiksliau - scenos menų vaikams ir jaunimui festivalis KITOKS tampa (laimei) vis mažiau kitoks Lietuvos teatro vaikams kontekste ir (deja) vis mažiau kitoks lyginant su ankstesnių metų festivaliais. Norisi, kad festivalis plėstųsi, siūlytų vaikams ir suaugusiems naujų patirčių, atrastų naujų kelių būti teatre (nebūtinai spektaklių metu). Bet jei organizatoriai tiki suradę sėkmingo festivalio formulę, galbūt ir nereikia nieko tobulinti vien tam, kad būtų kitaip - kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų.

Galima pabandyti įvardinti spektaklio sėkmės formulę: spektaklis-koncertas, socialine tematika kalbantis spektaklis, darbas, kurio metu naudojant objektus ir įvairią materiją vaizdas kuriamas už ekrano (ar ekranų) bei naujausios „Dansemos“ ir „Stalo teatro“ premjeros. Žinoma, negalima to griežtai taikyti kiekvienų metų programai - pavyzdžiui, spektaklio-koncerto žanras festivalyje pristatytas vos prieš metus. Šįmet į programą įtrauktas spektaklis apie vartojimą ir aplinkos taršą nustebino būtent todėl, kad šiomis temomis festivalis jau kalbėjo prieš dvejus metus, kai trupė iš Kanados Théâtre Puzzle rodė spektaklį „Maišelio istorija“. Tiesa, šįmet besaikio vartojimo temos iškeltos vyresnei - paauglių auditorijai. Iš Vokietijos atvykęs Performing Group spektaklis „Šlamštastika“ tikrai galėtų pretenduoti į paauglių širdis - dviprasmiškas humoras, šokio, pantomimos, teatro, videoproekcijų samplaika, ypatingai - imitacija koncerto, kuriame atlikėjai „išsitaško“, rėkdami kritiką visuomenei, yra tai, kas galėtų sužavėti jaunus žmones, protestuojančius prieš aplinką ir save, tačiau gerbiančius kiekvieną, nebijantį viešai reikšti savo nuomonės, ypač jei ta nuomonė sutampa su jų pačių. Įtraukdamas į scenos veiksmą ne tiek pačius žiūrovus, kiek jų daiktus, spektaklis primena, kiek pasauliui (gyvūnijai, augalijai, taip pat ir žmonijai) tenka iškentėti, kad galėtume apsiauti šiltus ir patvarius odinius batus ar įsigyti išmanųjį telefoną už prieinamą kainą.

Drastiška išvada: kill yourself - save the world. Greta juokingo ir šiurpiai teisingo prasmių žaismo pradedi žavėtis trupe dėl milžiniško jų pasitikėjimo jaunąja auditorija, - ne kiekvienas taip atvirai (nors ir ironiškai) drėbtų paaugliams į akis, jog išgelbėti pasaulį jie gali tik sunaikinę žmoniją. Žinoma, užtektų atsisveikinti su savo vartotojiškais poreikiais, tačiau čia jau reikėtų leistis į ilgus išvedžiojimus apie tai, kaip išsivysčiusiose šalyse karaliauja kapitalizmas ir kaip sudėtinga (ir galbūt nenaudinga) būtų jo atsisakyti.

Didžiąja spektaklio nesėkme pavadinčiau tai, kad bent viename iš dviejų rodytų „Šlamštastikų“ nemažą publikos dalį sudarė mažesnieji žiūrovai, o paauglių atvyko ne tiek daug. Būtų įdomu apklausti, kodėl paaugliai lankosi ar nesilanko teatre. Nestebintų, jei šiuo atveju juos atbaido tai, kad spektaklis rodomas teatro vaikams festivalyje.

Man šių metų KITOKĮ įrėmino du jo ekstremumai - lankyti programą pradėjau nuo atvykusių Zonzo Compagne iš Belgijos džiazo spektaklio-koncerto „Mailso tonai“ pagal džiazo atlikėjo Miles Davis kūrybą, o festivalį uždarė iš Vokietijos atvykusių Alfredo Zinola´os ir Felipe´s Gonzalezo pasirodymas „Primo“. „Mailso tonai“, rodyti pirmoje dienos pusėje, sukūrė smagų vakarėlį bet kokio amžiaus publikai: puiki improvizuota muzika, kurią kurti ir/ar atlikti buvo leista ir jauniesiems žiūrovams. Diriguoti profesionalams laimė nusišypsojo vos keliems, tačiau pabaigoje būgnelius ar barškučius gavo ir scenoje ratu žygiavo beveik visi jaunieji žiūrovai. Viena įdomiausių spektaklio scenų - kvietimas vaikams diriguoti, smūgiuojant į bokso kriaušę, kurios judėjimas nurodė atlikėjams, kokį ritmą kurti. Jokio moralo nepateikiantis spektaklis netikėtai parodė, kaip smurto ir agresijos išraišką galima paversti kūryba ir grožiu. Va taip paprastai. Leisti linksmintis, išsilieti ir pakeliui pasiūlyti muzikos.

Visai kitokį įspūdį sukėlė spektaklis „Primo“, kuris ilgamečiame KITOKIO kontekste apskritai pasirodė it nesusipratimas. Be abejo, idėja rodyti spektaklį baseine intriguoja, tačiau dar neįžengus į salę pradeda trikdyti atlikėjų reikalavimai publikai. Visų pirma - visi turi eiti tyliai. Tuomet - susėsti prie baseino langelių ir žiūrėti pro juos. Šiukštu negalima rankomis siekti baseino kraštų, negalima žiūrėti, kas vyksta viršuje, o fotografuoti net profesionaliems fotografams leidžiama tik pro langelius ir negalima dirbti stovint. Net spektaklio pabaigoje atlikėjai eina prie tėvelių ir duoda jiems kažkokias instrukcijas.

Stebint kelerių metų KITOKIO vykdomą vaikų teatro politiką, susidaro įspūdis, kad šio spektaklio atveju dėl įdomios vaidinimo formos buvo paaukota tai, kas paprastai festivalyje leidžia jaustis jaukiau, nei esame pratę teatre vaikams. „Primo“ sukūrė ir prielaidas įdomioms patirtims - pirmą kartą buvau nuoširdžiai dėkinga spektaklį fotografuojančioms mamytėms, nes tik jų prie pat baseino langelių prispaustų telefonų dėka ekranuose galėjau aiškiai pamatyti, ką ir turėjo regėti „Primo“ žiūrovas.

KITOKIO vadovė Jolita Balandytė vis dažniau į festivalį atveža kamerinius spektaklius, kuriuose vaikai stebi veiksmą ne atsitraukę, bet būdami kone toje pačioje erdvėje kaip ir kūrėjai ar bent visiškai arti jos. Lietuvoje (ir ne tik) apie būtinybę spektaklių kūrėjams būti arti mažųjų žiūrovų jau kurį laiką kalba Dansemos kūrėja Birutė Banevičiūtė, tad šios idėjos sklando ne vien festivalio metu. Stebint kamerinius spektaklius KITOKIAME, atrodo, jog tokiuose spektakliuose vaikų patirtys tampa kur kas asmeniškesnės, situacijos kuria aplinkybes bendrauti su tėvais (klausinėti, įsikniaubti, žvilgsniu ieškoti pritarimo). Greičiausiai ir dėmesys prikaustomas stipriau, suteikiant galimybę iš arti susidurti su tuo, kas nematyta ir nepažįstama.

Šįmet iš devynių spektaklių tik trys buvo rodomi „saugiu“ atstumu. Iš likusių šešių du buvo tokie kameriniai, kad atėję patys žiūrėti spektaklio, o ne į jį kažką atvedantys suaugusieji neteko šansų jais pasimėgauti taip, kaip mėgavosi vaikai ir jų tėveliai - tai minėtasis „Primo“, kurį visi, kas tilpo, privalėjo stebėti pro pripučiamo baseino langelius, ir Klaipėdos lėlių teatro šviesos ir muzikos reginys „Tėtis ir jūra“, kurio žiūrovus kūrėjai susodino nedidukėje pusiau atviroje palapinėje. Kalbant apie pastarąjį, tikrai gaila, kad negaliu papasakoti, koks jausmas būti apsuptam šviesų ir projekcijų ir tuo pačiu metu girdėti čia pat grojančią violončelę, bet turbūt reikia pasidžiaugti, kad vaikams kuriantys žmonės neapsiriboja klasikinio teatro taisyklėmis ir suteikia galimybę į teatro sceną žengti kitiems menams bei pratinti vaikus, kad gali būti visaip.

Dėl minėtų trikdžių stebėdama kai kuriuos spektaklius, pusiau juokais pakrikštijau šiemetį KITOKĮ „kritikams nedraugiškiausiu“ festivaliu. Čia, beje, norisi prisiminti Dansemos „Šviesiukus“, kur suaugusiojo vieta, priešingai, tampa privilegijuota, nes jis gali stebėti pačių kūdikių nesąmoningai kuriamą spektaklį. Tačiau šįmet netrūko darbų, kurių nepavyko matyri dėl itin riboto arti prileidžiamų žiūrovų skaičiaus. Galbūt organizatoriams tikrai nėra svarbu sulaukti atsiliepimų spaudoje; ir tai nebūtų keista, nes Lietuvoje kritikai gana pasyviai domisi teatru vaikams ir dauguma nerodo jokio noro atidžiau pasidomėti tuo, kas vaidinama būsimai tikro teatro publikai. Iki šiol profesionalūs kritikai palyginti nedaug tebandė reflektuoti teatro vaikams reiškinius. Įdomu, kad KITOKS pats atrado tam alternatyvą - jaunųjų kritikų komandą, kuri nerašo tekstų, tačiau po spektaklių diskutuoja, pateikia atsiliepimus bei pasiūlymus ir turbūt neša žinią apie festivalį savo draugams, giminėms, į mokyklas. Ši iniciatyva turėtų atnešti naudos tiek visuomenei, kurioje paaugliai skatinami kritiškai mąstyti, tiek scenos menų bendruomenei (jauni žmonės supažindinami su meno kritikos profesija), tiek, žinoma, festivaliui, kuris pats sukūrė sąlygas pasisakyti tiems, dėl kurių yra organizuojamas. Iš tiesų labai gaila, kad jaunųjų kritikų nuomonės nėra viešinamos. Nes jos, be abejo, yra svaresnės nei nuomonės tų, kuriems teatras vaikams yra tikro teatro papėdėje.

Nuo praėjusių metų festivalis pernelyg nenustebina nei spektakliais, nei kitais renginiais, todėl dėmesys krypsta į jo socialinę reikšmę. KITOKS suteikia galimybę vaikams pažinti žaidžiantį, o ne tildantį (su retomis išimtimis) teatrą, kitokioje aplinkoje pabendrauti su darželio ar klasės draugais, mokytojams - mokytis naujos kultūros teatre, o eiliniams suaugusiems - būriais pažinti augančią Lietuvos visuomenę. Tačiau lietuvių kūrėjams vis geriau susipažįstant su jaunąja publika ir jaučiant poreikį kalbėti jai, o ne vien mokiems jų tėveliams, vaikams iš tiesų draugiškas teatras (ir šokis, cirkas, gal net opera ir baletas) gali tapti tendencija, dėl kurios dabartinė KITOKIO atmosfera nebebus niekuo išskirtinė. To, žinoma, norėtųsi palinkėti Lietuvos teatro vaikams kūrėjams.

Komentarai