Svarbiau tekstas, o ne šokio spektaklis

Božena Gudalevič 2018 01 17 dance.lt, 2017-12-27
Rašymo seminaras šokio kritikams su Inta Balode. Nuotrauka iš journal.dance.lv, autorius Kārlis Briedis
Rašymo seminaras šokio kritikams su Inta Balode. Nuotrauka iš journal.dance.lv, autorius Kārlis Briedis

Dažnai girdimos kalbos apie tai, kad šokio spektakliai rodomi retai - ypač retos užsienio šalių trupių gastrolės (išskyrus festivalių laikotarpius), - kad trūksta straipsnių, kuriuose kritiškai, tačiau kartu sudominant platesnį skaitytojų ratą, ne vien šokio meno profesionalus ar tuos kurie itin domisi šokiu, būtų rašoma apie šokio spektaklius. Tačiau, reikia pripažinti, kad dar retesnis reiškinys yra seminarai, kūrybinės dirbtuvės rašantiesiems būtent apie šokio meną. Vienas tokių - tai Lietuvos šokio informacijos centro organizuotas rašymo seminaras kritikams su latve Inta Balode, vykęs š.m. gruodžio 09-10 d. Menų spaustuvėje Vilniuje.

I. Balode yra šokio kritikė, dramaturgė, kuratorė, internetinio šokio menui skirto žurnalo www.journal.dance.lv redaktorė, Latvijos metinių teatro menininkų apdovanojimų komisijos narė. Niujorke, JAV, įsikūrusio šokio ir judesių tyrimo laboratorijos viešosios įstaigos „Judesio tyrimo centro“ interneto portale www.movementresearch.org I.Balode save pristato kaip šokio politikę. Ir ji gan dažna viešnia Vilniuje. Pvz., 2012 m. tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ metu I. Balode drauge su kolegėmis Dita Eglīte, Maija Treile seminaro rašantiems apie šokį „Šokis žodžiu - Ne[w]kritika“ dalyvius supažindino su Latvijos šokio kritikos istorija. Demonstruodamos latvės choreografės Olgos Žitluchinos spektaklių vaizdo įrašų ištraukas, kurios ir buvo nagrinėjamos bežiūrint, provokavo ieškoti tobulos recenzijos, ieškoti atsakymų į klausimus, ar tobula recenzija apskritai galima ir kas padaro recenziją nepriekaištinga. Taip pat įgūdžius skatino lavinti kritinio rašymo kūrybinės dirbtuvės metu sušokdamos trumpą etiudą, kurį čia pat dalyviai ir recenzavo.

Šių metų antrą gruodžio savaitgalį Vilniuje vykęs seminaras intrigavo dar ir tuo, kad jo metu prie I. Balode prisijungs ir lietuvė Ingrida Gerbutavičiūtė. Ji aktyvi šiuolaikinio šokio kritikė, baigusi šios srities studijas Vokietijoje, dėstanti ir vadovaujanti Šokio ir judesio katedrai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, dramaturgė. Puikiai pažįstama lietuviškajai šokio bendruomenei kaip jauna, ambicinga, kūrybinga ir įdomi asmenybė. Seminaro metu numatyta ir Vyčio Jankausko šiuolaikinio šokio spektaklio „Agonija“ peržiūra ir jos recenzavimas anglų kalba.

Pirmąją seminaro dieną trumpai prisistatę dalyviai atskleidė ir savo dalyvavimo seminare motyvus, kaip antai: noras gerinti rašymo apie šokį įgūdžius, siekis po pertraukos vėl atnaujinti kritinių straipsnių apie šokį rašymą, papildyti šokio praktiką teorinėmis žiniomis; taigi nestebino, kad į seminarą susirinko tikslinė auditorija.

Pirmoji užduotis buvo kelių minučių šokio spektaklio vaizdo įrašo peržiūra ir pirminis recenzavimas. Vėliau I. Balode vis daugiau atskleidė informacijos apie matytą ir jau kiekvieno dalyvio recenzuotą spektaklį ir teikė atskiras užduotis, kaip naujai gauta informacija vis papildyti savo recenziją. Taigi, pirmiausia, seminaras įsiminė savo struktūriškumu, aiškumu: kiekvienai atliekamai užduočiai buvo nustatytas kelių minučių laikas ir buvo prašoma jo neviršyti.

Pradėjome nuo kelias minutes trukusio šokio spektaklio įrašo žiūrėjimo, vėliau keliolika minučių užsirašėme pirmines pastabas, įžvalgas, spektaklio eigą. Po to I. Balodė kelias minutes pasakojo apie projektą, kurio metu ir buvo sukurta matyta šokio ištrauka. Vėl kelios minutės buvo skiriamos teksto papildymui, koregavimui pagal išgirstą informaciją. Tuomet traukėme lapelius su leidinių pavadinimais ir per kelias minutes turėjome koreguoti rašomą straipsnį taip, kad tiktų būtent šiam atsitiktinai tekusiam leidiniui. Dar keliolika minučių interviu principu klausinėjome I. Balode apie matytą vaizdo įrašą. O tolesnes minutes kiekvienas atskirai naršėme internete, skaitėme apie spektaklio kūrimo procesą. I. Balode paprašė savuose tekstuose išskirti ir apibrėžti pagrindines mintis - dalyviai turėjo dar kelias laikrodžių matuojamas minutes. Vėliau visi grįžome prie bendros užduoties.

Nors pirmosios seminaro dienos metu koncentravomės tik į rašymą apie šokį. Į tekstą apie šokį, pirminį įspūdį, paremtą tik tuo, ką kiekvienas mato, girdi bei žino tik pavadinimą. Į tai, ką aprašome, kai vis daugiau atskleidžiama informacija apie šokio spektaklio sukūrimo kontekstą, kūrėjus, kūrybos detales.

Ir galiausiai, dar seminaro pradžioje I. Balode ir I.Gerbutavičiūtės papasakojo apie kritinio rašymo eksperimentą, kuomet jos abi sutarė rašyti apie tą patį šokio spektaklį, tik viena turėjo rašyti nematydama spektaklio ir remtis tik spektaklio anotacija, o antroji rašė po spektaklio peržiūros. Rezultatas stulbinantis: skaitytojams buvo sunku atskirti, kurios teksto dalys yra spektaklį mačiusio, o kurios - spektaklio nemačiusio žmogaus. Taigi, recenzinių tekstų skirtumai ar panašumai, įžvalgų jose dėstymas, pats procesas, kuo remiasi ir link kokio rezultato skaitytoją veda teksto autorius, mums skirtų užduočių kontekste tapo kur kas labiau apčiuopiami ir aiškiau suvokiami. T.y., tekstas, kuris parašytas iš karto pažiūrėjus spektaklį ir žinant tik spektaklio pavadinimą, įspraustas laike, atrodo vienoks, o pasidomėjus kūrinio kontekstu, tekstas keičiasi priklausomai nuo sužinotos informacijos, detalių, net tam tikrų asmeniškumų, susijusių su spektakliu. Galiausiai tekstas dar sykį pasikeičia, kai yra pritaikomas atitinkamam leidiniui.

Pirmosios seminaro dienos antroje pusėje I. Gerbutavičiūtė skaitė pranešimą apie šokio istorijos ir estetikos periodus su pagrindiniais įvykiais, datomis, kūrėjų pradininkų ir ryškiausių atitinkamų mokyklų atstovų pavardėmis ir su vaizdo įrašais. Kiekvienas šokio istorijos periodas iliustruotas vaizdo įrašu, o dalyviai apie vėlesnius periodus buvo kviečiami pasisakyti įvardijant skirtumus ar/ir panašumus su ankstesniais. Vieno periodo lyginimas su kitu, ankstesnių su tolesniais pasitarnavo tam, kad dar sykį užtvirtintume ir įsimintume kiekvieno atskiro šokio istorijos periodo ir jų kūrėjų unikalumą. Šios teorinės dalies informaciją, patalpinus ant laiko juostos su skirtingų periodų šokio judesių skirtumais ir panašumais, būtų labai paranku naudotis kas kartą žiūrint šokio spektaklį. Tokia laiko juosta kaip sufleris - ji vieno ar kito choreografo kūrybinių sprendimų parinktis patalpintų į bendrą šokio istorijos kontekstą. Taip pat leistų nenutolti interpretuojant šokio spektaklio idėją, mintis, judesių kompozicijas, nes būtent jie ir yra svarbios šokio spektaklio sudedamosios dalys. Besibaigiant seminaro pirmajai dienai I. Balode dalyvių paprašėdar sykį grįžti prie savo visą dieną rašomos ir vis redaguojamos recenzijos ir ją papildyti, pakoreguoti atsižvelgiant į I. Gerbutavičiūtės paskaitos metu gautą informaciją.

Po intensyvios dienos 19 val. Menų spaustuvėje vykęs V. Jankausko šiuolaikinio šokio spektaklis „Agonija“ pirmiausia džiugino savo neilga nepilna keturiasdešimt penkių minučių trukme. Šio spektaklio recenzijai anglų kalba turėjome 3500 spaudos ženklų, ją galėjome adaptuoti pasirinktam leidiniui, tačiau rašymui skirtas laikas negalėjo viršyti to paties vakaro 23 valandos. Kai esi įspraustas į laiko rėmus, tenka pripažinti, kad galvoji ir apie užduotį, ir apie jos atlikimui skirtą neilgą laiko tarpą. Tačiau tai ugdo koncentraciją ir discipliną. Taip pat galvoji, koks bus viso seminaro rezultatas, kokios išvados prieis kiekvienas dalyvis, ar jo kritinio rašymo apie šokios spektaklius įgūdžiuose atsispindės šio seminaro žinios ir patirtis, ar kuris nors ryšis dažniau rašyti recenzijas anglų kalba nelietuviškiems leidiniams apie lietuviškus spektaklius. Toks galvojimas skatino neužsisklęsti užsidedant dalyvavimo seminare „varnelę“.

Antrąją seminaro dieną, š.m. gruodžio 10 d., dalyviai visą laiką skyrė parašytų tekstų nagrinėjimui. Pirmiausia I. Balode komentavo pirmąją seminaro dieną dalyvių rašytus ir vis redaguotus tekstus ir pavyzdžiais rodė, kaip šie tekstai keičiasi pagal vis daugiau atskleidžiamą informaciją apie spektaklį, jo sukūrimo kontekstą ar juos papildant įžvalgomis iš šokio istorijos ir estetikos. Vėliau analizavome kiekvieno dalyvio tekstus apie šokio spektaklį „Agonija“. Pradėjome nuo recenzijos pavadinimo ir pirmojo sakinio, ką jie atskleidžia ir ar patraukia dėmesį, skatina tekstą skaityti toliau ar ne. Vėliau ieškojome sakinių ir bandėme paaiškinti, kodėl būtent šie pasirinkti sakiniai yra raktiniai ir labiausiai sudominantys, originaliausi. Ir galiausiai ieškojome tų sakinių, kurie byloja apie spektaklio vertinimą. Choreografo V. Jankausko idėjos, judesių junginiai, scenografija, kostiumai, apšvietimas, spektaklio pavadinimo, turinio, ir choreografijos santykis spektaklyje „Agonija“ - visa tai narstėme su visgi pirmiausia kritišku požiūriu į savo paties tekstą, kuriuo nagrinėjome šiuolaikinio šokio spektaklį. Taigi, nors dėmesio kūriniui skyrėme daug, pirminis užduoties tikslas buvo įvertinti ne šokio kūrinį, o savo pačių tekstus.

O kaip padėką ar savotišką apdovanojimą visi seminaro dalyviai kitą dieną gavo I.Balode suredaguotą ir iš kelių recenzijų sulipdytą tekstą apie šiuolaikinio šokio spektaklį „Agonija“. Tai eksperimentinis tekstas, grąžinantis žiūrovo/skaitytojo dėmesį prie paties spektaklio. Toks daugiabalsis, daugiabriaunis kelių autorių tekstas parodo, kad recenzijoje, kaip ir spektaklyje, kuriame šoka keletas šokėjų, gali būti net keli autoriai. Galios žaidimas vienas versus keli arba keli versus vienas gali virsti keli versus keli.

Komentarai