Apie lėles, vaikus ir Afriką

Milda Brukštutė 2017 12 29 7 meno dienos, 2017 12 22
„Baltos pasakos“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
„Baltos pasakos“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

2017 m. net keturi Lėlės teatro aktoriai bendrakursiai atšventė garbingus 60 metų jubiliejus. Be to, suėjo lygiai 40 metų, kai jie pirmą kartą, dar būdami studentai, pasirodė „Lėlės“ teatro scenoje ir suvaidino Vitalijaus Mazūro spektaklyje „Avinėlio teismas“.

Elvyra Piškinaitė

Į teatrą ėjom pilni lūkesčių, kad vaidinsim daug spektaklių suaugusiems. Taip ir buvo. Su režisieriumi ir savo dėstytoju Vitalijumi Mazūru pradėjom vaidinti tuos suaugusiųjų spektaklius: „Žemės dukra“ (1981), Federico Garcia Lorcos „Dono Kristobalio balaganėlis. Dono Perlimpo meilė“ (1986), Sigito Gedos „Raudonligė“ (1989), Juozo Grušo „Barbora Radvilaitė“ (1990)... Aišku, kur kas didesnę repertuaro dalį sudarė vaikiški spektakliai ir mes juose mielai dalyvavome.

Kuo toliau, tuo labiau man norisi vaidinti tik su lėlėmis. Įžvelgiu prasmę ir vaikų akyse, kai jie mato tik lėles. Labai liūdna, kad dabar tų klasikinių spektaklių tiek nedaug. O juk terapijos vaikams nuo lėlių prasideda... Nemanau, kad vaikui ir teatre būtinai reikia rodyti tai, ką jis mato kompiutery. Kai per spektaklį vaikai kažką kalba, komentuoja, suvokiu, kad šitiems vaikams mamos neskaito pasakų.

Labai nenorėjau lyriškų vaidmenų ir kai Mazūras statė „Raudonligę“, tiesiog išprašiau jo vaidmens. Vaidinau tokią Isteriją: „Čia apsirenk, čia nusirenk. Toks jau moters gyvenimas!“ Taip gavau pavaidinti blogiukę. O raganas pasakose taigi išvis smagumėlis vaidinti... Tada ir pati patikėjau, kad galiu atlikti ne tik mergaičių vaidmenis.

Turiu prisipažint, kad nepaprastai bijojau mažos salės, to susitikimo su žiūrovu. Jie čia pat, vaikas gali tave net paliesti, kažką pasakyti. Ir neapsimesi, kad negirdėjai replikos. Dabar jau niekas nebaisu, nes buvo tokių situacijų... Ir vis tiek išplauki. Tai didelė laimė, atgaiva vaidinti šitoj salėj, nes čia pat žinai, ką gauni.

Lėlių teatre dažnai viename spektaklyje turi suvaidinti keletą vaidmenų. Retai kada gauni vientisą vaidmenį. Aišku, įsimintina yra mūsų „Eglė žalčių karalienė“, tai mums patiems buvo labai didelė mokykla. Su didele meile prisimenu Rimo Driežio spektaklį pagal Tagore´s „Paštą“. Ten vaidinau berniuką Omolį. Pirmą kartą spektaklyje vaikams galėjau išjausti vaidmenį nuo pradžios iki galo (iki pat to berniuko mirties). Labai mėgstu Nijolės Indriūnaitės „Baltas pasakas“ ir R. Driežio „Coliukę“. Turiu beveik monospektaklį „Aukso obelėlė, vyno šulinėlis“ (rež. R. Driežis), apdovanotą „Auksiniu scenos kryžiumi“. Ateini į tą spektaklį ir į tave kažkas spinduliuoja. Nes visi, kas tik galėjo teatre, ateidavo dažyti Mariaus Jonučio dekoracijų, tų ritinėlių, kurie vyniojasi. Ant daugybės paveikslėlių buvo surašyta, kur, kas, kokia spalva turi būti nuspalvinta. Ir kai mačiau, su kokia meile visi tą darė...

Įdomus dalykas - lėlės atgaivinimas. Siela tavo, protas tavo, o turi mąstyt kaip ta lėlė, kaip personažas. Ir pats įsigyveni, bet tai - ne tavo veidas, net jei ir esi gyvam plane. Viskas per lėlę: kaip ji pasuko galvą, kaip ranką pakėlė, kaip atsiduso... O tą lėlę kiekvienąkart gauni vis kitokią ir bandai pratintis, žiūrėti, ką jinai gali daryt. Mazūras mėgdavo tuoj pat sulaužyti ir daryti kitą, jeigu kažkas nepatikdavo. Labai laukiau, kol pastatys „Eglę žalčių karalienę“. Man trūko jo fantazijos, kažkokių reginių...

Algirdas Mikutis

Lėlių teatro principus ir žodžiais, ir savo darbais man išaiškino Vitalijus Mazūras. Jo dėka supratau, kad lėlių teatras gali būti visoks. Režisierius naudoja lėlių teatro išraiškos priemones tik tiek, kiek reikia atskleisti konkrečiai medžiagai. Tai gali būti didelės ar miniatiūrinės lėlės, gali būti šešėliai ir kt. Bet Mazūras buvo ir dailininkas, ir režisierius. Šiame teatre tai labai svarbu. Nes dailininkas, atėjęs iš šalies į lėlių teatrą, pradeda eiti į pirmą planą. Tuomet sakoma, kad dailininkas geras, bet spektaklis - prastas...

Dabartinė lėlių teatro režisūros bėda ir yra ta, kad režisieriai neturi elementaraus išprusimo dailės srityje. Nesuvokia, pavyzdžiui, kad dailininkas dirba labai eklektiškai. Aišku, yra dailininkų, įsivaizduojančių, kaip jų paveikslėliai juda laike, bet jie nesimoko režisūros. Ir atvirkščiai - režisieriai nesimoko dailės.

Paskutinis Mazūro laikotarpis pasižymėjo eksperimentais, visai nesijaudinant dėl žiūrovų. Jei menininko darbai patinka kritikams, vadinasi, viskas gerai. O kuo čia dėti žiūrovai? Ir dabar yra tokio požiūrio, kuris duos žiaurius vaisius. Kam apskritai reikalingas teatras be publikos?

Man visuomet norėjosi įvairių veiklos rūšių. Yra kolektyvinis ir individualus menas. Šioje vietoje būtinai reikia pusiausvyros - ją ir gaudžiau. Dabar pasižiūriu į savo CV ir matau, kad spektaklių ir parodų yra maždaug po lygiai. Ir tų daug, ir tų. Aktorius, man regis, išvis ne profesija, o humanitarinis išsilavinimas. Vėliau dar Taline baigiau režisūros mokslus. Be to, esu ir scenografas, ir autorinės juvelyrikos atstovas. Jau prieš kokius dvidešimt metų mane priėmė dailininkų sąjunga išimties tvarka (nesu baigęs jokių dailės mokslų). Esu daręs ir visokius hepeningus. Keistose vietose keistus renginius. Pavyzdžiui, dariau kartą spektaklį pelkėj.

O mano etapiniu spektakliu būtų galima vadinti „Žaliąjį žąsinėlį“. Stačiau jį su įvairiais kolektyvais. 1985 m. sukūriau jį kaip savarankišką 15 min. darbą ir tapau laureatu, 100 rublių gavome. Daug ten buvo atradimų ir lėlių, ir šešėlių, ir gyvos muzikos prasme.

Turėjau dvi mokytojas - Dalią Tamulevičiūtę ir Ireną Bučienę. Tamulevičiūtė buvo maksimalistė ir visiškai atsiduodavo teatrui, o Bučienė, priešingai, sakydavo, kad visur reikia būti kūrybingam: ir teatre, ir gyvenime, ir meilėje, ir kulinarijoj... Bučienės požiūris man priimtinesnis. O fanatizmas į nieką neveda. Įsivaizduoju, kaip sunku turėtų būti Nekrošiui, kai jis kas kartą turi šedevrą statyti...

Vilius Kirkilionis

Kai atėjom, buvo jaunimo banga, pasikeitė daug repertuaro spektaklių. Vakarų Vokietijoje vaidinant „Žemės dukrą“ publika pradėjo plot ir paprašė išjungti vertimą į vokiečių kalbą, nes jiems užteko lietuvių kalbos. Tikrai geras buvo spektaklis - gera poezija, gera forma. Ir vaikams nuostabių spektaklių buvo. Man tai mieliausias V. Mazūro „Cirkas yra cirkas“. Nustojom jį vaidinti tik pernai. Per tą laiką vaikai išaugo, atsivedė savo vaikus... Su juo apvažiavom daug pasaulio, vaidinom anglų, prancūzų, vokiečių, lenkų kalbomis. Tai gyvas spektaklis, neuždarytas į rėmus. Buvo ir priverstinių spektaklių, kai turi vaidint, nors tau nemiela, nemalonu. Bet nebuvo tokių, kad gėda būtų išeit į sceną...

Aišku, kartais tie vaidinimai įgrisdavo. Kai pasakau kam nors, kad „Tris paršiukus“ esu suvaidinęs apie 700 kartų, netiki. Bet vaidinom mes jį gal kokius 20 metų. Linksmas spektakliukas buvo. Pasisvėriau kartą Suomijoj - po 40 min. pasirodymo 2 kg svorio nukrenta. Rūbai didžiausi, dar galva, lemputės visokios. Bėgiot, šokt, lakstyt po visą salę...

Dabar vaikai nebe taip myli Kalėdų senį, o gal tėvai rečiau atveda. Anksčiau, būdavo, vaidinam po keturis, penkis kartus per dieną. Pradėdavom gruodžio 5 ir baigdavom sausio 15-20 d. Aš dabar seniausias senelis. Per tiek metų buvo visko, bet kažkaip surandi kalbą. Kažkokių ypatingų programų neturiu, improvizuoju išėjęs. Būna tokių gražių spektaklių kartais... Vaikas tyras, sako, ką nori. Pamenu, sustoja visi ratu, kalba, kokie jų tėvai geri. Tik vienas - galvą nuleidęs: „O mano tėtis mamą muša.“ Visa laimė, kad neparodė, kuris tas tėtis.

Lėkdavom į Maskvą, žiūrėdavom spektaklius „Tagankos“ teatre, režisieriaus Efroso darbus... Verždavomės naktim, lipdavom per langus, ko tik nebuvę... Net Visockis yra įvedęs į spektaklį. Prie „Tagankos“ pagrindinių ir tarnybinių durų stovėdavo vos ne su automatais. Pilna būdavo tų maldautojų... Ir tos rūmų bobutės labai griežtos būdavo. Tąkart kursioką a.a. Gediminą Butkų buvau įkėlęs į antrą „Tagankos“ aukštą, tik kad nesurado durų, būtų ir mane užtraukęs... Jau buvom praradę viltį, o tuomet sutikom Visockį. Jis kaip tik prieš pusmetį buvo lankęsis Vilniuj, jam čia labai patiko, tad ir įleido mus.

Almira Grybauskaitė

Toks įspūdis, kad visi dabar nori būti dramos teatru. Ir patys visą laiką sakėm, kad mus nervina tokie žodžiai kaip „teatriukas“, „spektakliukas“. Bet nebūtinai tai turi būti suaugusiųjų vaidinimas, kad vadintųsi „teatras“ ir „spektaklis“. Toks jausmas, kad kažkas kažkur pasiklydo. Norėdami nebūti „teatriuku“ pradėjo statyti daug vaidinimų suaugusiems. Jie net tapo brangiau apmokami. Yra juk tokių vaidmenų, kur tik uodegą pavaidini, ir tokių, kur visą spektaklį iš scenos neišeinama. Tai kaip galima diferencijuoti?

O vaikai, kurie vaikšto į teatrą - kitokie. Būna, vaidini, o vaikai komentuoja kaip prieš televizorių - jie nežino, kas yra teatras. Kiti klausosi. Išklausyti reikia išmokti. Mes to ir mokinam - išklausyti ir pamąstyti.

Labai mėgstu „Baltas pasakas“, kurias prieš Kalėdas vaidinam visą laiką. Jeigu nemėgčiau, tai po dešimto vaidinimo turbūt būtų negera. O dabar eini ir eini vėl iš naujo. Labai patiko man Algio Mikučio spektaklis „Pesis ir iliuzija“, puiki istorija apie mergaitės iš vaivorykštės ir ilganosio berniuko meilę. O dabar džiaugiuosi A. Mikučio „Grybų karu“: visą laiką čia yra muzikinis ritmas ir tu neturi laiko tempti gumos ar panašiai, yra tvarka. O juk neretai režisieriai mėgsta „paimprovizuoti“, kur nereikia.

Teatro kolektyvas yra mano šeima. Gal tai skambus žodis, bet aš dėl visų jaudinuosi ir visus myliu. Buvo mūsų kasininkė-budėtoja Adelė. Sirgo truputėlį ir prapuolė. O vakar ateinu - Adelė sėdi. Pripuoliau prie jos, išbučiavau. Adelė paraudo: „Kaip visi manęs pasiilgo!“ Gal kartais nerodom, bet vienas kitą ir mylim, ir gerbiam. Ir pasimušam, ir pasibaram kartais, bet tai - ne su pykčiais, o dėl reikalo.

Atsimenu vienas Kalėdas, kai dar vadovavo Aurelija Ragauskaitė. Visi išvažiavo į Afriką (tokia nuostabi kelionė!). O aš buvau susituokusi su Algiu Mikučiu ir, nors dar neturėjom vaikų, buvo pasakyta: „Šeimų neišleidžiame.“ Vietoj manęs į spektaklį įvedė kitą žmogų ir išvežė beveik visą kolektyvą. Netekau vaidmens ir likau šiame teatre. Prasidėjo kalėdiniai vaidinimai. Ragauskaitė pastatė „iš bėdos“, tik kad pinigų surinktume, vieną spektaklį. Buvo jame tokia šiurkšti dirbtinė girlianda su lemputėm per visą sceną. Ir vaikščiojau su ja į priekį ir atgal (nieks nežinojo, ką daugiau daryti). Atėjo kartą viena mano kolegė, kursiokė, kuri Šiauliuose dirbo. Sako: „Kaip gerai, kad nepasilikau šitam teatre!“ Baisiai įsižeidžiau. O suvaidinau tada per mėnesį 64 vaidinimus ir tampiau tą girliandą keturiskart per dieną. Tai buvo tas atvejis, kai darai šlamštą, bet turi tikėti, kad tai nuostabu. Juk jeigu netikėsi - tai ką čia veikti? O visi šildėsi Afrikoj.

www.7md.lt

Komentarai