Šokio keliu

Helmutas Šabasevičius 2017 12 27 dance.lt, 2017 12 20
Vyčio Jankausko šokio spektaklių afišos. Rengėjų archyvo nuotrauka
Vyčio Jankausko šokio spektaklių afišos. Rengėjų archyvo nuotrauka

Baigiantis 2017-iesiems, Menų spaustuvėje vykę keli renginiai pagerbė dvidešimt metų šiuolaikiniam šokiui atidavusį choreografą ir šokėją Vytį Jankauską.

Jankauskas pastaraisiais metais vis rečiau matomas scenoje ir visą kūrybinę energiją skiria pedagoginei ir choreografinei veiklai, „Vyčio Jankausko šokio teatro“ spektaklių sklaidai. Jankausko choreografinė kūryba nėra labai intensyvi, tačiau nė vieno iš jo 13 darbų, negali pavadinti nesėkme: visi spektakliai sceną pasiekė gerai apgalvoti, subrandinti, nebuvo skubotų, atmestinų, inertiškų kūrinių, todėl tiek pats choreografas, tiek jo šokio teatras šiuolaikinio šokio aplinkoje tapatinamas ne tik su savitomis estetinėmis vertybėmis, bet ir su meninės kokybės garantijomis.

Prieš dvidešimt metų pristatęs savo pirmąjį darbą „Triptikas“ kartu su tuo metu įkurtos grupės „Trys iš Vilniaus“ šokėjais  Povilu Čeponiu ir Ernestu Brazausku, Jankauskas iškart vengė iliustruojančio, pasakojančio šokio - jam svarbu buvo analizuoti abstrakčią judesio sklaidą, kūno ir muzikos (šiam darbui buvo pasirikti Jano Ackermano, Stingo, Sade´o kūriniai) santykio erdvėje ypatybės. Nors pats garsėjo kaip „brakedance“ atlikėjas, savo darbuose Jankauskas vengė efektų ir dekoratyvumo, pirmenybę atiduodamas santūriai, apgalvotai plastinei formai.

Pirmasis „Vyčio Jankausko šokio teatro“ darbas - kompozicija „Lašai į šulinį“ (premjera - 1998 05 26), kurią atliko pats choreografas, Daiva Žilinskaitė, Povilas Čeponis ir Giedrė Kirkilytė, kurios indėlis į tolesnę šio teatro raidą tapo itin reikšmingas. Pagal „Echidna aukštyn“ muziką sukurtas beveik pusvalandžio trukmės spektaklis  atskleidė choreografo erdvinio mąstymo ypatybes, gebėjimą derinti šokėjų individualybes bei komandinį darbą ieškant bendro estetinio ir prasminio spektaklio rezultato, vidinės sceninio kūrinio dramaturgijos.

Po kelerių metų pastatytas duetas „Viduramžių bernelio dainos“ (premjera - 2000 06 23) galutinai įtvirtino Jankausko-Kirkilytės kūrybinę partnerystę - kaip veiklą dviejų bendraminčių, panašiai suprantančių judesį, galimybę juo parbilti esmingomis žmonių, vyro ir moters santykių temomis, vizualizuoti trapius būsenų, nuotaikų niuansus, neskubant, be patoso užčiuopti amžiną atviro ir tyro jausmo būtį. Šiam kūriniui pasirinkta Skirmanto Sasnausko muzika labai tiko Jankausko choreografinei kalbai, išryškino jo kūrinio struktūrą kaip impulsą abstrahuotų jausmų sklaidai, mąslaus, kruopščiai apgalvoto judesio metamorfozėms.

Jankausko „Atsižadėjimas“ (premjera 2001 04 20, šoko Lena Gilbert-Vėžauskienė, Goda Laurinavičiūtė, Vytis Jankauskas ir Andrius Katinas) suartino skirtingų epochų kompozitorius - skambėjo Antonio Vivaldi ir Arvo Pärto muzika. Choreografas bene pirmą kartą naudojo akivaizdžias scenografines formas - nedidelius pastatų modelius, tapusius kelionės iš vienos erdvės į kitą orientyrais ir simboliais (scenografijos ir kostiumų dailininkė - Rūta Biliūnaitė). Lakoniškais judesiais užpildyta erdvė virto mikrokosmosu, kuriame susipina skirtingomis trajektorijomis judantys likimai.

„Užkasti vaivorykštę“ - trio pagal Alfredo Šnitkės ir Samuelio Barberio muziką (premjera - 2002 04 17) - pirmasis bendras Jankausko darbas su kita šio laikotarpio šiuolaikinio šokio individualybe - Loreta Juodkaite, kuri ne tik šoko drauge su Jankausku ir Kirkilyte, bet sukūrė ir spektaklio scenografiją.

Ne tik šiuolaikinio šokio, bet ir visos šiuolaikinės Lietuvos kultūros kontekste Jankausko kūrybą įtvirtino „Nuskendęs slėnis“ - dar vienas duetas pagal Skirmanto Sasnausko muziką, kurį choreografas atliko su Kirkilyte (premjera - 2003 05 09). Po šios kompozicijos premjeros tapo akivaizdu, jog Jankausko ir Kirkilytės duetas - tam tikras Lietuvos šokio kultūros fenomenas, neatsitiktinai sujungęs du žmones ir du likimus - šokio kalba čia labai asmeniška ir subtili, judesio pustoniais besidalinanti su žiūrovais. Kelios tikslios judesio temos, papildytos ramiomis, į muziką panyrančiomis improvizacijomis, be jokių papildomų vaizdinių efektų sukūrė turiningą vidinių žmogaus slėnių peizažą.

„Pėdsakus“ Vytis Jankauskas dėliojo drauge su Jekaterina Deineko, Lora Juodkaite, Giedre Kirkilyte ir Petru Lisausku. Tai ilgiausias, beveik valandą trukęs jo darbas, sukurtas pagal Liudo Mockūno, Stefano Pasborgo, Jakobo Riiso, Marko Solborgo, Matso Eilertseno, Jacobo Anderskovo, Johno Parisho ir Polly Jean Harvey muziką (premjera - 2005 10 11).

Spektaklis „Žinia“ (kartu su Jankausku šoko Goda Laurinavičiūtė, Ieva Šimukauskienė, Giedrė Subotinaitė ir Giedrė Kirkilytė) taip pat sukurtas, derinant skirtingos muzikos (Nielsovan Hoorno, „Strange Attractor“, „Biosphere“) fragmentus (premjera - 2007 05 04). Tai spektaklis - Jankausko judesio sampratos manifestas - pasak Vitos Mozūraitės, „[nesidangstantis] teatriniais elementais, [nebandantis] pasigražinti technologijų kuriama bižuterija. Jis siuntė žinią apie ramybės pasaulį, grožį be sumaišties“. Tai lyg muzikoje ištirpusi judesiais modeliuojama forma, išlaisvinanti kūrėjus nuo jausmų iliustravimo, paverčianti juos abstrakčios choreografinės kalbos ženklais.

„Budėjimų“ (šoko Jankauskas, Giedrė Subotinaitė, Giedrė Kirkilytė ir Giedrė Ubartaitė) premjera įvyko 2008 m. lapkričio 27 d. Skambant „Mono“, „Kieran Hebdenand Steve Reid“, „Recoil“, Gleno Kotches muzikai, choreografas susiejo dvi svarbiausias šiuolaikinio šokio vaizdų kūrimo formas - judesį ir šviesą; keturi šokėjai - keturi šviesos stačiakampiai, ištirpstantys, susiliejantys, vėl išryškėjantys, kuriuose šoka ir vienas kitą traukiančių kūnų šešėliai. Judesys koncentruotas, apgalvotas, sklandus - be jokių emocinių pagražinimų, kuriais kiltų pagunda iliustruoti spektaklio temą.

Talpus, poetiškas pavadinimas „Liepsnos virš šaltojo kalno“ - dar vienas abstraktus Jankausko kūrinys (kartu su juo premjeroje 2010 m gruodžio 19 dieną šoko Tautvilas Gurevičius ir Rūta Butkus), kuriam pavadinimą galbūt suteikė „Set Fire to Flames“ muzika, skambėjusi drauge „Mono“ ir Juozo Milašiaus darbais. Juodais drabužiais vilkintys šokėjai baltos sienos ir baltų grindų fone kūrė grafišką judesių reljefą - atsargiai, apčiuopomis tyrinėdami dvimatę plokštumą ir padėdami vienas kitam kurti lėtai rašomus judesio hieroglifus, o po kurio laiko išdrįsdami išsiveržti į erdvę, taip pat išlaisvindami ir judesio bei jausmo dinamiką.

Vienas pirmųjų Jankausko darbų, kuriuos jis kūrė vien kaip choreografas, stebėdamas gimstantį spektaklį iš šalies - „Judantys taikiniai“. Šokėjai Agnė Ramanauskaitė, Giedrė Kirkilytė, Tautvilas Gurevičius ir Dovydas Letkauskas pagal vietnamiečio kompozitoriaus Vu Nhat Tano muziką (premjera - 2011 12 20) judėjo transformuotoje Menų spaustuvės Juodojoje salėje. Susodinti aplink juodą kvadratą, apsuptą plačia balta juosta, žiūrovai stebėjo vienas kitu sekančius ir vienas kito taikiniais virstančius kūnus - vėl be jokios istorijos, iliustratyvios pradžios ar pabaigos. Prielaidų emocijoms kurti nebuvo muzikoje, nebuvo ir choreografijoje - šokėjai tyrinėjo savo kūno galimybes, plastines reakcijas į partnerio siūlomas judesio trajektorijas.

„Aritmijas“ atliko Riikka Ihalainen, Giedrė Kirkilytė, Dainius Biskis ir Mantas Černeckas (premjera - 2013 11 30). „Sendai“, Jano Lintono ir Nicolaso Jaaro kūriniais paremtas spektaklio garsinis peizažas tapo erdve retai Jankausko spektakliuose naudojamo rekvizito ir šokėjų polilogui. Tik rekvizitas taip pat susijęs su judesiu - scenos fone išrikiuoti batai, kuriais apsiavęs kas nors kada nors vaikščiojo, brėždamas aritmišką savo gyvenimo liniją. Raišteliais į poras sugrupuota avalynė taip pat tampa šokėjų poras formuojančiomis pinklėmis - po vieną tos pačios poros batą apsiavę, jie priversti taikytis prie vienas kito judesių, kurdami kartais nepaprasto susiklausymo reikalaujančias choreografines kombinacijas.

Minimalistas vizualinių papildinių - scenografijos, butaforijos - atžvilgiu, Jankauskas viename naujausių savo darbų - „Aklojoje dėmėje“ (premjera - 2015 11 27) kaip svarbų spektaklio komponentą pasirinko vaizdo projekcijas („LeFou“). Spektaklio raktas - medicininis terminas, kuris choreografui leido svarstyti apie tikras ir įsivaizduojamas erdves, realybę ir tuos jos fragmentus, kuriuos žmogus nori matyti.

Naujausias Vyčio Jankausko kūrinys - „Agonija“ (premjera - 2017 06 02, šokėjos (Greta Grinevičiūtė, Giedrė Kirkilytė, Sigita Juraškaitė ir Giedrė Stankevičiūtė) turi kelis scenografijos štrichus - šokėjų erdvę formuoja virš jų kabantys trys sudvejinti žiedai bei scenos viduryje įrengtas kibirų ir kitokių rakandų „perkusijos“ paviljonas. Garsų fonas - „Rocketnumbernine“, Vitalico (Pascalio Arbezo), Thomo de Pourquery muzika, triukšmai, angliškai tariamos frazės, šnopavimas į mikrofoną; spektaklyje akivaizdus sąmoningai estetizuojamas plastinis „triukšmas“ - judesiai ir jų grupės, kuriems nebūdinga išmąstyta ir išjausta forma, kaip kad daugelyje ankstesniųjų Jankausko darbų, o improvizacinis pradas, pagrįstas aštria, trūkčiojančia ritmika, kartais keliantis asociacijas su klubiniais „go-go“ šokiais, kurie žiūrovus beveik ragina kilti iš savo vietų ir įsijungti į spektaklį. „Agonijos“ dramaturgija kuriama remiantis paradokso principu, kuris pastebimas ir kituose paskutiniuose darbuose. „Agonija“ primena laike užsitęsusį performansą, kuriame visiškai nebeliko Jankausko, kaip, pasak šokio kritikės Vitos Mozūraitės, paskutiniojo romantiko, tapatybės. Aišku, kad jo braižas keičiasi kartu su visa šiuolaikine kultūra, ieškodamas naujų formų, sugerdamas įvairias performatyviąsias patirtis.

Vis dėlto geriausias Vyčio Jankausko choreografijos gyvybingumo įrodymas - retrospektyvinis vakaras, kuriame pristatyti įvairių jo darbų fragmentai, atliekami jaunosios kartos šokėjų. Nors tai ir nėra choreografijos rekonstrukcija, kurią jau daugelį dešimtmečių kultivuoja klasikinis baletas (kūrinius su šokėjais repetavo pats choreografas ir Giedrė Kirkilytė), vis dėlto tai vienas pirmųjų bandymų atkurti jau nebeegzistuojantį šiuolaikinio šokio kūrinį. 2013-ųjų „Aritimijas“ šoko Kirkilytė, Biskis ir Černeckas - šis spektaklis dar neišdilo iš atminties nei artistams, nei žiūrovams. Gerokai įdomiau buvo stebėti atgijusius ankstesniuosius darbus - 2000-ųjų „Liepsnų virš šaltojo kalno“ ištrauką šoko Marius Pinigis, Giedrė Kirkilytė, Lina Puodžiukaitė; atlikėjų parinkimas lyginant su premjerine sudėtimi liudija Jankausko choreografinės formos universalumą, nepriklausymą nuo tradicinių vyriškų ar moteriškų partijų (neseniai Vilniuje viešėjusi Harlemo baleto trupė pristatė José Limóno „Čakoną“, kurią choreografas sukūrė pats sau, o šiandien vienodai sėkmingai atlieka ir vyrai, ir moterys).

„Budėjimų“ ištrauką šoko Eglė Kalibataitė, Monika Voišnytė, Chloe Fryer ir Madeleine Jefferson, „Nuskendusio slėnio“ fragmentus su jiems būdinga plastine faktūra perteikė Airida Gudaitė ir Laurynas Žakevičius, įtaigiai „Atsižadėjimo“ epizodą atgaivino Marius Pinigis. Atrodė, kad Jankausko kalba artima ir patiems jauniausiems atlikėjams - Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus Šiuolaikinio šokio specializacijos moksleiviams Miglei Čaplinskytei, Dorėjai Atkočiūnas, Valerijai Gneuševai, Marijai Ivaškevičiūtei, Erikui Žilinskui, kurie šoko žinią ir patį „seniausią“ šio vakaro kūrinį - prieš devyniolika metų pastatytų „Lašų į šulinį“ fragmentą.

„Agonijoje“ išryškėjusi nauja Vyčio Jankausko plastinė kalba bei choreografinė dramaturgija skatina laukti kitų jo darbų, kurie turėtų būti lemiami į trečiąjį dešimtmetį įkopusio kūrėjo šokio keliui.

Komentarai