Milda Brukštutė
Regis, tai – užgimstančios dokumentikos teatre metai. Tik tiek, kad kol kas šie spektakliai atrodo gana dirbtinai ir paviršutiniškai. Vis dėlto džiugu, kad prie šios manijos prisidėjo ir „Sirenų“ festivalis, pačiu laiku mums parodęs gerokai daugiau bei paveikesnių tokio žanro galimybių. Be dokumentinių pavyzdžių – „MDLSX“ ir „NACHLASS, kambariai be žmonių“ ilgam įstrigo ir lėta Kornélio Mundruczó „Gyvenimo imitacijos“ apleisto buto, užimančio visą sceną, apsivertimo scena.
Džiugina „Jauno teatro dienos“ Klaipėdoje, skatinančios skirtingų teatro sričių kūrėjų dialogą ir bendradarbiavimą. Šiame mieste paliko įspūdį ir atsinaujinęs tarptautinis lėlių teatro festivalis „Materia Magica“, o ypač Arielio Dorono spektaklis karo tema – „Plastikiniai herojai“.
Na, o iš lietuvių teatre pastatytų spektaklių didžiausia atgaiva akiai (visgi ne protui) buvo Łukaszo Twarkowskio režisuotas „Lokis“.
Lina Klusaitė
Šie teatro metai, bent jau man, buvo ryškūs dokumentinę tikrovę vienaip ar kitaip nagrinėjančiais spektakliais, pradedant festivalio „Sirenos“ užsienio programa ir baigiant Lietuvoje sukurtais dokumentinio teatro pavyzdžiais „Žalia pievelė“, „Dreamland“ ar po Vingio parką trumpam pasivaikščioti kvietusiais „Vokietukais“. Minėtus spektaklius galima mėgti arba ne, tačiau dokumentinio teatro užgimimą šiame sezone laikau reikšmingiausiu įvykiu, rodančiu, kad teatras gali būti ne tik pilnavertis visuomenės narys, siekiantis spręsti ir analizuoti iškilusias šiandienos problemas, bet ir daryti tai maksimaliai atvirai, nesislepiant už metaforinių kaukių, o stojant į akistatą su tiesa ir išvedant į sceną tuos, kurių problemos yra labiausiai nutylimos. Teatras visais laikais ieškojo dialogo su visuomene, tačiau tai nereiškia, kad sceną nuo šiol turėtų uzurpuoti vien dokumentiniai tyrimai. Savajai pozicijai išreikšti egzistuoja daugybė būdų. Visuomet smagu pamatyti, ką kuria mūsų didieji režisieriai Eimuntas Nekrošius, Gintaras Varnas, Oskaras Koršunovas. Džiugu, kad šį sezoną jų balsus, gal ne iki galo suderintus, taip pat galėjome išgirsti. Vis dėlto jų sukurti spektakliai, įskaitant ir plačiai nuskambėjusią Nekrošiaus „Cinko“ premjerą, pasirodė kartojantys jau seniai atrastus režisierių metodus ir raiškas, todėl negalėjo įkaitinti atsinaujinimo nuolat reikalaujančios teatrologo sąmonės taip, kaip ją paveikė Łukaszo Twarkowskio LNDT pastatytas „Lokis“. Spektaklis kelia tokius šiuolaikybėje paplitusius klausimus, kurie skatina iš naujo apmąstyti patį teatrą: kas yra vaizdas ir atkurta realybė; ar gali teatras rekonstruoti tikrovę; jeigu tiesos nėra, o yra tik interpretacijos, kuria versija tuomet tikėti; ar įmanoma nemeluoti prieš kamerą ir ką apskritai reiškia vaidinti be melo; o gal teatras, negalintis išsilaisvinti iš savo erzacinės prigimties, yra tik haliucinacijas gaminanti mašina? Kad ir kaip žiūrėtum, „Lokis“ prezentuoja XXI a. sceninę raišką ir tai yra neabejotinai reikšmingas įvykis Lietuvos teatre.
Rūta Oginskaitė
Visos simpatijos ir karūnos – spektakliui „Lokis“ (rež. Łukasz Twarkowski, LNDT).
Pagarba Gintarui Varnui už ištikimybę klasikai ir akcentą jaunųjų jėgoms.
Džiaugsmas dėl nacionalinių premijų Eglei Gabrėnaitei ir Gintarui Makarevičiui.
Iš savo mėgstamiausio festivalio „Naujojo cirko savaitgalis“ renkuosi bebaimį fantazuotoją akrobatą filosofą Borisą Gibé ir jo „LʼAbsolu“, dar būtinai ir malkų svaidytojus „La Cosa“, ai, ir visus, ką čia rankioti, jie neišbarstomi. Iš „Sirenų“ – „Gyvenimo imitaciją“ ir „MDLSX“ su Silvia Calderoni, kuri yra už tai, kad būtume, kokie esame.
O pamiltų lietuviškų scenos kūrinių kompanija yra tokia: Rimanto Pelakausko Redaktorius, Mikalojaus Urbono Fotografas, Arnoldo Eisimanto Vadybininkas, Antano Jasenkos muzika („Pašaliniams draudžiama“, rež. Oskaras Koršunovas, Klaipėdos dramos teatras); Birutės Kapustinskaitės, Kirilo Glušajevo ir aktorių sukurtos septynios „Terapijų“ moterys – atrodo, jos gyvena ir ne per vaidinimą (OKT); Gailės Butvilaitės ir Kęstučio Cicėno gyvenimo „Išvaryme“ pradžia; Nelės Savičenko metamorfozės „Lokyje“ ir „Tartiufe“ (rež. Oskaras Koršunovas, LNDT) – nuo drovaus Vertėjos šnabždesio iki valdingo Režisierės ego po motiniško švelnumo kauke ir pagaliau seniokiškai niurgzlus ponios Pernel grumenimas – atskirai tai būtų tiesiog meistriški vaidmenys, bet susirinkę to paties rudens premjerose, vienos aktorės vaidinami ir tokie kontrastingi jie yra daugiau nei meistriškumas; Renatos Valčik sukonstruoti baimės kambariai-instaliacijos spektaklyje „Apie baimes“, kur labai trūksta bendravimo su gyvu žmogumi – aktoriumi (rež. Olga Lapina, Jaunimo teatras).
Kolegų darbai: Dovilės Statkevičienės atidus žvilgsnis į dokumentinio teatro premjeras „Apie grožį: dokumentiniai veidai“, Kristinos Steiblytės įamžintas šiuolaikinio teatro paveikslas „Pagauti momentą: jaunas Lietuvos teatras“ („Naujasis Židinys-Aidai“, Nr. 4); Aušros Kaminskaitės rašymai apie šiuolaikinį cirką; Vaido Jauniškio replika komentare „Iš(si)valymas“: „Karolio Kaupinio atviras laiškas „gyvenimo patyrusiai“ vyrijai padvelkia dar kito amžiaus žvilgsniu į pasaulį ir negali nežavėti – pasirodo, špaga ir apsiaustas gali būti tikri!“ – va taip, per tą vieną sakinį, galima parodyti rašančio žmogaus profesijos esmę: suprasti ir kuo tiksliau įvardinti, kas unikalu ir ypatinga kiekvienu konkrečiu atveju.
Ir dar tokia nepamirštama akimirka: Kinijoje, Vudženo festivalyje, Oskaro Koršunovo „Žuvėdros“ finale, Dainius Gavenonis, vaidinęs daktarą Dorną, po Kostios Treplevo šūvio nepakilo ir neištarė „Eterio buteliukas sprogo“. Kurį laiką tvyrojo mirtina tyla ir salėje, ir scenoje. Aktoriai atsistojo ir be jokio garso išėjo iš scenos. Tyla tęsėsi, kol Darius Gumauskas kilstelėjo galinę uždangą ir šyptelėjo. Aplodismentai grįžusiems aktoriams. Kai žinai, kad Dorno frazė turi būti ir kad ji šitame spektaklyje konceptuali ir galbūt reiškia, jog menininkas, ypač aktorius, yra viso labo „eteris“ – finalo tyla atrodė nepakeliama. Bet po to supratau ir dabar manau, kad iš tikrųjų tai buvo tylos minutė Menininkui. Tai netgi tiksliau nei literatūriškai patogiai paaiškinama „eterio“ metafora.
Ingrida Ragelskienė
LNDT spektaklis „Žalia pievelė“ – už globalią ir labai tikslią diagnozę dabarties Lietuvai ir bendros kraujo apytakos cirkuliacijos sistemos tarp scenos ir mūsų, žiūrovų, sukūrimą.
Du šiuolaikinei lietuvių dramaturgijai dedikuoti festivaliai – „Dramokratija“ ir „Versmės“ – šiemet išlošė daugybę karmos taškų investuodami į išskirtinai stiprią edukacinę dalį. Lektoriai: Theresia Walser (Vokietija), Michailas Durnenkovas (Rusija), Anna Smolar (Prancūzija, Lenkija), Hans-Werner Kroesinger ir Regine Dura (Vokietija) bei Mimi Poskitt (Didžioji Britanija), ko gero, tapo didžiausia vilties investicija į ateinančią jaunų dramaturgų kartą.
Įsiminė gero teatro vaikams dosnus ruduo ir trys premjeros, kuriose pastatymo vairą į rankas perima scenografai: dramos ir objektų spektaklis – dailininkė Neringa Keršulytė „O Viešpatie, Vilnius!“ Vilniaus teatre „Lėlė“, scenografo Artūro Šimonio scenovaizdis „Žydrojoje paukštėje“ Kauno Nacionaliniame dramos teatre ir scenografės bei kostiumų dailininkės Giedrės Brazytės kūryba spektaklyje „Po grybuku“ Vilniaus kameriniame teatre.
Metų atradimas – audioteatro „Bilietų nėra“ fenomenas. Ir nuojauta – ateinantys metai pateiks daug dokumentinio teatro ir monospektaklių.
Rimgailė Renevytė
Teatro ir kino erdvėje 2017-ieji – įvykių metai. Viešumoje įsišėlę skandalai privertė visuomenę susiskaldyti, atkakliai reikšti savo nuomonę, o patį meną nustūmė į antrą planą. Audroms nurimus, verta sugrįžti prie kūrybos ir prisiminti, kokie spektakliai ar teatriniai sumanymai šiemet galėtų būti įvardijami metų įvykiais:
Literatūrinis Jaunimo teatro įvykis „Tekstūros“, leidęs poezijai priartėti prie teatro, o teatrui – prie poezijos;
„Terapijos“ (rež. Kirilas Glušajevas). Veikiausiai ne dėl paties spektaklio, o dėl aktorių, žiūrovų ir dramaturgijos susitikimo ankštoje erdvėje;
Kinematografiškasis „Lokis“ (rež. Łukasz Twarkowski), užkėlęs kertelę daugumai mūsų teatro kūrėjų. Ir, žinoma, žiūrovų skoniui;
Iš mirusiųjų prisikėlęs „Tartiufas“ (rež. Oskaras Koršunovas). O galbūt ir visiškai be reikalo prisikėlęs… Atšaukta spektaklio premjera pasėjo kur kas didesnius lūkesčius, nei režisierius norėjo / sugebėjo išpildyti;
Šokantis Kafkos „Procesas“ (choreografas Martynas Rimeikis). Subtilus požiūris į literatūrą, judesį ir patį kūną.
Ieva Tumanovičiūtė
Baigiantis metams, atrodo svarbu galvoti apie laiką. Bet kokios veiklos trukmės dalis aukojama jos planavimui. Praeities įvykių apmąstymas taip pat neįvyksta savaime. Ši, kaip ir kitos veiklos, reikalauja laiko. Į kvietimus žiemos švenčių proga sustoti ir pagalvoti apie praėjusius metus sunku atsiliepti, nes svarbiausios dovanos – laiko – negauni. Neliko jo ir sudėtingai praėjusių teatro metų analizei. Tačiau, sutrumpinus prisiminimų atkarpą ir suformulavus laiko galimybes atitinkančią užduotį, galima pamėginti nulipdyti sniego senį iš trijų didžiausią įspūdį palikusių spektaklių.
Teatro metai, kaip ir akademiniai, prasideda rugsėjį. Prieš pasikeičiant kalendorinių metų skaičiui, teatro sezonas būna tik įpusėjęs. Šioje laiko atkarpoje išryškėja rudenį įvykęs Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“. Atmintyje išliko spektakliai: „MDLSX“ ir „NACHLASS, kambariai be žmonių“. Pirmasis pasakoja apie gyvenimą, antrasis – apie mirtį. O tiksliau, pirmasis – apie laisvę gyventi, antrasis – apie laisvę mirti. Pirmasis pažadina vitališkumą, antrasis priverčia susikaupti.
Italų teatro grupės „Motus“ sukurtame monospektaklyje „MDLSX“ aktorė Silvia Calderoni nebandė apšviesti „tamsuolės publikos“. Ji žodžiu, muzika, šokiu, kamera, išgyvenimu ir parodija pasakojo savo veikėjo(s) istoriją. Kadangi Calderoni nebandė (pasi)aiškinti, patikti ar įrodyti, spektaklio finale tarp aktorės ir publikos užsimezgė ryšys. Jį išprovokavo ne racionalūs tolerancijos, politkorektiškumo ar pagarbos žmogaus teisėms reikalavimai, bet natūraliai kilusi simpatija savitos asmenybės žavesiui ir jos laisvės istorijai.
„NACHLASS, kambarius be žmonių“ (Stefan Kaegi, Dominic Huber) prisimenu kaip apmąstymams palankią erdvę. Lankytis kambariuose-instaliacijose, kuriuos siejo skirtingos dokumentinės istorijos mirties tema, buvo galima individualiu tempu ir pasirinktu maršrutu. Kūrinys ne tik „kvietė mąstyti“, bet ir sukūrė palankias sąlygas ieškoti atsakymų į klausimus, kuriems savų namų kambariuose lieka vis mažiau laiko.
Jei naktį pažadintų ir paklaustų, koks spektaklis paliko didžiausią įspūdį, atsakyčiau, kad „Lokis“. Lipdydama įspūdžių sniego senį, pamatu pasirinkau šį laikui adekvačių išraiškos priemonių spektaklį. Režisierius Łukaszas Twarkowskis neišradinėjo dviračio, o jį sukonstravo iš aukščiausios kokybės detalių. Tokiu dviračiu, pulsuojančiu šiuolaikinės muzikos ritmu, malonu lėkti bohemiško Vilniaus gatvėmis. Žiemos švenčių proga dovanų linkiu laiko, kurio pakaktų ne tik seniams besmegeniams lipdyti.
Kristina Steiblytė
Metai su teatru ir vėl nešykšti nusivylimų. Ir labiausiai liūdina ne prastas menas, o pasiryžimas žiauriai elgtis vieniems su kitais jį kuriant. Tarsi kuris nors spektaklis būtų svarbesnis už fizinę ir psichinę bet kurio jį kuriančiojo sveikatą. Nuvilia dar ir tai, kad Lietuvoje teatras retai yra aktualus, skatinantis pokyčius, ir daug dažniau įtvirtina bejėgystę, nei rodo norą ją įveikti. Būtų galima galvoti, kad teatras veikia kaip veidrodis, atsuktas į visuomenę ir diagnozuojantis mūsų visų bėdas. Bet kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad veidrodį laiko ir jame į save težiūri pats teatras (kaip V. Sodeikos suvaidintas Ričardas II A. Areimos režisuotame „Ričardas II: Post Factum“).
Tačiau vis dėlto yra ir kitokio teatro. Naujausias jo pavyzdys – G. Varno režisuotas „Natanas išmintingasis“. Spektaklis, nors ir ne pats išradingiausias, laiku ir tiksliai pataikė į skausmingą pasaulinę aktualiją – o tai Lietuvos teatre nedažnai nutinka. G.E. Lessingo humanistinė drama pasakoja apie trijų didžiųjų monoteistinių religijų ryšį, be užuolankų sakydama, kad visos nėra nei geresnės, nei blogesnės už kitas, tad jokios realios prasmės tarpusavio kovoms ir įtampoms nėra. Spektaklio premjera įvyko tą pačią savaitę, kai D. Trumpas paskelbė perkeliąs JAV ambasadą Izraelyje į Jeruzalę ir išprovokavo dar daugiau neramumų krašte, kuriame įtampos ir taip netrūksta. Tokiame kontekste G.E. Lessingo tekstas skamba naivokai, bet išvengdamas dejavimo ir skundų palaiko tikėjimo sveiku protu ir žmonių geranoriškumu likučius.
Apskritai šiais metais įdomiausi ir prasmingiausi atrodė dalykai, kurie skatino įveikti savo baimes, save pačius, burtis į bendruomenes, kartu išgyventi ką nors jaudinančio. Labai asmenišką ir individualią patirtį kuria P. Markevičius, „Alberai, WRU?“ pats vienas vaidindamas vienam žiūrovui, veiksmui įsibėgėjus spektaklį paversdamas performansu, o žiūrovą – dalyviu. A. Lisičkinaitė šokio spektaklyje paaugliams „Z+“ kuria bendruomenę. Choreografė, atsisakydama dalies teatro taisyklių, kuria ambientišką spektaklį, buvimo kartu patirtį. „Z+“ konstruojamas taip, kad laisvai žiūrėjimo vietą, rakursą ir priemonę rinktis galintys žiūrovai medijuotą stebėjimą norėtų pakeisti buvimu čia ir dabar. O tai atlikę teatre, patirtį galėtų perkelti ir į gyvenimą.
Toks perkėlimas galėjo ištikti ir po be jokios abejonės paties įdomiausio šiais metais matyto spektaklio „MDLSX“ su neįtikėtinai žavinga S. Calderoni („Sirenų“ festivalio programa). Po šio protingo ir įkvepiančio darbo tesinorėjo bent trumpam tapti rožinėje šviesoje nardančia undine ir viską, kuo esu kitokia, ne slėpti, bet švęsti. O po šių metų Naujojo cirko savaitgalio norėjosi mesti teatrą ir likti cirko kūrėjų bendruomenėje. Būtent bendruomeniškumas, derinamas su įdomiais, labai skirtingais spektakliais, ir buvo viena svarbiausių šiųmečio festivalio sėkmės priežasčių.
Taip pat metams baigiantis norisi paminėti ir dar keletą kūrėjų, džiuginusių savo darbais. Vis svarbesnis atrodo Y. Ross gebėjimas įvardinti skausmingus nutylėjimus apie praeitį ir dabartį, džiugina išradingi ir skoningi R. Valčik dabai (ir ypač – duetas su O. Lapina spektaklyje „Apie baimes“), neperkrauta ir iškalbinga P. Bocullaitės ir G. Palekaitės scenografija, G. Aleksos „Teatrono“ iniciatyva vykstantis festivalis „Cirkuliacija“, įvairinantis Kauno kultūrinį gyvenimą, ir KJT „Jauno teatro dienos“, padedančios jauniems kūrėjams megzti ryšius ir skatinančios bendradarbiavimą.
