Rimas Driežis: vaikas ir vaikystė - tai nepaprastai rimtai

Kostas Kajėnas, Jurgita Jačėnaitė 2017 11 13 bernardinai.lt, 2017 10 27
Lietuvos lėlių teatro režisierius ir dailininkas Rimas Driežis. Kosto Kajėno (Bernardinai.lt) nuotrauka
Lietuvos lėlių teatro režisierius ir dailininkas Rimas Driežis. Kosto Kajėno (Bernardinai.lt) nuotrauka

Tęsiame Bernardinai.lt videoreportažų ciklą „Kalbinant lėlę“, dedikuotą Lietuvos lėlių teatrų istorijai, aktoriams, kūrėjams, pelniusiems šiems teatrams šlovę, lėlių teatro fenomenui ir jo laukiantiems iššūkiams.

Antrasis mūsų videoreportažas skirtas Lietuvos lėlių teatro režisieriui ir dailininkui Rimui DRIEŽIUI, kurio gyvenimas, kaip pats vaizdingai minėjo, vartėsi įvairiai, bet visą laiką - lėlių teatro orbitoje. Šiuo metu R. Driežis yra atsakingas už Vilniaus teatro „Lėlė“ kūrybinį paveldą ir prižiūri Gyvąjį lėlių muziejų, kuris veikia jau daugiau kaip 10 metų šio teatro patalpose. „Užeikit!“ - svetingai kviečia į svečius. Užeiname, ir įkvepiantis, oratoriškas, nepaprastai gyvas pasakojimas apie lėlių teatrą prasideda.

Kadangi vadovaujate Vilniaus teatro „Lėlė“ Gyvajam lėlių muziejui, galbūt pradėkime nuo jo istorijos. Kaip ji prasidėjo?

Gal įdomi ne tiek šio muziejaus, kiek Vilniaus teatro „Lėlė“ istorija, nes muziejuje kaupiamas ir šio teatro, ir apskritai Lietuvos lėlių teatro paveldas. Taip jau išėjo, kad su Vilniaus teatru „Lėlė“ kryžiuojasi esminiai Lietuvos lėlių teatro momentai. Kartu tai Vilniaus teatras, o Vilnius nuo seniausių laikų buvo europietiškos kultūros židinys Lietuvoje.

Mūsų teatras „Lėlė“ atidarytas 1958 metų spalio 27 dieną, taigi kitąmet minėsime 60 metų sukaktį. Teatrą įkūrė dailininkas, aktorius, režisierius Balys Lukošius ir jam vadovavo 10 metų. Šlovę mūsų teatrui pelnė visi procesai, susiję su daile ir scenografija - ne režisūra, dramaturgija ar aktorių darbai, bet būtent dailininkų ieškojimai ir pasiekimai. Ir, galima sakyti, dailininko dominavimas tapo išskirtiniu lietuviško lėlių teatro bruožu tarptautiniame kontekste.

Toks požiūris, kai į pirmą planą iškilo dailininkas, išsikristalizavo, kai B. Lukošius į teatrą lėlių meistru, butaforu pakvietė dirbti dar Dailės institute studijuojantį Vitalijų Mazūrą. Kai jis čia rengė savo diplominius darbus, visas teatras tame dalyvavo. Palyginimui pasakysiu, kad iki tol teatras per metus parengdavo vieną, daugiausia - dvi premjeras, o per tuos metus buvo išleistos penkios premjeros, ir visų scenografijos autorius buvo V. Mazūras.

Nuo tada - nuo 1965-ųjų, radikaliai pasikeitė „Lėlės“ teatro veidas. Čia reikėtų padaryti istorinį ekskursą. Iki tol visos kūrybos šakos - ir teatras, ir dailė, ir literatūra, Stalino laikais buvo priverstos gyventi buitinio natūralizmo stiliumi (vadinamuoju socrealizmu). O V. Mazūrui rengiant diplominius darbus teatras galėjo atsitiesti ir nebesidairydamas į šalis pasukti tikrosios kūrybos link. Žinoma, kiek tai buvo įmanoma sovietiniais laikais. Ne veltui V. Mazūras, sukūręs mūsų teatrui šlovę, yra minimas tarp didžiųjų apskritai teatro reformatorių, surinkęs Lietuvoje esančius ir buvusius garbingiausius teatro apdovanojimus.

Kokie buvo tie saviti pokyčių vėjai į „Lėlės“ teatrą atėjus dirbti Vitalijui Mazūrui?

Nors tai, ką teatre darė V. Mazūras, ir nebuvo ypač originalūs ar nauji dalykai palyginti su tuo, kas tuo metu buvo daroma Europoje, bet tai buvo laisvės vėjai kūryboje. Buvo einama kontrasto principu: buitiniam natūralizmui reikėjo visko kaip gyvenime, nesvarbu, kad būdavo pasakos personažas, bet jis turėdavo būti mažas žmogiukas, vos ne su blakstienomis, nagučiais ant pirštų. O V. Mazūras įvedė geometrinius sąlygiškumus: lėlė turėdavo ne galvą, o bumbulą, ne ranką, o šakeles, ne dūmas piemenėliams po nosimi rūkdavo, o sukdavosi spyruoklė, vaidindama dūmą.

Tokie dalykai gyvenančius užspaustus žiūrovus ir stebindavo, ir žavėdavo. Jie matydavo ir kitokių perspektyvų.

Kaip keitėsi teatro veikla nuo pradžių iki šių dienų? Juk vienas lėlių gamybos, aktorių darbo tendencijas turėjo pakeisti kitos - naujesnės, šiuolaikiškesnės?

Be abejo, lėlių teatrą galima vadinti ir materijos teatru. Yra klasikinės lėlių teatro šakos: marionečių, pirštininių, lazdelinių lėlių, šešėlių teatras, vadinamasis juodasis kabinetas. Toks teatras nepraranda aktualumo ir dabar, bet randasi ir naujų rūšių: objekto teatras, arba anksčiau daug kam atrodžiusi nežinoma žemė, pavadinta trečiuoju teatru, kai aktorius išeina į sceną lygiomis teisėmis su lėle.

Žinoma, iš pradžių teatre naudotos natūralios medžiagos: medis, linas, audiniai, „papier-mâché“ technika. Vėliau radosi naujų medžiagų, galinčių pakeisti natūralias: porolonas, putplastis. Dabar randasi dar daugiau, - chemikai juk dirba. Natūralu, kad tai daro įtaką, teikia galimybių - medžiaga pati šneka spektaklyje. O objektų teatre prisijungia ir stichijos: vanduo, ugnis...

Vis dėlto šiandien, nors teatro pavadinimas ir yra „Lėlė“, tos lėlės scenoje lieka vis mažiau. Kodėl?

Nemanau, kad tai susiję su kūrybinėmis problemomis. Taip gali būti dėl kitų priemonių, kurios netiesiogiai priklauso lėlių teatrui. Pavyzdžiui, pas mus gastroliavo lenkų teatras su spektakliu „Guliveris“. Veiksme, kur Guliveris atsiduria milžinų šalyje, režisierius su dailininku suinterpretavo jį mažą kaip blusą - tokį mažą, kad net nesimato, bet jis čia, ant delno! Štai jums faktas: lėlės nebuvo. Bet tai vis tiek buvo lėlių spektaklis.

Kitas pavyzdys - mūsų teatro spektaklis „Čia buvo / Čia nėra“. Irgi jokios lėlės nėra, nes visas spektaklis sukomponuotas iš iliuzinių triukų. Ir lėlininkai, ir fokusininkai pirmiausia kuria iliuziją: mes - atgyjančios lėlės, jie - kitokias iliuzijas. Galų gale jau minėtas vienas iš teatrų modelių „juodasis kabinetas“ tiesiogiai yra perimtas iš iliuzionistų. Juk visi triukai - stebuklingų dingimų ir atsiradimų - atliekami pasitelkus maskuojamą juodos spalvos ypatybę. Taigi nebūtinai, kai nėra lėlės, lėlių teatras žlunga - netiesa. Tiesiog čia galima įžvelgti lyg ir apgaulę.

Vis dėlto pastarasis šimtmetis, deja, lėlių teatrui buvo nedėkingas. Visų pirma tuo, kad buvo atiduotas tik vaikams. Tai buvo gelbėjimo ratas pačiam reiškiniui - kad lėlių teatras pasirodė labai paklausus tarp vaikų, viskas gerai. Ir šis reiškinys išliko. Toks teatras, kokį mes dabar suvokiame, susiformavo XVII amžiuje, ir visais laikais lėlės vaidindavo tik suaugusiesiems. Vaikams jos vaidina tik pastaruosius 100 metų.

Bet didžiausią smūgį lėlių teatrui sudavė kinas. Kai jis pasirodė, teatras labai sunerimo, kad kinas viską pakeis, bet taip neatsitiko. Kinas ir lėlių teatras susiję tiesiogiai: pirmasis iš antrojo pasiėmė vaizdo išraiškos priemones, ir taip lėlių teatras atsidūrė prieš kino galybę.

Kalbate, kad susidomėjimas lėlių teatru sumažėjo, kai jis buvo paliktas rodyti tik vaikams. Kodėl taip nutiko?

Dėl prislopintų lėlininkų kūrybinių ambicijų. Žinoma, yra eksperimentatorių, leidusių sau daugiau, negu būtų galima demonstruoti vaikų publikai, ir tuo šie lėlininkai, žinoma, labai nusipelnė teatro istorijai. Vis dėlto šiuo atveju negali ignoruoti adresato. Rodydamas ką nors vaikui galvoje turi turėti ne tik meninius ar probleminius dalykus - vaikui spektaklis turi būti prieinamas, suvokiamas, nekelti patologinio streso, kad ir kokios pasakos būtų žiaurios. Vaizdas, kitaip nei žodis, stresą gali sukelti didesnį, nes yra daug įtaigesnis, apčiuopiamesnis.

Europos lėlių teatras XVIII amžiuje išgyveno aukso amžių. Jis buvo laukiamas karalių rūmuose, dvaruose, užpildydavo prestižiškiausias ir didžiausias sales, nes tuomet prie lėlininkų buvo priskiriami ir mechanikai, demonstruodavę lėles-robotus (pavyzdžiui, lėles, kurios mokėdavo rašyti). Publika tokius reginius mėgdavo ir juos vadindavo blusų cirku. Ir, pavyzdžiui, vilniečius blusų cirkas kaip pramoga traukdavo, o lėlių teatras - ne.

Ką lėlininkai darė ne taip, kad jų populiarumas smuko?

XIX amžiuje lėlininkai nusprendė, kad kaip kūrėjai padarė viską ir atėjo laikas iš to uždirbti pinigus. Prasidėjo pataikavimas publikai, blevyzgos, vulgarizavimai. Nes kas daugiausia sunešdavo pinigų klajojantiems lėlininkams? Turgaus publika. O garbingi miestiečiai ignoravo tokius jų akių nevertus reginius ir mieliau eidavo į blusų cirką.

Lėlininkai nusipataikavo tiek, kad XX amžiaus pradžioje lėlių teatras atsidūrė kultūriniame šiukšlyne. Ačiū Dievui, kad Europos ir Lietuvos visuomenė susirūpino vaikais bei vaikyste, kai vaikams, be pamokų, reikėjo pasiūlyti ir pramogų. Tada pamatyta, kad lėlių teatras nepaprastai žavi vaikų auditoriją. Taip šis teatras į juos orientuotas ir liko.

Ar dėl to, kad lėlių teatras orientuotas į vaikų publiką, automatiškai įprasta jį laikyti nerimtu dalyku?

Suaugusiųjų publiką prisikviesti į lėlių teatro sceną yra pačių lėlininkų reikalas, o reiškinys, kad tai, kas skirta vaikams, yra nerimta, yra paplitęs ne tik lėlių teatro srityje, tai galime matyti ir literatūroje. Pavyzdžiui, Nobelio literatūros premija nė karto nebuvo įteikta vaikų rašytojui. Kai Lietuvos, Europos ar pasaulio protingiausieji suvoks, kad vaikas ir vaikystė - tai nepaprastai rimta, tada paskui juos eis ir visuomenė.

Kad ir kaip būtų juokinga, didelę įtaką atsainiam visuomenės požiūriui į lėlių teatrą, idant tai vaikų teatras, daro ir žodynas. Lietuvių kalboje neturime atskiro žodžio teatro lėlei įvardyti. Prancūzai teatro lėlę vadina „marionette“, anglai - „puppet“ (nors šiose kalbose yra ir „poupee“, „doll“ lėlei žaislui pavadinti). O mes abu dalykus vadiname vienu žodžiu. Žinoma, ne vieninteliai (dviejų žodžių neturi ir lenkai, baltarusiai, rusai, latviai). Per tai ir kenčiame: nes jeigu „lėlė“ - vadinasi, tai vaikams, tai žaidimas, tai nerimta.

Nors vaikui, jeigu jam žaidžiant nukrinta mašinėlės ratas, tai lygiai tokia pat problema, kaip ir tas pat nutiktų tikram automobiliui.

Kaip manote, koks galėtų būti receptas publiką dažniau prisikviesti į lėlių teatrą?

Svarbiau ne kaip ją prisikviesti, bet ką daryti, kad atėjusi publika nenusiviltų ir dar kartą norėtų ateiti. Ir, tiesą sakant, turime tokių spektaklių, kuriuose publika gauna tai, ko kitur negali gauti. Yra puikus spektaklis suaugusiesiems „Smėlio žmogus“. Sėkmingas buvo ir vienas geriausių teatro istorijoje memorialinis Vytauto V. Landsbergio režisuotas spektaklis „Vilis“, skirtas Viliui Orvidui. Nors nesu didelis V. Orvido gerbėjas, bet pažiūrėjęs šį spektaklį galėdavau suprasti, kuo šis žmogus kitiems brangus.

Gaila, kad visuomenėje yra gana daug snobiškumo. Ji eina ten, kur neša srovė ar įpročio jėga. Į operą atneš, kad ir ką rodytų. Kaip ir, beje, tėveliai iš įpročio užsimerkę vaikučius veda į mūsų teatro spektaklį „Trys paršiukai“, nes čia viskas aišku. Kitų spektaklių lankymas priklauso nuo oro: pernelyg šalta - neves, smarki liūtis - neves, net jeigu bilietą turi, suslogavo vaikas - neves. Tačiau į „Tris paršiukus“ per griausmus, žaibus, liūtis, speigus, sirgdami - bet būtinai ateis. Tėveliams net nelabai svarbu būna, kas ir kaip pastatė. Mūsų teatre dabar - jau penkta „Trijų paršiukų“ versija, ir visos sėkmingos.

Kitas ciklo „Kalbinant lėlę“ videoreportažas čia.

Komentarai