Išrasti, prisijaukinti, paryškinti erdvę

Milda Brukštutė 2017 09 17 7md.lt, 2017-09-15
Ispanas Joanas Català ir jo spektaklis „Pelat“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Ispanas Joanas Català ir jo spektaklis „Pelat“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Ar Naujasis cirkas vis dar atrodo kaip galimybė peržengti ribas? Kaip stebuklingas, beribę laisvę suteikiantis šaltinis? Man - nebe. Iš tiesų, kuo toliau, tuo labiau (veikiausiai ne dėl besikeičiančių spektaklių, o dėl pamatyto jų kiekio) jis pradeda atrodyti suvaržytas, pats save supančiojęs. Rodos, cirkas, taip pat ir naujasis, labiau nei bet kuri kita meno rūšis stengiasi būti suprastas. Jo esmė vis dar nesikeičia - pirmame plane išlieka noras, gal net būtinybė patikti. Tad pirmenybė čia teikiama ne atlikėjo laisvei, o žiūrovui - jo patogumui, jo juokui, geroms emocijoms. Ir viskas gerai, vis dar nepaliaujame žavėtis, juoktis, įsitraukti į vaikiškus suaugusiųjų žaidimus, jaudintis dėl atlikėjų ir savo saugumo bei stebėtis tam tikromis žmogaus galimybėmis, sugebėjimais.

Visgi dažnai atrodo, kad cirkui nebeužtenka vien tik tokio pramogai nusiteikusio žvilgsnio. Jis tarytum priverstinai ieško prasmių: tiek kitus, tiek ir save bando įtikinti savo rimtumu ar tragizmu. Prasideda tai nuo žodžių. Šiais metais jie visi - angliški. Tai vėlgi byloja apie tą patį norą būti suprantamam, perskaitytam iki galo. Paradoksalu, nes vienas iš varomųjų cirko veiksmo variklių dažniausiai būna įvairiausi nesusipratimai, o žiūrovas vis mandagiai laikomas atokiau nuo jų, aukštesniojo pozicijoje. Tad, panašu, kūrėjams verčiau jau atsisakyti savo kalbos, savito skambesio, kad tik būtų prieinamesni, be jokių pastangų atpažinti, surūšiuoti, įvardinti. Šiuo atveju gaila, nes ganėtinai tiesmuki ir banalūs žodžiai mažai ką tepasako, vien tik nuskurdina, įžemina (nors lyg bandoma atvirkščiai) veiksmą. O štai nesuprantama, mūsų ausiai retesnė kalba, vien atlikėjo balsu, intonacijomis galėtų kaip tik labiau jį praplėsti, praturtinti.

Bet pamirškime kalbą ir pasižiūrėkime, kur ji bando įsiterpti, mat vaizdai, technika, o ne pasirinktos temos, kaip ir anksčiau, išlieka cirko stiprybė. Praėjusiais metais stebėjome festivalį, kurio pasirodymų pagrindas dažniausiai buvo partnerystė. Dar anksčiau galėjome kreipti dėmesį į atlikėjų ir objektų sąveiką. Šį sykį pagrindinę vietą užėmė aplinka - erdvės ir kūno, žmogaus santykis su ja. Pirmiausia tokį toną uždavė iš Prancūzijos su savo spektakliu „Lʼabsolu“ atvykęs Borisas Gibé. Mat „Menų spaustuvės“ kieme atsirado naujas objektas - didžiulė, praeivių smalsumą kurstanti skardinė. Tai originali šio atlikėjo ir jo komandos scenos aikštelė - metalinė cirko arena „Silo“. Žiūrovai aukštyn kylančia spirale buvo susodinti ratu: kiekvienas pirmoje eilėje iš aukštai stebėjo per vidurį įsivažiuojantį veiksmą. Filosofinę vieno atlikėjo, vieno žmogaus egzistencijos tragediją.

Itin darniai su aplinka susiliejo dvi pakankamai išprotėjusios suomės Vii Roiha ir Sade Kamppia - „Duo Kamppi & Roihu“, kurių pasirodymas „The Forest Project“ vyko miške. Judėjome iš vieno taško į kitą, kad išvystume vis naują, vis kitaip akrobatinėmis technikomis kūrėjų apgyvendintą, apžaistą, pamiltą teritoriją. Drabužius keičiantys kūnai galiausiai liko nuogi, išlaisvinti. Gamta ir moterys savo laukiniškumu priėmė, papildė viena kitą.

O belgų trupė „Claudio Stellato“, atvykę su spektakliu „La cosa“, dalį jau apdorotos gamtos parsinešė į miestą, „Menų spaustuvės“ sceną. Keturi kostiumuoti vyrai maudėsi malkų krūvoje. Tą krūvą daugino, ardė, keitė jos, o ir savo pavidalus - kostiumai neilgai buvo sausi ir švarūs, kaip ir veidai ne visą laiką išlaikė orią išraišką. Šįkart visu gražumu prasiveržė taip pat ganėtinai laukinė, vyriška energija. Šie du suomių ir belgų spektakliai primena, kaip svarbu surasti panašiai nuo normų nukrypusius bendraminčius, su kuriais kartu būtų galima kurti savitas išgyvenimo taisykles, savas normalumo teorijas.

Ispanas Joanas Català ir belgų trupė „Compagnie Ea Eo“ savosiomis erdvėmis pasirinko būrį žiūrovų. Jie susiliejo su pačia publika, sujungė jos ir savo energijas. Svarbiausia čia buvo bendravimas, žaidimas, kuriame kiekvienam, tiek atlikėjui, tiek ir žiūrovui, galima veikti, įsitraukti ar bent jau sirgti už vieną ar kitą komandą.

Taigi šiemet, regis, festivalyje svarbiausia buvo pats buvimas vienoje ar kitoje aplinkoje. Pirmiausia - pačių žiūrovų buvimas, t.y. jų iškėlimas iš jiems įprastos erdvės, iš jų uždaro lauko. Artistas, tą erdvę apžaisdamas, dėmesį nukreipdavo ne tiek į save, kiek į aplinką, tarsi tapdavo ja. O labiausiai tam trukdė ne viename spektaklyje pasigirstantys žodžiai, mat erdvės nereikia suprasti ar įprasminti, ją verta pajausti. Beje, galbūt ir dėl šio chameleoniško susitapatinimo su erdve cirkas man nebekelia asociacijų su ribų peržengimu. Juk šįkart atvežtų spektaklių kūrėjai buvo išsikėlę sau kitą užduotį - ne peržengti ribas, o patiems tapti riba.

7md.lt

Komentarai