Birželio veranda: linkėjimai iš negyvenamos salos

Rūta Oginskaitė 2017 07 20 menufaktura.lt
Eglė - Gailė Butvilaitė ir Benas - Kęstutis Cicėnas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Eglė - Gailė Butvilaitė ir Benas - Kęstutis Cicėnas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

„Naujoje jūsų novelėje „Rašymas“ pasakotojas sako: „Gyvenimas man atrodo pernelyg rimtas, kad toliau rašyčiau“. Ar jaučiatės taip pat? Ar galite liautis rašyti?“ - prieš keletą metų buvo paklausta amerikietė rašytoja Lydia Davis (atraskit jos trumpas istorijas, kas dar neatradot, nors lietuviškai dar nėra).

Rašytojos atsakymas: „Kartais liaujuosi. Bet neįsivaizduoju, kad visiškai nerašyčiau, nes tiesiog mėgstu tai daryti. Esu savęs to klaususi - jeigu būčiau viena negyvenamoje saloje ir neegzistuotų joks kitas pasaulis, jokie žmonės, ar vis tiek rašyčiau? Manau, jeigu turėčiau rašiklį ir popieriaus, - turbūt taip.

Kaip ir dauguma mano istorijų, šita parašyta, kai mane ėmė persekioti viena mintis - ką aš čia veikiu, jungdama keistus sakinius ir kurdama kažkokias nesąmones, kai žmonės kitoje planetos pusėje žūva, o mūsų vyriausybė verta prakeiksmo? Šitaip, esu tikra, kartais jaučiasi gausybė menininkų - kad jie švaisto laiką arba užsiima visiškais niekais. Taigi, užuot aiškinusis pati su savimi ar visai ignoravusi panašią būseną, parašiau apie tai novelę. Nežinojau, ko ji verta, bet parodžiau vienai griežtai kritikei, jai patiko, tad nusprendžiau, jog pavyko“.

...

Skaitau šitą ilgą citatą gal šešioliktą kartą, ir viskas man joje svarbu, viskas atpažįstama iki komizmo. Nes ir gyvenimas pernelyg rimtas, - ne tik rašyti, bet ir vertinti kitų kūrybą atrodo pernelyg nerimta. Šiais aštuoniolikos milijonų, grasintų atimti iš kuriančių skurdžių, laikais! Ir dar kalnai neišsprendžiamų reikalų - savų, meninių ir visuomeninių. Toliau - ar galiu nustoti rašyti (vaidinti, piešti, groti, etc.)? Ką gi, net jei atsidurčiau viena negyvenamoje saloje, bijau, kad išrasčiau galimybę rašyti (nors šiemet tai tik pirma veranda, o juk nesu negyvenamoje saloje). Ir jeigu gausybė menininkų kartais patiria ką aš čia veikiu būseną, ir tik griežtos kritikės (mirštu iš juoko) teigiama reakcija padeda patikėti, kad vis dėlto yra verta... Tai ko čia murkdytis toje milijonų atėmimo grėsmėje ar jaudintis dėl pasaulio - yra atsakinga kompanija, iniciatyvinė grupė „Už kultūrą 2017“, sustrateguos ir pakvies į barikadą, kai ateis momentas. Juk reikia kažkaip sukovoti, kaip sako Benas Ivanovas. Ir kompanija jau sukovojo, ir jau yra šiek tiek geriau. O aš rašau, nes man rūpi.

...

Labai tikslus teatro kūrėjų vaizdas, kurį išryškino Kristina Steiblytė studijoje „Pagauti momentą“ apie jauną teatrą. Pagaliau, tiesiai šviesiai: Nekrošiaus, Vaitkaus, net Koršunovo pradžios laikais režisierius kurdavo vieną spektaklį kelerius metus, dabar jauni režisieriai kuria po keletą per metus ir kartais net po kelis tuo pat metu. Jiems nėra kada „ramiai ruoštis, mąstyti, tyrinėti“, išaugti į didžiūnus ir vienintelius, jų daug (kaip gerai!), jie persikrovę darbais, jie apimti sumanymų įkarščio, jie skuba, ir tai mes, žiūrintieji, turime pagauti momentą jų kūrinių gausybėje ir įvairovėje. Kažkuris momentas gal pasirodys artimas ir brangus, kažkuris svetimas ir erzinantis, bet einam toliau, nėra kada sustoti, kelios premjeros vėl vienu metu. Tokiu greičiu griežtos kritikės net nepratę raštu reaguoti. (Tik neapsimesiu, kad nežinau, jog jos irgi neturi kada „ramiai ruoštis, mąstyti, tyrinėti“, nes taipogi dirba kelis darbus tuo pat metu, kol prasiiria iki kelių laisvų valandų, kurias gali skirti tam rašymui, po kurio yra laikomos griežtomis kritikėmis, o ne kitų darbų viešintojomis ar padavėjomis, ar tamstomis mokytojomis, ar maža kuo). Taip ir lieka nei šiurkščiau, nei meiliau nesureaguota į dalykus, kurie sukelia ir labai daug teigiamų, ir kažkiek neigiamų emocijų, nevirstančių rašytiniais vertinimais.

...

Kažkur tarp sezono pabaigos teatrinių įvykių ir faktų atsitiko ir pasimetė naujo teatro pasisveikinimas. Būkim pažįstami, jums vaidins „Budrugana Lietuva“. Rankų šešėlių teatras, kurio devyni jauni artistai baigė specialias studijas Tbilisyje pas artistą ir režisierių Gela Kandelaki, sukūrusį teatrą „Budrugana Gagra“. Štai toks turtas: turime ir rankų šešėlių teatrą. Vieninteliai Europoje, kaip skelbė jų reklaminis pranešimas. O, kiek pakylėtų frazių ir pažadų tame pranešime: ir kad unikali technika, ir tiesiog viskas keliskart unikalu, ir „stebinsime žiūrovus ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje”. Pirmyn, stebinkite. O ką turite?

Keliuose Lietuvos miestuose jie jau turėtų būti suvaidinę pagal pažadėtą birželio grafiką, ir rugpjūtį dar vaidins Anykščiuose. O turi jie diplominį spektaklį „Keturi metų laikai“, surepetuotą su Gela Kandelakiu. Jų prisistatymo vakarą birželio pražioje mažyčiame ekrane didžiojoje „Lėlės“ scenoje keliasdešimt minučių stovėjo ir lingavo du rankų šešėlių medžiai, tarp jų savo veiksmus veikė meškiukas (kažką sodino, trypė, vėl sodino - turbūt patį gyvenimą, jei tikėsim reklamos poezija), tam tikrą netrumpą laiką meškiukas plaukiojo su ančiuku, po to vėl jis tarp melancholiškų medžių. Puikiai atsimenu, kad kai matai tą dalyką - rankų šešėlių teatrą - pirmą kartą, jis daro įspūdį. Bet apstulbimas nėra amžinas, nes net ir nematytas dalykas turi kažką su tavim nuveikti: na, ne pakeisti tavo gyvenimą, tačiau bent papasakoti istoriją, pavyzdžiui. Nes akis ir prie medžio, ir prie meškiuko, ir prie ančiuko priprato, meistriškumą įvertino, o toliau? Galima užmigti, o prabudus rasti meškiuką su ančiuku tebeplaukiojančius.

To diplominio darbo pažiūrėti buvo susirinkusi net ministerijos viršūnė ir tiek garbių teatralų, kad, atrodė, čia vyksta svarbiausias sezono fejerverkas. Ot tokią aktyvią vadybą turi „Budrugana Lietuva“. Repertuaro dar neturi, o vat štai.

Tačiau niekaip negalėjau rasti atsakymo - ką tie vaikai, atsiprašau, jauni artistai per porą metų Tbilisyje išmoko? Juk tą patį spektaklį „Keturi metų laikai“ Gela Kandelakis 2009 ir 2012 metais buvo atvežęs į Vilnių su savo „Budrugana Gagra“. Per du metus lietuvių studentai išmoko pakartoti gruzinų vaidinamą spektaklį, kurio įrašai sudėti youtube. Išmoko pirštų šešėlių technikos. Jų debiuto vakaras neparodė, kad jie su ta technika geba kurti dar ir savo kūrinius. Tikėkime, kad geba ne vien tiksliai atkartoti duotą piešinį ir tilpti rėme, bet ir savarankiškai skristi. Tada kitas klausimas, galbūt senoviškas: ar jie turi režisierių? Jie turi mokytoją, idėjinį vedlį, išvežusį juos į Tbilisio studijas. Tai Vytautas V.Landsbergis. Puikus rašytojas, publicistas, bardas ir geras žmogus. Bet teatrą kuria režisierius, o tai toli gražu ne teksto perskaitymas scenoje.

Oi, stop. Juk skaitėme Steiblytės studiją. Šiuolaikiniame teatre dominuoja kolektyvinė kūryba. Bet ir kad ji rastųsi, reikėtų pirmiausia išlipti iš nustatyto rėmo - narvelio! - palikus jame kitų sukurtus meškiukus su ančiukais. Ar „Budrugana Lietuva“ artistai jaučiasi laisvi kurti su savo išmokta technika? Čia klausimas ateinančiam sezonui, kai jie parodys daugiau kūrinių. Lietuvoje ryškiai atėjo jaunų teatro menininkų era, ir nors ne visi tokie unikaliai techniški, kaip debiutantai iš Gruzijos, tiek jau to, bet niekam taip nestinga kūrybos unikalumo, kaip jiems.

...

Ainis Storpirštis išvarė iš „Išvarymo“, vyriškai santūriai išpažinęs, kad išaugo iš to vaidmens, sukurto Oskaro Koršunovo spektaklyje pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę. Ir jau nei Ainis Benui, nei Benas Ainiui nieko niekaip niekada. Išsemta. Jaunas artistas eina toliau, kur nėra jokių garantijų sėkmei, tik kūrybos rizika. Tada iš paskos ir Eglė - Monika Vaičiulytė, dalindama bučinius į visas puses. „Su-die...“, kaip jie ten visi finale dainuoja, vėl susigrupavę į busiuką.

Tie, kuriems pavyko nusipirkti „Išvarymo“ bilietus sezono pradžioje ar įpusėjus (nes bilietai išnyksta, kai tik LNDT paskelbia to spektaklio repertuarą), nė žinot negalėjo, kad pateks į tokius įvykius: pirmąjį Kęstučio Cicėno ir Gailės Butvilaitės, paskutinįjį Ainio ir Monikos. O tiesą sakant, ar daug tarp žiūrovų tokių fanų, kurie gyvena „Išvaryme“ nuolat, kaip Mama Jazz - Judita Bartoševičienė, ir atskiria, ką tas daro taip, o kitas kitaip? Ar pastebėjo, kaip tiksliai ir šauniai Gailė Butvilaitė pataikė į Eglės formą ir atgaivino ją? Ar „Išvarymo“ publikai vienodai, kas vaidina? Ar jai iš viso paduok tik Vandalą? Nežinau. Bet man buvo gražu, kad spektaklio pradžioje, kai visi, kas vaidins, rinkosi į sceną prie baro, Cicėną-Beną į spektaklį apsikabinęs įvedė Marius Repšys-Vandalas. Suprask: čia mūsų chebros dalis, mes jį vertinam, saugom ir laiminam.

Iš pradžių net pasirodė, kad tai tas pats Benas Ivanovas, niekuo nepasikeitęs. Tiek pat aukštas, ta pačia odine striuke ir languotais marškiniais, net šukuosena ta pati, nors Ainio šukuosena per šešetą metų kito ir mainėsi. Pagal ką tas vaidmuo skirtas - pagal ūgį? Nepavydėtina: jaunas artistas turės įtilpti į kito sukurtą piešinį, reiškinį, vaidinti Ainį, vaidinantį Beną? Cicėnas to nedarė. Jis vaidino absoliučiai tvirtą savo, Kęstučio Cicėno Beną, užpildžiusį kadaise Koršunovo ir Storpirščio sukurtą kontūrą. Ir tik kitą vakarą, kai vaidino Storpirštis, supratau, kaip konkrečiau apibūdinti Cicėno Beną. Nepaisant keiksmažodžių, kurie juk yra tik jausmažodžiai, šitas Benas yra išsilavinęs, šviesus žmogus. Inteligentas, jei norite, kultūringas, jei dar nepurto nuo to žodžio. Storpirščio Beno mąstymą pažadina išvarymo patirtys, o iš prigimties jis labiau azarto žmogus, ir ne šiaip sau šitas bernas baigęs policijos akademiją, ir dar pirmūnas. Išeinančio Beno išsilavinime labiau akcentuočiau policijos, ateinančio - akademiją. Storpirščio Beno apsisprendimus ir kryptingumą lemia nuojautos, išlikimo instinktas, nugalėjimo poreikis. Cicėno - intelektas, mąsli ir jausminga siela, patekusi į Londono mėsmalę. Eina sau, kiek panašiai gražių žmonių nebėra šalyje, kurioje sukurtas tas beprotiškai sėkmingas „Išvarymas“.

Per abu vaidinimus įsiminiau, nes gėrėjausi Vytauto Anužio - Beno po N metų - žvilgsniu į visą išvarymo istoriją. Išmintingas liūdesys tame žvilgsnyje, kažkiek gero pavydo jaunam, kažkiek suokalbio šelmystės kylančiam. Gal tai tiesiog vyresnio artisto žvilgsnis į jauną partnerį, pakeliantį tokio didelio spektaklio naštą. Šitoje istorijoje jie visada bus kartu, nuo pradžios iki galo ir vėl iš naujo. Juk reikia kažkaip sukovoti!

...

Kiek daug dienų praėjo nuo tų vaidinimų. Per kiek daug neatidėliotinų darbų prasiirta. Kaip nelaiku ištraukiau Lydia Davis citatą apie negalėjimą nustoti kurti - kažkas gi ją gali nusitverti piktiems kėslams. Bet juk menininkai kuria, nes ne tik tuo, bet ir iš to gyvena. Rašau, nes tai mano duona. Ar hipotetinėj negyvenamoj saloj gaučiau honorarą, nors nebūtų jokio kito pasaulio ir jokių žmonių?

O taip, pati negyvenama sala yra idealus honoraras. Kiekvienam kuriančiam - po negyvenamą salą? Nors retkarčiais. Ypač vasarą. Tegu ir lietingą. 

Komentarai