Vilniaus mažojo teatro gastrolės Kinijoje: per kitus atrasti save

Kamilė Žičkytė 2017 06 30 15min.lt, 2017 06 27
Vilniaus Mažojo teatro artistai prieš spektaklio „Motina (Vasa Železnova)“ vaidinimą Kinijoje. Kamilės Žičkytės nuotrauka
Vilniaus Mažojo teatro artistai prieš spektaklio „Motina (Vasa Železnova)“ vaidinimą Kinijoje. Kamilės Žičkytės nuotrauka

„Kaip ir kino nėra, taip ir teatro, nėra ir teatro vadybos,“ - į mikrofoną burbtelėjo režisierius Adolfas Večerskis. Praėjusį antradienį Lietuvos Nacionaliniame dramos teatre vykę „Šiuolaikinės dramaturgijos skaitymai ´17“ susiglemžė visą teatralų dėmesį, o Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus kiemelyje patyliukais vyko diskusija „Lietuvos teatras - koks jis?“. Tą vakarą buvęs Nacionalinio dramos teatro vadovas A.Večerskis nuogąstavo, kad nėra ir jaunų režisierių, teatro mokyklos ir bendruomenės. Kiti į Neformalaus Lietuvos jaunųjų signatarų klubo (NLJSK) diskusiją iš renginių ciklo „12 dienų pakeliui į Nepriklausomybę“ pakviesti pašnekovai: dramaturgas Marius Ivaškevičius ir aktorius Andrius Bialobžeskis. Norisi paklausti organizatorių - koks tokių diskusijų tikslas? Paviršutiniškai pateikiant temą, neišklausius visų pašnekovų, kažkas iš atėjusių galėjo ir patikėti graudenimais, jog teatras Lietuvoje merdi, o geriausias spektaklis - komercinę sėkmę keturiolika metų skaičiuojantis šedevras „Meilė pagal grafiką“...

Vilniaus mažasis teatras prieš kelias savaites grįžo iš Kinijos, per tris savaites aplankė penkis miestus, dalyvavo dviejuose tarptautiniuose festivaliuose Šanchajuje ir Pekine, suvaidino devynis spektaklius, kuriuos pamatė 4485 žiūrovai. Kinų publikai buvo pristatyti jaunų režisierių Kirilo Glušajevo spektaklis „Motina (Vasa Železnova)“ (autorius - M.Gorkij) ir Gabrielės Tuminaitės „Savižudis“ (autorius - N.Erdman). Nuo 2015-ųjų Pekine dirba Kultūros atašė Kinijos Liaudies Respublikai ir Pietų Korėjai Agnė Biliūnaitė, jos dėka užsimezgė Teatro ryšiai su Kinija. 2016-ųjų vasarą Vilniaus mažasis teatras Pekino žiūrovams irgi rodė devynis spektaklius: A.Čechovo „Tris seseris“, M.Ivaškevičiaus „Madagaskarą“ ir J.Tumo-Vaižganto „Dėdes ir dėdienes“. Šias Mažojo teatro gastroles Kinijoje organizavo scenos menų tinklas CPAA (China Performing Arts Agency), kurio atstovai praeitą pavasarį lankėsi Vilniuje.

Teatras, gavęs kvietimą savo spektaklius pristatyti užsienyje, turi puikią progą įrodyti savo techninius, organizacinius ir administracinius pajėgumus. Turbūt retas žiūrovas susimąsto, kad, pavyzdžiui, dekoracijos ir kostiumai jūriniais konteineriais į Kiniją keliauja keturis mėnesius. Ir kiek klausimų ir nesusipratimų iškyla lėktuvais, traukiniais, autobusais trupei keliaujant iš miesto į miestą, iš scenos į sceną, vargina ir neblėstantis Kinijos karštis. „Mes kiekvienam spektakliui ruošėmės labai atsakingai, todėl kiekvienas kartas buvo preciziškas, įtemptas, kartais atrodydavo, kad vaidiname premjerinių spektaklių maratoną. Nors taip ir buvo: kiekvieną kartą kaip pirmą, kiekvieną - kaip paskutinį,“ - įspūdžiais dalinosi režisierius Kirilas Glušajevas.

Pirmoji stotelė - Šanchajus. Spektaklis „Motina (Vasa Železnova)“ dalyvavo „Shanghai Modern Drama Valley“ festivalyje, laikomu pagrindine dramos platforma visoje Kinijoje. Daning teatre taip pat buvo parodytas ir „Savižudis“, o greta esančiame Haishang kultūros centre įvyko lietuvių režisierių susitikimas-diskusija su žiūrovais. Vilniaus mažojo teatro atstovai susitiko ir su CPAA atstovais ir festivalio organizatoriais Joshua Hao ir Michael Chen. Kinijos teatrų salės talpino nuo 500 iki 1500 žiūrovų, tuo tarpu Vilniaus mažajame teatre telpa vos 220 - tad žiovauti laiko nebuvo nei žiūrovams, nei aktoriams: „Spektakliai kito į gerąją pusę, vyko ėjimas į esmę, į aiškumą visų pirma sau patiems, o tada ir kinų publikai. Pirmuose spektakliuose spėliojome, ar žiūrovas suprato, apie ką spektaklis, kodėl reaguoja visai kitose vietose, ar plojimai tikri? Kėlėme uždavinius sau - atskleisti temą, plėsti turinį, koncentruoti dėmesį į veiksmą, o ne į tekstą, nepaleisti žiūrovų, juos įtraukti į bendrą procesą,“ - pasakojo G.Tuminaitė. Prie kitos tradicijos teatro pratusiam kinų žiūrovui iššūkiu tapo ir gausus tekstas, kurio vertimą reikėjo sekti ekranuose. Po pirmųjų spektaklių rodymų - gastrolių organizatorių pastabos ir prašymai: scenoje negalima vaizduoti nuogo kūno, prievartos, reikia tikslinti titrus, rasti švelnesnius atitikmenis, reikšmes pritaikant kinų kultūrai.

Pekine Vilniaus mažasis teatras pasirodė tarptautiniame festivalyje „The 17th MEET IN BEIJING Arts Festival“. Vieno didžiausių Kinijoje ir visoje Azijoje Tsinghua Universiteto teatro salėje vykusių lietuviškų spektaklių pažiūrėti atvyko Lietuvos ambasadorė Kinijos Liaudies Respublikoje Ina Marčiulionytė, lietuvių bendruomenės nariai. Žiūrovai atidžiai sekė istorijas, abu spektakliai buvo išlydėti gausiais plojimais. Vilniaus mažasis teatras taip pat aplankė ir Siameną, Dzinaną bei laikinąją Kinijos sostinę Nankiną. Teatruose prieš spektaklius vyko nemokamos edukacinės paskaitos žiūrovams - pristatyta Lietuva, žymiausi Lietuvos režisieriai bei abu Vilniaus mažojo teatro spektakliai. „Geriausias ryšys mezgėsi su studentų ir festivalių publika, bet labiausiai norėjosi pasiekti tą atsitiktinį žiūrovą, kuris kažkodėl nusipirko bilietą ne į kino teatrą ar miuziklą, pats pasirinkęs atėjo ne į pramoginį renginį, o į spektaklį. Norėjosi, kad jis nenusiviltų, o atrastų teatrą. Visų gastrolių metu vėl aiškiai ir nuolatos pasąmonėje skambėjo klausimas - kam reikalingas teatras ir kokia jo misija? Žinau, kad šie abu Vilniaus mažojo teatro spektakliai grįžę iš Kinijos bus pakitę, atsikratę vietinių dulkių, nereikšmingų smulkmenų, globalesni“, - sakė režisierė Gabrielė Tuminaitė.

Tendencingai daugėja teatrinių kelionių visomis kryptimis. Ne paslaptis, kad Kinija pastaraisiais metais tampa daugelio Lietuvos teatralų kelionių tikslu: „Galima prisifantazuoti, į ką šis reiškinys išsivystys, jeigu mes, Lietuva, nenusigręšim, o irgi aktyviai siūlysim bendradarbiauti. Kokią įtaką tokie ryšiai gali turėti mūsų repertuarui, ar galima tai laikyti viena iš atsiveriančių perspektyvų, ar viskas, kaip netikėtai prasidėjo, taip ir baigsis? Grįžti į Kiniją norėtųsi. Norėtųsi ten parodyti kuo daugiau spektaklių, o įdomiausia - lietuvių autorių kūrinių. Gal tai perspektyva artėjančio Lietuvos šimtmečio paminėjimui - lietuvių kultūrą pristatyti ne paviršutiniškai, o šimtmečio proga atrasti save per kitus?“, - apie idėjas ateičiai grįžusi iš Kinijos pasakojo režisierė Gabrielė Tuminaitė.

Galbūt ir nedaug žmonių Lietuvoje domisi teatru, jo kaita, jaunųjų režisierių darbais, gal keičiasi ir pati teatro funkcija. Bet teatro pasaulis tikrai gyvybingas. Pozityviai nuteikia ir tą patį antradienio vakarą Muziejaus kiemelyje išgirsta aktoriaus A.Bialobžeskio mintis: „Teatras - jaunų žmonių reikalas, jų žodis turi būti stipriausias.“

Komentarai