Garsai, balsai ir nuodėmės tamsoje

Rasa Murauskaitė 2017 06 27 literaturairmenas.lt, 2017-06-16
Åsa Nordgren, Rūta Vitkauskaitė ir Jensas Hedmanas. Monikos Krajkos nuotrauka
Åsa Nordgren, Rūta Vitkauskaitė ir Jensas Hedmanas. Monikos Krajkos nuotrauka

Pokalbis su Rūta VITKAUSKAITE, Jensu HEDMANU, Åsa Nordgren ir Ana Ablamonova

Pirmąjį kartą apie erdvinę operą tamsoje „Confessions“ su viena jos autorių - jaunosios kartos lietuvių kūrėja Rūta Vitkauskaite - kalbėjomės 2015-aisiais. Tąkart šis originalus sceninis kūrinys buvo išgyvenęs tik neoficialią premjerą Švedijoje ir laukė pirmojo krikšto Lietuvoje, NOA („Naujosios operos akcijos“) festivalyje. Šiandien opera jau parodyta 26 kartus įvairiose pasaulio šalyse, o gegužės mėnesį pristatyta prestižiniame šiuolaikinės operos ir muzikinio teatro festivalyje „Operadagen Rotterdam“. Į operos pasirodymus visi bilietai paprastai iššluojami.

„Confessions“ bendraautoriai, kartu ir atlikėjai - R. Vitkauskaitė, taip pat švedų kompozitorius Jensas Hedmanas ir dainininkė Åsa Nordgren - projektą brandino penkerius metus. Susipažinę „Naujosios muzikos inkubatoriuje“ nusprendė išplėtoti idėją, kurios garsovaizdis pagrįstas erdvinio garso principais, o koncepcija - savaip interpretuota krikščioniška septynių mirtinų nuodėmių idėja. Šiandien bendro, kone retrospektyvinio pokalbio apie operos gimimą, evoliuciją, operą, kaip meditaciją, ir apie publiką, kaip naujų tyrinėjimų inspiratorių, susibūrė visi trys jos autoriai-atlikėjai bei prie tarptautinės sėkmės prisidedanti „Operomanijos“ prodiuserė Ana Ablamonova.

Raiškos atžvilgiu opera „Confessions“ panaikina vieną sceniniams kūriniams ypač reikšmingą parametrą - regėjimą. Prasmės netenka scenografija, choreografija, atlikėjų išvaizda, mimikos, judesiai. Tai lemia ypatingą, netgi priverstinį susitelkimą į garsą ir pojūčius, kuriais kūrėjai operoje taip pat manipuliuoja, - lytėjimą ir kvapus. Garsinė kūrinio dalis remiasi tiek akustiniais, tiek elektroniniais garsais. Įtraukiami ir nemuzikiniai garsai - garsų amplitudė įvairuoja nuo akademinio vokalo iki šnabždesių. Vietomis instrumentų ir vokalo partijos susilieja į nedalomą visumą. Tokį įspūdį susidariau dalyvaudama spektaklyje. Ką jūs galėtumėte papasakoti apie operos idėją ir jai įkūnyti pasirinktas raiškos priemones? Ar išskirtinė kūrinio koncepcija ir lėmė tarptautinę sėkmę?

Rūta Vitkauskaitė. Manau, kūrinio medžiaga yra pati jo esmė. Operą kuriame jau šešerius metus. Per visą šį laiką mes pasikeitėme, pasikeitė pasaulis, pakito mūsų darbo modeliai ir net operos koncepcija. Pradėjome turėdami idėją parašyti erdvinę operą balsui tamsoje. Tada atsirado libretas, vėliau - ir siužetas. Ėmė burtis muzikinės vizijos. Naudojome aplink mus esančius objektus, kurie skleidė garsą, tą garsą įrašinėjome, jam komponavome. Prieš pat pirmuosius pasirodymus buvo įrašytas ir užfiksuotas elektroninio garso takelio sluoksnis, tačiau gyvai atliekama operos dalis nuolatos kinta.

Jensas Hedmanas. Daug metų dirbome priešokiais plėtodami skirtingas idėjas. Tačiau nuo pat pradžių siekėme sukurti erdvinio garso patirtį su garsiniais objektais. Eksperimentavome, garsus skleidėme tiek atitolę, tiek būdami visai šalia publikos. Manau, tas itin intymus santykis su klausytoju yra unikaliausias šios operos garsinės plotmės elementas. Būtent šis artumas vėliau mus pastūmėjo „įaktyvinti“ ir kitus pojūčius -­ lytėjimą, uoslę. Tikiu, kad visa tai toliau tyrinėsime ir kitose operose.

Åsa Nordgren. Naudojame skirtingus instrumentus ir kitus objektus, kad sukurtume tam tikrą garsovaizdį, nuotaiką, inspiruotume publikai „vidinius paveikslus“. Per visus tuos metus eksperimentavome su skirtingais įrankiais, ką nors pridėdami arba atimdami, priklausomai nuo auditorijos. Viskas skirta atmosferai kurti.

J. H. Nemėgstame daug pasakoti apie operos garso šaltinius - norime, kad klausytojams, kurie ateis, operos patirtis būtų netikėta. Galiu pasakyti, jog elekt­roninis garso takelis visiškai nekito nuo pat to laiko, kai baigėme kurti operą. Kiekvienai nuodėmei sukūrėme skirtingą garsinį pasaulį - tai tarsi atskiros originalios pjesės. Muzikines dalis skiria šnabždesiai, lotyniškai pristatantys skirtingas nuodėmes. Elektroninis garso takelis turi dvi pagrindines funkcijas. Pirmoji - „patalpinti“ nuodėmę į atitinkamą aplinką, vietą, kurioje ji „vyksta“. Antroji - tai gyvų instrumentų skleidžiamų garsų prolongacija. Dažnai garsai, instrumentai, balsai, kurie atliekami gyvai, yra naudoti ir garso takelyje, todėl kartais sunku atskirti, kas įrašyta iš anksto, o kas atliekama gyvai.

Ana Ablamonova. Mano nuomone, išskirtinė šio kūrinio koncepcija, kokybiškas jos įgyvendinimas, komandos darbas ir užsispyrimas lėmė tarptautinę „Confessions“ sėkmę. Be abejonės, svariai prisidėjo ir operos „Geros dienos!“ pralaužti ledai, vietinėje rinkoje sutvirtėjusios operą „Confessions“ prodiusuojančios organizacijos pozicijos, o tarptautinėje rinkoje - sužadintas susidomėjimas tam, kas vyksta šiuolaikinio muzikos teatro, operos srityje Lietuvoje.

Dar vienas būdingas bruožas, kurį minite ir patys - operos dinamika, gyvybė, savotiška priklausomybė nuo erdvės ir nuo publikos. Kaip tai tiesiogiai veikia pačią kompoziciją?

Å. N. Muzikiniu atžvilgiu per kiek­vieną atlikimą privalome būti lankstūs, kad prisitaikytume prie skirtingų erd­vių, žiūrovų skaičiaus, reakcijų, amžiaus. Man dainuoti didžiulėje, geros akustikos erdvėje, kuri yra kiekvieno operos dainininko prioritetas, yra visai kas kita nei čionai, mažoje tamsioje „dėžutėje“ su užuolaidomis.

J. H. Nuo pirmojo pasirodymo opera smarkiai pasikeitė. Pastaruoju metu pakeitimai tik minimalūs, priklausomai nuo publikos reakcijos. Viskas, ką atliekame gyvai, gali būti pritaikyta individualiai. Stebime, kaip kiekvienas žmogus reaguoja, ar jaučia diskomfortą, juokiasi, tyli.

R. V. Smagu operą atlikti keliskart iš eilės. Kai jau buvome bebaigią „Confessions“, juokavome, kad tikroji generalinė repeticija vyks tik prieš publiką. Vis dėlto kiekviename anekdote yra dalis tiesos. Labai svarbi operos dalis yra erdvinis garsas. Mes garsus akustiškai „atnešame“ labai arti žmonių ausų - tie garsai labai delikatūs, tylūs, galimi išgirsti tik vieno žmogaus vienu metu. Tik iš asmens reakcijos sužinome, ar jie yra per garsūs, per tylūs, per daug trikdantys, linksmi ar atpalaiduojantys. Stebime reakcijas, kurios tiesiogiai veikia operos garsų pasaulį. Per kiekvieną atlikimą vis pridedame instrumentų, ob­jektų, rastų erdvėje, erdviškai kūrinį pritaikome kiekvienam pasirodymui, perkomponuojame tam tikras sekcijas. Kūrybinis procesas labai dinamiškas, lygiai tą patį galiu pasakyti ir apie kūrinį. Manau, visi šie maži pokyčiai operą daro kaskart tik geresnę. Taip pat išlaiko kūrinį gyvą. Jis mums patiems labai įdomus, įtraukiantis. Įdomu stebėti, kaip publika reaguoja į naują elementą.

Operą rodėte jau beveik 30 kartų, o pastaruoju metu ją pristatėte per turą Nyderlanduose (Roterdame) ir Švedijoje (Sandvikene, Stokholme, Geteborge). Kokių žmonių reakcijų esate pastebėję? Dalyvauti „Confessions“, kur žmonės privalo valandą savanoriškai atsisakyti regos, visiškai atsipalaiduoti ir atiduoti save į nepažįstamų menininkų rankas, - drąsos reikalaujantis žingsnis.

R. V. Per pastarąjį turą turėjome tiek daug skirtingų patirčių, tiek skirtingų operos variantų, tiek juokingų situacijų ir publikos reakcijų! Pastebėjome, kad, operai prasidedant, žmonės dažnai jaučiasi įsitempę, kiekvienas ateina į ją iš savo labai intensyvios arba, atvirkščiai, labai laisvos kasdienės rutinos, todėl kai kurie nėra pasirengę valandai užsimerkti. Reikia laiko, kad mums pavyktų „nusipirkti“ auditorijos pasitikėjimą. Tačiau operai įpusėjus, įvyksta keistas dalykas - atrodo, jog publika atsisako savo individualumo ir tampa kolektyvu, grupe. Nuotaikos ir reakcijos supanašėja. Auditorijos smegenų bangos sinchronizuojasi ir kartais tai tampa kolektyvine meditacija.

Å. N. Reakcijos veikia mus, verčia operą atlikti tam tikru būdu - kartais juokiantis, kartais verkiant, kartais kalbant ar dainuojant, kartais išsigandus. Tačiau privalome žiūrovus palaikyti jų individualiose odisėjose.

A. A. Būdamas nedidelės auditorijos dalimi (į operą gali ateiti daugiausia 43 žmonės), klausytojas pirmiausia lieka pats su savimi ir yra priverstas dirbti. Ne stebėti, bet būti kūrinio ašimi. Jautrumas, atvirumas, atsipalaidavimo lygis, nusiteikimas turi įtakos suvokiant kūrinį. Ne paskutinėje vietoje yra ir žmogaus santykis su religija, požiūris į nuodėmes, ritualus bei kultūrines tradicijas. Atliekant operą matėme juoko priepuolių, ašarų, begalinio atsipalaidavimo, išgąsčio. Per pastarąjį operos turą Švedijoje po kiekvieno spektaklio vyko susitikimai ir diskusijos su publika. Akivaizdu, žmonėms po šio kūrinio buvo būtina ne tik aptarti savo patyrimą su kūrybine grupe, bet ir pasidalyti įspūdžiais tarpusavyje. Tai buvo labai įdomios post-performance išpažintys.

J. H. Per pasirodymus Švedijoje žiūrovai reagavo labai skirtingai. Daugelis operą suvokia kaip kelionę, nuotykį, vedantį juos per nenuspėjamus garsovaizdžius. Kiti jaučia netikrumą, kartais - net baimę. Åsai viena moteris, kuri per pasirodymą išsigando, netyčia net trenkė per veidą. Vienos mokyklos moksleiviams opera labai patiko, vėliau jie daug su mumis kalbėjosi; viena mergina sakė, kad ją gal buvo apsėdęs velnias, nes ji per pasirodymą kalbėjo balsu, o paskui nieko neprisiminė. Be regėjimo, viskas aplink - staigmenos. Daugelis mano, kad tai ir lemia didžiąją dalį šios operos patirties. Kai kuriems netikrumas yra baisus.

Jūs trise esate ir operos kūrėjai, ir vieninteliai atlikėjai - tai neabejotinai dar vienas svarbus šio sceninio kūrinio elementas. Įdomu, kad jūsų „startinės pozicijos“ šiuo atžvilgiu - skirtingos: Jensas - kompozitorius, Åsa - dainininkė, o Rūta labai anksti pradėjo derinti darbo procesą ir atlikimą. Kokią įtaką visa tai daro operai ir kaip tai veikia jus pačius?

R. V. Man daug lengviau kurti muziką sau pačiai. Jeigu planuoju kūrinį atlikti pati, niekada jo neužrašinėju (išskyrus tam tikrus eskizus) - viską įsimenu. Tai leidžia išlaikyti nuolatinę dinamiką. Turiu galimybę pakeisti kūrinį prieš pat pasirodymą, netgi per patį pasirodymą ar po jo. Esu laisva perkomponuoti jį prieš kitą pasirodymą. Kuriant kitiems atlikėjams, kūrinį turiu visą užrašyti - pažymėti kiekvieną šešėlį, niuansą (kurį pati sau patikėčiau įsiminti) - gerokai daugiau darbo. Žinoma, paskui, kai šis sunkus darbas padarytas, nepaprastai smagu stebėti, kaip žmonės įsigyvena į mano muziką, atveria ją kitais būdais, pasiūlo savą interpretaciją, atlieka. Staiga ima rodytis, jog muzika įgyja kūną, nepriklausomą nuo manęs ar partitūros. Po šio proceso niekada kūrinio nebekeičiu - man atrodo, kad jis jau gyvena atskirą gyvenimą.

J. H. Aš esu kompozitorius, kūrinius atlikinėju retai. Tačiau „Confessions“ atlikimai man - nepaprasta patirtis. Komponavimas - tai idėjų generavimo procesas, tačiau šios idėjos ne visuomet veikia atliekant. Ši kompozicijos ir atlikimo kombinacija, kurią suformavome erdvinėje operoje, suteikia mums galimybę keisti kūrinį ir suvokti, kas veikia, o kas ne. Geriau supranti klausytojų reakcijas, imi kitaip kurti.

Å. N. Tai laisvė išbandyti naujas idėjas. Muzikos kūrinys privalo turėti savo gyvenimą ir savotiškai evoliucionuoti. Dėl to sunkiau, pavyzdžiui, klasikinės operos atlikėjui, kadangi jis nėra kompozitorius ir jam kažką pakeisti, pridėti ar atimti - labai sudėtinga. Kai mes kuriame, darome tai kartu: kartu tyrinėjame naujus horizontus, idėjas. Tai tyrinėjimų procesas, mus sujungiantis į komandą.

R. V. Buvo gausybė muzikinių ir tekstinių eskizų, įrašytos medžiagos. Kiekvienas mūsų susitikimas prasidėdavo nuo susumavimo, ką padarėme praėjusį kartą, ir aptarimo, ką planuojame kitam žingsniui. Kaskart, kai vienas idėjas užmiršdavome, gimdavo naujų. Kai kurie eskizai galiausiai virto nedidelėm vokalinėm partitūrom. Jos dabar yra užfiksuotos taip pat kaip ir elektroninis garso takelis. Tačiau didelė dalis operos remiasi mūsų įsimintu susitarimu. Jeigu staiga dingtume nuo planetos paviršiaus ir kažkas norėtų atgaivinti šią operą, tai būtų neįmanoma.

Ar jau numatytos tolesnės „Confessions“ klajonių po pasaulį trajektorijos?

A. A. Planuojame operą rodyti toliau. Įdomiausia būtų ją pristatyti specifinės akustikos ar architektūros erdvėse. Taip pat norėtume spektaklį atlikti po atviru dangumi, pavyzdžiui, Juodkrantės Raganų kalne arba paplūdimyje naktį. Įdomūs būtų ir rizikingi variantai, tarkim, operos pristatymas kokioje nors Lenkijos bažnyčioje. Svajojame ir apie kūrinio atlikimą aklųjų auditorijai. Artimiausi planai: Lietuva (kurioje, prodiuserio džiaugsmui, bilietai yra iššluojami juos tik paleidus į prekybą), Švedija, Danija, Vokietijos festivaliai, bandysime keliauti ir už Atlanto.

Komentarai