TheATRIUM: atominis cepelinas

Akvilė Melkūnaitė 2017 06 20 delfi.lt, 2017 06 18
Tomas Juočys, Ineta Baužytė ir Gintaras Grajauskas. Vytauto Petriko nuotrauka
Tomas Juočys, Ineta Baužytė ir Gintaras Grajauskas. Vytauto Petriko nuotrauka

Įpusėjus pirmam tarptautiniam teatro festivaliui TheATRIUM kalbamės su jo iniciatoriais Klaipėdos dramos teatro direktoriumi Tomu Juočiu, literatūrinės dalies vedėju, dramaturgu Gintaru Grajausku, festivalio organizatore, KDT kultūrinės veiklos ir žiūrovų padalinio vadove Ineta Baužyte.

Festivalis įpusėjo. Ką pasakytumėt?

Tomas. Mes nesam geri viešųjų ryšių specialistai. Ko gero, toks ir yra mūsų festivalio ar teatro veidas, kokį jį įsivaizduojam ir kokio norim. Gal mums būdingas šioks toks naivumas ir atvirumas. Nežinau, ar tai tinka interviu: šiandien užsakiau maistą festivalio uždarymo vakarui. Tai per jį bus žemaitiškos cibulynės.

Gintaras. O, gerai!

Tomas. Baro šeimininkas juokėsi ir paklausė: kam jums to reikia? Sakau, kad visas mūsų renginys apie tai ir sukasi: nesislapstom po kaukėmis, neslepiam, kas esam. Mes paprasti.

Gintaras. Mums nereikia nieko mulkinti.

Tomas. Mes norim cibulynės ir virtų bulvių su kanapėm, tą mums ir paruoš.

Gintaras. Galėtumėm parašyti kokį reklaminį straipsnį - apie sinergiją tarp bulvių ir cibulynės. Bet nerašysim.

Tomas. Apie tai ir mūsų festivalis. Nenorim jo apauginti legendomis, skelbti, kad „to dar nėra buvę ir daugiau niekada nepamatysit“. Viską yra įmanoma pamatyti. Mes tiesiog norim, kad kokybiški spektakliai kartą per metus atvažiuotų čia, į Klaipėdą, ir visi galėtų juos pamatyti. Toks yra pagrindinis tikslas.

Gintaras. Viskas labai paprasta. Ir nereikia maivytis, stovėti ant galvos nei ką nors aiškinti. Mes rengiame teatro festivalį, o ne kokį korporatyvinį firmos vakarėlį, kur visiems privaloma apsimesti, kad jie iš Havajų ir sveikintis „aloha“.

Tomas. Ir dėvėti „panamas“. (Abu juokiasi)

Klaipėdoje „panamos“ visai tiktų.

Gintaras. Klaipėdoje, jei persimaivysi, gali gauti į galvą.

Tomai, pratęsei Gintaro mintį - kai anąkart kalbėjom, ar teatras svarbus, jis minėjo Kantą, sakiusį, kad visuomenę galima pradėti keisti ne dideliu užmoju, bet nuo užstalės. Teatras gali būti intelektualinė užstalė, kur susirenka protingi žmonės.

Gintaras. Buvo tokia Kanto mintis: jei nori ką nors pakeisti, reikia perduoti idėją ne masėms, o surinkti tuos žmones, kurie iš tikrųjų nori ir gali kažką daryti.

Tomas. Galiu pritarti Gintarui. Man visada keistokai atrodo strategijos: pavyzdžiui, teatro strategija. Kaip tokią sukurti? Kas tu esi, kad sukurtum teatro strategiją penkeriems metams į priekį? Galima prirašyti visko, bet jei nori, kad iš tikrųjų kažkas įvyktų, reikia paprasčiausiai dirbti. Kitaip nepasakysi ir apie teatrą. Gal galim sakyti, kad teatras gydo ir taip toliau. Galbūt. Iš tikrųjų visko čia vyksta. Ir gydo, ir susargdina. Bet, iš principo, tai darbas, ir be galo įdomus darbas. Aktorius yra profesija, ir labai įdomi profesija.

Gintaras. Žiauriai sunki.

Michałas Borczuchas, festivalyje parodyto spektaklio „Apokalipsė“ režisierius, sakė: teatras yra darbo vieta.

Gintaras. Mes su juo nesitarėm, bet mintys sutapo.

Tomas. Iš tiesų taip ir yra. Galbūt po šių žodžių manęs gali nekęsti režisieriai, bet pasakysiu: kurdamas spektaklį režisierius mažiausiai turi galvoti apie save. Jis privalo labiau galvoti apie žiūrovą. Regis, Nekrošius yra pasakęs, kad režisierius yra tiesiog konverteris: turi viską išdėlioti, ištraukti tai, kas galbūt paslėpta - ir viską aiškiai sudėlioti.

Grįžkim prie užstalės. Kai kalbėjom apie lietuvybės stereotipus, ketinau Gintarui užduoti klausimą be turinio: o kaip cepelinai? Tomas paminėjo cibulynę, o kaip cepelinai?

Tomas. Nuklysiu truputį į šoną. Turėjau fizikos mokytoją, kurios siaubingai nemėgau. Bet ji labai juokingai aiškindavo, kas yra atominė bomba. Tai yra vyšnia: ji apaugusi mėsa, viduje - kaulas. O atominės bombos sandara ir veikimas labai panašūs. Kažkodėl pastarosiom dienom galvoju, kad cepelinas taip pat yra atominė bomba.

Gintaras. Cepelinas, apskritai, yra baisi klasta: dar iš tų laikų, kai mėsos būdavo mažai, ją paslėpdavo bulvėse, kad niekas nepamatytų ir nesuvalgytų. Taip atsirado cepelinai.

Tomas. Iš tiesų galim rasti nemažai asociacijų ir padaryti palyginimų su valgiais. Gerai, mūsų teatras yra cepelinas, bet kažkas jame paslėpta yra.

Gintaras. Ar tik nebus ten kauliukas. Mūsų teatras yra toks vyšnios, cepelino ir atominės bombos hibridas.

Festivaliui įpusėjus gal jau matyti, koks kauliukas?

Tomas. Atkreipiau dėmesį į du dalykus. Visų pirma, žiūrovai vertina spektaklius. Matau medijose: spektakliai ir patinka, ir nepatinka - įvairios nuomonės, bet jie diskutuoja. Žiūri, vertina ir bus pasiruošę kitam festivaliui. Tai ženklas, kad ruošiasi kitam festivaliui, diskusijos nenueina veltui. Kitas įsimintinas dalykas... gal mano požiūris kaip teatro žmogaus, bet labai malonu matyti, kaip auga mūsų teatro komanda ir kokia ji stipri - gali pats nė nežinoti, jei ne festivalis. Neturėjom nei vieno žmogaus, kuris iš išorės padėtų, patartų. Viską darė patys teatro žmonės. O paskui iš tokio teatro kaip Varšuvos „Nowy Teatr“ išgirstame: kvieskit mus būtinai ir kitais metais, nes tai vienas geriausiai surengtų festivalių, kokiuose teko dalyvauti. Negaliu pasakyti nieko daugiau, tik: mūsų vadybininkės, mūsų techninis personalas - puikūs žmonės.

Gintaras. Ir absoliutūs profesionalai.

Tomas. Taip, absoliutūs.

Gintaras. Mūsų techninis personalas fantastiškas. Jei grįžtume prie atominio cepelino, tai techninis personalas teatre yra tas kaulas. Nelabai kas tai žino, nes yra figūros, kurias visi mato, yra aktoriai, primadonos, režisieriai, bet yra ir tie tylieji nematomi žmonės, kurie išprotėję gerąja prasme. Jie dirba, mano supratimu, geriausiai Lietuvoje, jei ne visose Baltijos šalyse.

Tomas. Turim ne itin dideles techninio personalo pajėgas.

Kiek žmonių?

Tomas. Penki žmonės šviesos skyriuje, penki garso skyriuje, aštuoni scenos montuotojai, du operatoriai mechanikai. Jie veža pagrindinį krūvį. Įsivaizduokit, per dvidešimt penkias dienas paruošia dvylika spektaklių: tai ir naktinis darbas, viršvalandžiai. O kai sutinki, šypsosi, nes jiems smagu ir įdomu. Jie dirba ir yra be galo paslaugūs. Tai žmogiškosios savybės, bet, kaip sako Gintaras, jie iš tikrųjų profesionalūs, savo sričių specialistai. Laimei, su techninėmis kliūtimis kol kas nesusidūrėm. Tai smagu, nes reikia suprasti, kad montuojant ir aptarnaujant spektaklį techninių iššūkių būna labai daug. Atrodo, kas čia tokio, pianinas turi sklandžiai važiuoti scenoje. Bet per vieną dieną reikia sugalvoti ir suvirinti sistemėlę, kad pianinas lengvai važiuotų. Arba: spektakliui reikia keturių vienodų videoprojektorių. Ir tai padaroma. Atvažiuoja skirtingų stilių, kitos mokyklos teatrai, naudojantys kitokias šviesas, kitokį garsą. M. Borczucho spektaklyje „Apokalipsė“ visi aktoriai su mikrofonais. Ar kas per spektaklius išgirdo nors trakšelėjimą? Viskas buvo padaryta idealiai. Suteiktas komfortas ir aktoriams, ir žiūrovams.

Gintaras. Paskui paklausėm pačių „Nowy teatr“ technikų - ar viskas gerai. Atsakė, taip, jūsų technikai pasiruošę idealiai. Paklausiau mūsų technikų - kaip sekasi su „Nowy Teatr“, jie sako tą patį: puikiai, nuostabūs lenkai, pasiruošę. Visi pasiruošę. Visi dirba.

Tomas. Bus didelis darbas su teatro NO99 estais, jų spektakliu „Nr. 43 Purvas“, nes išeisim į kitą erdvę, turėsim pervežti visą įrangą. Mūsų sunkvežimis darys kokius penkis reisus.

Ten bus tikro purvo?

Tomas. Bus tikro purvo...

Gintaras. Kurį jie atsiveža iš Estijos.

Tomas. Estiškas purvas.

Gintaras. Bus maišomas su lietuvišku vandeniu, kuris turės būti tam tikros temperatūros, kad aktoriai nesušaltų.

Tomas. Esu ne kartą gavęs klausimų: teatras išskirtinė vieta, ar sunku jam vadovauti? Visąlaik sakau - lygiai tiek pat sunku, kaip dirbti kitoje įmonėje. Darbas yra darbas. Bet šiandien, kai vyksta festivalis, pagalvoju: birželio 21-os naktį mūsų vyrai karučiais vežios purvą į sunkvežimį iš Žvejų rūmų. Negirdėjau nieko panašaus į „kas mes tokie, kad naktį turėtume vežioti estišką purvą?“. Visi priima taip: puiku, reikia daryti - tai darom. Tad galiu pasakyti: lengva dirbti, kai gera komanda.

Įprasta yra romantizuoti teatrą: menininkai... Vadovauti teatrui ypatinga, čia žmonės ypatingi.

Tomas. Teatras pati puikiausia vieta dirbti. Visada kartoju: esu laimingas, kad dirbu teatre, nes ne teatre dirbant būdavo dienų, kad nesinori eiti į darbą. Teatre niekada taip nebuvo. Nebent gaila, kad mažai laiko. Galima idealizuoti teatrą, bet kitais požiūriais, visiškai pritariu Michałui Borczuchui, kad tai tiesiog darbas, kurį turi padaryti. Manau, kad kiekvieną sykį turi sugalvoti vis naujų projektų, nes tą dieną, kai sustoji ir tik tęsi tai, kam jau padėti pagrindai, - viskas. Jei ateina diena, kai tau užtenka laiko viskam, vadinasi, blogai. Dabar pasižiūriu į mūsų administraciją - jiems neužtenka laiko, ir tai mane džiugina. Nes jei ateis diena, kai tiesiog sėdi... Žmonės tikriausiai įpratę manyti: teatras - įstaiga, patogi darbo vieta, kur gali pasiskaityti delfi ir kokią valandą per dieną padirbėti. Iš tikrųjų taip nėra. Jeigu myli savo darbą ir nori dirbti, darbo yra daug.

Gintaras. Teatre - vienas neramiausių darbų ant svieto. Bet tai ir yra didžiausias malonumas, nes kasdien gauni adrenalino dozę.

Festivaliu tą dozę dar padidinote.

Tomas. Taip. Bet man nė karto nekilo abejonė, kodėl į tai įsivėlėm.

Gintaras. Be abejo, nekilo ir man.

Tomas. Vis manau: gerai, kad įsivėlėm. Kalbant apie festivalį, kyla idėjų, kaip jį auginti. Festivalis pirmas. Jį surengėm pakankamai kukliom lėšom, kuklios ir lėšos viešinimui. Aišku, per dieną netapom žinomi, negalim sakyti, kad visi žino festivalį TheATRIUM. Bet atvažiuoja žmonės, kuriems, atrodo, net nesiuntėm kvietimų - iš Rusijos, Estijos, Lenkijos, Prancūzijos, Čekijos, Vengrijos. Kiti patys sužinojo ir atvažiuoja pasižiūrėti (iš teatrų, festivalių). Vadinasi, turim potencijos surengti geros kokybės, gero lygio festivalį. Neturim pretenzijų, bet norim, kad kiekvienais metais čia vyktų kokybiški spektakliai.

Ką pasakytumėt apie kitus metus? Ar rengsit kitą TheATRIUM?

Tomas. Festivalis būtinai bus. Jau dėliojam programą, yra pasiūlymų. Tie, kurie dalyvavo, siūlosi vėl atvažiuoti. Turim kelis ašinius teatrus, kuriuos norėtume čia matyti. „Nowy Teatr“ vienas iš jų. Skaičiuosim pinigus, darysim namų darbus. Šiemet turim puikių rėmėjų. Tikslas yra įtikinti prisijungti juos ir galbūt kitus.

Gal kitąmet bus lengviau?

Tomas. Tikiu, kad bus lengviau. Tik per metus labai daug kas keičiasi. Šiemet negavom festivaliui pinigų iš valstybės. Kitais metais, akivaizdu, tikriausiai vėl negausim, nes biudžetinės įstaigos pagal naująją tvarką nebeteiks paraiškų Kultūros tarybai. Ar mums bus skirta lėšų atskirai festivaliui? Jeigu atvirai, nuoširdžiai sakau: netikiu tuo. Bet jei taip atsitiks, džiaugsimės ir matysim: gal ir valstybei svarbu, kad kažkur regione, pajūryje, būtų geras teatro festivalis. Nepiktai tai sakau, nes žinant valstybės finansus ir kitus su finansais susijusius dalykus, netikiu, kad gausim „ekstra“ pinigų festivalio rengimui. Mums vėl reikės tartis su miestiečiais.

Gintaras. Visos valstybės šnekos apie regionų gaivinimą ir decentralizaciją, tiesą sakant, baigia nusibosti, nes daugiau negu dvidešimt metų apie tai šnekama ir niekas nedaroma - gal jos kada pavirs kūnu? Pykti nėra ko, bet kiekvieną kartą norisi gūžtelėti pečiais. Bičiuliai, ką šnekat? Gal baikit tas šnekas. Sakykit atvirai, kad viską koncentruojam Vilniuje ir paliekam likusią Lietuvą savieigai. Tada bent jau nemeluosit nei sau, nei kitiems.

Tomas. Klaipėdos kaip regiono padėtis kelia nerimą. Kodėl? Matom, kaip Klaipėda nyksta. Nyksta akyse. Kelia nerimą naujausi sprendimai: Klaipėdoje tikriausiai neliks tvirto universiteto. Tai reiškia, kad jūrinis miestas, kuris surenka turbūt daugiausia mokesčių į biudžetą - nebeturės vienos iš pagrindinių ašių, būdingų stipriam kultūriniam miestui: universiteto. Maža to, kad neturim labai reikšmingų pastatų ar koncertų salių (gal jų ir nereikia, ne apie tai sukasi kultūra), tiesiog norėtųsi, kad neišnyktų tradiciniai geri renginiai. Kalbu ne tik apie festivalį TheATRIUM - ką tik įvyko puikus violončelės festivalis, šiuolaikinio šokio (jis tai numiršta, tai vėl atsigauna dėl pinigų stygiaus). Reikia, kad čia jie kiekvienais metais turėtų savo vietą.

Gintaras. O dėl pastatų: koncertų salių galima pastatyti nors ir dvidešimt, bet kas iš to, jei nebebus žmonių, kurie dirbs tose salėse. Nebebus žmonių, kurie vaikščios į sales klausytis ir žiūrėti.

Tomas. Tiesiog jaunimo gali nelikti.

Ką pasakytumėt apie festivalio publiką?

Tomas. Galiu pacituoti „Nowy Teatr“, kurie atvežė labai sudėtingą intelektualų spektaklį („Apokalipsė“). Mes rodėme jį dvi dienas. Lenkų trupė sakė: tai, ko gero, viena geriausių publikų, kuriai teko vaidinti. Be kita ko, jiems pasirodė, kad kai kurie žiūrovai supranta lenkų kalbą, nes kai nukrypdavo nuo teksto, reakcija buvo adekvati tam, kas sakoma.

Gintaras. Dalis žmonių tikrai suprato lenkiškai. Sėdėjau salėje - nežinau, ar jie klaipėdiečiai, ar iš kitur, bet tikrai suprato.

Tomas. Lenkų trupė jautė malonumą rodyti čia spektaklį.

Gintaras. Taip sakė vienas žymiausių Lenkijos aktorių, žvaigždė - Jacek Poniedziałek (vaidino Fotografą). Buvo visiškai apstulbęs ir sužavėtas Klaipėdos publika.

Buvo malonu sėdėti salėje, nes publika kaip reta subtili ir pagauli. Akivaizdu, kad salėje susirinkę intelektualūs žmonės su kultūriniu, literatūriniu bagažu.

Tomas. Pradėdami festivalį girdėjom kritikos: ar Klaipėdai šito reikia? Ar žmonės įvertins? Kai praėjo pusė festivalio, galim tvirtai pasakyti: Klaipėdai šito reikia, žmonės eina į spektaklius - faktas, kurio nenuginčysi. Žmonės vertina, turi savo nuomonę - vieniems patiko, kitiems nepatiko. Apie tai ir yra teatras. Jie nebijo vertinti ir išsakyti nuomonę. Spektakliai nėra paprasti - Liepojos dramos teatro „Stavangeris“, lenkų „Apokalipsė“, vakar įvyko Nacionalinio dramos teatro „Didis blogis“, apie kurį yra prieštaringų nuomonių. Tai smagu: tegu žmonės formuoja savo teatrinį skonį. Tai padėtų ir mums kaip teatrui augti.

Gintaras. Jau dabar tarpusavyje ginčijasi, renka, kuris spektaklis jų nuomone geriausias, kuris labiausiai patiko, feisbuke vyksta diskusijos. Smagu.

Tai gal norėsit steigti festivalio prizą?

Gintaras. Ne, nedarysim tokio dalyko.

Tomas. Ko gero, festivalis neturėtų virsti mis rinkimais. Matyt, mūsų festivalis skirtas ne tam, ne prizus dalinti, o tiesiog parodyti žmonėms tą teatrą, kuris aplink dabar yra, kuris aktualus. Man visada patinka Gintaro pasakymai: festivalio varomoji jėga yra ne noras diktuoti madas, kas bus madinga šį sezoną ir kokios tendencijos - tai ne madų šou, - o parodyti gerą teatrą. Taip, jis gali nepatikti, patikti, bet yra kokybiškas.

Papasakokit apie festivalio pavadinimą TheATRIUM. Kaip jį sugalvojot ir kokia jo istorija?

Tomas. Gintarai, paaiškink, tu sugalvojai.

Gintaras. Tai tiesiog žodžių žaismas - „atrium“ su anglišku artikeliu suskamba labai teatriškai. Kalbėdami pavadinimą lietuvinam, sakome „Teatriumas“. O atsirado nuo lotyniško žodžio „atrium“. Atriumas senovės romėnų namuose buvo didžiausia patalpa, kur renkasi svečiai, vyksta pokalbiai, diskusijos, ji turėjo natūralų apšvietimą iš viršaus. Viršuje būdavo didžiulis „stoglangis“, kaip dabar sakytų, visas gyvenimas vykdavo ten. Mano supratimu, teatras tokia vieta ir gali būti.

Tomas. Kaip kalbėjom su festivalio vadove Ineta Baužyte dėl logotipo - šiais metais jis labai aiškus. Jame pavaizduota architektūrinė atriumo detalė, prie teatro „priartinta“ kolonada. Mąstom, gal keisim. Bet einam paprastinimo keliu, pavyzdžiui, gal galėtų būti virsmas kaip „Apple“, pirmas jų logotipas buvo vaizdas: obelis, po ja Einšteinas, tuoj nukris obuolys. Ir žiūrėkit, kuo viskas pavirto. Ateityje norim po truputį keistis.

Gintaras. Lakonizuoti, švarinti. Tai ateities darbai. Klaipėdoje sunkoka su vizualine produkcija.

Logotipą sukūrė klaipėdiečiai?

Tomas. Samdėmės dizainerius iš Kauno. Biudžetas viešinimui nedidelis, logotipo kūrimo darbai kainavo 600 eurų.

Atrodo sveiko proto ribose.

Gintaras. Privalom būti sveiko proto, kitaip išlėksim dūmais per kaminą.

Pasitikslinsiu: Ineta, tu esi festivalio organizatorė.

Ineta. Tomas ir Gintaras yra idėjiniai festivalio vadovai, jie atrenka spektaklius - meno vadovai. Aš vadovauju organizaciniam darbui.

Organizuoji festivalio vadybą. Tai pirmas festivalis jūsų teatre. Ar teatro pajėgomis įmanoma susidoroti su tokiu krūviu? Kokie įspūdžiai festivaliui įpusėjus?

Ineta. Turiu dešimties metų renginių organizavimo patirtį, bet teatro festivalį organizuoju pirmą kartą. Kartais pagalvoju, kad sudėtingiau surengti vieną didelį, solidų renginį negu šitą teatro festivalį. Turim reikalų su teatralais, kurie nėra labai didelės žvaigždės, nėra įnoringi. Šis festivalis nėra labai didelės apimties, pirmi metai, dvylika spektaklių (vienas iš jų rodytas du kartus). Kaip pasakojo viešnia iš Vengrijos festivalio MITEM Ami Muranyi, jie per dvi savaites parodo 25 spektaklius. Tai žymiai didesnis krūvis. Jiems yra buvę tokių dalykų - likus dviem dienom iki spektaklio svečių trupė prisimena: tarp kitko, pamiršom pasakyti, kad mums scenoje reikės gyvo arklio. Mums tokių dalykų neatsitiko. Šio festivalio sudėtingumas gal kitur: ilgai tęsėsi finansinė nežinomybė, nežinojom, kiek rėmėjai skirs pinigų. Galutinai paaiškėjo tik kovo mėnesį.

Programą jau buvote sudarę?

Ineta. Taip, bet daug trupių kybojo ant plauko - nežinojom, ar jų dalyvavimą galim patvirtinti. Labai aptakūs pasiruošimo darbai prasidėjo dar prieš metus. Žinojom, kad kas bebūtų, kai kurios trupės tikrai atvažiuos. Bet kitos buvo likusios su klaustuku. Ir dar nežinojom, kiek papildomų dalykų galėsim sau leisti - ar bus lėšų viešinimui, kiek galėsim gražiau, geriau priimti trupes. Nežinojom papildomų galimybių. Organizavimo mašina ėmė suktis tik kovo mėnesį. Turint galvoje, kad teatras neseniai atsidarė po rekonstrukcijos, pačiame teatre turim labai daug kasdienių darbų. Šalia to - festivalis.

Visa komanda ta pati, nėra papildomų darbuotojų?

Ineta. Ne, visi tie patys žmonės dalinasi ir festivalio darbus. Sudėtingi du dalykai: finansinė padėtis ir darbo krūvis, o kad nežinotume kaip, ką daryti - tokių situacijų nebuvo. Aišku, klaidelių pasirodo, aš jas fiksuoju, kad kitais metais būtume tvirtesni ir padarytume geriau. Bet įpusėjus festivaliui man susidaro įspūdis, kad mūsų blynas labai nesvyla. Užsienio trupės pasakė gerų komentarų. Tai labai palaiko, nes kai darai, dar nežinai konteksto. O svečių trupė gali palyginti. Labai stipri, po visą pasaulį keliaujanti Varšuvos „Nowy Teatr“ trupė (šiemet buvo Brazilijoje, ir dar daug kur) sakė, kad iš per pastarąjį pusmetį aplankytų šis festivalis jiems labiausiai patiko: čia gera atmosfera, viskuo pasirūpinta, nereikia dėl nieko sukti galvos, nes organizatoriai tarsi užbėga už akių išspręsdami klausimus. Tai palaiko ir uždega. Per festivalio komandos susirinkimus sakau: tik neužmikim ant laurų. Man atrodo, kad didieji iššūkiai bus kitą savaitę - estų trupė NO99 su spektakliu „Nr. 43 Purvas“, kur bus tikro purvo...

Spektaklis vyks ne teatre, o kitoje erdvėje?

Ineta. Taip, persikelsim kitur. Yra daug techninių niuansų: reikės pagaminti purvą, o Žvejų rūmuose net nėra galimybių. Turim nuvažiuoti, įrengti, viską paruošti. Techniniu požiūriu, estų spektaklis sunkiausias. O kalbant apie reiklumą - „The Tiger Lillies“, jie žvaigždės, reikliausi. Jie reikalavo skristi tik prabangiomis oro linijomis, kaip „British Airways“, kurios net neskraido į Lietuvą. Teko susitarti, kad vis tiek atvyktų, sutiko skristi „Air Baltic“. Gal iškils dar kokių nors didelių reikalavimų, nežinau. Mums patiems visąlaik labai įdomu kiekvieną kartą, kai atvažiuoja kita trupė. Skirtingos kultūros. Man atrodo, visam teatrui yra įdomu. Net mūsų vairuotojams, kurie prastokai moka angliškai, yra iššūkių - visoms grandims daug naujovių.

Ar yra žiūrovų? Ar miestiečiai ateina?

Ineta. Taip. Į vienus spektaklius labiau, į kitus kiek mažiau. Į maždaug pusę spektaklių bilietai buvo išpirkti iš anksto. Pastebėjau, kad tarp žiūrovų nemažai tų pačių veidų: jie ateina į visus festivalio spektaklius. Mūsų tikslas ir siekiamybė ir yra, kad susidarytų grupė teatro gerbėjų, kurie lauktų šito festivalio, pamatytų visus spektaklius. Matau, kad festivalio publika skiriasi nuo mūsų repertuarinių spektaklių žiūrovų.

Kuo?

Ineta. Į festivalio spektaklius ateina jaunesni ir gal išrankesni žmonės. Vadinasi, poreikis yra. Į kai kuriuos (užsienio trupių) spektaklius bilietų galėjo būti parduota ir daugiau, bet žmonėms kyla labai daug nežinomųjų. Festivalis naujas - pirmi metai, daug negirdėtų trupių. Tai kas, kad „Nowy Teatr“ arba NO99 labai žinomi teatro pasaulyje, bet daugelis lietuvių pirmą kartą juos mato ir girdi. Man atrodo, turim dar užsitarnauti vardą ir užsiauginti išrankesnį žiūrovą. Bet, iš esmės, džiaugiuosi, man patinka tai, ką matau.

Visai geras dalykas yra į spektaklius atėjusių žiūrovų nuotraukų publikavimas festivalio puslapyje - galima matyti veidus.

Ineta. Yra daug žiūrovų, kuriuos pamatai kaip tik nuotraukose - tie patys. Viena klaipėdiečių pora pakomentavo savo nuotrauką: ėjom ir eisim.

Ačiū už pokalbį.

Komentarai