Nekomentuojamas, naujas pasaulis

Milda Brukštutė 2017 06 05 7 meno dienos, 2017 06 02
„La Société de la Mouffette“ spektaklis „Ovidija“. Donato Bielkausko nuotrauka
„La Société de la Mouffette“ spektaklis „Ovidija“. Donato Bielkausko nuotrauka

Vos pasibaigus „Naujajam Baltijos šokiui“ atsirado proga lėkti Klaipėdon. Kad čia laukia visai kito žanro festivalis, buvo aišku vien užmetus akį į „Materia Magica“ renginių programą. Visai kitokie pavadinimai, dažniausiai tik kukliai atsakantys į klausimą „kas“. Jokios melancholijos, jokių gyvenimo prasmės paieškų, jokių abejonių ir klausimų! Ir iš tiesų, daiktai ir lėlės čia atgyja tam, kad veiktų, kad atskleistų mums savo pasaulį. Svarbiausia jame - pasakotojas ir veikėjas. Net ne taip svarbu, kaip ta istorija prasideda ir kuo baigiasi. Svarbu detalės, įpročiai, paradoksai... Transformacijos. Pats festivalis taip pat pakito: aštuonerius metus buvęs „Karakumų asilėliu“ ėmė ir nutolo nuo vaikų, oriai prisidengdamas nauju „Materia Magica“ pavadinimu. Deja, ne visi dar tai suprato ir į rimtą suaugusių spektaklį atvesdavo, o po to ramindavo ir gėdindavo savo mažuosius palydovus. O juk, atrodo, buvo iš ko rinktis, norintys galėjo ir į tikrai vaikams skirtus spektaklius pataikyti...

Prasidėjo viskas nuo „KAR“ ir kaip reikiant pašėlusių čekų. Jie atvyko su Matija Solce režisuotu objektų teatro spektakliu-kabaretu Levo Tolstojaus romano „Ana Karenina“ motyvais. Viskas čia susiję su garsais, muzika, negailestingai išjudinamu ir pašiepiamu Anos Kareninos, pasimetusios tarp keturių instrumentais užsižaidusių vyrų, sielos klyksmu. Ir tragiškojo romano veikėjai, ir rusų tautos papročiai, ir mūsų kasdienės bėdos (laisvė rokenrolui!), ir visi aplink esantys objektai atgyja čia vienam šokiui, vienam ritmui, vienam, paskutiniam šėlsmui. Jokio gailesčio, tik materiali, niekaip nenurimstančių sielų išraiška, tik groteskiška neapraudotų šermenų šventė.

Ne mažiau pašėlusi buvo ir Yeal Rasooly, atvykusi iš Izraelio su savo objektų ir gyvos muzikos spektakliu „Karpiniai“. Tik čia jau kalbame toli gražu ne apie šmėklas. Kaip reta gyvos ir iki pasiutimo rimtos sekretorės fantazijų pasaulis atsiskleidžia per karpinius, per popierines jos artimųjų (nors šiaip beveik nepažįstamų) figūras. Šios sekretorės, iš pradžių autistiškai, bet užtikrintai valdingai bendravusios su publika, galvoje - ištisi kriminalinio veiksmo siužetai. Jie ir prasideda Yeal Rasooly azartiškai pamėgdžiojus prieš filmus išnyrančią riaumojančio liūto galvą. Spektaklis išsiskyrė puikiu aktorės gebėjimu valdyti publiką, ši, regis, jai buvo ne ką mažiau artima nei patys jos gyvenimą atkartojantys, jo veikėjus įkūnijantys karpiniai.

Didžiausią įspūdį paliko taip pat izraeliečio Arielio Dorono objektų spektaklis „Plastikiniai herojai“. Klaipėdos pilies muziejuje parodytas darbas nukelia į karo ir žaidimų pasaulį, galų gale neužsidariusį nuo mus supančios tikrovės. Kiniški žaislai, dvigubas „Snickers“ batonėlis, kokakolos buteliukas, mobilusis ir planšetės - štai visi Arielio Dorono įrankiai. Jis įsisukęs į kareiviško gyvenimo sūkurį, jis pasitiki savo veiksmais, savo teisumu, savimi. Stebi, kuria strategijas ir veikia. Ant jo pirštų telpa kareivėlių armija, bėganti jo paties nurodytu tempu. Vėliau krentanti. Didžiulis, pabaigoje nukaunamas pliušinis tigras oriai žiūri tai į kareivius, tai į publiką. Nerangiai į priekį iriasi snaiperiai. Per tylos minutę (kuri tęsiasi gerokai ilgiau) lėtai, besimėgaujant suvalgomas dvigubas batonėlis, iki dugno vienu mauku išgeriama kokakola. Nėra kur skubėti, karo pasaulis kantrus - niekur nepabėgs nei svetimos, nei savos mirtys. Planšetėje mylimo vyro laukia ašarojanti barbė ir jos barbiukai. Taip meilė gelbsti pasaulį. Šis suvenyrinis kičinės visatos vaizdas, lydimas šaltu, beveik pamišusiu, skvarbiu aktoriaus žvilgsniu, atrodo gerokai baisesnis už realiai, kaip kad Árpádo Schillingo „Didžiajame blogyje“, vaizduojamus baisumus. Nors kartu, žiūrėdamas į visą šį plastikinių herojų kuo rimčiausiai atliekamą naikinimo aktą, negali nesijuokti. Štai jie, atkeliavę iš žaislų parduotuvės, valdo pasaulį, nutaiko ginklus į publiką ir net į juos atsinešusį herojų. Ir nieko tu jiems neįrodysi, nepasiginčysi, nesutrukdysi siekti jiems užprogramuoto tikslo.

Dieną anksčiau iš Prancūzijos atvykusi lietuvių aktorė ir režisierė Jūratė Trimakaitė spektakliu „Mirtis? Aš ja netikiu“ pasakojo vienos dienos, vienos šeimos istoriją apie tremtį ir mirtį. Bet tai, nors ir asmeniška, nebuvo baisu ir neskatino daryti išvadų. Užuojautos paieškos atstumia. Išklausai nelaimingųjų, pasidalini jų našta, o tuomet ieškai mintyse kertėlės, kur galėtum atsitraukti, pailsėti. Nelaimingieji reikalauja būti išklausyti, jų tragedijos nori būti išgirstos. Ir čia svarbiausia faktas, užuojauta, dėmesys. Tam tikras vampyrizmas, kuriuo, keliant gailestį, ne susidomėjimą ir smalsumą, išsireikalaujama koncentracijos. Kad ir kaišant žiūrovams po nosimi mirusių artimųjų daiktus (beje, ta pačia manipuliacija užsiėmė ir „Atviras ratas“ taip pat apie tremtį kalbančiame spektaklyje „Lietaus žemė“), arba pasakojimo metu vis sentimentaliai pabrėžiant žodį „mano“, lyg kitaip, netiesmukai, nebūtų galima įrodyti asmeniško santykio su perteikiama istorija.

Visa kita - labiau technikos klausimas. Itin kruopščiai prancūzų trupė „Le Clan de Songes“ atliko spektaklį vaikams „Be pabaigos“. Juodame fone įvairias transformacijas čia išgyvena virvė ir trys kiek trumpesni virvagaliai. Laikui bėgant jie virsta įvairiais gyviais ir užsiima įvairiausiomis veiklomis. Taip pereinamos skirtingos gyvenimo pamokos, užaugama ir įgaunama patirties. Labai švarus vaizdas, labai darnus ritmas: monotoniška gyvenimo harmonija, neginčytina, profesionaliai, gal net kiek pirmūniškai pavaizduota pasaulio darna.

Daug gyvesnis, t.y. ne toks profesionalus, net šiek tiek išsiblaškęs Ornanas Braieris, iš Izraelio atkeliavęs su lėlių, objektų ir muzikos spektakliu „Siuvėjo ateljė“. Tačiau šis aktorius pasirodė ne toks charizmatiškas kaip kiti jo šalies monospektaklių atlikėjai, minėti Yeal Rasooly ir Arielis Doronas. Jo spektaklis, nors ir vaikiškas, gerokai rimtesnis. Valdomi objektai - siuvimo reikmenys - kažkokie įsitempę ir ne tokie draugiški, ne tiek organiški. Viskas paprasta, žavu, bet nesusilieja į darnią visumą, neįtikina atgaivinto pasaulio autentiškumu.

O štai ispanų trupių „La Société de la Mouffette“ ir „Ymedio Teatro“ spektakliai „Ovidija“ ir „SoloS“ pasirodė itin klampūs, pretenzingi ir, nors čia griebtasi gana sudėtingų istorijų, ne itin ką tepapasakojantys. Abu spektakliai vaizdavo vienišo, seno žmogaus gyvenimą, diktuojantį mistinę, kiek liguistą atmosferą. Tik „Ovidijoje“ veikė tikros, raiškios lėlės, o „SoloS“ atlikėjai apsiribojo akiniais ir plastikiniu maišeliu...

Festivalyje būta ir daugiau spektaklių, tarptautinio gatvės teatro ir lietuvių trupių pasirodymų. Laukė ir lėlinės animacijos - viena vaikams, kita suaugusiems - programos. Kine dar labiau išryškėjo transformacijos ir vaizdų svarba, į šoną nustumianti bet kokią temą. Žiūrime į išmonę, į objektų suvaldymą, į aktorių ir režisierių gebėjimą paversti neišpasakytai gyvu tai, kas negyva. Tam reikia ypatingos koncentracijos: niekas čia nepažadins plačiais mostais - svarbūs ir smulkučiai kiekvieno piršto, kiekvieno daiktelio judesiai. Iš tiesų, dažnai norisi arčiau prisitraukti scenoje matomą vaizdą... Beje, gaila, kad nebuvo jokių diskusijų. Ne kiekvienas drįsta prieiti prie atlikėjų asmeniškai, imti ir ko nors paklausti. Bet, manau, daug kas iš susirinkusiųjų norėjo išgirsti iš toli atklydusių atlikėjų balsą, suprasti, kas jiems svarbu ir kokiomis aplinkybėmis jų pristatyti darbai buvo sukurti.

Po tokio festivalio galima kitaip matyti tave supančią erdvę, panorėti užmegzti ryšį su nuolat tave supančiais daiktais, atrasti kitus jų pavidalus. Vaikams tam netgi buvo skirtos kūrybinės dirbtuvės. Fantaziją kurstė ir prieš kiekvieną renginį aplink slampinėjantis Kubagalvis... Manęs tik neapleidžia mintis apie dažną temos nebuvimą. Rodos, jau seniausiai šis menas gręžiasi į suaugusiųjų publiką, bet vis dar susilaiko nuo rimtesnių pasisakymų - ne komentuoja, o rodo naują, uždarą pasaulį. O juk, kaip įtikino „Plastikiniai herojai“, pasinaudojant objektais kuo puikiausiai ir labai originaliai galima atskleisti net ir pačią sudėtingiausią temą.

www.7md.lt

Komentarai