Latvis paklaus: o kodėl?

Akvilė Melkūnaitė 2017 05 30 delfi.lt, 2017 05 25
Scena iš spektaklio „Stavangeris“. Ziedonis Safronovs nuotrauka
Scena iš spektaklio „Stavangeris“. Ziedonis Safronovs nuotrauka

Pokalbis su teatro pedagogais Vytautu Anužiu ir Velta Anužiene apie jų išugdytus Liepojos teatro aktorius, atvykstančius į Klaipėdą su Konstantino Bogomolovo spektakliu „Stavangeris“.

Kaip Liepojos jaunuolių grupė tapo jūsų vaidybos kursu Klaipėdos universitete?

Vytautas. Tai buvo 2006 metais, kai prie Liepojos teatro vairo stovėjo mūsų režisierius Rolandas Atkočiūnas. Su juo daug dirbau kaip aktorius, be to, mes Maskvoje baigę tą patį Ščiukino aukštąjį teatrinį institutą prie Vachtangovo teatro. Jam patiko mūsų kaip teatro pedagogų darbai, o tuo metu Liepojos teatrui reikėjo jaunų pajėgų, tad jis į mus su Velta kreipėsi - gal sutiktume rinkti kursą Liepojos teatrui. Ir su tuometine Liepojos miesto valdžia to pasiekė. Taip jie čia ir atsidūrė. Tai turbūt vienintelis toks įvykis, iki šiol nėra buvę, kad kitos šalies vaidybos kurso studentai mokytųsi pas mus, Lietuvoje.

Studentų atranka vyko Liepojoje?

Velta. Gal nuo vasario Liepojos teatre vyko konsultacijos kartą per mėnesį ir važiavo jaunimas iš Rygos, iš miestelių, buvo daug jaunimo iš kaimo, o mes važiuodavom ir atrinkinėjom, susipažinom su jais. Buvo gana didelis konkursas, gal penki į vieną vietą, stojamieji vyko Liepojos teatre. Jie iš anksto žinojo, kad turės palikti Latviją ir važiuoti į Klaipėdą, į kitą šalį, kur kita kalba ir kitos tradicijos. Tiesa, mes nelabai norėjom imti rygiečių. Todėl, kad jie Liepojoje nepasiliktų, grįžtų į Rygą. Buvo daug vaikų iš Latvijos kaimų, buvo ir dvi rygietės (iš viso įstojo 19, o baigė 16). Jie kaip tik buvo labai šviesūs ir nesugadinti, gal ir nelabai daug žinantys.

Tada Liepojos teatro padėtis buvo liūdna, nes žiūrovų salėje buvo vien žilos galvos, jaunimas nėjo į teatrą. Todėl statė operetes, muzikinius spektaklius, toks repertuaras - teatro vargas. O kursas, numatytas Liepojos teatrui ir užaugintas Rygoje, ten ir pasiliko, neatvažiavo.

Tai jūsų kursas pradėjo atgimimą Liepojos teatre?

Velta. Paskui, kai jie grįžo į Liepoją, jauni žmonės pradėjo vaikščiot į teatrą, tiesa, ne iš karto, po kurio laiko. Teatro atgimimas įvyko. Prisidėjo ir Liepojos savivaldybė, labai juos palaikė, ir teatras, pats miestas buvo labai suinteresuotas teatro atgimimu.

Kuo jie išskirtiniai? Ar latviai kitokio temperamento?

Vytautas. Galiu pasakyti iškalbingą pavyzdį. Lietuviui studentui, pavyzdžiui, sakai: stok ant ežero kranto, šok į vandenį, plauk į kitą pusę, atnešk tą, ką reikia, tada nusišluostysi. Lietuvis ims ir darys: puls, nuplauks, atneš, padarys. Latvis pasakys: o kodėl? Tada ilgai pamąstys, patikrins, koks vanduo... Jie bet kuriai užduočiai, situacijai yra analitiškesni. Ir patys sau. Skirtumas yra - negalim sakyti, kad mes ta pati gentis. Nieko panašaus, jie kitokie.

Velta. Bet iš pradžių buvo labai sunku - nesupratom, kaip prie jų prieiti; dabar akademijoje išleidžiam jau devintą laidą, turim patirties, o tada kol supratom, kad turim jiems viską išaiškinti, pasakyti, kodėl mes tą darom... O kai jie supranta, puikiai dirba.

Vytautas. Lietuviai labai daug ką palikdavo intuicijai. Manydavo, kad ji duos atsakymą protui, arba praeis laikas, kažkas įvyks, ir jie prote gaus tą atsakymą. Latviai elgiasi kitaip: jie turi gauti atsakymą čia ir dabar, tada darys veiksmą.

Velta. Bet tada jie daro tiksliai.

Vytautas. Tada jie daro tiksliai, dieviškai. Geriau už mūsiškius daro.

Velta. O lietuviai - pasiseks ar nepasiseks, pataiko ar nepataiko, kartais pataiko genialiai, o kartais pro šalį. Dėl temperamento - kai juos surinkom, gavom tokią pastabą: gatvėje lietuviai daug temperamentingesni, negu jūsų surinkti aktoriai.

Vytautas. Teatro pedagogikoje yra neteisingi mitai, kurie sako: nacionalinis temperamentas yra, ir viskas. Taip, tai duotybė. Tai dovana slavui ar prancūzui, jie jį turi, bet temperamentą galima išugdyti. Kaip ir mąstymo greitį. Daugeliu atveju galim sakyti, kad mūsų mityba, tinginystė, tradicija lemia lėtą mąstymą, veikimą. Nei greičio, nei dvasios temperatūros nėra: o juk tai ir yra temperamentas. O aktorystė - tai apskritai vaidmens kūrimas, ir jei jis rimtas - tai ir mąstymo keitimas, jis skausmingas, žmogui išbandymas. Ugdant temperamentą, mąstymo greitį ir atsiranda pakitimai ir žmogiškuose veiksmuose, ir aktorinėje kūryboje. Tą grupę ir vadina dabar... Latvijos gruzinais?

Velta. Latvijos ispanais.

Vytautas. Latvių režisieriai buvo pripratę: aktorius latvis lėtas... o čia ateina jie - ir pursloja. Tą purslojimą, temperamentą iš jų traukėm ir minkėm visą laiką. Buvom su Velta ir lietuviais studentais festivaliuose Prancūzijoje, nuvažiavę žiūrim - Europos pietiečiai, ir už ką jiems Dievas davė tiek daug... temperamento, kuris pats yra vertybė ir užkrečia, įtraukia. Supranti, kad čia nieko nepadarysi, iš studentų reikia ištraukti!

Velta. Bet labai malonu, kad jie iki šiol to neprarado, nebijo išsiskirti, yra labai ryškūs, spalvingi. Latvijos kritikai rašo, kad tai fenomenas - jau praėjo septyneri metai, jie baigia septintą sezoną teatre. Taip ir liko susicementavusi grupė, labai vienas kitą palaiko.

Vytautas. Mes juos mokėm, kad išsišokti yra vertybė. Jie turi išsiskirti iš konteksto, neturi stengtis atitikti standarto, formato - sakėm, kad to nebijotų, nors už tai bus barami. Kad turėtų kūrybinės drąsos ir negrėstų kūrybinis sumiesčionėjimas.

Jie - kaip choras, kur bet kuris gali tapti solistu?

Vytautas. Taip, bet ir pats choras turi neatitikti kitų chorų standartų. Jie šito nebijo.

Velta. Solistų choras. Kritikai rašo, kad jie nepraradę kūrybiškumo, energijos, pozityvumo vienas kito atžvilgiu ir noro kurti. Stebisi, sako, kad tai fenomenas. Ir iš kitos pusės, kiekvienas moka dirbti savarankiškai. Mes iš jų reikalavom, kad sugebėtų paklusti skirtingų režisierių reikalavimams, kitokiam teatrui. Ir jie tą sugeba. Tas pats tinka kalbant apie Konstantino Bogomolovo spektaklį „Stavangeris“ - sakoma, kad ten visai nėra kuriamų vaidmenų, kad ten visi vienodi...

Vytautas. Nesąmonė.

Jis reikalauja iš aktorių nevaidinti.

Vytautas. To nebūna! Tai yra gudravimas. Yra talentingų, puikių, kurie taip sako, ir yra kvailių, kurie taip sako. Bet kuriuo atveju - ar tai bus gudrybė norint pasiekti kitokią vaidybą, stilistiką, kitokią poziciją kuriant vaidmenį... Inspiracijos gali būti įvairios, bet nevaidybos scenoje išvis nėra - eik kur nori, visur yra vaidyba. Kur čia nėra vaidybos? Tai absurdas.

Man padarė įspūdį jų „Stavangeris“. Mes važiavom su O. Koršunovo spektakliu „Žuvėdra“ į Torunės festivalį ir susitikom - jie grįžo iš Vienos festivalio ir Torunėje rodė „Stavangerį“, ten pasižiūrėjau. Sėdėjo kelios kritikės iš Lietuvos - sakau: va kaip dirba! Nes matau, kad jie dirba puikiai. O kritikės: bet gi jie nieko nevaidina! Va kaip yra: jie padarė, ko Bogomolovas nori - kad vaidyba būtų dokumentali, apgautų žiūrovą, sukūrė tikrumo magiją, lyg tai iš gyvenimo išrautos žmonių istorijos, literatūriniai fantomai, įmesti čia ir dabar į salę - žiūrėkit, jie ne aktoriai! Man ir sako: jie ne aktoriai. Bet juk to buvo pasiekta, tai padaryti nelengva. Tai kitas lygmuo. Jie paskui manęs klausė: dėstytojau, kaip? Sakau - puiku, tai tiesiog labai puiku. O teatro žmonės net neatpažįsta, kad didžiulis darbas yra ištrint tą ribą, estetikos momentą, esantį vaidmens sukūrimo rezultate, ir pateikti kaip dokumentinį.

Velta. Papasakok, kur tau parašė. Kai sveikino...

Vytautas. Tiesa, festivalyje skirstė vietas, „Žuvėdra“ gavo trečią vietą, o latviai - antrą. Parašė man: dėstytojau, sveikinam jus su trečiąja vieta - mes, užėmusieji antrą vietą, jūsų studentai. Regis, ir aš parašiau, kad prastas tas pedagogas, kurio mokiniai jo nepralenkia. Mūsų Agnieška Ravdo gavo prizą Kroatijoje, už Ninos vaidmenį Koršunovo „Žuvėdroje“. Ir Aistė Diržiūtė mūsų studentė, ji iš Berlyno kino festivalio „Europos kylančios žvaigždės“ prizą parsivežė.

O pats spektaklis - ko žiūrovui eiti į „Stavangerį“?

Vytautas. Man ten viskas atrodo labai patrauklu, viskas turėtų masinti, nes forma ir režisūrinis pateikimas įdomus, nenuvalkiotas, bent jau darė įspūdį prieš porą metų. Iš scenos sklinda labai stipri sugestija ir kitoniška teatrinė kalba negu ta, prie kurios mes esame pripratę. Jau vien tai įdomu žmogui, kuriam teatras svarbus. O tema labai skaudi: išvažiavimo, tėvynės palikimo, žmogaus dalios tema pateikiama labai įdomiai. Visuomeninis gyvenimas mane mažai jaudina, bet mūsų išvažiavimas - tai taip skaudu, kad apie nieką kitą galvoti ir nebegali. Nei apie politines pjautynes ar dar kažką, galvoji tik apie šitą, pačią didžiausią bėdą, kuri yra. Tai „Stavangeris“ ir kalba apie tai.

Į ką orientavote studentus?

Vytautas. Mūsų aktorių rengimo mokykla klasikinė - Vachtangovo, jos mokytis teatro pedagogai važiuoja iš viso pasaulio. Didžiausios auditorijos pilnos. O mes turėjom laimę baigti tą mokyklą ir mokytis dar iš senųjų mohikanų, kurie dirbo su Stanislavskiu. Mūsų studentai pereina visą mokyklą - ji trunka 1,5 metų. Pagrindiniai aktoriaus vaidybos meno elementai ir metodai jiems įsisavinti. Tai juodas, nuobodus, alinantis darbas, neįdomus nei jiems, nei pedagogams, lygiai kaip pianistui neįdomu skambinti etiudus, kad pirštus lavintų, profesijai apčiuopti. Paskui prasideda ištraukos iš vis sudėtingesnės dramaturgijos, kol pasiekia pačią aukščiausią dramaturgiją - Šekspyras, Ibsenas, Williamsas, O´Neillas, didieji autoriai, kad kiekvienas turėtų po stambų vaidmenį.

Velta. Į mūsų egzaminus, kurie vyko Klaipėdoje, važinėjo komanda iš Rygos ir Liepojos. Režisieriai iš Rygos, teatro žmonės, kritikė, jie sekė mūsiškių egzaminus, mes visąlaik buvom kaip po padidinamuoju stiklu. Tada galvojom, kad jie savaime supras, bet jie iškart tikėjosi rezultato - o rezultato nėra, jis yra gal tik po ketverių metų - nes kiekviename semestre dėstoma vis kažkas kito. Kaip medžio šakos - iš jų visų paskui susidaro medis... Nereikia tikėtis, kad ką jie padaro pirmo kurso antrame semestre jau yra aktorinis darbas, arba trečiame, kai vyksta charakterių kūrimas, reikalaujam labai ryškių išorinių charakterių. Tai yra tik vienas mokyklos laiptelis ir iš viso to kartu išeina rezultatas. Mums tai buvo savaime suprantama, nemanėm, kad tą galima suprasti kitaip.

Vytautas. Dėl to gal dabar teatrinėje pedagogikoje būna tokių... Apsipranti, nereaguoji, bet kai matydavom, kad pirmame kurse aktoriukai vaidina spektaklius... Pasirodo, dėstyti gali bet kas, auklėti gali bet kas, tai ir eksperimentuoja. Bet mokykloje taip eksperimentuoti jokiu būdu negalima. Mokykla statoma ant tradicijų, konservatyvumo pamatų. Mokykla tikrina bet kokį pakeitimą - tik tada ji rimta. Jauni žmonės turi eksperimentuoti teatruose, studijose, saviveikloje - ten būtinai reikia eksperimentuoti, o mokykloje ne.

Kai kviečia į „masterclassus“, „workshopus“ (meistriškumo pamokas ir dirbtuves), galvoji - ar galima kažką dirbtuvėse pasiekti, kad ir per savaitę, dvi. Yra toks ilgas laikas - keleri ugdymo, gyvenimo kartu su jaunu žmogumi metai, bandymas suvokti jį kaip žmogų ir atsargiai perduoti tai, ką galėtum perduoti ir profesijos, ir gyvenimo patirties prasme - tik tai duoda rezultatą, o visa kita nerimta, priešokiais. Su Velta esam gavę pasiūlymų važiuoti į Kanadą, į Prancūziją, bet šito suvokti negalim. Jeigu jau pasirašei sutartį su tais vaikais trejiems, ketveriems metams - nuo pradžių ir eini, augini, prižiūri taip, kaip reikia, nieko tu nepaskubinsi.

Velta. Dar kalbant apie mokyklą - atrodo, kai jie buvo antrame kurse, nuvežėm juos į Maskvą, į Ščiukino mokyklą, Liepojos teatras ir savivaldybė padėjo. Studentai nustebę žiūrėjo ir viskas buvo atpažįstama - tai jiems buvo patvirtinimas...

Vytautas. ...kad jie turi teatrinę metropoliją, nes jie jau tada buvo baltos varnos. Latviai Rygoje mokėsi kitaip, o jie su rygiečiais palaikydavo ryšį. Būdavo, grįžta jie po savaitgalio į Klaipėdą ir supranti, kad jau yra aptaškyti kitu tikėjimu ir turi abejonių. Ir vėl iš naujo turi juos susigrąžinti, įtikinti, ir taip ketverius metus iš eilės. Tai nebuvo paprasta.

Velta. Kai pirmo kurso pradžioje atvyko, jie buvo tokie mažučiai katinėliai. Visko bijojo, nemokėjo kalbos. Čia ta karta, kuri dar nemoka angliškai ir jau nemokėjo rusiškai, tik latviškai. Jiems buvo siaubingai sunku -viskas, visur kitaip. Ir miesto nepažinojo, ir bendrabutis, ir aplinka nepažįstama. Jie taip ir sakė, kad mes buvom jų tėvai - nes turėjom rūpintis jais. Jeigu kažkas atsitiko jų mašinai naktį - Vytautas važiavo gelbėti, jie net nežinojo, ką su policija daryti, kaip paaiškinti. Be to, kertant sieną dar reikėdavo pasų - kažkas išvažiavo be paso, turėjom važiuoti gelbėti juos. Jie neturėjo į ką kreiptis. Dar ir todėl jie labai susivienijo, atsirado bendrystė: vienas kitam padeda, vienas kitą palaiko. O kritikai stebisi, kodėl jie iki šiol tokie: nori dirbti, yra energingi.

Vytautas. O dar buvo Martinš Kalita iš to kurso. Praėjus metams po baigimo, o gal mažiau, skambina ir sako: dėstytojau, išėjau po šešių valandų bandymo pas Nikitą Michalkovą. Ir gavo pagrindinį vaidmenį filme „Saulės smūgis“. Tai paskutinis N. Michalkovo filmas, įvairiai vertinamas, jame mūsų Martinš Kalita vaidina pagrindinį vaidmenį, nurungęs dideles žvaigždes. Tai buvo didelis džiaugsmas. Džiaugsmas, kad atsimena, iškart paskambino.

Ar važiuosite į Klaipėdą pažiūrėti „Stavangerio“?

Velta. Jie mus kviečia, sako, kad nori susitikti. Žiūrėsim, kaip bus su darbais, ir mes labai norim susitikti, ten turėtų būti devyni mūsiškiai.

Ačiū už pokalbį.

Komentarai