Kostas Smoriginas ir kiti legendiniai aktoriai atvėrė skaudančias širdis

Laima Lavaste 2017 05 16 lrytas.lt, 2017 05 15
Dalia Overaitė, Kostas Smoriginas ir Vidas Petkevičius prie paveikslo iš jų jaunystės spektaklio „Dėdė Vania“. Ramūno Danisevičiaus nuotrauka
Dalia Overaitė, Kostas Smoriginas ir Vidas Petkevičius prie paveikslo iš jų jaunystės spektaklio „Dėdė Vania“. Ramūno Danisevičiaus nuotrauka

Septintąjį dešimtmetį pasaulis turėjo „The Beatles“. Lietuva 1980-1990 metais - Jaunimo teatre režisierės Dalios Tamulevičiūtės „dešimtuką“.

Teatre jų nebėra jau beveik 20 metų. Kai iš jo išėjo režisierius Eimuntas Nekrošius. Žymiausių pasaulio teatro festivalių ir kritikų išsviesti į žvaigždes ilgus metus jie egzistavo tik savo paties sukelto viesulo dulkėse.

Neseniai parodytame Gintaro Varno spektaklyje „Junas Gabrielis Borkmanas“ (Henrikas Ibsenas) - trise iš dešimties: Kostas Smoriginas (63 m.), Vidas Petkevičius (67 m.), Dalia Overaitė (65 m.). Vaidina gal savo jausmus - per gyvenimą temptą aistrų, triumfo, skausmo šleifą. Ir save, atėjusius į stotelę, kur jaunajai kartai esi ir nereikalingas, ir nesuprantamas...

Visą sovietinį dešimtmetį jūs buvote Lietuvoje garbinami. E.Nekrošius sakė: „Mes visi buvome apsvaigę nuo to galingo neršto ir neįvertinome šlovės pavojaus. Kai ilgiau stovi ant kalno, apsisuka galva.“

Kaip jūs, trisdešimtmečiai, anuomet ištvėrėte taip netikėtai jūsų pečius prislėgusį triumfą? - paklausiau trijų senųjų bendražygių, išgyvenančių džiaugsmą po 20 metų vėl vaidinti kartu.

Kostas Smoriginas: D.Tamulevičiūtė buvo mus taip išauklėjusi. Tik darbas. Visas „dešimtukas“ šlovės gavo po lygiai, apie ją negalvojome, todėl ištverti nebuvo sunku. Tik teatre tarp kitų aktorių atsirado disharmonija.

Dalia Overaitė: Tiesiog netikėtai pasijunti laimingas. Ir tai mus dar labiau sujungė, tas buvimas kartu. Supratimas, kad kito kelio nebėra. Ir dėl to atsirado serija iki šiol nepamirštų spektaklių.

Vidas Petkevičius: Todėl, kad mes buvome šeima, kaip kumštis. Kad tik jam, jai pasisektų, apie save negalvoji. Supratome - šiandien tu karalius, rytoj - niekas. Arėme be poilsio dienų, naktimis, šlove mėgautis laiko nebuvo. Galva gali apsisukti, kai girdi, jog esi geresnis už Jacką Nicholsoną, bet E.Nekrošius neleisdavo apsvaigti...

1999-ieji, spalio 24-oji. Jums, Vidai, sukako 50 metų. Vaidinote 80-ąjį A.Čechovo „Žuvėdros“ spektaklį.

„Uždangai leidžiantis atsiklaupiau ir pabučiavau scenos grindis. Žinojau, kad nebegrįšiu. Buvo pasakyta - tu atleistas, nes važinėji su E.Nekrošiumi“, - esate anksčiau prisipažinęs.

Atleista buvote ir jūs, Dalia, suvaidinusi H.Ibseno „Norą“. Kaip sakėte, savo gyvenimo vaidmenį. Ir jūs, Kostai. Ir kiti iš „dešimtuko“.

Kas atsitiko, kad tokio ryškumo žvaigždes ėmė ir išmetė iš jų pačių sukurto pasaulinio lygio teatro?

K.S.: Prasidėjo trintis, kai ėmėme po pasaulį važinėti su E.Nekrošiumi. Pavydas - juk jie ir taip užsidirba! Meno vadovas, kolega iš „dešimtuko“ Algis Latėnas mus atleido. Buvau direktorius, iš solidarumo išėjau su visais...

7 metus kabėjome ore. „Meno fortas“ nemokėjo jokių mokesčių, neturėjome jokio socialinio statuso.

Gal manė, kad pulsime ant kelių. Bet nepuolėme. Ir praradome 7 metus. E.Nekrošius išėjo ne savo noru. Bet išėjimu sugriovė visą teatro repertuarą, metė teatrą, kurį sukūrė su mumis.

V.P.: Tuo metu susirgau ir pakliuvau į ligoninę. Man sako - tavęs negalime priimti, vien už lovą turi mokėti 200 litų. Sakau - neturiu tokių pinigų, nedirbu nei teatre, nei kine. Nuogas bedarbis. O visus 25 metus net nepriimdavau pasiūlymų filmuotis, jei turėdavau nors mažiausią vaidmenį teatre.

Mes su Eimiu (E.Nekrošiumi. - Aut.) į Konservatoriją įstojome drauge, per papildomą priėmimą. Nuo pirmų etiudukų mes kartu. Staiga - meta ir išeina. Asmeniškai man tai buvo baisu... Buvome garbingi, triukšmo nekėlėme. Išėjom...

Jūsų kolega Arūnas Storpirštis yra pasakęs: „Aš anksčiau nei kiti suvokiau, kad teatras - tik akimirkos didybė. O mums atrodė - amžinybė. Todėl mes tokie suluošinti.“ Taip ir jautėtės?

D.O.: Tai buvo nesuvokiamas dalykas. Algis juk mūsų kurso draugas. Jis turėjo pagalvoti apie pasekmes, pats juk važinėjo. Čia be galo skaudi mums tema, apie tai mes tarpusavyje stengiamės nekalbėti, skaudulius išgyvenome patys.

Eimis staiga išėjo. Geriausi spektakliai, geriausi vaidmenys išėjo drauge. Tuštuma... Kuo tu lieki teatre? Statistiniu vienetu?

Dabar mes vyresni, racionalesni. Bet anuomet... Kodėl? Juk tai buvo mūsų prasmingiausias laikas.

K.S.: Gal mes buvome įpratę šuoliuoti ant balto žirgo. Jis nupurtė mus ir nubėgo. Užuot kiekvienas radęs savo asilą ir bandęs jį pasivyti, ėmėme inkšti, kaltinti save.

V.P.: Buvo skaudu, bet juk garsiai nieko nekaltinome.

Tačiau po septynerių metų jūs, Kostai, ir jūs, Vidai, buvote vėl priimti etatiniais Jaunimo teatro aktoriais. Bet nebeliko buvusios pilnatvės, į tą pačią upę nebeįbrisi?

K.S.: Vieną kartą užėjau į teatrą, sutikau mūsų D.Tamulevičiūtę. Ji prie manęs pasakė A.Latėnui: „Algi, kaip tau ne gėda? Priimk juos atgal.“ Jis tylėjo, po kiek laiko paskambino...

Bet tie 7 metai taip ir liko išbraukti. Net į pensiją neįskaičiuoti.

Laimingas aktorius, matyt, nebūtų aktorius. Jo šlovės kaina gal didesnė nei kitų menininkų. Kiekvieną kartą išverti save prieš žiūrovą ir keliauji per gyvenimą vilkdamas aistrų, sopulių, nevilties, neišsipildžiusių vilčių kalną. Parsidavęs šėtonui. Už grašius, kurie net nesidabriniai... Jaučiatės taip?

K.S.: Vaidindamas žmogžudį, juo netampi. Gal dar valandą galvoji apie spektaklį, kaip jis pavyko, sudėlioji pliusus, minusus, kad kitą kartą pavyktų geriau. Čia ir yra teatro didybė.

V.P.: Kostas kalba apie dabartį. Bet aš net sapnuodamas galvodavau - kaip suvaidinti tą epizodą? Tu niekaip nuo vaidmens nepabėgi. Tu gyveni absoliučiai tik dėl jo. Tau neegzistuoja nei šeima, nei vaikai, net tu pats sau. Visa galva į vandenį. Egoizmas baisus. O dar žinau, kad ir sielvarto bus.

K.S.: Aš buvau blogas tėvas. Viskas atgulė ant žmonos Dalios (D.Brenciūtė) pečių, o ji taip pat juk aktorė. Bet ji suprato - aš ariau kaip žvėris.

D.O.: Man buvo lengviau, nes vienodai buvo svarbu ir šeima, ir teatras.

Neturėjau tėvų, bet turėjau labai rūpestingą vyrą. Vaikai augo teatre nuo vystyklų. „Koks čia šikalius sėdi ant puodo?“ - raukydavo nosį kolegos išeidami į sceną. Privalėjau su viskuo susitvarkyti. Manoma, kad vienintelis aktoriaus gyvenimas - scenoje. Bet tų laimingų akimirkų begalė.

K.S.: Taip, nes aktorius jugoslaviškai yra „glumec“, o aktorė - „glumica“.

Bet aktorius - laimingas žmogus, nes dirba mylimą darbą. Manęs niekas neverčia. Aš atsikeliu ir trokštu dirbti. Žinai, kad kam nors nepatiks. Mūsų specialybė - mazochistinė, mus kankins, bet mes vaidinsime.

Kai atėjo didžioji šlovė, jums visiems buvo tik 30 metų. Bendros gastrolės, bemiegės naktys, vynas, ginčai... Vienoje scenoje ir žmona, ir galbūt mylimoji. Kaip tvarkytis scenoje dar ir su asmeniniais jausmais?

V.P.: Aš pirmas vedžiau, dar antrame kurse, savo bendrakursę Kristiną Kazlauskaitę. Nors D.Tamulevičiūtė buvo pasakiusi: „Kategoriškai draudžiu tarpusavy ženytis!“ Mes ėmėme ir sulaužėme. Ateiname susirašę, kas dabar bus? Ji patylėjo. Vėliau A.Storpirštis vedė Dalią Storyk. Vėl iš kurso.

Bet režisierė buvo teisi - neišbuvote kartu. Ir kaip tuomet scenoje?

V.P.: Iš pradžių buvo skaudu, baisu, kaip ir kiekvienam žmogui. Bet laikas viską sustato į savo vietas. Visi bendraujame kaip draugai. Mes kartais protingesni, nei pjesių herojai.

D.O.: Teatre be meilės aistrų - niekaip, aktoriai ypač jautrūs žmonės.

Pusė teatro panų buvo įsimylėjusios Eimį, čia jokia paslaptis.

Jūs mylite savo žiūrovą? O gal nekenčiate jo? Juk tiek daug privalote jam atiduoti - įtikinti, jaudinti, net įtikti. Išversti jam visą sielą ir kartais likti nesuprastam...

K.S.: O vardan ko dirbi? Vardan jo. Aš profesionalas, dirbu, kad mane pastebėtų. Jei ne - velniam dirbti? Jūs kalbatės su laimingais aktoriais, kurie turi savo žiūrovą.

V.P.: Aš kitaip mąstau. Mes net nežinome, kas mūsų žiūrovas. Rusijoje, kitose šalyse aktorius yra Dievas. Visame pasaulyje afišose aktoriaus pavardė didelėmis raidėmis, režisieriaus mažesnėmis. Pas mus atvirkščiai. Aktoriaus beveik nėra. Ir mūsų maestro taip darė...

Pasaulio kritikai sakydavo Eimiui - bet jūsų kokie aktoriai!

Atsakydavo - apie tai nekalbėsime. Jis visada mus nusodindavo. Galiu paimti bet ką iš gatvės ir jis suvaidins, kaip man reikia, - sakydavo. Na, tai gal ir nieko blogo.

D.O.: Kad ir kaip būtų, aktoriaus misija - vaidinti žiūrovui, ne keturioms sienoms. Girdėti jo kvėpavimą, aplodismentus, nors dabar žiūrovai stojasi kartais dėl nieko. Taip, Maskvoje išeina į sceną aktorius - plojimai. Žiūrovai myli juos. Gal mes ne tokie temperamentingi. Bet žiūrovai pasiilgę aktorinio teatro. Velniam reikia A.Čechovą statyti ant ausų ir jį sukišti į kareivines, kai jo pjesių dvasia - inteligentai?

K.S.: Pirmieji E.Nekrošiaus spektakliai Jaunimo teatre buvo aktoriniai. O paskui atsitiko taip, kad teatras visur virto režisūriniu. Aktorius tapo tik paklusnia marionete.

Pacituosiu Mają Pliseckają: „Sušokti - niekas. Svarbiausia - atlaikyti užkulisius.“

Ar tai, kas vyksta už nuleistos uždangos, labai trukdo kurti?

K.S.: Taip, nes tai galioja ir teatro kritikai. Buvo aktorinis teatras, buvo kritikai, kurie mokėjo analizuoti.

Dabartiniai kritikai apie aktorius beveik neužsimena. Yra grupelės, kas su kuo draugauja, miega, „tūsinasi“, apie tai ir rašo.

D.O.: Tų užkulisių visada buvo. Tu stovi, o tau kvėpuoja į nugarą.

Bet grįžkime į šiandieną. Spektaklis „Junas Gabrielis Borkmanas“ - visiškai aktorinis, prie jūsų trijulės prisidėjo ir Jūratė Onaitytė. Scenoje keturios legendos ir žmonės tikrai veržiasi pamatyti jūsų.

K.S.: Taip, tai režisieriaus G.Varno dovana mums. Gal su tuo spektakliu į sceną sugrįš ir aktorinis teatras.

Scenoje jūs - seni. Atrodote apdulkėję su savo moraliniais vertinimais, tiesomis, praėjusio gyvenimo skaudžiu suvokimu, žlungančiomis iliuzijomis. Svetimi ir neįdomūs jaunimui. Ar nesijaučiate, kad vaidinate patys save, savo situaciją? Ir koks jausmas - jūs po 20 metų vėl vienoje scenoje?

K.S.: Vaidinu Borkmaną, jo iliuzijų žlugimą, supratimą, kad prarado brangiausią žmogų. Bet aš jo nekaltinu, bandau ginti. Jis dėl savo idėjos garbingai pasirenka galą. O idėjos brangiai kainuoja.

Tas spektaklis labai susisieja su mūsų jaunystės darbais. O dabar - aš pensininkas. Užleidau vietą teatre jaunimui.

D.O.: Mūsų trijulė spektaklyje - tai ir pagarba praeičiai, tam, kas mus siejo, ir čia yra kai kas amžino. Labai brangus man tas spektaklis.

V.P.: Fantastiškas jausmas vėl vaidinti drauge. Jis lyg apšvarina, numalšina visus skaudulius. Aš pasirengęs kad ir rytoj numirti giedra sąžine.

Po tokio nelengvo pokalbio jūsų vis dėlto paklausiu - ar jūs vis dar mylite teatrą?

V.P.: Negali jo nemylėti. Aš visą sveikatą jam padėjau. Nesu piktas nė už vieną akimirką. Galiu tik perfrazuoti Salomėjos Nėries žodžius apie tėvynę: „Aš niekad nesakiau, kad myliu, negyvas, piktas žodis tas. Bet eičiau šimtą milijonų mylių, kol tu sugrįši, prarasta.“

Komentarai